Saulėtą birželio pražios dieną komanda susidedanti iš Žaliuojančios Vilnijos, Pilaitės bendruomenės, dendrologų ir visų kitų profesijų žmonių, sukviesti Antano Stackevičiaus ir Giedrės  Kulvičienės, autobusu pajudėjo link Vokietijos. Kelionės tikslas, kaip visada,   aplankyti botanikos sodus, parkus, miestus ir miestelius. Žaliuojančios Vilnijos draugijos, kurią sudaro dendrologai, gamtininkai, parkų specialistai kasmet lanko Europos botanikos sodus, parkus, vertina medžių, augalų rūšis, neretai dar ir pasirenka sėklų būsimiems sodinukams. Tuo tarpu, Pilaitės bendruomenės nariai jau senokai norėjo nuvykti į Vokietijos Hiutenfeldo miestelyje esančią Vasario 16-osios gimnaziją ir susipažinti su ten įsikūrusia lietuvių bendruomene.

Judant per Lenkijos lygumas prieš akis vėrėsi užsėti javais,  kukurūzais laukai, pamarginti aguonų, rugiagėlių ar ramunių žiedais. Nors užsėti ir prižiūrimi laukai džiugino akį, bet tenka pastebėti, kad žemdirbiškos kultūros ribojosi su magistraliniais keliais, nepaliekant apsaugos juostų ar kitaip laukų neapsaugant nuo automobilių taršos.

Pirmoje nakvynės vietoje mus pasitiko Boleslaviecas, mietelis paskendęs žalumoje su vešliomis tręšnėmis ir sekminėms pasipuošusia bažnyčia.  Laimučio Januškevičiaus akordeono garsais, jo atliekamais romansais ir trankiais šokiais pradėta kelionė, vėliau tęsėsi,  apsistojus Čekijos kurortiniame  Franciškovy Laznes miestelyje poilsiui  švenčiant antanines ar smagiai įteikiant dovanas Vasario 16-osios gimnazijos bendruomenei.

Saksonijos Šveicarijos nacionalinio  parko Bastėja mus pasitiko  įvairių formų uolynu, plačia Elbės upe ir palei krantus išsibarsčiusiu Bastėjos miesteliu. Kartu su miškų specialiste keliaudamos pažintiniais Bastėjos takais žavėjomės bukų giraitėmis, eglynais ir aptarinėjome Lietuvos miškų problemas. Po to sekė Gėra, Jėna su jaukiais senamiesčiais, bažnyčiomis, paminklu Jėnoje Martynui Liuteriui ir jo prie bažnyčios durų prikaltomis 95 tezėmis bei kaip tik lankymosi metu aikštėje vykusiomis evangelikų liuteronų mišiomis. Jei daugelis mūsų buvome linkę domėtis senamiesčių architektūra, tai su mumis važiavę parkų specialistai mus vis nukreipdavo į botanikos sodus, parkus, kurie žavėjo be galo skirtinga ir mums nematyta augmenija, įspūdingais medžiais ir mielu kraštovaizdžiu. Laimučio Januškevičiaus, Antano Stackevičiaus ir kitų medžių ir augmenijos žinovų dėka stengėmės nors iš tolo atskirti nematytų medžių rūšis, įvertinti jų grožį.  Darmštato Rožių kalvoje ilgai negalėjome išeiti iš rožyno, gėrėjomės sodais ir teko paragauti trešnių, kurių čia radosi visa plantacija.

Darmštato viešbutyje Felix apsistojome net  keturioms  naktims, vis sugrįždami iš aplinkinių miestelių. Pačiame miesto centre atradome miestiečių aktyviai naudojamą poilsiui parką, pilį, tačiau tenka pažymėti, kad šiame mieste prastoki reikalai su maitinimu. Nežinant kur ieškoti vokiečių ar graikų virtuvės, tenka tenkintis turkų tiekiamu maistu, kuris skurdokas ir brangus. Jie dažniausiai užsiima turistų mėgiamas teritorijas, o norint paskanauti vietinės virtuvės patiekalais reikia gerokai pavargti. Tik kelionės pabaigoje atsidūrę Lodzėje buvome skaniai ir nebrangiai pamaitinti.

Kelionę  vainikavo pamatyti miestai, kaip Idštainas su fachverkine architektūra, jaukiomis gatvelėmis, XII amžiaus raganų bokštu. Pasirodo, čia buvo sudeginta ar kitaip nukankinta daugybė moterų ir tai kaip antspaudas prislėgė grakščių kompozicijų, spalvingų pastatų miestą. Įsimintinas  Vormsas su įspūdingo dydžio  katedra, paminklu Martynui Liuteriui ir tūkstantmečio senumo žydų kapinėmis. Heidelbergas su jaukiu senamiesčiu, aukštai kalvose stūksančia pilimi ir daugybe turistų. Tai miestas į kurį ir vėl norėčiau sugrįžti.

Pervažiavę per visą Vokietiją pagaliau atvykome į Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfeldo miestelyje. Mus pasitiko iš Kėdainių kilusi  Justina Vaičė su kitais bendruomenės nariais.    Įdomiai papasakota istorija kaip po antro pasaulinio karo pasitraukę lietuviai neišvyko už Atlanto o ieškojo galimybių kaip įsikurti Vokietijoje privertė susimąstyti  apie žmonių likimus ir atsakomybę.  Užlipus į pilies bokštą apžvelgėme miestelį, kuris plytėjo paskendęs žalumoje, kalvotame peizaže. Mus lydėjęs Justinas, prieš 10 metų atvykęs iš Lietuvos taip pat baigė šią gimnaziją  ir dabar Heidelberge dirbdamas IT specialistu vis atvyksta pasidomėti bei pagelbėti gimnazijos kolektyvo  darbuose.  Gimnazijoje  mokosi iki 200 lietuvių, vokiečių gimnazistų, gimnazija dalyvauja tarptautinėse programose ir šalia esančiame bendrabutyje apgyvendina atvykusius iš įvairių šalių. Apvaikščiojus gimnazijos teritoriją maloniai nustebino parkas, kuris su vešliai žaliuojančiais medžiais, tvenkinuku, lietuvių autorių skulptūromis ir po medžius skraidančiomis papūgomis priminė Vokietijos platybėse esantį mažutį, nuostabų rojaus kampelį.

Vasario 16-osios gimnazijai šiais metais pažymint 75 metų jubiliejų Žaliuojančios Vilnijos pirmininkas Antanas Stackevičius, trankiai lydinti Laimučio akordeono garsams, pasveikino ir gimnazijos bendruomenės atstovei Justinai Vaičei įteikė Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ bei kartu su Laimučiu Januškevičiumi pažadėjo gimnazijos parkui dar šį rudenį iš Lietuvos atvežti japoniškų puošmedžių sodinukų. Pilaitės bendruomenė, sveikindama su jubiliejumi pažymėjo, kad šie metai yra skirti  Čiurlionio 150 gimimo metų paminėjimui ir Vasario 16-osios gimnazijos bibliotekai įteikė Antano Andrijausko  knygas „Čiurlionis: nesuprasto genijaus tragiškas skrydis“,  Istorijos instituto knygas „Vilniaus istorija“ bei Justino Marcinkevičiaus - „Amžiaus pabaiga“. Dovanas bendruomenei teikė Karoliniškių Bočių draugijos pirmininkas Kęstutis Turonis, techninės pagalbos neįgaliesiems centro direktorius Vytautas Bruzga.  

Bendrystę su nutolusia, bet žavinga Vokietijos lietuvių bendruomene  vainikavo mūsų atsivežtas didžiulis šakotis, Laimučio Januškevičiaus muzika, dainos, smagūs Joninių šokiai, įtraukę linksmintis ir  bendruomenės narius. Iš šios kelionė grįžome praturtėję įspūdžių, vaizdų, bendrystės, o svarbiausia nuoširdžia pažintimi vienų su kitais.

NVO „Pilaitės bendruomenė“ jau antrą vasarą surengė Joninių-Rasų šventę pagal senovinius baltų papročius, sekdama 1998 metų prie Salotės ežero liaudies dainų klubas „Raskila“, kuriam vadovavo pilaitiškis Gintautas Barkauskas, pavyzdžiu. Tokią šventę prisiminė ir dabar ėmėsi rengti prieš daugelį metų joje dalyvavusi Janina Gadliauskienė. Ji šiuo metu  NVO „Pilaitės bendruomenė“  pirmininkė. Šiais metais Pilaitės gyventojų bendruomenei nusišypsojo laimė. Ji laimėjo konkursą ir sulaukė Vilniaus savivaldybės finansinės paramos. Pasirinkta birželio 21-oji – šeštadienis, daugeliui patogus laikas ir tikroji kosminio virsmo, kuomet naktis tampa trumpiausia, data. Džiaugtąsi, iš pat rytmečio apsiniaukęs ir lietumi grasantis dangus pragiedrėjo, susilpnėjo vėjas, labiau sušilo, pasirodė saulė. Pilaitiškiai ir visi kiti vilniečiai, kuriems ši gamtos klestėjimo ir kosminio virsmo šventė svarbi, nuo 19 val. kviesti rinktis futbolo aikštelėje prie miško su griliui įrengta vieta prie bevardžio iš Salotės ežero ištekančio upelio. Į tokį tradicinį renginį vieni atskubėjo jau su kitur nusipintais vainikais iš žolynų, kiti žaliavos jiems nusipinti ieškojo čia augančiose pievose grojant folklorinių ansamblių Vilniaus miesto „Rasasoda“ ir Vilniaus rajono „Verdenė“ muzikantams ir skambant jų dainoms. Pilaitiškiui ir plačiai žinomam bendruomenininkui Albinui Batavičiui rago garsais paskelbus šventės pradžią, jos vedėja ir šių abiejų ansamblių vadovė Rasa Kauzonaitė pakvietė prie žolynais išpuoštų vartų, moterims ir vyrams pasidalinus į dvi grupes, juos kartu praeiti dainuojant ir apsivalant iš ąsočio pilamu vandeniu ir taip apsišvarinus, jungtis į bendrą Joninių-Rasų šventę. Po tokio apsivalymo vienam iš šventės dalyvių pirmam žingsniuojant ir būgnuojant, paskui jį ilga vorele žingsniuota laukyme su plačiai nušienautu taku kalnelio link prie įrengto simbolinio Saulės pagerbimui, jai atsiradus aukščiausiame pakylimo taške, ir baltiškoms dievybėms pamaloninti skirto aukurėlio. Jame buvo įžiebta jau nebe Gabijos, kuri, išsiaiškinus siejama su uždarų patalpų ugnimi, o jos vietoje visos ugnies deivės Agnijos ugnis, kuri pamaloninta gintaro smiltimis. Jos liepsnose buvo apvalomi vainikai ir kupolės. Palaimos ir globos visiems taip pat prašyta iš Žemynos – žemės deivės ir Perkūno jiems skirtomis aukomis ir giesmėmis. Vaišintąsi rate dalinantis Rasos Kauzonaitės iškepta duona. Tvirtinta, kad ir mažytis drauge suvalgytas jos trupinėlis gali padėti pasijusti viena šeima. Sugrįžta atgalios prie sukrauto nemažo laužo. Jis, aidint sutartinei, buvo įžiebtas. Prie jo išvardintos šios šventės kaltininkų: Jonų ir Janinų bei visų kitų su panašiais vardais pagal jų prasmę gerosios savybės. Jie pakviesti žengti į rato vidurį. Susilaukė ąžuolų vainikų ant galvos. Jiems sugrotas sveikinimų maršas. Jie raginti sušokti valsą. Po to pereita prie kolektyviai atliekamų apeiginių dainų ir šokių pasimokymo. Galėta pasidžiaugti ir dueto – pilaitiškės Genovaitės Grušienės ir Audrės Staknytės, lietuvių amerikietės, persikėlusios gyventi į protėvių žemę –, dainomis, pritariant akordeonui. Sutemus, prisiminta dar labai svarbi Joninių-Rasų šventės dalis – vainikėlių plukdymas. Tam pasitarnavo čia pat sruvantis bevardis upelis. Ne visoms pavyko nusipintus vainikus sėkmingai tolėliau nuplukdyti. Ne vienas vainikas atsitrenkdavo į didokus akmenis pačioje jų paleidimo pradžioje. Nebegalėdavo plaukti toliau, o jo iš vandens nebegalėjo pasičiupti į vainiko šeimininkės širdį pretenduojantis bernelis. Nereikėtų liūdėti. Regis,  ši šventė gali papildyti NVO „Pilaitės bendruomenė“ rengiamų tradicinių švenčių sąrašą. Tad po metų būtų galima dar kartą išbandyti laimę. Baigiant degti laužui, atsirado norinčių jį net tris kartus  peršokti ir taip apsivalyti nuo visokiausių gyvenimo negandų bei kūną ir sielą apnykusių negalavimų.

Šventės vaizdo įrašas

Viliamės, – Pilaitėje įsigalės tradicija mokyklose kurti miuziklus ir kviesti juos pasižiūrėti ne tik tėvelius, mokytojus, bet ir platesnę Pilaitės bendruomenę, taip pat vykti juos rodyti ir į kitas vietas. Įsimintiną reginį, ženkliai šoktelėjus šilumai gegužės 22 d., susirinkusiems į šiuolaikiškai įrengtą Pilaitės gimnazijos, jau kaip savo partnerių ir rėmėjų, Aktų salę padovanojo Martyno Mažvydo progimnazija. Tai labai spalvingas ir nepriekaištingai surežisuotas 2e, 3a, 3e, 4b klasių moksleivių, kurių mokytojos: Reda Riukaitė, Eglė Sakalienė, Vilija Linkevičienė, miuziklas „Mėlyna sraigė“. Kūrinio kompozitorė Inga Šeduikienė. Miuziklui akomponavo Audronė Lašinskienė. Tokį gausų dainorėlių būrį nepriekaištingai dainuoti išmokė muzikos mokytojos: Justina Bradauskienė, Rima Linkevičienė. Akį maloninančius rūbelius ne be tėvelių pagalbos gausybei mažųjų šilo gyventojų ir jo dekoracijas kūrė dailės mokytojos Milda Tverkutė ir Eglė Sakalienė kartu su 3a, 4b, 4d klasių mokiniais. Miuziklą žiūrėjusi ir ne pirmą kartą panašiame renginyje Pilaitėje dalyvavusi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Bendrojo ugdymo skyriaus Vyriausioji specialistė Ana Lapajeva pasidžiaugė matanti puikų čia veikiančių mokyklų bendradarbiavimą, galintį tapti pavyzdžiu kitiems. Miuziklas rodytas nuo 13 val. Ne visi tėveliai ir kiti pilaitiškiai, kuriems nesvetimas teatras ir muzika, galėjo jį pamatyti tokiu palyginti ankstyvu laiku, tad visas vaizdo įrašas čia.

Vienas kitas pilaitiškis ir sparnuoto žodžio kūrėjas iš kitų Vilniaus vietų pasigedo Pilaitiško poezijos pavasario. Tai džiugina. Šį kartą jis neįvyks. Tačiau nereiškia, kad Poezijos pavasario paukštė antroje gegužės pusėje 61-ąjį kartą neišskleis savo sparnų visoje Lietuvoje. Gal šie metai bus riba į jų moderninimą, nes paskirtas  naujas tokių renginių kuratorius poetas, literatūros ir kultūros ekspertas Dainius Dirgėla vietoje ilgametės Rašytojų klubo direktorės Janinos Rutkauskienės, kuri buvo atsakinga už šį tarptautinį festivalį. Bendradarbiaujant su šiuo klubu  Pilaitę aplankė nemažai profesionalių  poezijos grandų. Jaučiamas ir pilaitiškių įnašas plečiant poezijos pavasarių lauką. Jų pavyzdžiu savo erdvėse poezijos pavasarius pradėjo rengti lazdyniečiai, šnipiškiečiai, o  nuo 2006 metų nepamainoma jų vedėja Pilaitėje, neseniai persikėlusi gyventi į Kauną, Dalia Tarailienė kviečia sparnuoto žodžio kūrėjus gegužės 18 d. nuo 15 val. prisijungti jau  prie trečią kartą rengiamo Sakralinės poezijos pavasario  terasoje ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Ar poezijos pavasariai  Pilaitėje atgims,  parodys laikas. Tačiau  nežinomas pilaitės giesmininkas pats sau vienas juos ir toliau švenčia. Iš jo eilių  galima numanyti,  jei šiais metais būtų įvykęs jau XXIII-asis Pilaitiškasis  poezijos pavasaris, jis, kaip ir jam skirtas almanachas, būtų dedikuotas  baroko poezijos grandui, plačiai visoje Europoje pripažintam, Romoje apdovanotam popiežiaus Urbono VIII laurų vainiku, kaip Dantė  ir Petrarka, vadintam Krikščionių ir Sarmatų Horacijumi, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Lietuvos Horacijumi, Vilniaus universiteto profesoriui jėzuitui Kazimierui Motiejui Sarbievijui. Jo 430-ąsiais gimimo metines nuspręsta plačiau paminėti. Seimo nutarimu 2025 metai yra paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais. Neeilinis įvykis, 2024-ąjų pabaigoje Kauno Ąžuolyno bibliotekoje aptiktas unikalus leidinys – 1639 metų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Odė palaimintajam Stanislovui Kostkai“. Manoma, kad jis vienintelis išlikęs pasaulyje. Tad Kauniečiai  šių metų balandžio pabaigoje įspūdingai pažymėjo tokį savo atradimą, – sukūrė Baroko laikmečio dvasią  šiuolaikinių technologijų pagalba. Nelaukiant oficialiai paskelbto 2025-ųjų Poezijos pavasario pradžios, Valdovų rūmuose rengiami Sarbievijaus poezijos skaitymai. Dažnai nežinomo pilaitės giesmininko posmai būdavo pasirenkami Pilaitiškam poezijos pavasariui skirtam almanachui vietoje  epigrafo. Šis Pilaitės poezijos pavasaris galėjo būti  skirtas  Sarbievijaus jubiliejui, kad ir tokiu pavadinimu: „Baroko dangiškasis spindesys poetų žemiškajame sode“.

Pakėlė kalendorius iš amžinojo miego, –  

Pasiūlė įsivertini:  kiek įdomus  dar pats sau ir pasauliui?

Kiek  dar plačiai  spindi Popiežiaus Urbono VIII-ojo

Uždėtas Romoje laurų vainikas?

Kiek tavyje yra Dievo ir lotyniškojo Horacijaus šlovės?

Prisiminei save dėvint jėzuitišką apdarą,

Stovintį prie Senelio Vilniaus universiteto katedros,

Mokinantį  poetinio žodžio meistrystės,

Dieviškų tiesų, filosofinės išminties katarsio,

Žingsniuojantį vienu iš Vilniaus universiteto kiemelių, –

Dabar jis pavadintas tavuoju vardu – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus.

Deja,  kiemelis jau be to vienišiaus, kaip ir tu, beržo:

Berželis, neatlaikęs laikų vėtros, nulūžo,

Sukeldamas ne vienam jautresniam filologui kartų liūdesį.

„Ar įvykdei jėzuitišką priedermę?“ – tavoji sąžinė pasiteiravo.

Tinkamai susidorojai su retorikos misijos uždaviniais:

Jaudinti,  džiuginti ir svarbiausia, – įtikinti?

Gal įžvalgus semiotikas Algirdas Greimas, paskelbęs:

„Tikrovė – tai,  kuo pats  tiki“, teisus, – tyliai pagalvojai.

Ir štai eini pačiu didžiausiu – Skargos  kiemu – Pirmo rektoriaus takais.

Džiaugiesi tu už jį,  – jo vardu jau asteroidas Dievo dangų rėžia

Ir akį traukia kai kurių valdovų, etmonų sienose įamžinti pašlovininimui jų vardai.

Linkteli jiems galvą ir pakartotinai juos pasveikini savais skambiaisiais kūriniais,

O laikraštis „Studentas“ ties tavo kojomis kaip angelas plasnoja,

Pasilenki ir garsiai jį skaitai:

„Atrastas dingęs amžiams tavo kūrinys šlovingąjam Kostkai.

 Dabar jis jau palaimintas ir sėdi danguje.

Kauniečiai džiaugiasi ir šventina technologijomis  tavo „Odę Kostkai“,

Ir ji vėl suspurda posmais tavo delnuose.

Malonė ją naujai skaityti ir džiaugtis palaiminimui laimėta

Dar viena Lietuvos ir Lenkijos  byla, – išties džiugi žinia.

Ar tapti dideliais užteko tavo alegorinių, mitolizuotų posmų?

Ar patikės jų didingumu šie laikai?

O pats tikėjai ir tebetiki Amžinąja karalyste.

Pasiekus ją, – prisikėlimas nebeaktualus.

Nebereikia prisikelti – dalintys žodžiais, keliančiais sparnus.

Bet jie jau paleisti kada, ir

Panegiriškus darbus seniai atliko.

Ir tavo žodis įtikinti nebe taip svarbus.

Jis toliau vikipedijose gyvena.

Taip lengvai neištaisysi,

Nepabloginsi ir labiau nepagerinsi.

Poezijoje kaip ir dainose – žodžių posmuose nebeištrinsi,

Jei paleisti čiulbėti ant ištiestų plačiai poezijos sparnų.

Jie jau kitiems savo tiesa gyvena

Ir vieną jų dar kartą pats sau ir  kitiems pakartoji:

„Ne kapuose, ne auksuose slypi tikroji šlovė;

Ji glūdi tyrame žmogaus krūtinės dvelksme ir ramioje dvasioje“,

Ir užveri dar vienerius metus krikščioniškos Europos danguje.

Nežinomas Pilaitės giesmininkas

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos žodžio paminėjimo proga surengtas Spaudos paradas pačiame Vilniaus centre, Reformatų sode, prie būsimo paminklo Reformacijai ir lietuvių raštijos pradininkams. Tarp jų ir Martynui Mažvydui. Jame dalyvavo ir Martyno Mažvydo progimnazijos moksleiviai. Juos čia atlydėjo buvęs ilgametis jos direktoriaus ir istorijos mokytojas Eugenijus Manelis. Spaudos dienai skirtą paradą surengė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija. Su ja Martyno Mažvydo progimnazija yra užmezgusi bendradarbiavimo ryšius. Būtų puiku, jei kiekvienais metais Gegužės 7 d. čia pasirodytų mažvydiečiai iš Pilaitės. Šis Vilniaus pakraštyje daugiabučių rajonas yra Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus krašto) simbolinis atitikmuo. Čia įamžinami autentiški šios istorinės etnografinės Lietuvos dalies autentiški vietovardžiai, lietuvybės vardan ir gimtojo žodžio išsaugojimui triūsusių asmenų vardai. Tačiau nereikėtų pamiršti ir Knygnešio dienos – Kovo 16-osios. Ji galėtų būti minima Pilaitėje kaip visuotinė šventė, trumpam susibėgant prie Mažvydo progimnazijos pastatyto Aleksandro Tarabildos koplytstulpio Lietuvos knygnešiams, – Vilniaus mokytojų namų dovanos. Čia labai tiktų pravedama pamokėlė, prisimenant tuos sunkius lietuvių tautos išlikimui, tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, laikus ir knygnešystei pasišventusius šviesuolius. Tai išties išskirtinis lietuvių tautos išlikimui XIX a. reiškinys, kurį kaip fenomenalų, nukreiptą prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, 2004 metais pripažino UNESCO.

Renginio vaizdo įrašas:

Renginio apžvalga spaudoje:

Prieš  500-metų (1525 m. balandžio 10 d.) gimė Prūsijos kunigaikštystė – pirmoji protestantiška  ir pasaulietiška valstybė Europoje  vietoje  visokiomis prasmėmis degradavusios teokratinės Vokiečių ordino valstybės. Jo pirmuoju valdovu  tapo buvęs  šio ordino Didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis – LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo sūnėnas. Jo dėka  čia  1544 metais įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Jame profesoriavo  ir  lietuviai, pasirinkę protestantizmą. Jie dėl religinio persekiojimo ir galimo fizinio susidorojimo apleido katalikiškąją Didžiąją Lietuvą. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras, XVIII-XX a. virtęs unikaliu lietuvių kultūros ir mokslo centru su svariu išliekamuoju lietuviškos tapatybės ir kultūros paveldo įnašu  tiek Mažajai,  tiek Didžiajai Lietuvai. Prūsijos kunigaikštystėje, kurios dalis taip pat vadinama Mažąja ar  Prūsų Lietuva, gyveno nemažai  lietuvininkų, kurie susidūrė  su rimta germanizacijos grėsme. Jie čia išsilavinusių tautiečių ir  kai kurių vokiečių inteligentų buvo visokeriopai palaikomi siekiant išlaikyti savąją tapatybę, tradicijas, kalbą. Prie tokių priskiriamas ir Iškilusis mąstytojas Imanuelis Kantas. Jis  Kristijono Gotlybo Milkaus Lietuvių–vokiečių kalbų žodynui parašė pratarmę. Pasak I. Kanto, kalba yra svarbiausia lietuvio „charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė“. Mąstytojas pabrėžė: prūsų lietuvis pasižymi savitu ir kilniu charakteriu – jam būdingi tokie bruožai kaip savo vertės jutimas, drąsa, ištikimybė, o senos lietuvių tautos kalba labai svarbi mokslui, nes ji daug galinti pasakyti apie pasaulio tautų praeitį. Lietuvai ir visam pasauliui aktualūs  ir I. Kanto „Amžinosios taikos vizijos“ teiginiai: Valstybių lygybė, sutarčių laikymasis, taikus ginčo sprendimas, atsisakymas naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose, tautų apsisprendimo teisė, žmogaus teisių apsauga ir prigimtinės. Kadangi  Pilaitės gatvėms, alėjoms, infrastruktūros įstaigoms suteikiami Mažosios Lietuvos – Šiaurinės Rytprūsių dalies, Karaliaučiaus krašto prūsiški ir lietuviški vietovardžiai –, taip pat nepamirštamas ir iškilių jos veikėjų atminimo įamžinimas. NVO „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva čia esančioje I. Kanto alėjoje, 2024-aisiais, minint jo 300-ąsias gimimo metines (gimė 1724 m. balandžio 22-ąją), 2025 metų sausio 15 d.,  per Klaipėdos krašto sukilimo pergalės dieną,  jam atidengta Atminimo lenta: https://www.youtube.com/watch?v=02vMGSd-2Eg . Bendruomenė savo 2024-ųjų Pilaitiškąjį XX-ąjį poezijos pavasarį „Pėdomis į žemę, žvilgsniu į žvaigždes“  taip pat  dedikavo šiam Iškiliam mąstytojui:   https://www.youtube.com/watch?v=Q8k3B6lvwSw . Poezijos pavasario almanache eilės skirtos I. Kantui ir jo  filosofinėms įžvalgoms. Štai kokius posmus „Kantiška daiktų tema“ sueiliavo Nežinomas Pilaitės giesmininkas:

Mes tik iliuzijų meistrai.  

Vis kuriantys ir kuriantys iliuzijas.

Save iliuzijoj radai. Save iliuzijoj laikai.

Save iliuzijose ir praradai.

Iliuzijos – pats mėgstamiausiais mūsų darbas:

Save iliuzijose išlankstai,

Jas apskaičiuoji, – iš visų kampų vartai,

Tarsi pats stovėtum

Ant paties Aukščiausio Savos esybės kalno...

Gimei iliuzijoj... Iliuzijoj mirei...

Iliuzijų iliuzija – tikrasis apvartyto Daikto vardas!

Žmogau, – ar dieviškąją paslaptį tu supratai?!

Ar tu sekundei prabudai, suvokęs, –

Pats esi Aštriausias žemės suvokimo kardas?!

Kovo pabaigoje Teatro diena Pilaitėje anksčiau būdavo pažymima jei ne savuoju spektakliu, tai kitos iš svetur teatro grupės pasirodymu. Šį kartą galėta naujoje Pilaitės gimnazijoje pasidžiaugti edukologės muzikės, dainų ir knygelių vaikams kūrėjos Ingos Gučienės ir skaitovės, ilgametės LRT diktorės, Pilaitės liaudies teatro Salomėjos Nėries vaidmens atlikėjos Liutgardos Čepienės programa ,,Dviejų genijų susitikimas mene“, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurliono gimimo 150-čiui, lydima jo muzikos ir paveikslų, įgarsinta jiems skirtais Lietuvos lakštingalos eilėraščiais. Šio pasirodymo sklandumu prie įgarsinimo ir protektoriaus valdymo pulto plūšėjo gimnazistų komanda, prižiūrima Pilaitės gimnazijos muzikos mokytojos Kristinos Žebrauskaitės-Šileikienės. Pilaitės bendruomenės pirmininkei Janinai Gadliauskienei pasveikinus susirinkusius su Teatro diena, prisiminti pilaitiškiai teatralai išėję į amžinybę. Perskaityti ir Pilaitės liaudies teatro pamatų statytojos Dalios Tarailienės sveikinimo žodžiai su palinkėjimais šio susibėgimo proga: „Neabejingi Melpomenės kerams šiandien atitraukite savo gyvenimo scenos uždangą. Pabandykite tapti Ofelijomis, Romeo ir Džiuljetomis, Margiriais ir Barboromis Radvilaitėmis“. Pasidalinti savo artistinėmis patirtimis prie scenos kviesti Pilaitės liaudies teatro aktoriai: Aldona Katilienė, Virginija Vingrienė, Vladislavas Užpolevičius, Janina Ursache. Buvo galima pasiklausyti aktorės Irenos Bražėnaitės, daugeliui žinomos dėl tremtinių dainų iš Sąjūdžio laikų rytinės radijo laidos, ir aktyvios senjorės Vilhelminos Balčaitytės-Voronovos, jau senokai traukiančios už širdies griebiančius romansus. Teatro dienos proga pagaliau ir Pilaitėje surengta Vandos Sakalauskienės teatrališkų skulptūrėlių, vaizduojančių šokėjas, paroda. Jomis galima pasigrožėti pro Pilaitės gimnazijos pirmo aukšto langą: https://youtu.be/Ja0_2UDjG6g . Tai jau ketvirtoji menininkės su teatro, šokio menu susijusių vizijų skulptūrėlėse iš molio paroda. Lipdyti iš molio ir su moliu eksperimentuoti Vanda Sakalauskienė paskatino jos pirmasis geofizikės išsilavinimas. Ji bardė, yra vaidinusi Pilaitės liaudies teatre, taip pat ir teatralų mama. Kaip tik tuo metu jos sūnus Rimas Klaipėdos muzikiniame teatre už videografiką Mažojo teatro spektakliui „Orfėjas“ apdovanotas dar vienu Auksiniu scenos kryžiumi. Netrukus turėtų būti parodytas Naują operą kuriančio sūnaus Jono miuziklas „Mažasis princas“, kuriame dainuos ir Vandos anūkai. Pasidžiaugta ir dukros Elenos Sakalauskės teatrališkumu. Ji Pilaitės liaudies teatre, spektaklyje „Trys didieji norai“ (scenarijus ir režisūra Angelės Šarlauskienės), suvaidino pirmosios profesionaliosios rašytojos, tapytojos, lygių teisių gynėjos Senovės Lietuvoje grafienės Onos Barboros Olimpijos Mostovskos vaidmenį. Išvykusi dirbti muziejininke į Šiaurės Žemaitiją, – neseniai tapo Pakaruojo krašto muziejaus vadove – , jau pati režisuoja ir šiuolaikiškai scenografuoja spektaklius. Vandos Sakalauskienės sukurtas labai tikroviškas poetės Lietuvos Lakštingalos biustas įteiktas ją Pilaitės liaudies teatro epinėje dramoje „Mano vardas Lietuva“ (scenarijus ir režisūra Dalios Tarailienės) vaidinančiai Liurgardai Čepienei bei  už  puolamos talentingos poetės kūrybos menišką sklaidą Lietuvoje. Apžiūrėjus parodą, jos aptarimui ir pasibendravimui rinktasi kaip visada prie Pilaitės bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskienės suruožto stalo su kvepiančia jos pačios surinktų žolelių arbata.

Metų pradžia Lietuvoje užderi virtinė valstybingumui ir lietuviškai tapatybei svarbių švenčių. Tik nušurmuliuoja  ypatingo dėmesio  ir masiškumo sulaukianti Vilniaus knygų mugė, kurią aplanko  50-70 tūkstančių lankytojų, už keliolikos dienų beldžiasi Kovo 11  oji:  Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Ji daug kur  plačiau paminima, o Kovo 16-oji  – Knygnešio diena lieka didesnio dėmesio paantraštėse. Be knygnešių vargiai lietuviai būtų išsaugojusi savo tapatybę, gimtąją  kalbą, sukūrę Nepriklausomą Lietuvą tarpukariu ir nežinia ar švęstume savo Laisvės 35-metį. Lietuvos knygnešystė UNESCO  2004 metais pripažinta  unikaliu ir fenomenaliu reiškiniu.  Knygnešio dienos platesnis paminėjimas taip pat galėtų nepradingti iš Lietuvos valstybingumui svarbių įvykių minėjimo horizonto, ypač  pačioje  Pilaitėje. Pilaitė siejasi su Mažosios Lietuvos atminimo įamžinimu. Ji  buvo centras lietuviškai spaudai gimti, ją uždraudus  leisti ir  platinti lotyniškais rašmenimis Didžiojoje Lietuvoje. Be to, čia turime puikią vietą tokiai datai paminėti. Tai  prie Martyno Mažvydo progimnazijos stovintis Lietuvos Knygnešiui skirtas koplytstulpis,  kurio  autorius  Aleksandras Tarabilda.  Skulptūra  – Vilniaus mokytojų namų dovana Pilaitei. Čia tiktų bendrai pamokai „Kuo Knygnešystė mums visiems svarbi? susibėgti moksleiviams ir suaugusiems“. Tačiau nereikėtų pamiršti ir šių dienų  savitų Knygnešystės pavidalų. Prie tokių priskirtina tradicine ir masiškiausia švente tapusi kasmetinė Vilniaus  knygų mugė  vykstanti visai netoli Pilaitės. Ten  per keturias dienas įvyksta daugiau nei 500 renginių: susitikimų, diskusijų, prisistatymų. Dalis jų filmuojama, atspindima tradicinėje žiniasklaidoje, bet labai  daug lieka neužfiksuotų. Jūsų dėmesiu ir šių metų metu keliolika vaizdo įrašų iš Knygų mugės. Jie gali pagelbėti susiorientuoti gausybėje leidinių. Jie, kaip ir ankstesni, prieinami Pilaitės bendruomenės kanale:

Jūsų dėmesiui 2025 metų nuorodos:

Algirdo Brukštaus knygos „Fantazuoti alchemiją“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Gediminas Tumėnas, Eglė Stripeikienė. (Vilniaus universiteto leidykla).

https://youtu.be/4daub7HAqkU

Visa tiesa apie vietų vardus. Kitokie Lietuvos vietovardžių žodyno skaitymai: „Lietuvos vietovardžių žodynas”, T.5 pristatymas. Dalyvauja Darius Ivoška, Giedrė Beconytė, Laimutis Bilkis, Alma Ragauskaitė, Dalia Sviderskienė, Dovilė Tamulaitienė, Arnas Zmitra. (Lietuvių kalbos institutas).

https://youtu.be/zC4YKjTZSEc

Diskusija „Ar suprantame Čiurlionio genijų?“ pagal Antano Andrijausko knygą „Čiurlionis: nesuprasto genijaus tragiškas skrydis“ (t. 1, 2). Dalyvauja autorius, Rasius Makselis, Naglis Kardelis. Pasisako: Vytautas Rubavičius, Arvydas Juozaitis. (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

https://youtu.be/vFP1tXlk-eQ

Andriaus Tapino knygos „Lošėjai, romantikai ir budeliai. Senieji Meistrai ir jų paveikslų paslaptys“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aidas Puklevičius. (Laisvės media group). Vilnius: LITEXPO: Knygų mugė, 2025. Parengė Angelė Šarlauskienė.

https://youtu.be/Br_HUw9F2UA

Kristinos Petrauskės knygos „Slanimo raganos“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Luka Lesauskaitė. (Alma littera).

https://youtu.be/dWSsQ-GAS6Y

Czesławo Miłoszo knygos „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ (t. 1, 2) pristatymas. Dalyvauja Darius Kuolys, Audrius Ožalas, Inga Vidugirytė. (Odilė)

https://youtu.be/sKAD6_bX1QE

„Kultūra ir krizės: ką paliksime po dienos X?“ Moderuoja Norbertas Černiauskas, dalyvauja Ingrida Veliutė, Aušrinė Žilinskienė, Tadas Žižiūnas, Darius Žeruolis.

https://youtu.be/92bqMXoC858

Gintauto Mažeikio „Lilimų knygos“ pristatymas. Dalyvauja autorius,  Kasparas Pocius, Aira Niauronytė, Luana Masienė. (Kitos knygos).

https://youtu.be/TmaKzKwDrHQ

Knygos „Artimas tolimas medijų pasaulis: virsmai, ribos ir būdai tai suprasti“ (sud. Auksė Balčytienė) pristatymas.  Dalyvauja sudarytoja, Rytis Zemkauskas, Audronė Nugaraitė, Lauras Bielinis, Darius Amilevičius. (Vytauto Didžiojo universitetas).

https://youtu.be/VejeoaCej_c

Alvydo Jokubaičio knygos „Politinio proto kritika“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Laurynas Peluritis. (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

https://youtu.be/ZiHT9N2EQ_o

Valdo Vasiliausko knygos “Didysis Anonimas” pristatymas ir diskusija “Ar dar reikalingi Lietuvai inteligentai?”. Dalyvauja autorius, Laima Lingytė, Viktoras Gerulaitis (Žara).

https://youtu.be/4DhqBxQuIR0

Michelio Houellebecqo knygos “Sunaikinti”. Dalyvauja Jolanta Kryževičienė. Liucija Černiuvienė, Vytautas Bikulčius. (Knygos knygos).

https://youtu.be/IZcGjvu_rtg

Antras sakinys. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta kalbasi apie Mindaugo Nastaravičiaus knygą „Antra dalis“. (Tyto alba).

https://youtu.be/9K35EqvXHN0

Andriaus Tapino knygos „Šmėklų mėnuo“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aidas Puklevičius. (Laisvės media group).

https://youtu.be/t3XQ_-IFQOw

Paulo Lyncho knygos „Pranašų giesmė“ pristatymas. Dalyvauja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Rasa Aškinytė, Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė. (Vaga).

https://youtu.be/WLhknPBTWVI

Kasparo Pociaus knygos „Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aira Niauronytė, Gintautas Mažeikis, Audronė Žukauskaitė, Povilas Dumbliauskas. (Vytauto Didžiojo universitetas).

  https://youtu.be/30quubfQTRM

Eimanto Gudo knygos „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių  istorinės Lietuvos didikių likimai“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Žilvinė Petrauskaitė. (Alma littera).

https://youtu.be/fpHRE3TZwhQ

Paulo W. Kahno knygos „Pastatyti liberalizmą į vietą“ pristatymas. Dalyvauja Alvydas Jokubaitis, Simas Čelutka, Simona Merkinaitė. (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

https://youtu.be/j6YJ1yqbCHA

Metų pradžioje, švenčiant Vilniaus gimtadienį, gausiai susirinkta Valdovų rūmuose. Pagaliau, praėjus  beveik 450 metų,  lietuviai, jau šviesios atminties Lietuvos literatūros ir tautos instituto darbuotojos ir vertėjos Eglės Patiejūnienės (1964-2017) pastangomis, bendradarbiaujant Kęstučiui Gudmantui ir kitiems, turi į gimtąją kalbą išverstą mozūrų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriko, rašytojo, poeto Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikos“, pasirodžiusios lenkiškai Karaliaučiuje 1582 m., pirmą tomą. Tai knyga apie LDK, kurioje pirmenybė teikiama lietuvybei. Ja naudojosi daugelis istorikų. Dėl sklandaus vertimo ir gausių pastabų maloniai skaitosi. Knygoje galima sužinoti daug įdomių ir dar nežinomų faktų apie Lietuvą nuo seniausių laikų. Ją pristatant, „Kronikoje“ papasakotą Vilniaus įkūrimo mitą skaitė aktorius Andrius Bialobžeskis, o Sigito Parulskio poemą „Gedimino sapnas“ –  Ernestas Noreika, skambant Skirmanto Sasnausko atliekamai muzikinei kompozicijai „Gedimino sapno Vilko staugimas“.

Visas knygos pristatymo vaizdo įrašas.

Pilaitės bendruomenės aktyvas kartu su draugija „Žaliuojanti Vilnija“, gyvuojančia 25-kerius metus, kuriai vadovauja ilgai sostinės apželdinimo reikalais rūpinęsis Antanas Stackevičius (jo pastangomis dalis Pilaitės išradingai apsodinta medžiais ir krūmais), pakankamai šaltoką žiemos savaitgalio dieną leidosi Jelgavos link. Knietėjo pamatyti Rusijos imperatorienės Anos Ivanovnos favoritui Žiemgalos hercogui Ernstui Johanui Bironui pastatytus pačius didžiausius Baltijos regione rūmus su juose veikiančia Žemės ūkio akademija. Taip pat norėta  pasidžiaugti  prie Lielupės Tarptautinio ledo skulptūrų festivalio „Visatos istorija“ kūriniais, tarp jų ir Lietuvos menininkų.  Sužavėjo gidas su lietuviškomis šaknimis Andris Tomašūns, studijavęs archeologiją, ilgą laiką  mokęs vaikus mokykloje, kartu su estais ir lietuviais kūręs Baltijos šalių istorijos vadovėlį. Jis priminė: Jelgava, dar vadinama Mintauja, caro priespaudos laikais tapo svarbiu lietuvybės židiniu. Jos gimnazijoje žinių sėmėsi daugelis žymių Lietuvos veikėjų. Tarp jų ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Gidas pastebėjo, kad Baltų vienybės dienai pažymėti labiau tiktų rugpjūčio 23-ioji: Baltijos kelio diena nei rugsėjo 22-oji, siejama su bendra lietuvių ir latvių Saulės mūšio pergale prieš kryžininkus 1236-aisiais. Tada, 1989 metais, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto dėl Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir SSRS, metines, siekdami išsivadavimo iš sovietinės okupacijos, trijų Baltijos respublikų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) žmonės, susijungę gyva rankų grandine, parodė išskirtinę vienybę.

Sausio 15-ąją (atsitiktinai sutapo su Klaipėdos krašto 1923-ųjų sukilimo ir išvadavimo data), atidengta Pilaitės bendruomenės inicijuota ir Vilniaus Savivaldybės paremta Atminimo lenta Iškiliam mąstytojui Imanueliui Kantui jo vardo alėjoje. Pilaitiškiai dėkingi visą jos gimimo procesą kuravusiai Miesto estetikos paskyrio vadovei Rūtai Matonienei. Tai jau antrasis renginys Pilaitėje siejamas su šio Filosofo 300-osiomis  gimimo metinėmis. Prieš tai jam skirtas pilaitiškas XII – asis poezijos pavasaris ir almanachas „Pėdomis į žemę, žvilgsniu į žvaigždes“. Dėl į metų pabaigą nusikėlusio Atminimo lentos sudaiktinimo darbų, nuspręsta jos atidengimą perkelti į ramesnį ir šventėmis neperkrautą laikotarpį – 2025-ųjų pradžią. Net ir nepalankiu tokioms sueigoms oru, renginys sulaukė plataus svečių rato ir gausaus pačių pilaitiškių dalyvavimo. Juostelę perkirpo ir pasisakė Pilaitės seniūnas Albinas Šniras kartu su Mažosios Lietuvos žinovu ir tyrinėtoju, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Garbės pirmininku, Lietuvos esperantininku, Visuomenės veikėju Vytautu Povilu Šilu, kuris su jau šviesios atminties istorijos mokslų daktare Petronėle Žostautaite pasiūlė besikuriančioje daugiabučių Pilaitėje gatvėms, alėjoms, infrastruktūros įstaigoms suteikti Mažosios Lietuvos autentiškus vietovardžius ir ten kūrusių iškilių asmenybių vardus. Jis, sveikindamas pilaitiškius Mažosios Lietuvos tarybos vardu, pasidžiaugė: „<…, kad Mažosios Lietuvos vardus gaivinančioje Vilniaus Pilaitės Imanuelio Kanto alėjoje atsiranda šio iškilaus filosofo atminimo lenta, tikintis, kad  tokių atminimo lentų sulauks ir kiti Pilaitėje gatvių vardais įamžinti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai. ..>“. NVO „PILAITĖS BENDRUOMENĖ“ pirmininkė Janina Gadliauskienė šiam garbiam svečiui už darbus, įamžinant autentišką prūsišką ir lietuvininkų kultūros paveldą, įteikė Padėkos raštą. Atminimo lentą pašventino Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Žodį tarė buvęs ilgametis Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius, kurio iniciatyva ši mokymosi įstaiga pavadinta pirmosios lietuviškos knygos autoriaus vardu, ne kartą pabrėžė I. Kanto kvietimą vadovautis savo protu. Internetinio leidinio www.mazojilietuva.lt redaktorius Valentinas Juraitis paragino patiems pradėti gilintis į šio Iškilaus mąstytojo raštus, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė jau šviesios atminties habilituotas Humanitarinių mokslų daktaras Romanas Plečkaitis. Imanuelis Kantas nebuvo abejingas lietuvių kalbai ir Prūsijos lietuvių likimui. Pasak jo, kalba yra svarbiausia lietuvio „charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė“. Mąstytojas pabrėžė: prūsų lietuvis pasižymi savitu ir kilniu charakteriu – jam būdingi tokie bruožai kaip savo vertės jutimas, drąsa, ištikimybė, o senos lietuvių tautos kalba labai svarbi mokslui, nes ji daug galinti pasakyti apie pasaulio tautų praeitį. Kaip galėjo skambėti I. Kantui jo kaimynystėje gyvenusių lietuvininkų kalba, liudijo Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“, kuriam vadovauja Rasa Kauzonaitė, atliekamos dainos. Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos atstovai: pirmininkas Donatas Balčiauskas priminė daugeliui žinomą garsųjį I. Kanto posakį, tapusį ir epitafija prie jo amžinojo poilsio vietos: „Du dalykai, kuo dažniau ir ilgiau apie juos mąstau, man kelia vis didesnę nuostabą ir pagarbą – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“, ir pabrėžė, koks jis buvo dar ir džentelmenas. Vaikščiodamas savo įprastu taku, gėlėmis apdovanodavo sutiktas moteris. Šios draugijos pirmininko pavaduotoja, Socialinių mokslų daktarė Ina Dagytė-Mituzienė pasiūlė prie I. Kantui atidengtos Atminimo lentos skirti pasimatymus, – į juos nevėluoti ir nepamiršti laiku juos baigti, žinant, koks punktualus buvo šis Mąstytojas. Taikliai Didžiojo filosofo darbus ir jų amžiškumą, kurie lietuviškai ir angliškai atsispindi lakoniškame jam skirtos Atminimo lentos tekste, aptarė dar neseniai pilaitiškis, dabar jau Seimo narys, Humanitarinių mokslų daktaras, palaikęs tokią pilaitiškių iniciatyvą dar besidarbuodamas Istorinės Atminties komisijoje, Vytautas Sinica. Pilaitės bendruomenė, turėdama teisę pasiūlytą Atminimo lentai tekstą, kurio viso nebuvo galimybių joje sutalpinti, šią problemą išsprendė informacijos technologijų pagalba. Visas tekstas pateikiamas Pilaitės bendruomenės svetainės skiltyje „Imanuelis Kantas“. Tai jau virtuali lenta. Joje ir Mažosios Lietuvos žemės herbas pagal žymaus lietuvininkų dailininko Adomo Brako viziją. Jos autorius Vilniaus dailės akademijos profesorius Rolandas Rimkūnas, Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų, daugelio Lietuvos gyvenviečių herbų autorius. Jis negalėjo atvykti į renginį, o galintiems jame dalyvauti palinkėjo džiugios šventės. Imanuelis Kantas mėgo bičiulių draugiją, kurią nuolat kviesdavosi prie pietų stalo. Kiekvienam būdavo suteikiama teisė pasisakyti. Prie jo galėjo atsisėsti ir Naujakurių Pilaitėje gyvenę ir kūrę mąstytojai, jei būtų jo bendraamžiai ir Karaliaučiaus gyventojai. Prie tokio stalo galėtų prisėsti: Arvydas Šliogeris (1944–2019): lietuvių filosofas, habilituotas Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių mąstytojų, filosofinių tekstų vertėjas, visuomenės veikėjas; Gintaras Beresnevičius (1961–2006): lietuvių istorikas, religijotyrininkas, etnologas, rašytojas, publicistas, Humanitarinių mokslų daktaras; Mindaugas Peleckis (1975–2023): lietuvių poetas, prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas, vertėjas, žurnalistas, internetinio kultūros žurnalo „Radikaliai!“(radikaliai.lt) įkūrėjas, dar paauglystėje parašęs pirmąją grožinę knygą, poliglotas (mokėjo 20 kalbų), vienintelis HYPIA (Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos) narys Lietuvoje ir Baltijos šalyse, ketinęs perduoti tarptautinės poliglotų bendruomenės poreikį mokytis lietuvių kalbos kaip vienos gražiausių pasaulio kalbų naudojantis tarptautine programėle, kurioje lietuvių kalbos nebuvo. Ateityje prie tokio virtualaus I. Kanto stalo tinkančių prisėsti sąrašas turėtų pasipildyti. Tai taptų jau šių dienų virtuali Iškilių pilaitiškių enciklopedija.

 Atminimo lentos I. Kantui atidengimo renginio vaizdo įrašas: https://youtu.be/02vMGSd-2Eg

Laiku kaip upe mes judame pirmyn čia užkliūdami už akmens, čia užplukdyti į užutėkį ir vėl išnešami srovės, taip pasiduodami amžinam judėjimui.
Pasaulio kontekste 2024 metai buvo neramūs, pilni įtampos, kylančių karų. Tebesitęsiantis karas Ukrainoje, užpuolus ją Rusijai priverčia kaimynines šalis iš naujo svarstyti savo saugumą, telkiant gynybines pajėgas. Lietuvoje 2024 metais taip pat netrūko politinių ir korupcinių skandalų.
Pilaitės bendruomenė atidžiai sekdama įvykius pasaulinėje ir šalies viduje siekė išlikti sąmoninga, atvira ir darbuotis pagal savo išgales. Informatikos mokslų daktarės Angelės Šarlauskienės pastangomis internetinis Pilaitės bendruomenės tinklalapis nuolat buvo papildomas nauja informacija apie renginius, įvykius Pilaitėje ir už jos ribų. Ji formuoja ir Lietuvos žaliųjų tinklalapį, o nuo 2024 metų rudens darbuojasi kartu su E. Maneliu, buvusiu ilgamečiu šios progimnazijos direktoriumi, kuriant M. Mažvydo progimnazijoje muziejų apie Pilaitės ir Vilniaus istoriją. Bendruomenė tarptautinei teatro dienai paminėti pasikvietė Papilės Užpečkio teatrą, kuris Beepart patalpose parodė spektaklį „Rubinaičio Peliūzės nuotykiai negyvenamojoje saloje“. Tradiciškai buvo surengtas XXII Poezijos pavasaris „Pėdomis į žemę, žvilgsniu į žvaigždes“, skirtas Imanuelio Kanto 300-osioms metinėms pažymėti. Taip pat A. Šarlauskienės inciatyva prasidėjo siekimas, kad Vilniaus miesto savivaldybė I. Kanto gatvėje įrengtų paminklą Imanueliui Kantui. Vilniaus miesto savivaldybė pritarė šiai idėjai ir ėmėsi įgyvendinimo darbų. Taip gimė informacinė lenta, kuri turėtų atsirasti numatytoje vietoje jau šiais, 2025 metais. Bendruomenė Kartu su Buivydiškių folkloriniais ansambliais „Verdenė“ ir „Jerubė“ surengė Joninių šventę. Tiek pasirinkta vieta, tiek nuoširdžiu ansamblių bei susirinkusių dalyvių noru švęsti gavosi nepakartojama, miela šventė. O jau kitą rytą grupė bendruomenės narių, D. Červokienės iniciatyva, su S. Červoko mikroautobusu pajudėjo į Rambyno Jonines, aplankant visus Panemunės miestelius. Tradiciškai buvo paminėta ir Baltų vienybės diena ant Pilaitės piliakalnio. Na, o metų pabaigoje dėka iniciatyvių pilaitiškių, kurie dalyvaudami prezidentūros paskelbtoje akcijoje dėl judumo, nužygiavo daugelį kilometrų, vėl teko atsiimti padėką iš prezidento. Dėkojame mieliems gyventojams už jų iniciatyvas, norą nuolat judėti ir mums suteiktą malonią akimirką tuo pasidžiaugti. Apie visa tai daugiau: www.pilaitesbendruomene.lt 2024 metai.
Pradedant šiuos metus būkime savo šalies patriotais, gerais kaimynais, mylėkime patys save ir savo artimuosius. Tik taip galime atsispirti migracijos, kaimyninių šalių spaudimo ir vidinėms priešpriešoms keliamiems iššūkiams.

Mielieji, su Naujais 2025 Metais. Sėkmingų, šviesių ir darbingų Jums metų. Tegul jie atneša daug gerų, įsimintinų patirčių.