Septynioliktasis Pilaitės poezijos pavasaris, kurį parėmė Vilniaus miesto savivaldybė, žengęs kartu su visoje Lietuvoje 55-ąjį kartą praūžusia tarptautine tokia švente, o į bendraautorius  meniškai apipavidalinant jo vietą Pilaitės miške įsijungus Pilaitės gimnazijos (dailės mokytoja Giedrė Slavinskienė) ir Martyno Mažvydo (dailės mokytoja Daiva Varslavėnienė) moksleiviams, užderėjo daugybės įsimintinų datų paminėjimu. Jas visas išvardino nepamainoma šio renginio vedėja, pilaitiškė, o taip pat ir poetė Dalia Tarailienė ir pakvietė sveikinimo žodžiui dažną pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvę, pilaitiškę ir Parlamentarę Virginiją Vingrienę, pasiūliusią kitus metus paskelbti ir Poezijos metais. (https://youtu.be/iRuYtbtf6Zo). Išties tai būtų prasminga, įsiklausius į kelintą kartą čia dalyvaujančio poezijos grando Jono Kalinausko žodžius, pastebėjusio, jog 55-ąsias metines pažymintis Poezijos pavasaris, išaugęs iki tarptautinio, dėl gausybės renginių, kurių per dvi savaites Lietuvoje, o ne retai ir už jos ribų, priskaičiuojama netoli 150, nusipelno Gineso knygos (https://youtu.be/69zeOnT4txU). Vedančioji pabrėžė: šiame Pilaitės poezijos pavasaryje „Pavasario delnuose upeliai sužydėjo“ ilgiau bus stabtelėta ties dviem datomis: Pasaulio lietuvių bendruomenės 70-čiu ir Juozo Tumo-Vaižganto 150-osiomis gimimo metinėmis. Trumpam stabtelėta ir prie Žemaitijos vardo pirmą kartą paminėjimo istorijos metraščiuose prieš 800 metų. Susirinkusieji į šventę sugiedojo, kad ir lietuviškai, tarsi senovinį žemaičių himną – baladę „Birutė“, kurios žodžius sukūrė 1831 metų sukilime žuvęs jo dalyvis poetas Silvestras Teofilis Valūnas. Pilaitės liaudies teatro aktorė, žemaitė, čia vaidinanti rašytoją Juliją Žemaitę, paskaitė žemaičio Juozo Elekšio eilėraštį „Esam žemaitē“ (https://youtu.be/m4yVO9dYxjQ). Pilaitiškių renginį pagerbė Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narys Virginijus Jocys, paskaitydamas eilių lietuviškai ir žemaitiškai (https://youtu.be/10aswj13Y0s). Prisimenant Pasaulio lietuvių bendruomenę, savo mintimis apie ją ir save joje pasidalino nebe pirmą kartą per poezijos pavasarius Pilaitėje viešinti išeivė žurnalistė, teatralė ir poetė Eglė Juodvalkė (https://youtu.be/1tmlCyt_I58). Išeivijoje gimusią poeziją ir jos įvairovę taip pat iliustravo aktoriaus Ramūno Abukevičiaus skaitomos Jono Meko, kurio visai neseniai netekome ir kurio vardo meno centras gyvuoja Vilniuje, eilės (https://youtu.be/S22bdeGkeUI). Net taksi į renginį atskubėjo VGTU profesorius Vytis Valatka iš tik pasibaigusių užsiėmimų su studentais. Be savo šmaikščios filosofinės poetinės kūrybos, jis dalinosi šviežiais prisiminimais iš savo profesoriškos vizitacijos San Paulo universitete Brazilijoje, kurio mieste jam teko aptikti dar ženklių lietuvių išeivių veiklos pėdsakų (https://youtu.be/Lx81J7Gv8fs). Ypatingo dėmesio susilaukė kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto asmuo. Dalia Tarailienė, paminėdama pirmo Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuveiktus darbus, stiprinant jos valstybingumo pamatus, pabrėždama 100-metį nuo jo prezidentavimo pradžios, pastebėjo: tai buvo visomis prasmėmis labai produktyvus ir bičiuliškas judviejų bendradarbiavimas puoselėjant lietuvišką savimonę. Plačiau supažindinti su Vaižgantu buvo paprašytas pilaitiškis, žinomas teatro ir kino aktorius, režisierius Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistas Ferdinandas Jakšys, kuris dar 1995 metais Vilniaus senjorų teatre režisavo monospektaklį pagal išeivio Kosto Ostrausko pjesę „Vaižgantas“ ir jame suvaidino Vaižgantą, ir pakvietė pasiklausyti ištraukos apie Lietuvos poetus, kuri abejingų neapliko (https://youtu.be/9A217rRtmrc). Pasidžiaugta Vaižganto deimančiukais: Martyno Mažvydo progimnazijos trečioko Normilo Jurgaičio ir jį paskatinusios kūrybai mamos lituanistės Letos Gaubaitės literatūriniais darbais (https://youtu.be/VpbLZ9S3XoY). Pilaitiškė ir kartu atstovavusi Lietuvos rašytojų sąjungą, kuri yra poezijos pavasarių pagrindinis variklis, Rūta Suchodolskytė-Neniškienė be eilių Vaižgantui šventės dalyvius pralinksmino tarmiškai perskaitytu nuotaikingu kūrinėliu iš dabartinio Rytų Aukštaitijos gyvenimo (https://youtu.be/kEstWpHTgTM). Šventę pagerbė jau ypatingai garbaus amžiaus tautodailininkė, politinė kalinė ir tremtinė Karolina Biekšaitė, savo kūrybą deklamavusi iš atminties, ir bardė, sakralių tekstų kūrėja, Irena Maculevič, kurios krikščioniškas giesmes atliko sūnus Česlovas. Galėjome pasiklausyti pilaitiškės keramikės ir bardės Vandos Sakalauskienės sudainuojamų posmų (https://youtu.be/35RlMeG6BFk), o taip ir jos dukros Elenos Sakalauskaitės skaitomos poezijos (12 -025 https://youtu.be/FTy_xESWaXo). Po ilgos pertraukos eilėmis dalinosi keramikas, karikatūristas Rimtautas Špokas (https://youtu.be/uM-SqLqpIzY). Eilių paskaitė ir viena ištikimesnių kultūrinių renginių dalyvių pilaitiškė Lida Tamulevičienė (https://youtu.be/irEfsTHp3Dw). Prie jos prisijungė iki išstojimo paskaityti eilių dar Nežinomas Pilaitės giesmininkas, kuris, jas paskaitęs, prisistatė kaip Stanislovas Kasperavičius, ir tapo jau žinomu (https://youtu.be/RJKKJXRh0DE). Klausytasi ir Dalios Tarailienės eilių (https://youtu.be/69zeOnT4txU). Renginyje su savo posmais lankėsi lazdynietė Elena Skirelienė, daugiau nei 10 metų vadovaujanti šiame sostinės rajone veikiančiam romansų ir poezijos klubui „Elena“ (https://youtu.be/10aswj13Y0s). Pirmą kartą plačiai auditorijai eiles skaitė Airinas Kairaitis, neseniai gyvenęs ir Pilaitėje (https://youtu.be/38yn4Wrgehg.). Pilaitiškojo poezijos pavasario laikas sutapo su Vilniuje vykusiu tarptautiniu folkloriniu festivaliu „Skamba skamba kankliai“, tad visų pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvis Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, kaip ir žemaitiškų liaudies dainų vokalinė grupė, norėjusi pirmą kartą čia sudalyvauti, nesudalyvavo. Juos pavadavo dvi populiarios vokalinės grupės: jaunimo „Svajonių vaikai“ ir pagyvenusių „Iš Beno rūsio Šnipiškėse“. Pastarajai, atliekant labai populiarią dainą, tinkančią visiems poezijos pavasariams, bendrai nuotraukai rinkosi patys ištvermingiausi, nes pilaitiškasis 17-asis truko virš trijų valandų (https://youtu.be/hf7zNuPex6c). Buvo pristatytas jau keturioliktasis Pilaitės ir jų bičiulių poetinės kūrybos almanachas. Priminta (https://youtu.be/Ud875JnVjkQ): ankstesnieji, kaip ir 2019-ųjų, prieinami ir virtualioje erdvėje (http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html).

Balandžio mėnuo užderėjo Pilaitės Gilužio gatvės pagerinimui skirtais susitikimais Vilniaus miesto savivaldybėje ( 1 Dalis ir 2 Dalis ). Antrasis, vykęs balandžio 30 d., dalyvaujant ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ atstovams, nuliūdino. Sužinota: prie sklypo Gilužio g. Nr. 5, kur šiuo metu yra stambiagabaritinio transportas stovėjimo aikštelė, kuriame tarsi turėtų atsirasti prekybos centras (bet koks tai centras ir kas investuotojas, – įstatymu saugoma paslaptis), tad investuotojas, prisidėdamas prie savo ir kartu visos Pilaitės infrastruktūros gerinimo, įsipareigoja, atsižvelgdamas į Pilaitės gyventojų ir jų organizacijų, taip pat ir Dviratininkų asociacijos pasiūlymus, bei laikydamasis kelių tiesimo nuostatų, tik prie savo sklypo su įvažiavimais išasfaltuoti su greta įrengiamais taku dviratininkams ir šaligatviu pėstiesiems Savivaldybės planuose numatyto viso 4 juostų B2 didelio pralaidumo Gilužio kelio atkarpą. Dviračių asociacijos atstovui užkliuvo dviračio tako ilgis – 3,5 metrai. Atsakyta, jog tai skirta judėjimui dviem kryptimis. Pareplikuota, ar nebūtų sveikiau ir tikslingiau dviračių takus pradėti įrenginėti ne prie tokių pakankamai aukšto transporto pralaidumo kelių, kaip numatoma, o per atokesnes gamtos oazes, o galutinai neišasfaltavus gatvės, bet atsiradus papildomam traukos centrui ir suintensyvėjus transporto srautui šiame žvyrkelyje ir padidėjus kietųjų dalelių kiekiui (apie jų kenksmingumą štai ką rašo Wikipedia, – gali būti pabloginamos ir Pilaitės gimnazijoje įrenginėjamame futbolo ir bendram fizinio lavinimui skirtame stadione sportuosiančių moksleivių sveikatos sąlygos? Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistė Dalia Tarailienė priminė, kad Pilaitėje apsigyvena nemažai neįgaliųjų, tad reikėtų nepamiršti ir jų. Nerimauta, – atsiradus naujam prekybos centrui, gali suintensyvėti šioje galutinai neišasfaltuotojoje gatvėje transporto srautas ir dar labiau padidėti aplinkiniams namams tarša kietosiomis dalelėmis, nes kaip paminėjo Pilaitės bendruomenės centro „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Aušrelė Čepulienė: Gilužio žvyrkelio pakraščių gyventojai daug metų priversti kvėpuoti pravažiuojančio transporto sukeltomis dulkėmis ir pasiūlė Savivaldybei pradėti jį nors laistyti. Tad suprantamas šios gatvės gyventojų lūkestis, kad toks sveikatai grėsmingas kelias būtų tinkamai sutvarkytas – visas išasfaltuotas. Išgirdus pastabas dėl pačios gatvės ir jos šaligatvių ir įtakų įrengimo: pasisakius Dviračių asociacijos atstovui ir jam susirūpinus, kad tokio lygmens keliui atstumai tarp numatytų įvažiavimų į sklypą turėtų būti didesni bei argumentavus, kad vienoje numatytoje gatvių sankirtų labiau tiktų įrengti žiedinę sankryžą; gretimo sklypo gyventojai priminus, kad vienas iš nurodytų įvažiavimų yra jų galvijų varymui skirta vieta (ją pažadėta perkelti); Gilužio slėnio gyventojai, kurios buto langai atsiveria į investuojamą sklypą, pasiteiravus: koks turėtų būti išlaikytas atstumas pagal priimtus reikalavimus nuo investuojamo sklypo ir jos buto lango, investuotojo atstovams į jį neatsakius, pasiūlyta, gal šiuo metu tokios atkarpos įrengimo iš vis atsisakyti ir ją įrengti vienu kartu su išasfaltuojama visa šia gatve? Pasitarime dalyvavusi Vilniaus savivaldybės atstovė, patikino: tai atsitiktų negreitai, nes Pilaitė ne išskirtinė, – sostinėje panašių kelių galybė, tam reikia apie 300 mln. eurų, tad ir tokiu investuotojų įnašu į Pilaitės infrastruktūros pagerinimą reikėtų tik džiaugtis. (Gilužio gatvės – žvyrkelio atveju, kuri šiuo metu turi net 3 savininkus, žemę tektų išpirkti, tad peršasi klausimas, kodėl ji šioje vietoje buvo išvis grąžinta, kai grąžintina žemė gali būti kilnojama?). Tenka apgailestauti, kad valstybinės žemės sklypai, kai jos trūksta visuomeninėms reikmėms ar dar ne visa žemė sugrąžinta teisėtiems jų savininkams, o ypač vykstant ženkliai daugiabučių gyvenamų namų rajonų plėtrai, stokojant laisvų vietų bendro ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir pasigendant didesnės jų įvairovės, o dar ir tose vietose, kurios patogiausios daugeliui pasiekti, išnuomojami 90 metų, kai juos minėtoms reikmėms reikėtų ateičiai rezervuoti. Pasitarime dalyvavęs Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo ir architektūros skyriaus Vakarinės teritorijos poskyrio vyriausiasis specialistas Steponas Gilys, kuomet jam pirmininkavęs įspėjo, kad čia replikoms ir platesniam šios atkarpos nutiesimo kontekstui pasiaiškinti ne vieta ir ne laikas, o kalbėti reikėtų tik apie būsimą investuotojo įrenginėjamą kelio atkarpą, patikino, kad galima teikti ir svarstyti įvairius pasiūlymus, jie turėtų atsispindėti protokole ir į juos turėtų būti atsižvelgiama. Labai norėtųsi, kad taip ir būtų, bet iš ilgos praktikos ginant viešą interesą, tenka konstatuoti, labai retai taip atsitinka.

Lietuvos žurnalistų kelionių klubas jungia 70 narių. Jie ne tik patraukia ženklių lietuvių keliais pasaulyje. Taip pat garsina ir Lietuvos vardą: jų kelionių metu plevėsuoja oranžinė vėliavėlė su logotipo lietuvišku ir anglišku užrašais. Pastaruoju metu jie atranda ir Lietuvą. 2017-aisiais pasirodė šio klubo pirmininko Gerimanto Statinio istorinis romanas „Ponas Zy“. Sekdami šio kūrinio herojų takais – dažniausia savaitgaliais – žurnalistai stabteli įsimintinose Vilniaus miesto ir jo apylinkių vietose, kur paskaitomos jo ištraukos. Vėjuotą saulėtą kovo 31-ojo dieną būrelis klubo žurnalistų patraukė Pilaitės link, užkopė ant Pilaitės piliakalnio, kur jų laukė grupelė Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistų su Pilaitės dvarvietę ir jo vandens malūną atgaivinusiu ir jų istoriją papasakojančiu archeologu Zenonu Bauboniu. Pilaitiškis miškininkas Vytautas Dabriška pasidalino piliakalnio ir jo prieigų želdynų tvarkymo reikalais ir iš sausuolių šakelių įkūrė simbolinį lauželį. Prie jo buvo pagarsintos ištraukos, kur romano herojai apsilanko Pilaitėje ir prisimena dailininkę, lygių teisių gynėją ir gotikos žanro pradininkę senovės Lietuvoje, apysakos „Pilaitės vaiduoklis“ autorę, kunigaikštienę Oną Barborą Olimpiją Radvilaitę Mostovską, kurios vardu praeitų metų pabaigoje pavadinta gatvė Pilaitėje. Čia pat jos gyvenimas ir kūryba papildyti naujaisiais duomenimis iš vietinių pilaitiškių, primenant apie 2013 metų pabaigoje jos garbei Pilaitės liaudies teatre pastatytą valandą trukusį spektaklį, pagarsinant: personažas Vaiduoklis galėjo gimti ir kitoje tokiu pat pavadinimu vietoje, tai yra prie Minsko, Zaslave, kur gyvavo pirmoji rašytojos uošvija – jos pirmojo vyro, grafo Dominyko Augusto Pšezdzeckio, giminės lizdas –, ir kur ji, grįžusi iš užsienio, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo galutinai padalinta, glaudėsi į gyvenimo pabaigą (http://youtu.be/gtWoNASrP9s). Bet su tuo nenorėjo sutikti Zenonas Baubonis. Jis pakvietė susirinkusius prie Pilaitės vaiduokliui piliakalnio pakraštyje skirto antkapio, tokiu daiktiniu įrodymu patikindamas, kad būtent čia šis rašytojos herojus, garsinantis Pilaitę, buvo palaidotas (http://youtu.be/aerWpC8cNaM). Netrukus visi patraukė prie buvusio dvaro statinių ir dar kitos garsios, bet dabartinių laikų, lenkų rašytojos, Zofijos Nalkovskos, kūrybos vietos 1922 metais, – oficinos – , kurioje ji su savo vyru karininku apsigyveno Lietuvai praradus Vilniaus kraštą (http://youtu.be/n7NJ_o7Gla8). Po to pasukta į malūnų, žemės ūkio padargų ir Duonos kelio ekspoziciją po atvirų dangumi. Iškyla užsibaigė pasisėdėjimu ir pasikalbėjimu už apvalaus stalo iš Šakių rajono, Liepalotų, pergabentame ir restauruotame vėjo malūne. Pilaitiškė Dalia Tarailienė papasakojo savo vaikystės prisiminimus apie šį malūną, kai jis stovėjo dar savo pirminėje vietoje, prie Zyplių dvaro, ir paviešino Pilaitės liaudies teatro pastatymus (http://youtu.be/P_1MxU1O-PA). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pabrėžė: Pilaitė su savo apylinkėmis yra neatrastas ir tinkamai neįprasmintas su greta esančiomis Buivydiškėmis: jų žirgynu, – įvairesniam ir platesniam poilsiui ir jų pažinimui ženkliai galintis pasitarnauti kampelis, ir išvardino čia vykstančius tradicinius kultūros renginius (http://youtu.be/8aPfJcY9i5Q). Turėjo ką papasakoti ir Lietuvos žurnalistų kelionių klubo nariai ir Pilaitės vėjo malūno siela, jo sergėtoja, įvairiausių edukacinių renginių organizatorė Larisa Gureckienė. Visas daugiabriaunis tokio pažintinio Lietuvos žurnalistų kelionių klubo narių apsilankymo po senąją Pilaitę pasakojimas, dalyvaujant ir pilaitiškiams, LRT žurnalistės Jolantos Jurkūnienės dėka visiems prieinamas laidoje „Atrask Lietuvą“ čia.

Ankstesnioji 2019 03 30 laida apie Pilaitę: Miškininko, ekologo Raimundo Eremino ekskursija po Pilaitės mikrorajono mišką Vilniuje.

Gegužės 25-ąją (šeštadienį)  Pilaitėje numatomas jau 17-asis poezijos pavasaris. Nuo 1965-ųjų tokių poezijos pavasarių rengimo vadeles stipriai laiko Lietuvos rašytojų sąjunga. Jos rūpesčiu kiekvieno pavasario gegužės antrąją pusę visuose Lietuvos kampeliuose poetinio žodžiai kūrėjai ir jo mylėtojai renkasi būrin: vieni skaito eiles, kiti jų klausosi. Pilaitiškiai savo miškelyje kviečia savo vietos giesmininkus ir artimiausius kaimynus eilių paskaityti nuo 2003-iųjų. Šį kartą pilaitiškasis poezijos pavasaris „Pavasario delnuos upeliai sužydėjo“ skiriamas Pasaulio lietuvių bendruomenės 70-mečiui ir Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms, kurį iš dalies remia ir Vilniaus miesto savivaldybė. Jau dabar visų amžiaus grupių vietos ir Pilaitės kaimyninių rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjai kviečiami savo kūrybą siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Tuomet galėtume Jūsų kūryba pasidalinti ne tik būsimame pilaitiškame poezijos pavasaryje, bet ir šioje svetainėje, o jei jos sulauktume pakankamai, tai paskelbtume ir atskiru leidiniu. Ir šį į kartą Tarptautinės Poezijos dienos proga Nežinomas Pilaitės giesmininkas nepatylėjo:

Varnėnas lesa kruopas iš savos širdies,

Pagardintas ūku, apjuostas lyra,

Ar skonį teksto košės kas girdės?

Suklypęs jo namelis ant srovės – šaltos,

Ledinės.., neskaptuotos… sutemom pražyla.

Kažkur toli keiksnoja medkirčiai,

Nukirtę paskutinį laimės namą.

Varnėnas kruopų nebelesa seniai –

Patiekalas gardus ugny atšalo.

Ar dar ilgėsis kas jo šviečiančios giesmės,

Sušildančios rankas ir plaukus?

Ar liesis žodžio kraujas iš širdies

Pavasario šviesų laukuos sulaukus?

Kovo 16 – ji Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena. Ji Pilaitėje turėtų būti ypatinga. Joje gatvės, alėjos ir kitos infrastruktūros įstaigos siejamos su Mažąją Lietuva – buvusiu Karaliaučiaus kraštu (dabartinė Kaliningrado sritis priklausanti Rusijai). Ne vienas pilaitiškis gyvena, jei ne šios etnografinės Lietuvos teritorijos autentiško pavadinimo, tai joje lietuvybės labui, negailint gyvenimo, triūsusio asmens vardo gatvėje. Daug įsimintinų ir įstabių darbų Didžiajai Lietuvai yra nuveikusi Mažoji Lietuva. Tarp jų vienas reikšmingesnių – lietuviškų leidinių, kuomet Didžiojoje Lietuvoje, kurioje po nesėkmingo 1863 metų lietuvių ir lenkų sukilimo prieš juos pavergusią carinės Rusijos priespaudą iki 1904-ųjų buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, spausdinimas. Mažojoje Lietuvoje, kuri nepateko į šios nedraugiškos lietuvybei imperijos gniaužtus, spausdinti ir kontrabandiniu būdu dažniausia taip vadinami kontrafakciniai (suklastoti su neteisingai nurodytais  išleidimo data, vieta, autoriumi) leidiniai į Didžiąją Lietuvą per sieną gabenti labai drąsių kalėjimo ir kitokių carinės Rusijos represijų nepabijojusių žmonių – knygnešių. Suklastoti leidybos duomenys suklaidindavo carinės Rusijos pareigūnus ir nuo jų rūstybės apsaugodavo knygų platintojus ir skaitytojus. Tokia knygnešystė yra lietuvių tautos pasipriešinimo prieš lietuviškos tapatybės ir gimtojo žodžio uzurpavimą iš didelės tautos pusės fenomenas. Jį 2004 metais UNESCO prilygino išskirtiniam reiškiniui pasaulyje, o kovo 16-oji, kuri sutampa su šioje veikloje ypač daug nuveikusio Jurgio Bielinio gimimo diena, oficialiai paskelbta Knygnešio diena (daugiau apie jį čia: http://www.ramuva.lt/index.php/istorijos/musu-mintys/108-kovo-16-knygneio-diena). Netolimoje pilaitiškių kaimynystėje jau 20 metų LITEXPO rūmuose vykstanti Vilniaus knygų mugė iš dalies prilygsta knygnyšystės, – tiesa, jau kitokiomis istorinėmis sąlygomis – , fenomenui. Ją vidutiniškai per 4 dienas aplanko virš 60 tūkstančių skaitytojų. Ir jų  kasmet skaičius didėja. Šiais metais mugė pasiūlė lankytojams virš 500 įvairiausių renginių. Daugelyje jų –  rašančiųjų autorių prisistatymas. Kad ir koks būtumei vikrus, deja, tik keliuose jų gali suspėti apsilankyti. Tad jų įamžinimas vaizdo įrašais leidžia netiesiogiai kai kuriuose apsilankyti ir greičiau išsirinkti savąją knygą tarp gausybės leidėjų siūlomų leidinių. Belieka tokių įrašų nuorodomis pasidalinti internete ir pagelbėti, kaip tais senais laikais, susirasti savąją knygą. Taip iš dalies  prisidedama prie žinių apie save ir platųjį pasaulį platinimo, šiuolaikiškos knygnešystės puoselėjimo. Juolab, kad Vilniaus knygų mugė taip pat tampa išskirtiniu pagal savo apimtis ir turinį reiškiniu pasaulyje. Visai neseniai Londone vykusioje tarptautinėje knygų mugėje jos rengėjai iš mūsų pusės menkai apie Lietuvą žinantiems britams pristatė lietuvišką spaudos platinimo fenomeną – knygnešius, aprėdytus dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtais rūbais, tarsi jie būtų čia atklydę iš tų senų ir lietuvybei puoselėti nepalankių laikų. Vieną tokį galima sutikti ir Pilaitėje, prie Martyno Mažvydo progimnazijos, skulptoriaus Aleksandro Tarabildos įamžintą ąžuoliniame koplytstulpyje. Jis skirtas Lietuvos knygnešiams. Tai pati pirmoji skulptūra Pilaitėje, padovanota Vilniaus mokytojų namų. Galima pasidžiaugti, kad neseniai skulptūra pasirūpinta – ji įsodrinta klimato įtakai atsparia medžiaga. Jei kiekvieną kovo 16-ąją prie jos būtų susirenkama padiskutuoti apie praeities ir dabarties knygnešystės reikalus, šis knygnešys atrodytų ženkliai gyvesnis ir jo rizika tais lietuvių tautos išlikimui svarbiais laikais būtų labiau pamatuota.

Vilniaus knygų mugės`2019 kai kurių susitikimų su knygų autoriais ar skaitymo ir rašymo aktualiais klausimais renginių įrašai Pilaitės bendruomenės kanale:

Knygos "Lietuvos istorija. Trumpas XVIII amžius (1733-1795 m.)" pristatymas. Dalyvauja Zigmas Kiaupa, Liudas Glemža, Jūratė Kiaupienė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Lietuvos istorijos institutas). Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21:

1 dalis -–  https://youtu.be/wYucBZ9fo4E

2 dalis  –  https://youtu.be/BxSPL_3S9pE

 Knygos  "XVIII amžiaus studijos 4 : Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Visuomenė. Kasdienybės istorija. (Sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė) pristatymas. Dalyvauja sudarytoja, Lina Balaišytė, Martynas Jakulis, Valdas Rakutis, Asta Vaškelienė (Lietuvos istorijos institutas). Vilnius: LITEXPO, 2019 02 22:

1 dalis – https://youtu.be/qt3NnFfJ7F8

2 dalis – https://youtu.be/BYst_msjpGI

 Tamaros  Bairašauskaitės knygos "Bajorų dvaras keičia savininką. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863-1914 metais" pristatymas. Dalyvauja autorė, Reda Griškaitė, Ryšard Gaidis, Czeslaw Malewski. (Lietuvos istorijos institutas).  Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21:

1 dalis –  https://youtu.be/uSl4GbSE0Cc

2 dalis –  https://youtu.be/Kb5jbsYq-P4

 Literatūrologas Audrius Ožalas ir poetas, knygų apžvalgininkas, buvęs pilaitiškis,  Marius Burokas apie savo knygą "Švaraus buvimo eilėraštis".  Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21. –https://youtu.be/40GYosTc3nc

 Diskusijų klubas. "Negrožinės literatūros suklestėjimas: ką ir kodėl skaitome". Dalyvauja Gediminas Baranauskas, Maryja Šupa, Audrius Ožalas. Moderuoja Jūratė Čerškutė.  Vilnius: LITEXPO, 2019 02 22:

1 dalis  – https://youtu.be/NlNSk_K3v1U

2 dalis  –  https://youtu.be/ajyXw_oYBFo

 Iš diskusijų klubo pasvarstymų “Kūrėjo laisvė ir atsakomybė: kur driekiasi ribos” (Rezonansinės Mariaus Ivaškevičiaus knygos “Žali” pėdsakais). Dalyvauja Loreta Mačianskaitė, Vaidas Jauniškis, Giedrė Jankevičiūtė, Vytautas Ališauskas. Moderuoja Aurimas Švedas. Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21:

1 dalis (pasisako: Loreta Mačianskaitė, Vytautas Ališauskas) – https://youtu.be/40GYosTc3nc

2 dalis (pasisako Aurimas Švedas ir Vytautas Ališauskas ) – https://youtu.be/FVkGA3w1Mew

3 dalis (pasisako Giedrė Jankevičiūtė) – https://youtu.be/AyxcD2e59Pw

4 dalis (pasisako Vaidotas Jauniškis) – https://youtu.be/j_ApPeSs2gk

5 dalis (pasisako Vytautas Ališauskas) – https://youtu.be/l5bIDXor67s

6 dalis (pasisako Aurimas Švedas, Loreta Mačianskaitė) – https://youtu.be/FgGQgVfeEgE

Vytauto Daraškevičiaus fotoalbumo "Saulės ratu: lietuvių kalendorinių švenčių tradicijos " sutiktuvės. Dalyvauja autorius, Juozas Žitkauskas, Jonas Vaiškūnas, Libertas Klimka, folklorinis ansamblis "Kūlgrinda". Vilnius: LITEXPO, 2019 02 22:

1 dalis – https://youtu.be/LSIGtHIXZAU

2 dalis – https://youtu.be/vTBFTXdiT_Q

Orų prognozės lengvo Žiemos varymo iš kiemų nežadėjo. Turėta vilties, – prognozės nepasitvirtins. Bet pasitvirtino. Vakarop Pilaitėje, kaip ir ir visoje Lietuvoje, siautėjo uraganiniai vėjai ir smarkiai įsilijo. Nors sniego buvo galima aptikti giliose miškų pakampėse, net ir labai prijaučiantiems tradicinių švenčių mėgėjams Žiemos varymą iš savųjų kiemų stebėti pro langą atrodė viena tinkamiausių alternatyvų. Pilaitėje, Žiema, įkūnijanti šalčiausiojo metų laiko sunkumus, jos gimnazistų buvo sugauta, tinkamai aprengta ir atnešta prie Pilaitės seniūnijos pastangomis keletą valandų krauto nepriekaištingo Egipto piramides menančio laužo. Jį be seniūno Albino Šniro, kad jis tvarkingai ir saugiai degtų, apsirengę raudonomis liemenėmis taip pat prižiūrėjo keletas vyrų. Laužo šiluma gelbėjo išdrįsusius dar kartą pasigalynėti su Žiemužės žvarbumu ir ne svetingumu. Prie jo šmirinėjo gausus savo rankomis iš atliekamų žaliavų išmoningai pasidariusių kaukes, dalyvaujant Erasmus + KA2 projekte „Keičiame įpročius – keičiame pasaulį“, vadovaujant mokytojoms Ritai Bakanienei ir Eglei Bridikienei, Martyno Mažvydo progimnazijos 6, 7 ir 8 klasių moksleivių-persirengėlių būrys. Patys išradingiausi ir talentingiausi susilaukė apdovanojimų iš pilaitiškės parlamentarės Virginijos Vingrienės dėl išskirtinio entuziazmo į Pilaitės kiemą susigrąžinti kuo masiškesnį ir spalvingesnį Žiemos išvarymą ir kuo skubesnį Pavasario prisikvietimą tituluojamos Vyriausiąja šios vietovės Užgavėnių ragana, kurie, kad taptų ekologiškesni, buvo išsmilkyti laužo dūmuose, rankų (http://youtu.be/-A5j_6hqGxo). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pilstė ir pilstė labiausiai sušalusiems ką tik išvirtą šiltą kisielių, dalino ir dalino širdies pavidalų blynus. Pati Seniausioji Pilaitės ragana, kuri jau tokia sena, kad nebeprisimena, kiek metų per Užgavėnes čia dalyvauja ir koks jos vardas, reklamavo laiko patvirtintus tautiškus valgius: kiaulaičių lašinukus ir gausiai žemaitiška druska iš sutrintų pluoštinių kanapių sėklų apibarstytus sumuštinius iš juodos bočių duonelės, apteptos vietinių žalmargių karvių sviestu, ir kvietė visus pasivaišinti. Persirengėlių minioje šmėžavo ir Dalios Tarailienės, beveik dešimt metų vadovaujančios Pilaitės liaudies teatrui, juodos garbanos, apgaubtos šilko skarele. Ji kiekvienam nepabijojusiam sužinoti tolesnę savo lemtį, galėjo tuoj pat ją nusakyti iš ištiesto delno. Vyko tiek mažųjų, tiek vyresniųjų kanapinių ir lašininių rungtynės su ženklia pastarųjų pergale. Nors ir labai sunkiai ir dar turėdama užtarėjų Žiema iš Pilaitės kiemo bendromis pastangomis visgi buvo išvaryta, o iki tol prie jos ne vienas darėsi atmintinukes norėdamas pasigirti socialiniuose tinkluose: koks buvo drąsus, nepabūgo išskirtinai prasto oro ir Užgavėnėse gyvai sudalyvavo (http://youtu.be/pGUBHMQXnHY). Sėkmingą Žiemos išvarymą iš Pilaitė kiemo paliudijo išaušęs kovo 6-osios rytas su saulėtu be vieno debesėlio dangumi ir ženkliai šoktelėjusia pliusine temperatūra. Neįžvelgusiems pigių kovo pradžios Žiemužės triukų, kai ji nutirpino sniegą ir neva jau prasidėjo kuo tikriausias pavasaris, per Užgavėnes dar kartą parodė, kokia ji klastinga ir nenuspėjama, gebanti bemat sugrąžinti smarkius vėjus ir žvarbą, galėjo suskausti širdį nepasiklausius folkloro ansamblio „Rasoda“ užgavėniškų dainų ir nesudalyvavus šelmiškos šventės, kuri ženklaus etnologo astro fiziko Jono Vaiškūno siejama ir su tikriausiais senoviniais lietuvių Naujaisiais Metais – geresnio laiko pradžia, išdaigose (http://alkas.lt/2011/03/08/j-vaiskunas-ka-slepia-uzgaveniu-kaukes/#more-13579). Tai iš dalies matosi ir šiame vaizdo įraše (http://youtu.be/2vrtuKIe8e0 ).

Kokia galėtų būti realybėje būsimoji gimnazija, dėl kurios statuso supriešino pilaitiškiai (vieni norėjo katalikiškos, kiti valstybinės, – nugalėjo valstybinės šalininkai), nepaliko abejingų mokytojų, mokinių, bendruomenių, seniūnijos administracijos, seniūnaičių, net Seimo atstovų (dalyvavo pilaitiškė, mokinės mama, parlamentarė Virginija Vingrienė). Beveik tris valandas vasario 11-osios pavakarę truko Pilaitės progimnazijoje Vilniaus savivaldybės inicijuotas pasitarimas.  Po įvadinio Vilniaus miesto mero patarėjo Alberto Lakštausko, pakvietusio įsijungti  idėjomis į būsimos mokyklos statybą, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto  pirmininko ir kartu pilaitiškio Vytauto Mitalo priminimo apie Lietuvos architektų sąjungoje užgesusį naujosios gimnazijos projektą pradinių pasiūlymų etape, apie kurį rašyta laikraštyje „15min“, šis susitikimas patikėtas vesti architektui ir VDA docentui Rokui Kilčiauskui. Jis  trumpai skaidrėmis supažindinęs su paskutiniosiomis mokyklų statymo Lietuvoje tendencijomis, pakvietė susiskirsčius darbinėmis grupėmis pagal interesus ir lūkesčius: bendruomenė ir tėvai, mokyklos administracija ir mokytojai, mokiniai, pateikti savo mintis, kokios naujos gimnazijos norėtų. Susilaukta daug įdomių ir dėmesio vertų pasiūlymų, negailint ir  konstruktyvios kritikos kai kurioms čia parodytoms Lietuvoje plintančioms naujoms mokyklų statybos tendencijoms, o taip pat su kuriomis susipažinta Lietuvos mokytojų lankymosi užsienyje metu. Abiejų mokyklų Pilaitėje administracijos ir mokytojų vardu pasisakė Pilaitės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymai Vita Nedzeveckaitė. Pirmiausia norima, kad kuo mažiau būtų atvirų, plačiai įstiklintų mokymosi erdvių, trukdančių mokiniams ir mokytojams susikaupti. Nepageidaujami ir užkaboriai negatyviems moksleivių įpročiams tarpti. Siūlyta atsisakyti siaurų ženklesnę traumų grėsmę keliančių koridorių. Pageidaujamos nors ir nedidelės pertvaros mokytojams, leidžiančios šiek tiek atsikvėpti nuo pastovaus triukšmo. Gyventojų asociacijos „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė, besilankydama naujai pastatytoje Balsių mokykloje, labai nenorėtų sovietmečio laikus menančių ir slegiančių tamsiai žaliai ar mėlynai išdažytų koridorių. Kitokius kitų Pilaitės bendruomenių, socialinių grupių, tėvų lūkesčius visiems pagarsino Vytautas Laurinavičius, –naujoje gimnazijoje be pramoginių, rekreacinių bendruomenės nariams ir tėvams tinkančių erdvių, norėtų taip pat matyti ir baseiną. Susitikimo vedantysis patikino: visa tai, kas čia pasiūlyta, turėtų tapti konkurso sąlygomis architektams, pabrėždamas: išsakyti lūkesčiai turėtų būti patalpinti Savivaldybės tinklaraštyje, o netolimoje ateityje teks ne kartą susitikti ir dar pasitarti. Pilaitės gimnazijos direktorius Zotikas Popovas, pasiremdamas savo ilgamete praktika, suabejojo, ar visiems labai pažangiems lūkesčiams tapti realybe užteks lėšų. Vilniaus miesto savivaldybės pažadai Pilaitėje atverti mokymuisi valdišką mokyklą 2020 metų pabaigai koreguojami. Šiuo metu planuojama 1000 moksleivių gimnaziją pastatyti 2021/2022 mokslo metų spaliui? Kyla klausimas, kodėl nepasistengti jos duris atverti rugsėjo pradžiai? Gal naujosios gimnazijos Pilaitėje planuotojai darosi realistiškesni? Gal nebeskubama? Sugrįžtama ir prie viešo svarstymo su praktiniais mokymosi proceso dalyviais. Kad jie turi ką pasakyti, byloja ir šie pačių moksleivių pasiūlymai, kurios pristatė Pilaitės gimnazijos mokinių parlamento prezidentė Miglė Variakojytė.

Sausio 18-osios vakarą pilaitiškiai, kuriems teatras siejasi su prasmingesniu laisvalaikio praleidimu, rinkosi į Martyno Mažvydo progimnazijos aktų salę pasižiūrėti Vilniaus MKC Senjorų teatro naujo pastatymo „Neįprasta dovana“. Jį pagal Edmundo Untulio pjesę režisavo šio teatro aktorė Danutė Develytė. Tai pirmasis jos režisūrinis darbas Senjorų teatre, bet ne pirmasis gyvenime. Tragikomedijoje „Neįprasta dovana“ – mūsų dabarties realijos (ištrauką galima pasižiūrėti čia). Jos nepaliko abejingų žiūrovų dėl puikios vaidybos ir režisūros. Vargiai buvo galima atskirti, kuris profesionalus, o kuris neprofesionalus aktorius vaidina. Tai nebe pirmas šio kolektyvo apsilankymas Pilaitėje. Bičiuliški kultūriniai ryšiai su Vo „Pilaitės bendruomene“ ir šiuo teatru užmezgė dar 2002 metais pilaitiškio profesionalaus teatro, kino aktoriaus ir režisieriaus Ferdinando Jakšio dėka. Kiekvienas šio kolektyvo apsilankymas Pilaitėje dovanoja ne tik  senjorų skoniui  tinkantį spektaklį, kurį galima pamatyti savo gyvenamojoje vietoje, bet ir pasibendravimą prie kvapnios arbatos iš pačios šios bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskaitės surinktų  čiobrelių. Tai šaltuoju metu pasitarnauja kaip profilaktinė priemonė  nuo peršalimo. Ir šį kartą žiūrovai, gurkšnodami arbatą, turėjo galimybę pabendrauti su spektaklyje vaidinusiais artistais. Pasižiūrėti, kaip kiti vaidina, susibėga ir nuo 2008 metų pabaigos po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu gyvuojančio Mėgėjų teatro artistai. Tai puiki proga ne tik turiningai praleisti laiką, žiūrovams pabendrauti su vaidinusiaisiais, bet iš arčiau pažinti ir savo artimiausią kaimyną.

Išgyvenę tamsųjį metų laiką vėl grįžtame į saulės šviesos atgimimą, tikėdami savo pačių linkėjimais, kad viskas bus gerai, kad gyvensime saugioje valstybėje o mūsų vaikai savo gabumais aplenks mus pačius. Šiame įvairių  pokyčių  pilname  pasaulyje  tikėjimas tuo ką turime ir galime dar susikurti neprarandant savo duotybės yra pagrindas mūsų išlikimui.

Pereitais metais Lietuvą aplankė popiežius, šventėme valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo perlaidotas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.   2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas Adolfą Ramanauską-Vanagą pripažino Lietuvos valstybės vadovu. Šie istoriniai įvykiai į viešąsias erdves sukvietė minias žmonių, privertė įsiklausyti  į dėstomas tiesas kas mes esame ir ko siekiame.

Nemažai dėmesio sulaukė skandalingai nuskambėjusi verslo koncerno „MG Baltic“ veikla ir su juo susiję valstybės asmenys, valstybinių miškų reforma, pakeitusi  miškų valdymo struktūrą, vaikų iš šeimų atėmimo istorijos ir metus užbaigę mokytojų streikai.

Pilaitėje taip pat netrūko įvykių, kurie aktyviai buvo garsinami interneto puslapiuose ar susibūrimo vietose. Niekas negalėjo ir numanyti, kad Pilaitės bendruomenė prieš 15 metų aktyviai gynusi Pilaitės mišką, netikėtai atsidurs prieš faktą, kai jo laukymėje iškirtus medžius buldozeriai išstumdys didžiulį baseiną, Sudervės upeliuko intakui grės sunaikinimas. Vilniaus miesto savivaldybė nutarusi šioje vietoje įgyvendinti Karoliniškių lietaus valymo įrenginių plėtrą, nesiteikė net informuoti apie tai Pilaitės gyventojus. Tik po daugybės susirašinėjimo upeliuką galimai pavyks išsaugoti. Savivaldybė kol kas nesiteikė su gyventojai tartis ir dėl Gilužio ežero pakrantės, prie Alikante viešbučio, užstatymo. Savivaldybės architektas informavo, kad kvietimas dalyvauti pasitarime šiuo klausimu buvo išsiųstas mano el. paštu. Tačiau informacijos apie tai aš neradau ( galėjau netyčia ištrinti ), o statybų užsakovai šios teritorijos užstatymą aptarė ir be mūsų.

Didelė dalis Pilaitės visuomenės nerimo dėl naujos mokyklos statybos šalia šv. Juozapo koplyčios. Vieni norėjo, kad naujoji mokykla būtų patikėta krikščioniškajai bendruomenei, kiti gi geidė valstybinės mokyklos. Iniciatyvą perėmusi savivaldybė šiuo metu rengia projektą valstybinės mokyklos statybai.

Įsibėgėjus metams pasiekė gyventojų pasipiktinimas kai Pilaitės gimnazijos stadiono teritorija buvo aptverta ir jame iškirsti medžiai. Dėl savivaldybės planų rekonstruoti gimnazijos sporto aikštyną su gyventojais taip pat laiku aptarta nebuvo. Galimai tik žurnalistų ir pačių gyventojų aktyvumo dėka, visgi buvo surengtas šio projekto pristatymas.

Vilniaus miesto savivaldybė išpildė pilaitiškių lūkesčius įrengdama Taurupės gatvę. Kai rytais matai jau Gilužio gatvėje išsirikiavusią automobilių eilę, supranti kokia svarbi ši gatvė Pilaitei.

Tuo tarpu bendruomenė jau tradiciškai surengė poezijos pavasario šventę, skirtą Vydūnui paminėti. Prieš tai paskelbusi daugelio poezijos mylėtojų kūrybą bendruomenės tinklalapyje. Per rudens lygiadienį bendruomenė paminėjo Baltų vienybės dieną ant Pilaitės piliakalnio. Nuo bendruomenės neatsiliko ir Pilaitės liaudies teatras, savo kūrybą parodęs už Vilniaus ribų. Pilaitės nepamiršta ir Senjorų teatras, vis atvykdamas ir pakviesdamas gyventojus į naujai pastatytus spektaklius.

Šiais 2019 metais iš savivaldybės tikimės, kad bus užbaigta tvarkyti Taurupės gatvė, įrengiant  pėsčiųjų bei dviračių taką, sutvarkant lietaus nutekėjimą, bus pradėta naujos mokyklos ir bent vieno vaikų darželio statyba, o pertvarkomas gimnazijos stadionas netrikdys aplinkinių gyventojų ramybės ir išpildys Pilaitės gyventojų poreikius. Tikimės, kad bus atsižvelgta į išsakytas pastabas dėl Gilužio pakrantės užstatymo, įrengiant  visuomeninį paplūdimį ir priėjimą prie jo. Tikimės, kad savivaldybės administracija pagaliau atkreips dėmesį į visuotinį pasipiktinimą kai be atodairos yra kertami sveiki medžiai ir šių planų imsis atsakingai, atsižvelgdama į gyventojų poreikius. O jei savivaldybė apie planus tvarkyti visuomenei svarbias teritorijas Pilaitėje informuotų ir aptartų su gyventojais, galėtume įvardinti kaip Metų stebuklą.

Mes įšokome į naujus metus, bet tęstiniai darbai  liko. Gal tai ir yra pagrindas naujiems darbams ir lūkesčiams įgyvendinti. Mielieji, būkime stiprūs savo pasiekimais ir  savo įsitikinimais. Tegul viskas klojasi taip kaip ir esame sumąstę.