Pilaitė tampa svarbia Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrinio paveldo įamžinimo vieta. Dar tik prasidėjus Sąjūdžiui, atsirado iniciatyvių žmonių, siekusių išsaugoti nykstančius Mažosios Lietuvos vietovardžius bei įamžinti ten vardan lietuvybės triūsusių iškilių asmenų vardus. Tai esperantininko, inžinieriaus, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos įsteigėjo, dabar jos garbės pirmininko Vytauto Šilo, kuris mažiausiai turėtų būti apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, bei jau šviesios atminties Karaliaučiaus krašto tyrėjos, istorikės, kuri iš Žvėryno buvo persikėlusi gyventi į Pilaitę, Petronėlės Žostautaitės nuopelnas, tad jos vardu būtų galima įamžinti vieną Pilaitės gatvių (https://www.youtube.com/watch?v=usFHjp2RzpM). Jos fundamentalūs tyrimai apie Klaipėdos kraštą, lietuvininkų kultūrą ir spaudos istoriją leido giliau suprasti Mažosios Lietuvos reikšmę visai Lietuvai.

Džiugu, kad ši iniciatyva palaikyta ir viršuje: 1990 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto tarybos prezidiumo nutarimu nuspręsta naujai projektuojamoms Pilaitės gatvėms suteikti Mažosios Lietuvos kaimų, miestelių ir iškilių asmenų vardus. Tai Lietuvoje neturintis analogų urbanistinis projektas. Jis laikomas fenomenaliu reiškiniu, kuomet vienoje teritorijoje simboliškai perkeliamas istorinės vietovės kultūrinio paveldo įamžinimas. Ilgametis Pilaitės Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius, istorikas Eugenijus Manelis, inicijavęs pirmosios lietuviškos knygos autoriaus vardu taip pavadinti pirmą po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje pastatytą mokyklą, suskaičiavo: čia įprasminant Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą priskaičiuojama jau šimtas, o gal ir daugiau gatvių pavadinimų. Jis taip pat yra numatęs apie 20 kasmet minėtinų įvykių ir iškilių asmenų vardų, susijusių su Mažąja Lietuva. Taigi, turime vietą, kurioje Mažoji Lietuva gali solidžiai susitikti su Didžiąja Lietuva.

Greta turime ir kitokių Mažosios Lietuvos simbolinio kultūrinio įamžinimo iniciatyvų. Tai NVO „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva 2025-ųjų sausio 15-ąją I. Kanto alėjoje, jo 300-ųjų gimimo metinių proga, skverelį menančioje vietoje šiam iškiliam mąstytojui atidengta atminimo lenta. Tokia idėja gimė nuo pat šios pirmosios gyventojų bendruomenės įsikūrimimo pradžios – 2002-ųjų. Tačiau ji brandinta įgyvendinti kitoje vietoje: toje pačioje alėjoje, rusvaspalvių daugiabučių kaimynystėje, galinčioje priminti Prūsijos architektūrai būdingus statinius iš rausvų plytų. Buvo numatyta ant natūraliai susiformavusios ir pušaitėmis apaugusios kalvaitės pastatyti paminklą, prie kurio ant puslankiu įrengtų suolelių rinktųsi mėgstantys pafilosofuoti pilaitiškiai, bet nepavyko. Toji vieta, nors ir nedidelė, iš pradžių buvo rezervuota dar vienam vaikų darželiui. Dabar čia turėtų atsirasti pradinė I. Kanto vardo mokykla.

Tinkamos vietos teko pasiieškoti kitur. 2024 pabaigoje tokia vietelė aptikta atsitiktinai netoliese, kitoje parduotuvės „Aibė“ pusėje, vaikų darželio „Gilužis“ pašonėje – su jau įrengtais šviestuvais, suoliukais, apsodinta medžiais ir krūmais, visai kaip tikras skverelis. Kadangi Vilniuje pastaruoju metu skulptūrų statymas tapo nepageidautinas dėl įvairių priežasčių, nutarta šiam iškiliam mąstytojui 300-ojo gimtadienio proga įrengti tik atminimo lentą ir šią vietą simboliškai susieti su garsiuoju jo „Pietų stalu“, prie kurio sriubos lėkštei galėdavo prisėsti ne vienas to meto Karaliaučiaus gyventojas ir jam būdavo suteikiamas žodis pasisakyti. Prie tokio simbolinio stalo šiltesniuoju laiku, prisėdus su arbatos puodeliu, būtų galima ne tik prisiminti, ką Mažoji Lietuva davė Didžiajai Lietuvai (tarp jų ir pats didysis filosofas I. Kantas), taip pat pasvarstyti apie gyvenimo prasmę bei aptarti ir šių dienų Pilaitės bendruomeninius reikalus. Juolab kai šio daugiabučio rajono gyventojams žadėtą išskirti pastovią maždaug 33 kv. m vietą rinktis po stogu aptarti svarbių reikalų naujai statomame pastate Vilniaus miesto savivaldybei dėl 2008 metais kilusios pasaulinės finansinės krizės teko iš savo planų išbraukti.

Tad 2025-ųjų sausio 15 d., minint Klaipėdos sukilimo pergalę, dalyvaujant Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atstovams, I. Kantui jo ženklaus jubiliejaus proga buvo atidengta atminimo lenta, primenanti ir jo įnašą saugant lietuvių kalbą nuo išnykimo. Tų pačių metų gegužę oficialiai Pilaitėje tarp M. Jankaus ir I. Simonaitytės gatvių gimė Mažosios Lietuvos skveras, atkartojantis jos kraštovaizdžiui būdingas smėlio kopas, pievų lygumas, natūralią augmeniją. Čia mažiausiai vieną kartą metuose labiausiai tiktų paminėti Klaipėdos krašto sukilimo pergalę kartu su Mažosios Lietuvos reikalų taryba ir net iškelti Mažosios Lietuvos vėliavą, kuri jau pastebėta Pilaitės seniūnijos koridoriuje.

NVO „Pilaitės bendruomenė“ po ilgo laukimo, praėjus daugiau nei 20 metų, kai čia 1991 metų pabaigoje pradėjo aktyviau kurtis naujakuriai, ir pagaliau 2013 metų vasario 16 d. bendrame pastate Nidos g. Nr. 2  sulaukė Vilniaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filialo atidarymo, netrukus kreipėsi į jos administraciją siūlydama jam suteikti pirmojo lietuviško grožinio kūrinio, poemos „Metai“, autoriaus Kristijono Donelaičio vardą. Tačiau šiai iniciatyvai nepritarta. Paaiškinta: tam būtinas didesnis šio filialo įdirbis. Pastebėta, kad ir nelabai masiškesniems susibūrimams tinkančiose bei dažnai šiek tiek po darbo kultūrinę veiklą tenkant plėtoti Pilaitės bibliotekos patalpose, kai ji nuo 19 val. turi užsidaryti, jos kultūrinių renginių ir kitokių iniciatyvų skaičius auga. Ar ne laikas jai sugrįžti prie pasiūlymo pasivadinti Kristijono Donelaičio vardu? Tai būtų dar viena vieta, tinkanti simboliškai įprasminti Mažosios Lietuvos su K. Donelaičio vardu siejamą raštijos paveldą. Dėl nutrūkusių kultūrinių ryšių su agresyvia ir karingąja Rusijos Federacija, Tolminkiemyje įkurtas K. Donelaičiui skirtas muziejus Lietuvai nebepasiekiamas. Tokiu būdu Pilaitėje atsirastų dar viena erdvė, sietina su lietuviškos raštijos, gimusios Mažojoje Lietuvoje, pradininko pagarsinimo vieta, kurioje kartu su Mažosios Lietuvos reikalų taryba gimtų bendri renginiai.

Mažosios Lietuvos lietuviškos raštijos nuopelnams paminėti pasitarnauja ir Martyno Mažvydo progimnazijos kiemelyje stovintis Aleksandro Tarabildos koplytstulpis Lietuvos knygnešiui. Prie jo 2026-ųjų kovą, minint Knygnešio dieną, gimė iniciatyva čia kiekvienais metais tuo pačiu laiku rinktis ne tik moksleiviams, bet ir kitiems pilaitiškiams ar svečiams trumpai pamokėlei su pasakojimais, eilėmis, net meniškomis inscenizacijomis, pažymint šį labai lietuvybės tapatybės išlikimui svarbų fenomenalų lietuvių tautos reiškinį kaip knygnešystė (https://www.youtube.com/watch?v=9jieonTsf1M). Greta koplytstulpio tam pasitarnauja ir ant šios progimnazijos fasado 2025-ųjų / 2026-ųjų mokslo metų pradžioje atidengtas bei pašventintas Martyno Mažvydo „Katekizmui“ skirtas pano (https://www.youtube.com/watch?v=CW5zrDzGolE). Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymą įamžina ir jos patalpose, prie įėjimo, ant pakylos stovintis, ypatingo kruopštumo ir subtilumo pareikalavęs Nacionalinės premijos laureatės keramikės Aldonos Jonuškaitės-Šaltienienės 1986 metų kūrinys, vaizduojantis atverstą Martyno Mažvydo katekizmą, turintis išskirtinę jo sukūrimo ir atsiradimo Pilaitėje istoriją. Netrukus dar ir šios autorės pano „Vėtrungė“ turėtų papuošti Martyno Mažvydo progimnazijos prieigas (https://www.youtube.com/watch?v=rr6adsS_bPM).

Jau galima pasidžiaugti ir neseniai pirmosios Pilaitės Nr. 66 vidurinės mokyklos, pradėjusios veikti 1992 metais, 2012 metais pertvarkytos į gimnaziją, kuri 2022 metais persikėlė į vieną modernesnių Lietuvoje pastatų Vydūno, Tolminkiemio ir Įsruties gatvių sankirtoje, jos ankstesnioje vietoje įkurtos Vydūno progimnazijos iniciatyva kovo 22-ąją – per šio šviesuolio iš Mažosios Lietuvos gimtadienį – rengiamomis eitynėmis po Pilaitę su jo išmintį primenančiais plakatais.

Pilaitė Vilniuje ir jos apylinkėse taip pat išsiskiria ir savo senąja, jau kaip Didžiosios – LDK – Lietuvos istorija. Ji turėjo reprezentacinę pilį, priklausiusią Astikų giminei, siejamai su Radvilų protėviais. Atliekant archeologinius tyrimus surastas kultūrinis sluoksnis liudija čia buvusią prabangą, nors visas numanytas kompleksas nebuvo baigtas statyti.

Pilaitė iki šių dienų turi dvarvietę su neblogai išsilaikiusiais pastatais. Dvaro istorija taip pat siejama ir su Vilniaus universitetu bei Edukacine komisija, perėmusią jo ūkį iš jėzuitų. Šios komisijos pirmininku tapęs vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis XVIII a. jį perdavė valdyti savo globotinei dukterėčiai kunigaikštienei Elenai Apolonijai Masalskytei de Ligne kartu su jos antruoju vyru grafu Vincentu Potockiu, masonų ložės Galicijoje didžiuoju magistru. Dalis pelno iš šio dvaro pajamų turėjo būti perduodama kuriamai švietimo sistemai remti.

Žinomos ir kitų sėkmingai ar nesėkmingai valdžiusiųjų dvarą pavardės. Čia buvo numatyti ir pradėti įgyvendinti europinės ir našesnės žemės ūkio veiklos tyrinėjimai, kuriems sutrukdė 1831–1832 metų sukilimas, kuriam pralaimėjus, Vilniaus universitetas buvo uždarytas, nemažai jo turtų išparceliuota. Tokios pažangios idėjos siejosi su Vilniaus universiteto profesoriais: Mykolu Očapovskiu (1788–1854) ir Mykolu Fričinskiu (1792–1859), praeityje masonais, atvykusiais gyventi ir dirbti į Vilniaus universitetą, spaudžiant carinės imperijos valdžiai, privalėjo pasižadėti niekada nedalyvauti nei šios, nei kitokių organizacijų veikloje tiek joje, tiek ir už jos ribų.  2015 metais NVO „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva prisiminti įamžinti paskutinieji dvaro šeimininkai – labdaringieji sentikiai Pimonovai. Jie  dvarą valdė 1913 – 1940 metais. Pilaitėje ir kitose Vilniaus vietose visą turėtą turtą susigrąžinti galėjo tik Leonidas Pimonovas, pasaulinio garso mokslininkas ir išradėjas, po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenęs Prancūzijoje, išsaugojęs lietuvišką pasą ir Nepriklausomos Lietuvos pilietybę. Jis visą  šį turtą patikėjo 1997 metais Vilniuje įsteigtam Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondui.  Su jo ir žmonos (susipažino studijuodamas tame pačiame Vilniaus Stepono Batoro universitete ir kuri 15 metų, jiems gyvenant prie Paryžiaus, sirgo Alzheimerio liga) vardais prie Pilaitės miško atidengta atminimo lenta ir takas su jame įrengtais suoliukais ir stovais dviračiams (https://www.pogon.lt/lietuviskai/1662-pilaiteje-atidarytas-atminimo-takas-didzajam-labdariui-leonidui-ir-jo-zmonai-eugenijai-pimonovams.html).

Pilaitės gatvėse įamžinti ir šios teritorijos kaimų ir vandenviečių vardai. Tačiau vienai gatvei, pastebėjus, kad ji, nors link Salotės ežero sukantis ir į Karoliniškes vedantis išasfaltuotas ne per trumpiausias kelias, vingiuojantis per Senąją Pilaitę, neturi pavadinimo, palyginti neseniai – 2019 metais – suteiktas Mažosios Lietuvos vietovardis Baltynė. Šios gatvės dalis eina lygiagrečiai su iš Salotės ežero ištekančio ir į Sudervę įtekančio upeliuko vaga. Todėl kai kas tokią gatvę vadindavo Upeliuko vardu. 2018 metais šiam upeliukui buvo iškilusi grėsmė atsidurti po žemėmis, kai Vilniaus miesto savivaldybė paskubomis įgyvendino Karoliniškių lietaus valymo įrenginių rekonstrukciją Pilaitės miške. Prie jo laukymėje spėję užaugti medžiai buvo iškirsti per kelias valandas. Taip pat ketinta, nepaisant draudimo reguliuoti natūralias upes ir keisti jų vagą, čia pratekantį tokį upeliuką pakišti po žeme. NVO „Pilaitės bendruomenė“ ir Lietuvos Seimo narių pastangomis įsikišo Aplinkos apsaugos agentūra ir uždraudė tą padaryti. Tačiau laukymėje išsaugoti pilaitiškių pamėgto, nors ir nežymiai besiveržiančio į paviršių šaltinėlio, nepavyko. Jis buldozerių buvo palaidotas po žemėmis.

Vėliau, 2018 metais pradėjus netoli Pilaitės piliakalnio, jos dvarvietės su statiniais ir tvenkiniais įrenginėti didžiulį rezervuarą lietaus nuotekoms surinkti, iš šioje vietoje golfo aikštynų įkūrimo entuziastų išgirsta: „Ar nebūtų geriau buvę čia turėti golfo laukus, o ne vieną tokią milžinišką golfo duobę?!“ Tenka pažymėti, iškirstoje laukymėje, kurios visos neįsisavino „Grinda“ lietaus nuotekų surinkimo baseinui, arčiau Žaibo kalno, paliekant erdvės futbolininkams ir norintiems pailsėti su šeima ar draugais įrengtoje grilio su stalu vietoje, ženkliai didesnė teritorija atiduota labiau jaunesniems pilaitiškiams, dažniau įsikuriantiems kitoje Pilaitės prospekto pusėje ir šiuolaikiškesnės statybos daugiabučiuose. Jiems per internetą galint masiškiau balsuoti už vieną iš keletos 2024-aisias aplinkos pagerinimui ir įveiklinimui pasiūlytų įdėjų, pasirinkus Diskgolfo parko įrengimą už 10 000 Eur iš Vilniaus savivaldybės lėšų,  kuris čia, krapnojant lietučiui,  2026-ųjų gegužės 9-ąją (šeštadienį) buvo atidarytas. Nors stovi stendas su perspėjimo žodžiais: nemesti disko, jei priekyje yra žmonių ir yra bent menkiausia rizika į juos pataikyti, vargiai čia įpratę plačiai ir nevaržomai vieni ar su bičiuliais bei augintiniais vaikščiodami jausis saugiai. Ar nebus panašiai:  pėstieji, vaikščiodami bendrais ar greta įrengtais takais dviratininkams ir paspirtukininkams, krūpčioja, nes susidūrimai ne tokie ir reti?

Kritikuotinas ir ne visada logiškas vietovardžių ir vardų pasirinkimas įamžinant Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą, juos suteikiant Pilaitėje atsirandančioms infrastruktūros institucijoms, nesiremiant logika, kai jų pavadinimai arba jiems suteikti vardai tiesiogiai nesisieja su jau esančiais gatvių pavadinimais ar joms suteiktais iškilių asmenų vardais, kuriose tai atsiranda. 2022 metais Pilaitės gimnazijai persikėlus į naują pastatą Vydūno gatvėje, ji nepasivadino Vydūno vardu. Vydūno vardas suteiktas šios gimnazijos ankstesniame pastate, esančiame I. Kanto alėjoje, tais pačiais metais įkurtai dar vienai progimnazijai. Aiškinama: siekta išlaikyti ankstesnį gimnazijos pavadinimą, siejamą su viso rajono pavadinimu „Pilaitė“ ir iš nostalgijos. Be to, keičiant pavadinimą, būtų švaistomos lėšos. Planuojamai I. Kanto alėjoje pastatyti pradinei mokyklai turėtų būti suteiktas šio iškilaus mąstytojo vardas. Bet ar pradinukams didžiojo filosofo įžvalgos bus lengvai suprantamos, norint paaiškinti, kas buvo tas žmogus, kurio vardu pavadinta jų mokykla?

Sugrįžtant prie abiejų Lietuvų: Mažosios ir Didžiosios simbolinės jungties, verta prisiminti, kad būtent iš Vilniaus dėl religinio persekiojimo šviesuoliai, tokie kaip M. Mažvydas ar A. Kulvietis, traukėsi į Mažąją Lietuvą, kur gavo laisvę puoselėti raštiją gimtąja kalba, išpažinti liuteronybę ar kalvinizmą bei turėti palankesnes sąlygas pažangesniam pasaulietiniam švietimui ir savišvietai.

Beje, ir katalikiškas Didžiosios Lietuvos – LDK klodas Pilaitėje turi savo ankstesniąją ir šių laikų priešistoriją. Šv. Juozapo parapijos namų ir jos katalikiškos bažnyčios atsiradimas ir iškilimas čia neatsitiktinis. Ankstesnėje Pilaitėje stovėjo Šv. Rapolo bažnyčia, kuri, manoma, buvo sudeginta jei ne per T. Kosciuškos sukilimą 1794 metais, tai Napoleono armijos, dalyvavusios 1812 metų kare su Rusija, metu. Ji, remiantis pilaitiškio archeologo Zenono Baubonio, atgaivinusio Pilaitės vandens malūną ir aplink jį sukūrusio erdvę edukacijai „Duonos kelias“ bei žemės ūkio padargų muziejui po atviru dangumi, duomenimis, galėjo stovėti ant kalvaitės rytinėje dalyje priešais aptvertą VSD teritoriją. Kadangi didžioji Lietuvos gyventojų dalis save priskiria katalikams, o čia pradėjus gausiau kurtis naujakuriams ir po nepriklausomybės atkūrimo atsivėrus vartams kitiems religiniams judėjimams plisti, mamos baiminosi, kad jų vaikai netaptų įvairių sektų aukomis. Jos kreipėsi į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos, kuravusios Pilaitės Šv. Juozapo parapiją, įkurtą arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio 1999 metais pasirašytu dekretu, kunigą Kęstutį Ralį, kad ir čia vyktų krikščioniškos Mišios ir atsirastų katalikiški maldos namai. Tad nuo 1999 metų iki 2001 metų rudens, kol rugsėjo 8 d. nebuvo pašventinta Šv. Juozapo koplyčia, tuomet dar Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos aktų salėje vykdavo šv. Mišios. Neilgai Pilaitėje klebonavęs Kęstutis Ralys nespėjo įgyvendinti sumanymo čia pastatyti pasaulyje populiarėjančio ir su dvasinės paramos nuo priklausomybių reabilitacijos funkcija religinio centro. Jis netrukus buvo paskirtas kunigauti kitur.

Tačiau jau šią 2026-ųjų vasarą galima tikėtis galutinio 2016 metais pradėtos statyti naujos ir erdvios Šv. Juozapo bažnyčios aplinkos sutvarkymo, paremto Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. Pagaliau planuotas skveras su fontanu visiems pilaitiškiams bus prieinamas čia paskirto klebono Ričardo Doveikos pastangomis jau šiais metais per Onines – liepos 26-ąją. Kiekvienais metais čia tokiu laiku savo šventei turėtų rinktis pilaitiškių šeimos. Reikėtų nepamiršti Bitėnų ir Karaliaučiaus gatvių sankryžoje veikiančios Vilniaus krikščionių gimnazijos, kuri gimė 2006-aisiais iš privačios ekumeninės mokyklos. Joje taip pat puoselėjama krikščioniškų religinių švenčių ir bendrų istorinių Lietuvos datų paminėjimo tradicija.

Turėtų būti nepamirštas ir Didžiosios Lietuvos literatūrinis klodas. Dvarvietė siejama su Onos Olimpijos Radvilaitės-Mostowskos (1762?–1833), apysakos „Pilaitės vaiduoklis“ autorės ir gotikinio žanro, pirmųjų Lietuvos istorinių romanų pradininkės, profesionaliosios rašytojos, pirmosios moters tapytojos, Vilniaus moterų ložės „Tobuloji ištikimybė“ narės, lygių teisių gynėjos iš senosios Didžiosios Lietuvos laikų gyvenimo ir kūrybos tarpsniu. Tai turėtų būti tinkamai įamžinama ir pačioje Pilaitėje, ne tik už jos ribų, kas atsitiko 2018 metais: Dvarykščių kaime, Zujūnų seniūnijoje, atsirado Onos Radvilaitės-Mostowskos vardu pavadinta gatvė. Įamžinimo turėtų sulaukti, nors ir neilgai čia Lenkijos okupacijos metais Pilaitės dvaro oficinoje gyvenusi ir kūrusi, moderniosios lenkų literatūros atstovė Zofia Nałkowska (1884–1954). Nuliūdino aptikus, jog Zujūnuose, o ne senojoje Pilaitėje, Mykolo Očapovskio vardu 2018 metais pavadinta gatvė. Jo iniciatyva Pilaitėje 1827 metų pabaigoje buvo įkurtas Vilniaus universitetui pavaldus Praktinės agronomijos (žemės ūkio) institutas. NVO „Pilaitės bendruomenė“ dar 2009-04-30 mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Vilniaus vakariniai paribiai. Gamtos ir kultūros paveldas. Teritorijos vystymo gairės“, kuri vyko Buivydiškėse, dabartinėje Zujūnų seniūnijoje, paskelbė apie ketinimą čia pavadinti jo ir artimo jo bičiulio Mykolo Fričinskio, ne tik palaikiusio ir puoselėjusio tokio instituto su praktine baze čia įtvirtinimą, bet, tapus Pilaitės dvaro nuomininku, sėkmingai įgyvendinusio pažangias to meto ūkininkavimo idėjas, vardais gatves.

Ant Pilaitės piliakalnio turėtų ir toliau būti tęsiamas nuo 2007-ųjų NVO „Pilaitės bendruomenė“ pradėtas Baltų vienybės dienos šventimas. Jos metu prisimenamos nemažoje teritorijoje nuo pačių seniausių laikų, prieš įsigalinant krikščionybei, gyvenusios baltų gentys su prigimtine pasaulėjauta. Tuo metu nebuvo ženklios ribos, kur Mažoji, o kur Didžioji Lietuva. Tokia data nuo 2000 metų oficialiu lygmeniu Lietuvos ir Latvijos valstybių susitarimu pažymima bendros lietuvių ir latvių pergalės prieš kryžininkus prie Šiaulių (pagal kitą versiją – ties Joniškiu) data – 1236 m. rugsėjo 22 d. Šventės metu prisimenamos gyvos ir išnykusios baltų gentys. Senojoje Pilaitėje, prie Pimonovų giminei priklausiusio vasarnamio 17 kartų, jų dvaro ir vandens malūno teritorijoje 4 kartus ir kartą prie 2011 metais gimusio kūrybinių dirbtuvių centro „Beepart“. Viso 22 kartus Pilaitėje sparnus ištiesė dar 1965 metais pirmame „Poezijos pavasaryje“ gimusi Poezijos paukštė, kuri čia apsireikšdavo nuo 2003-iųjų. Ant jos sparnų jau spėta pilaitiškuose poezijos pavasariuose užrašyti ir didžiųjų mažlietuvių vardus: Kristijono Donelaičio (2014 metais), Liudviko Rėzos (2016 metais), Vydūno (2018 metais) bei lietuvininkų bičiulio Imanuelio Kanto (2024 metais), paskiriant jiems tokias savitas čia surengtas sparnuoto žodžio šventes. Jiems taip pat, išskyrus 2016 metus, dedikuoti eilių almanachai su įvadiniais straipsniais apie juos.

Pilaitėje veikiančios gyventojų bendruomenės turi galimybę plėsti ir pamatuotai puoselėti abiejų Lietuvų istorinio kultūros paveldo įamžinimą. Užmezgus tampresnius ryšius su Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Pilaitė galėtų ir toliau būti pagrindine vieta Mažosios Lietuvos teritorijai, kuri, tapusi viena Rusijos Federacijos kraštų, pastaruoju metu iš Didžiosios Lietuvos nebeprieinama. Siekiant jos istorinės ir politinės atminties bei kultūrinio paveldo tinkamo saugojimo ir viešinimo, reikėtų imtis veiksmų jau dabar. Pirmiausia reikėtų pradėti čia minėti su ja siejamas datas. Turėtų būti neaplenkiamas ir Tilžės 1918 metų lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinės tarybos akto, liudijančio lietuvininkų iš Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva, paminėjimas. Taip pat pažymima ir spalio 16-oji kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, kurią 2006 metais Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė atmintina. Ji siejama su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai 1944 m. spalio 16 d. III Baltarusijos fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms, vadovaujamoms generolo Ivano Černiachovskio (kurio palaikai iki nepriklausomybės atkūrimo buvo palaidoti Vilniuje, dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje), prasiveržusioms į Rytprūsius, kur be vokiečių gyveno ir nemažai lietuvininkų, ir jiems nepavyko išvengti žiauraus elgesio ir net fizinio naikinimo.

Apibendrinant: istorinis kultūros paveldas Pilaitėje gali aprėpti platų istorinį, politinį, literatūrinį, filosofinį ir net religinį lauką, siejamą ir su Mažąja, ir su Didžiąja Lietuvomis. Jį čia galima tinkamai įamžinti ir puoselėti veikiančių įvairių visuomeninių bendrijų, gyventojų ir religinių bendruomenių, mokyklų bei kultūros įstaigų, pavienių asmenų pastangomis.

Prieš dvejus metus išskirtinai buvo paminėta 120-oji Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena Pilaitės gimnazijoje (https://www.youtube.com/watch?v=9zc770S4KPE). Netikėtai mirus pilaitiškiui Mindaugui Peleckiui (1975-2023) – žurnalistui, religijotyrininkui, filosofui, rašytojui, poetui ir poliglotui (mokėjo 26 kalbas) – teko susipažinti su jo bute sukaupta virš 3 tūkstančių biblioteka. Dalį jos, 150 knygų, nes dėl vietos stokos daugiau negalėta priglausti, atrinkta padovanoti Pilaitės gimnazijos bibliotekai. Mindaugas Peleckis taip pat buvo lietuvių ir kitų kalbų tyrimų puoselėtojas. Gimė ne viena publikacija skirta pasaulio kalboms, kurios buvo spausdinamos žurnale „Kultūros barai“, o neseniai jo tėvo – rašytojo, publicisto, „Varpų“ žurnalo vyriausiojo ir ilgamečio redaktoriaus Leono Kaktavičiaus-Peleckio pastangomis jos pasirodė atskira knyga „Kalbų ekologija“, kurią pdf pavidalu (https://www.radikaliai.lt/knygos/5581-kalbu-ekologija), kaip ir kitus leidinius, patalpintus jo paties 2011 metais įkurtame internetiniame kultūros  žurnale „ Radikaliai.lt!“galima susirasti ir persisiųsti (https://www.radikaliai.lt). Mindaugui dedikuojamos oratorijos ir kitokie muzikiniai kūriniai. 2026-aisiais jam skirtas būgnininko, kompozitoriaus, performansų atlikėjo, buvusios „Bix“ grupės muzikanto Gintauto Gascevičiaus romanas „KA ir BA“. Šis mistinis trileris tikriausiai būtų patikęs, nes ir jis pats rašė netradicinius romanus, eiliavo (https://www.radikaliai.lt/radikaliai/5644-ka-ir-ba-mistinis-trileris-skirtas-mindaugui-peleckiui). Savo posmus patikėjo beveik dešimčiai Pilaitiškiems poezijos pavasariams rengiamų almanachų. Jo grožinėje kūryboje šiapusinė realybė taip pat persipina su anapusine, kviesdama žmogų susimąstyti apie gyvenimo prasmę, pagalvoti, ar pasaulis yra tik toks, kokį mato įprastinės žmogaus akys. Knyga jau pristatyta ir Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. Ją palydėjo autoriaus sukurta ir atliekama muzika (https://www.youtube.com/watch?v=eHi1KbhjIXA&t=939s).Tad pilaitiškiai gali pasidžiaugti, kad Mindaugis Peleckis nepamirštamas ir jo atminimas puoselėjamas ne tik iš jų pusės. Praėjusių metų rudenį, pažymint Mindaugo gimimo 50-metį, pilaitiškiai kartu su filosofais bei kultūros darbuotojais dalinosi prisiminais apie šią daugialypę ir išskirtinę asmenybę, kuri nuo 1999 metų gyveno Pilaitėje (https://www.youtube.com/watch?v=3lXsNXaXZTI). Mindaugas Peleckis už savo paliktą daugialypį darbų bagažą galėtų būti minimas kiekvieną Spaudos dieną. Jo įnašas puoselėjant lietuvišką tapatybę, lietuvių kalbą, apibendrinant baltų prigimtinės pasaulėjautos ir pasaulėvokos aruodus, išties įsimintinas. Mindaugas Peleckis yra įtrauktas į virtualų išskirtinių Pilaitės filosofų sąrašą. Tokia iniciatyva gimė Imanuelio Kanto alėjoje NVO „Pilaitės bendruomenė“ rūpesčiu Didžiajam filosofui jo 300-ojo gimimo jubiliejaus proga įrengus atminimo lentą. Jos internetinėje svetainėje po rubrika „Imanuelis Kantas“ kuriama virtuali asmenybių enciklopedija (https://www.pilaitesbendruomene.lt/). Į ją numatyta įtraukti pilaitiškius ir Pilaitei nusipelniusius, kuriuos, manoma, I. Kantas pasikviestų prie savo „Pietų stalo“ ir jiems būtų suteikiamas žodis pasisakyti. Mindaugas Peleckis čia įrašytas Trečiuoju numeriu (gyveno Pajautos g. Nr.1), Pirmuoju – Arvydas Šliogeris (gyveno I. Kanto alėja Nr. 3), Antruoju – Gintaras Beresnevičius (gyveno Vydūno g. Nr.16). Deja, į tokį sąrašą bus įtraukiami tik išėjusieji į amžinybę.

Prieš Verbų sekmadienį, kovo 24 d., Žurnalistų namuose buvo galima pagilinti mokslines ir tradicines žinias apie kadagį, be kurio neįsivaizduojama ši katalikiška šventė. Pilaitiškė žurnalistė Daiva Červokienė į švietėjišką paskaitą „Miško medicina ir tvari gyvensena – kelias į sveikatą“ pakvietė ir pilaitiškius. Tai vienas iš Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos projekto „Žurnalistikos menas: kultūros dialogas ir sklaida“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, renginių. Jame lektorė Daiva, remdamasi savo knygomis „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: kaip įveikti ligas“ (2009 m.), „Kaip gydo medžiai“ (2016 m.) bei „Liepos motinėlės“ (2025 m.), išsamiai papasakojo apie kadagio buveines Lietuvoje ir už jos ribų. Taip pat supažindino su jo savybėmis, mitologija bei sakraliniu naudojimu. Pranešėją papildė renginyje dalyvavusi biologė ir žolininkė Gražina Gaidienė, pasidalijusi praktiniais šio augalo šaknų, uogų užpilų bei aliejaus gamybos receptais.

Negalėjusiems dalyvauti gyvai – visas renginio vaizdo įrašas čia: https://www.youtube.com/watch?v=uHQwIGv6ts8

Pirmą kartą Teatro diena visai bendruomenei Pilaitėje pažymėta 2024 m. NVO „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva Kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“. Taip siekta tęsti sumanymą kviesti teatro kolektyvus iš šalies ir suteikti gyventojams galimybę pasimėgauti kultūra savo rajone. Tuomet parodytas Papilės „Užpečkio“ teatro spektaklis pagal Simoną Daukantą „Rubinaičio Peliūzės nuotykiai negyvenamoje saloje“ (režisierė ir scenografė – S. Daukanto muziejaus vadovė, pilaitiškė Elena Sakalė): ( https://www.youtube.com/watch?v=CJ8PFDMHM8Y ).

Antrąjį kartą, 2025-aisiais, pilaitiškiai švęsti Teatro dieną buvo pakviesti į naująją Pilaitės gimnaziją. Čia pristatyta edukologės, muzikės ir knygų vaikams autorės Ingos Gučienės bei skaitovės, ilgametės LRT diktorės ir Pilaitės liaudies teatro aktorės Liutgardos Čepienės programa „Dviejų genijų susitikimas mene“. M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtoje programoje skambėjo kūrėjo muzika, rodyti šio dailininko paveikslai. Juos lydėjo „Lietuvos lakštingalos“ – Salomėjos Nėries – eilės. Renginį papildė Vandos Sakalauskienės teatrališkos skulptūros: (https://www.youtube.com/watch?v=Ja0_2UDjG6g ).

Šių metų kovo 27-ąją, per tikrąją Tarptautinę teatro dieną, surengta jau trečioji tokia šventė. Ji buvo kiek kitokia: be „Pilaitės liaudies teatro“ sielos Dalios Tarailienės, persikėlusios į Kauna, bet nepamirštančios pilaitiškių, miniatiūros ir įžvalgų apie scenos meną Lietuvoje ir karo negandų kamuojamojoje Ukrainoje ( https://youtu.be/OLmAUQDcHc0 ), pristatytas vaizdo filmas „Teatrališkoji Pilaitė“, apžvelgiantis 1992–2025 m. laikotarpį (scenarijaus autorė ir režisierė Angelė Šarlauskienė, labdaringai įgarsino aktorius Giedrius Arbačiauskas): (https://www.youtube.com/watch?v=1v3vCjNQ1og ). Po filmo peržiūros pilaitiškiai ir jų svečiai šventė Teatro dieną. Estafetę pasirodyti ir padainuoti perduota Irenai Bražėnaitei, pilaitiškei, teatralei ir Sąjūdžio laikų partizanų, tremtinių dainų atlikėjai per radiją (https://youtu.be/K_7cSyYKmJU . Vėliau koncertavo Buivydiškių folkloro ansamblis „Verdenė“ (vadovė Rasa Kauzonaitė) https://youtu.be/Dmvlr_eZtSs ). Verdeniečiai ne kartą dalyvavo „Pilaitės liaudies teatro“ pastatymuose. Renginyje prisiminta Vanda Sakalauskienė, teatrališkiausios šeimos Pilaitėje mama, keramikė, bardė. Ji deklamavo ir išdainavosavo posmus ( https://youtu.be/iDpQWlgz-HE). Savo eiles skaitė ir į Pilaitę sugrįžusi, o prieš tai penkerius metus Anykščių krašto kultūrai pasitarnavusi Rūta Suchodolskytė-Neniškienė (https://youtu.be/DpxB6DgsI_Q ). Savo posmus deklamavo ir balandžio 1-ąją 92-ąjį gimtadienį atšventęs Vytautas Juozapaitis. Jis pirmą kartą gyvenime vaidino Nežinomą poetą, o pagal žiūrovų reakciją – visai neprastai pavyko jį suvaidinti. Buvusiam ryšių inžinieriui, po Antrojo pasaulinio karo mokytojavusiam Šiauliuose, užlipti į antrąjį „Beepart“ aukštą stačiais pakeliamais ir be atbrailų laiptais buvo nemenkas iššūkis, tačiau padedant jaunesniems, jis sėkmingai užkopė. Vytautas Juozapaitis, parengęs 11 savilaidos poezijos rinkinių, skaitė eiles, skirtas „Pilaitės liaudies teatro“ aktorei Janinai Ursachei, neseniai atšventusiai jubiliejų (https://youtu.be/V_uvB_r21rI ) . Abejingų nepaliko ir senjorės Vilhelminos Voroninos romansai ( https://youtu.be/4Ex6-4JRZ3o ) . Renginyje dalyvavo ir politikai: pilaitiškė Virginija Vingrienė ir Vladislavas Užpolevičius, buvęs seniūno pavaduotojas ir NVO „Pilaitės bendruomenė“ garbės narys Nr. 1 iš kaimyninių Viršuliškių. Abu jie anksčiau vaidino Pilaitės teatre. Kūrybinės dirbtuvės „Beepart“ suteikė jaukią erdvę ir parėmė renginį informacinių technologijų įranga. NVO „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė dėkoja Andriui Ciplijauskui už pagalbą.

Pilaitė, kaip naujausias po Nepriklausomybės atgavimo iškilęs daugiabučių gyvenamasis rajonas, yra išskirtinė: čia įamžinama etnografinė bei istorinė Lietuvos dalis – Mažoji Lietuva – ir jos užmarštin nueinantis kultūrinis palikimas. Šiuo metu daugiau nei šimtas rajono gatvių yra pavadintos autentiškais Mažosios Lietuvos vietovardžiais bei ten kūrusių ir lietuvybės labui pasišventusių asmenybių vardais. Knygnešio diena, minima Kovo 16-ąją (2004 m. UNESCO knygnešystę pripažinus unikaliu ir analogų neturinčiu reiškiniu), galėtų tapti išskirtine Pilaitės, kaip Mažosios Lietuvos atminimo saugotojos, bendruomenine ir visuotine švente. Juolab kad rajono centre stovi Martyno Mažvydo progimnazija, prie kurios jau sukurta tam tinkama erdvė. Pirmiausia tai – medinis koplytstulpis „Lietuvos knygnešiams“, Aleksandro Tarabildos kūrinys, kurį pilaitiškiams padovanojo Vilniaus mokytojų namai. Praėjusią Rugsėjo 1-ąją priešais jį ant progimnazijos sienos buvo atidengtas ir pašventintas pano „Apšviesti“, skirtas pirmajai lietuviškai knygai – M. Mažvydo „Katekizmui“ (https://youtu.be/CW5zrDzGolE ). Sienos lange įrengtas ekranas puikiai tiktų susibūrimams, norint pademonstruoti vaizdinę medžiagą apie prarastosios Lietuvos dalies istoriją. Šis kraštas reikšmingai prisidėjo prie gimtojo žodžio raštijos puoselėjimo, lietuvių kalbos išsaugojimo ir nacionalinio atgimimo paskatų carinės Rusijos okupuotoje Didžiojoje Lietuvoje. Tad jei kasmet Kovo 16-ąją, pavyzdžiui, per ilgąją pertrauką, sutartu laiku čia būtų susiburiama bent 15–20 minučių prisiminti skaudžius lietuviško žodžio draudimo laikus, būtų žengtas pirmas žingsnis telkiant pilaitiškius saugoti tautinę tapatybę ir puoselėti lietuvių kalbą. Tai kartu padėtų spręsti rajono kultūrinės atminties erdvių tinkamo įamžinimo klausimus, kurių logiško pagrindimo šiandien dažnai pasigendama. Pavyzdžiui, Iškilaus mąstytojo Imanuelio Kanto, gynusio lietuvių kalbą akademiniu lygmeniu, jo vardu pavadintoje alėjoje numatyta statyti pradinę mokyklą ir pavadinti jo vardu, nors jo filosofinės ištarmės pradinukams sunkiai suvokiamos. Tuo tarpu naujai pastatytai gimnazijai Vydūno gatvėje šio Didžiojo humanisto vardas nebuvo pasirinktas – jis atiteko senosios gimnazijos vietoje įsikūrusiai progimnazijai I. Kanto alėjoje. Apie šiuos paradoksus ir kultūrinį paveldą per Knygnešio dieną taip pat galėtų pakalbėti progimnazijos mokytojai, mokiniai, vyresnieji pilaitiškiai ar garbingi svečiai – paveldo tyrėjai. Taip pamažu gimtų graži ir prasminga tradicija, glaudžiai susijusi su Mažosios Lietuvos kultūra, suteikiančia Pilaitei unikalumo, o gyventojams – galimybę  masiškiau ir prasmingiau paminėti šią datą.

Beje, visai neseniai, vasario pabaigoje, greta Pilaitės esančiuose „LITEXPO“ rūmuose šurmuliavo 26-oji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško žmogaus“. Ją iš dalies galima prilyginti šių dienų Knygnešystei. Prognozuota, kad renginį aplankys ne mažiau knygos mylėtojų nei praėjusiais metais –55 tūkstančiai. Taip ir atsitiko. Tai išties unikalus, didiesiems lietuvių atlaidams prilygstantis įvykis. Jis nuolat keičiasi: čia žodinę kūrybą populiarina vis labiau įsigalinčios elektroninės bei garsinės knygos. NVO „PILAITĖS BENDRUOMENĖ“ jau daugiau nei dešimtmetį savo vaizdo kanale dalijasi ne tik Vilniaus knygų mugių, bet ir kitų panašių kultūrinių renginių medžiaga. Tai padeda geriau susiorientuoti gausioje leidinių pasiūloje ir atrasti tą vienintelę, svarbiausią knygą. Tiems, kurie nesuspėjo sudalyvauti  daugelyje 2026 metų Vilniaus knygų mugės susitikimų su autoriais, vertėjais, leidybos tyrėjais (jų buvo 253 ir tai fiziškai neįmanoma),  Jūsų dėmesiui  knygų pristatymo ir diskusijų apie jas nuorodos Pilaitės bendruomenės video kanale  https://www.youtube.com/@pilaitesbendruomene9582  :

Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knygų namai. Bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir likimas“ pristatymas.  Dalyvauja autorius, Arvydas Pacevičius, Silva Pocytė, Andrius Vaišnys.

(Vilniaus universiteto leidykla).

https://youtu.be/7bwM3fdOqKE

Kotrynos Rekašiūtės knygos „Masonai kultūriniame Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyvenime: XVIII –XX a. pirma pusė“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Arūnas Baublys, Sigitas Narbutas, Silva Pocytė. (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka). https://youtu.be/5mI8rD8jdP0

Knygos „Gedimino miestas ir jo kalnas“ pristatymas. Vilniaus knygų mugė. Dalyvauja knygos autoriai (dalis jų pasisako): Algimantas Grigelis, Jonas Satkūnas, Gediminas Vaitkevičius, Nikita Dobrotin, Jonas Liuga, Dainius Michelevičius, Ginutis Juozapavičius, Donatas Azaravičius, Šarūnas Skuodis, Mykolas Daugevičius, Rimas Grigas, Algirdas Kaušpėdas. Moderuoja Šarūnas Skuodis.

https://youtu.be/qgB7Z4H3lho

Knygos „Ignoto Grubinsko dienoraštis“ (sud. Asta Miltenytė) pristatymas. Dalyvauja Tomasz Błaszczak, Juozas Skirius,Giedrius Subačius. (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo

biblioteka).

https://youtu.be/R98mC_kdE7g

Eimanto Gudo ir Žilvinės Petrauskaitės knygos „Kilmės viršūnėse“

pristatymas. Dalyvauja autoriai. (Alma littera).

https://youtu.be/yZ0gKl0J8VI

Knygos „Net žvaigždynai šiaurėje rengiasi šiltai, ir kitos Vilniaus

universiteto bibliotekos istorijos“ pristatymas. Dalyvauja autorė Nijolė Bulotaitė, sudarytoja Jonė Šulcaitė-Brollo; pasisako Norbertas Černiauskas, Kęstas Kirtiklis; moderuoja Laurynas Kudijanovas. (Vilniaus universitetas).

https://youtu.be/1wGpKQqyI24

Diskusija „Literatūros influenceriai: vertėjai ir kultūros spauda“. Ciklo „(Ne)matomi vertėjai“ renginys, dalyvauja Paulius Garbačiauskas, Toma Gudelytė, Dovydas Kiauleikis, Virginija

Kulvinskaitė, Audrius Ožalas. (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga).

https://youtu.be/Mt6CxBNCJUY

Kazuhiko Sawados knygos „Bronislovas Pilsudskis. Žmogus, vadintas ainų karaliumi“ pristatymas ir diskusija. Dalyvauja Linas Didvalis, Kristina Jonutytė, Andžej Pukšto.

(Lietuvos nacionalinis muziejus).

https://youtu.be/q19NGIK4Ds4

Diskusija „Neakivaizdinis Vilnius. Vidiniai rašytojų ir rašančiųjų rajonai“. Dalyvauja Rugilė Audenienė, Simonas Bernotas, Gytis Norvilas, Gina Viliūnė, Kotryna Zylė. (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Užsienio ryšių ir turizmo skyrius).

https://youtu.be/fwdHKxU3Bv8

Algio Bitauto knygos „Atminties karai“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aurimas Švedas. (Alma littera).

https://youtu.be/oXSDeh5BtR8

Gedos Montvilaitės knygos „Intertekstiniai Ričardo Gavelio ir Milano Kunderos romanų pasauliai“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Almis Grybauskas, Aušra Jurgutienė, Audinga Peluritytė. (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

https://youtu.be/_3ZMi3y92rI

Vytauto Rubavičiaus knygos „Ar dirbtinis intelektas užvaldys žmoniją?“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Gintautas Mažeikis. (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

https://youtu.be/zLANtiEw1Jg

Diskusija „Sovietinio laikotarpio vertimų paveldas. Kokias knygas skaitėme ir kaip jas skaitome šiandien?“ knygos „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990“ pagrindu. Dalyvauja sudarytojos Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė ir autoriai. (Vilniaus universiteto leidykla).

https://youtu.be/pWQRHmym01w

Knyga prieš algoritmą: ar dar skaitome savo galva? Moderuoja Živilė Kropaitė, dalyvauja Lina Girčytė-Juškė, Karolis Rimkus, Jurga Sakalauskaitė. (Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos partneris Pegasas).

https://youtu.be/61GCzU6l7JE

Drąsa ir orumas šiandien. Leonidas Donskis tarp mūsų. Dalyvauja Vytautas Anužis, Jolanta Donskienė, Linas Linkevičius, Haroldas Mackevičius, Lolita Varanavičienė. (Tyto alba).

https://www.youtube.com/watch?v=hHgtEyzMNj0

Eglės Aleknaitės-Škarubskės ir Aušros Pažėraitės knygos

„Alternatyvus religingumas sovietinėje Lietuvoje: bendruomeniškumo

formų kaita“ pristatymas. Dalyvauja autorės, Adas Diržys,

Rosita Garškaitė-Antonowicz, Egdūnas Račius. (Vytauto Didžiojo

universitetas).

https://youtu.be/RgPH8K68MCc

Gintauto Mažeikio „Lilimų knygos“ tęsinio „Apsėdimai. Lilimų

knyga II“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aira Niauronytė,

Kasparas Pocius. (Kitos knygos).

https://youtu.be/dYaXWQqt64Q

Diskusijos dalis: Europos Sąjungos literatūros prizas. 2025 m. tendencijos

ir įspūdžiai iš Prahos. Dalyvauja Neringa Butnoriūtė, Kotryna Zylė, Sigita Pūkienė (Aukso žuvys). Moderuoja Jūratė Čerškutė.

https://www.youtube.com/watch?v=NQbhHrMEc4A

26-osios Vilniaus Knygų mugės "Žodis ieško savo žmogaus" spaudos konferencija. LITEXPO: 2026 02 25. Dalyvauja: Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Dovilė Zaidė, LITEXPO generalinis direktorius Vilius Vaičekauskas, gretutinių teisių asociacijos AGATA direktorė Agnė Begetė. Konferenciją moderuoja Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Laura Tekorė.

https://www.youtube.com/watch?v=IP9WNLd5ags

Pagaliau sulaukėme tikrosios žiemužės. Su panašiomis kaip ši užaugo „geležinė karta“ – žmonės, gimę po Antrojo pasaulinio karo, aktyviai dalyvavę Sąjūdžio veikloje ir dėję pirmuosius nepriklausomos valstybės pamatus. Jiems dar itin svarbi kultūrinimosi priemonė yra knyga. O kai ilgesniam laikui nesitraukia spausti šaltukas bei prognozuojama, kad dar negreitai sušils, bet staigiai atšilus pasivaikščiojimus ribos lijundra ir išaugs traumų tikimybė, pats metas pasižvalgyti po knygų pasaulį ir pasiieškoti tos pačios svarbiausios ir ieškomiausios.

NVO „Pilaitės bendruomenė“ vaizdo kanalas dažnai pateikia įrašų ir apie kitose Vilniaus vietose vykstančius knygų pristatymus (https://www.youtube.com/@pilaitesbendruomene9582). Po ilgesnės pertraukos metų pradžioje nemažai dėmesio sutraukianti kasmetinė Vilniaus knygų mugė LITEXPO rūmuose, pačioje rudens pradžioje estafetę perdavė „Sostinės dienose“ Katedros aikštėje po palapinėmis išsirikiavusiai leidyklų virtinei su savo knygų pristatymais. Iš tokių paminėtinos profesorės Viktorijos Daujotytės „Trumpės“ (https://www.youtube.com/watch?v=20s_WnwH4h8) ir žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“ – tai knyga apie vizionierę, kovotoją už tautinę ir tikėjimo laisvę, ilgus metus kalėjusią sovietiniuose lageriuose (https://www.youtube.com/watch?v=bTVD9HXgzsU.

Netrukus sekė ŠMC skaitykloje ilgai rašytos ir jau spėjusios sulaukti daug įvertinimų bei apdovanojimų literatūrologės Jūratės Čerškutės monografijos „Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema“ apie šiuo metu plačiau pasaulyje populiarėjantį lietuvių rašytoją pristatymas (https://www.youtube.com/watch?v=20s_WnwH4h8). Ši nemažos apimties, suprantamai parašyta studija taip pat pristatyta ir Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, Vilniaus mylėtojų klube, tema „Labirintiškasis Ričardo Gavelio Vilnius“, minint rašytojo 75-metį, su reikšmingos jo knygos „Vilniaus pokeris“ ištraukų skaitymais (https://www.youtube.com/watch?v=5ybXP8UGEvk). Čia nemažai diskusijų sukėlė Antano Gudelio knygos „Vėlino kalnas, Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija“ sutiktuvės (https://www.youtube.com/watch?v=Qi4xtkuc7WI). Šioje bibliotekoje aptartas ir šviesios atminties pilaitiškio poeto, rašytojo, filosofo, poligloto, žurnalisto jo gimimo 50-mečio proga išleistas publicistikos leidinys „Radikaliai kitoks požiūris į kultūrą“, kurio pristatymą organizavo ir NVO „Pilaitės bendruomenė“ (https://www.youtube.com/watch?v=3lXsNXaXZTI).

„Knygų paviljono“ savaitgalis, startuojantis gruodžio pradžioje, o 2025-aisiais šiek tiek paankstintas, pažymėjo gyvavimo 10-metį. Čia viešpatauja mažosios, dar nišinėmis laikomos leidyklos. Jis per tris dienas padovanoja malonių susitikimų su rašytojais, vertėjais, vertintojais. Iš tokių dėmesio „Pilaitės bendruomenės“ kanalui sulaukė knygos: Patti Smith „Angelų duona“ (https://www.youtube.com/watch?v=yG-BI6TOU_c) ir Shirley Jackson „Namas, kuriame vaidenasi“ (https://www.youtube.com/watch?v=DGpqP3XyGM4).

Pažymint praėjusius 2025-uosius metus, taip pat kaip ir Vilniaus profesoriaus, iškiliausio Lietuvos baroko epochos poeto, rašiusio lotyniškai, jo 430-ųjų gimimo metinių proga, Valdovų rūmuose įvyko XVI–XVII a. literatūros vertimų antologijos „Palemono šalies giesmės“ sutiktuvės (https://www.youtube.com/watch?v=Eb4pTw-clkM).

2025-ųjų pabaigoje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje, kur prieš 38-erius metus gimė Sąjūdis, pristatyta filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio iš trijų numatytų nemažos apimties knygų pirmoji dalis „Tikroji Sąjūdžio istorija“ (https://www.youtube.com/watch?v=UOTYpEfiAdo).

Praeitų metų rudenį knygos populiarintos ir Pilaitės viešojoje bibliotekoje. Tai pilaitiškių žurnalistų Gintaro Visocko – autobiografinė, dažniausiai politinė eseistika su nemažai įžvalgų iš karo korespondento laikų, Lietuvos aktualijų portalo slaptai.lt įkūrėjo – ir žurnalistės Daivos Červokienės nebe pirma knyga apie gydančius augalus, o dabar pristatytoji „Liepos motinėlės“: tautosakos ir liaudies medicinos žiniomis pagrįstas išsamus leidinys apie vieną populiariausių Lietuvos medžių – liepą (https://www.youtube.com/watch?v=5mIuhLRyIbg). Šių metų sausio pradžioje, sekmadienį, Pilaitės parapijos namų salėje įvyko susitikimas su Nepriklausomybės Akto signatare Irena Andriukaitiene, aptarusią knygą apie kardinolą Vincentą Sladkevičių – „Moralinio autoriteto galia“. Renginį moderavo Pilaitės ir Karoliniškių gyventojų į Seimą išrinktas atstovas Vytautas Sinica, o įžanginį žodį tarė Šv. Juozapo parapijos klebonas dekanas Ričardas Doveika (https://www.youtube.com/watch?v=fDOXaNTxON0). Pilaitėje gyvenantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas Arūnas Bubnys jau šių metų pačioje pradžioje Adomo Mickevičiaus bibliotekoje suspėjo pristatyti intriguojančią studiją „Lietuviai Lenkijos kariuomenėje ir vokiečių karo nelaisvėje 1939–1945 metais“ apie mažai žinomą 1939 m. į Lenkijos kariuomenę mobilizuotų Vilniaus krašto lietuvių istoriją.

Deja, nesuspėta renginio įamžinti „Pilaitės bendruomenės“ kanalui. Tikimasi, kad ši knyga bus pakartotinai pristatyta ir artėjančioje Vilniaus knygų mugėje, tad tokį susitikimą su skaitytojais būtų galima įamžinti ir plačiau paviešinti.

Tenka pastebėti, jog pastaruoju laiku Lietuvoje daugėja knygų mugių. Neseniai viena jų startavo Šiauliuose. Ją organizavo Šiaulių apskrities viešoji Povilo Višinskio biblioteka. Savąją knygų mugę šiais metais planuoja surengti ir Kaunas. 2012-aisiais minimali Knygų mugė organizuota ir Pilaitėje. 2014 m. čia surengta pirmoji (Ne)perskaitytų knygų mugė. Deja, pilaitiškosios knygų mugės, sumanytos rengti kasmet, netrukus išsikvėpė, jos iniciatorei lituanistei nebeturint laisvo laiko. Tačiau paminėtos mugės vargiai šiuo metu galėtų patenkinti daugelio skaitančiųjų reikmes, norint čia pat ir susipažinti su literatūrinėmis naujienomis, ir jas įsigyti, kaip tą galima padaryti Vilniaus knygų mugėje. Tad likus beveik mėnesiui iki jau 26-ąjį kartą LITEXPO rūmuose vasario 26 – kovo 1 d. vyksiančios Vilniaus knygų mugės „Žodis ieško žmogaus“, tektų pagalvoti, kokios knygos ir kurioje salėje ieškoti bei kuriuos susitikimus su jų autoriais planuoti, nes fiziškai dėl renginių gausos suspėti visuose apsilankyti neįmanoma.

2011 metais Pilaitėje, ant Įsruties g. 8-ojo namo sienos, buvo atidengta atminimo lenta laisvės gynėjui Antanui Sakalauskui, o po metų greta esančiame skverelyje iškilo liaudies skulptoriaus Prano Petronio koplytstulpis, pasodintos alyvos ir klevelis (https://www.pilaitesbendruomene.lt/archyvas_2011.html : Prisimintas Antanas Sakalauskas – kuklusis Lietuvos laisvės gynėjas 2011-10-12  ir https://www.pilaitesbendruomene.lt/archyvas_2012.html  įrašas:  Pilaitėje Laisvės gynėją primins lenta ir skulptūra 2012-10-15). Kasmet šioje vietoje, skirtoje 1991 m. sausio 13-osios tragiškiems įvykiams prie Televizijos bokšto atminti, uždegamos žvakutės.  Minint 35-ąsias šio Lietuvai labai reikšmingo istorinio įvykio metines, prie A. Sakalauskui skirto koplytstulpio pastebėtas toks pat tautinių spalvų gėlių vainikas, koks buvo nuneštas ir prie memorialo Karoliniškėse. Tiek išvakarėse, tiek pačią sausio 13-ąją bei kitą dieną prie koplytstulpio degė atminimo žvakės. 8 valandą ryto, visoje Lietuvoje minint šią svarbią datą, Pilaitės seniūnijos ir rajono mokyklų languose įsižiebė atminties ugnelės. Būtent tą lemtingą naktį tuometinis Karoliniškių gyventojas Antanas Sakalauskas kartu su Loreta Asanavičiūte bei pasvaliete Loreta Tručiliauskaite-Šlekiene (abi Loretos buvo draugės) pateko po rusų okupantų tanku. Tuo metu ten buvusio tankisto dzūko Vytauto Pečiukonio dėka juos pavyko greitai išlaisvinti iš po vikšrų. Deja, L. Asanavičiūtė neišgyveno, o L. Tručiliauskaitei-Šlekienei ir A. Sakalauskui teko ilgai gydytis patirtus sunkius kaulų lūžius. A. Sakalauskas nesulaukė šešiasdešimtmečio – po sunkios ligos 2010 m. spalio pradžioje iškeliavo į amžinybę. Laisvės gynėjas palaidotas Antaviliuose, šeimos kapavietėje. NVO „Pilaitės bendruomenė“ aštuntąją Pilaitės giesmininkų rinktinę „Naktis pražydusi diena“, parengtą Devintajam Poezijos pavasariui Pilaitėje, dedikavo Antanui Sakalauskui, kuris buvo aktyvus jos narys (https://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html).

Naujakurių Pilaitė, gyvuojanti beveik 35-erius metus, negalėtų pasigirti visai bendruomenei skirtų kalėdinių švenčių renginių gausa. Joje dažniau apsiribota išskirtinai moksleivių šventiniais pasirodymais tėveliams ir retsykiais čia anksčiausiai įsikūrusių gyventojų bendruomenių, kaip NVO „Pilaitės bendruomenė“ (pirmininkė Janina Gadliauskienė) ar „Mažoji Lietuva“, kuri neseniai suspendavo savo veiklą (pirmininkė Aušrelė Čepulienė), iniciatyvomis. Jei pirmoji pakviesdavo į adventinę ar prieškalėdinę vakaronę pasiklausyti koncerto, pasižiūrėti pakviesto Vilniaus senjorų teatro spektaklio ar 2008 metų pabaigoje įsikūrusio Pilaitės liaudies teatro premjeros, tai antroji surengdavo mažiesiems pilaitiškiams iš nepasitūrinčių šeimų susitikimą su Kalėdų Seneliu ir parodydavo vienoje ar kitoje mokyklos scenoje stebuklinę pasaką.

Tačiau 2025-ieji Pilaitėje užderėjo kalėdiniais renginiais, skirtais ne tik mokyklose tėveliams, bet ir platesnei Pilaitės bendruomenei. Pirmiausia tokia gausa siejosi su Vilniui 2025 m. gruodį tapus Europos Kalėdų sostine. Čia įsikūrė ne vienos kūrybinės dirbtuvės: NVO „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistė Vanda Sakalauskienė vedė keramikos užsiėmimus Pilaitės bibliotekoje – molis vaikų delnuose virto kalėdiniais simboliais ir dovanėlėmis; kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ mokytasi pinti kalėdinius vainikus; „Teatro DelPaso“ profesionalai Pilaitės progimnazijos erdvėje 8–12 metų vaikams atskleidė šio labai seno meno paslaptis bei parodė šventinį spektaklį šeimoms. Taip pat surengtas „Gražiausio balkono konkursas“, vyko tradicinė kalėdinė mugė su vietos amatininkų gaminiais. Tokį išankstinį pasirengimą artėjančiai svarbiai tradicinei žiemos šventei apvainikavo renginių gausa bendru pavadinimu „Kalėdos Pilaitėje“, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, Pilaitės seniūnijai, Pilaitės gimnazijai, Martyno Mažvydo progimnazijai, talkinant bendruomenei „Aktyvi Pilaitė“ (vadovė Justina Pupelienė) bei studijai „Laikas sau“, su vėliau visiems pilaitiškiams skirtais muzikiniais pasirodymais. Vienas pirmųjų įvyko gruodžio 12-ąją Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijoje. Į šventinį renginį, pavadintą „Kaimynų Kalėdos“, labai gausiai susirinkta. Pirmoji plačiaskarė kalėdinė eglė Pilaitėje įžiebta jos aikštelėje (čia auga nuo seno), atvykus Kalėdų Seniui iš Laplandijos ir skambant populiarioms dainoms. Gruodžio 21 d. Vilniaus Pilaitės gimnazijoje surengtas ansamblio „Trio Unique“ kalėdinis koncertas su klasikine bei šiuolaikine muzika ir dainomis. Tačiau pagrindiniu traukos centru tapo Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčia su joje prieš pat Kalėdas įrengtu dainuojančiu fontanu, sutraukiančiu pasigrožėti unikalia muzikos ir šviesos instaliacija ir kitus vilniečius. Greta jos akį malonino didžiulė skoningai papuošta eglė su prakartėle, kurią taip pat aplankė Kalėdų Senis su dovanomis Pilaitės parapijos mažiesiems.

2026-ųjų sausio 6-oji – Trijų karalių apsilankymo laikas, bylojantis apie tradicinę būtinybę sugrįžti į kasdienybės šurmulį ir, pasisėmus Trijų karalių išminties, žingsniuoti įprasto gyvenimo vaga. Tad laikas ne tik nupuošti eglutes, bet ir garbingai su jomis atsisveikinti: ne išmėtyti pašaliais, prie šiukšlių konteinerių ar bendro naudojimo vietose, o sunešti be vazonų, plastikinių maišų ir šventinių puošmenų į joms skirtas vietas, kur jos pasitarnautų biokurui ar kompostui. (Pilaitėje tokios vietos nurodomos nuotraukoje teksto pradžioje): Anksčiau nupuoštas kalėdines eglutes būdavo raginama sunešti į tuščią ir erdvę aikštę prie Šv. Juozapo koplyčios, kur dabar įsikūręs Pilaitės gimnazijos stadionas. Čia jos pasitarnaudavo bendram Užgavėnių laužui, prie kurio NVO „Pilaitės bendruomenė“ surengdavo visai bendruomenei šią tradicinę ir daliai gyventojų vis dar mėgstamą atsisveikinimo su įgrisusia žiema ir jos simboliu More šventę.

Pasitinkant šiuos metus laikas sustojo ir vėl pajudėjo atnešdamas mums lūkesčius, bendrystę ir pradėtų, užbaigtų bei dar laukiančių savo įgyvendinimo darbų tęsinį. 2025 metai priminė tarytum bundantį ugnikalnį su nesibaigiančia Rusijos agresija Ukrainoje, neaiškia politine padėtimi Palestinoje ir įvykiais kitose pasaulio šalyse, kurie priminė apie vis artėjantį ekonominį, politinį pasaulio persitvarkymą.
Nežiūrint į pasaulio neramumus, Pilaitės bendruomenė toliau vykdė ar ignoravo savo tradiciškai susiklosčiusius darbus. Jau pačioje praėjusių metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė padėjo įgyvendinti Imanulio Kanto 300 gimimo metų paminėjimą, įrengiant Kanto alėjoje atminimo lentą. Šios idėjos autorės Angelės Šarlauskienės dėka į atminimo lentos atidarymą atvyko daug įdomių, įvairių organizacijų svečių, kurie šiltai, prasmingai paminėjo iškilų mąstytoją.
Už gautas projektines lėšas iš savivaldybės bendruomenė surengė Joninių šventę, į ją pakviesdama kartu su folkloriniais ansambliais švęsti Jonines laikantis senųjų tradicijų. Projekto lėšomis sudalyvauta ekskursijoje į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, padovanojant jų bibliotekai vertingas knygas apie M.K. Čiurlionio kūrybą ir Vilniaus miesto istoriją.
Dėka ilgametės draugystės su Buivydiškių folkloriniu ansambliu „Verdenė“ rugsėjo 22 dieną paminėjome Baltų vienybės bei rudens lygiadienio dieną. 
Džiugina akį gražiai savivaldybės įrengtas Mažosios Lietuvos skveras M. Jankaus gatvėje bei sutvarkyta erdvė aplink vaikų darželį „Pilaitukas“.
Pilaitės rajonas kaip vienas iš besiplečiančių rajonų vis dar pilnas krykštaujančių vaikų, atsirandančių didesnių ir mažų skverų poilsiui ir pamąstymams bei šalia esančio miško ir ežerų. Gal ir gerai, kad esame ne miesto centras, greičiau miesto pakraštys ir kartais atrodome kaip didelis kaimas su savo senais, mielais pažįstamais, draugais, bičiuliais.
MIELIEJI,
Linkime suprasti šį sudėtingą laikmetį, atrandant ne tik ardančią, bet gražiąja jo pusę, linkime jungtis draugauti, pažinti savo kaimynus, rajono žmones taip įprasminant mūsų gyvenimus, nes kai mes kartu mes esame stiprūs, neįveikiami. 

Tegul švenčių džiaugsmas mus lydi visuose mūsų darbuose. 
Su Naujais 2026 Metais