PILAITĖS BENDRUOMENĖ

In memoriam

Netekome pilaitiškio žurnalisto, prozaiko ir poeto ALGIRO JUSTINO VASERIO

2021-10-20

 

(1937-2021)

 

Netekome Algirdo Justino Vaserio (1937-2021) – žemaičio, pilaitiškio žurnalisto, prozaiko ir poeto, daugelio pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvio ir jiems skirtų almanachų bendraautoriaus, intelektualios ir kūrybingos asmenybės. Buvo nacionalinės premijos laureato, literatūros klasiko Romualdo Granausko bendraklasis Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Ilgiau nei 30 metų gyveno Šiauliuose. Darbavosi Šiaulių krašto laikraštyje. Apsigyveno Pilaitėje daugiau nei prieš 30 metų. Imanuelio Kanto alėjos daugiabučio balkone įsirengdame kabinete spaudai parengė penkis romanus, vieną apsakymų rinkinį, tris eilėraščių knygas (pirmąją „Vakarinio dangaus prakrašty “ 2010 metais išleido Vo „Pilaitės bendruomenė “ leidykla). Jo eilės, apsakymai, publicistika spausdinta literatūros laikraščiuose ir žurnaluose, tokiuose kaip „Literatūra ir menas “, „Nemunas “, „Metai “. Ji pasirodė ir kitoje respublikos ir regionų spaudoje.

 

Reiškiame užuojauta jo gyvenimo draugei, mūzai, pagalbininkei kūryboje ir jos sklaidoje anglistei ir puikiai lietuviško žodžio žinovei, ilgametei pedagogei Adelei, sūnui, artimiesiems ir visiems jį pažinojusiems.

 

Viliamės Algirdo Justino Vaserio kūrybos palikimas, išskirtinis lietuviškų žodžių naujadarais, sulauks didesnio dėmesio. Kaip ir šis jo 2014 metų pabaigoje Vo „Pilaitės bendruomenė“

Advento vakaronėje, skirtoje Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukakčiai, perskaitytas eilėraštis.

ir posmai „Dvasinio atgimimo sunkmetis“, publikuotas pilaitiškių ir jų bičiulių poezijos leidinyje „Donelaičio metai sukasi ratu“,  cikle „ Žarsto rudenėlis vėl lapus ant tako“ :

 

Debesio priekaištai

 

Miglom kopijavęs, formuosiu save,

Panašų į medį aną kepurėtąjį.

Šaknysiuos danguje ir nesiduosiu

Blaškomas: žaibu gąsdinsiu, ledų

Kruša, kad ir kaip, bet panašus

Tapsiu į kepurėtąjį –

Toks jis derlus lyg nuodėmės perteklius,

Ir laumšluotė jo nedarko visaip kaip.

Bene pavyko? Nė iš tolo...

Matyt, per anksti išlijau,

Neviltim juoda ir su vėtrom.

Kas gi tau, laukų svajokli?

Medi, žvilgsniais pamalonintas, kas?

Ko prie manęs,

Dangaus klajūno, nepristojai:

Matei, kaip nematysi – jaunas esu,

Razumėliu mažu, reikėjo patarti.

 

Dvasinio atgimimo sunkmetis

 

Pergales prijaukiname sunkiai,

Nesėkmės noriai sugaunamos leidžiasi,

Betgi mes ne paskutiniai slunkiai –  

Klajoklės mano vasaros, žiūriu, bepareinančios.

 

Išvargus okupacijos laiką,

Nedaug kas liko sausrų nenualinta,

Iš naujo ryžomės laisvei:

Kelk ir mane, sūkury spiralini.

 

Pasaulį stebinsim pasiaukojimu,

Ir kilsim iš dvasinio skurdo.

Dangaus pagalba melstoji,

Viltis žadėtoji, kur tu?

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

Pilaitės šv. Juozapo parapijos bažnyčioje paminėtas M. K. Čiurlionis

2021-10-08

 

 

Vilniaus šv. Juozapo Pilaitės parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika spalio 8 d. pakvietė savo parapijiečius į koncertą skirtą Mikalojui  Konstantinui Čiurlioniui atminti. Programoje Lacrimos eiles skaitė Aldona Daučiūnienė, muzikinę dalį atliko pianistas Andrius Vasiliauskas ir arfininkė Miglė Sakavičiūtė.

Į mūsų kiemus atkeliavus rudeniui, šio vakaro organizatoriai ir atlikėjai nukėlė susirinkusius į M. K. Čiurlionio vaizdų ir muzikos garsų srautą. A. Daučiūnienės ekrane rodomose M. K. Čiurlionio reprodukcijose bei jos skaitomose Lacrimos eilėse galima buvo įžvelgti kūrinijos nepakartojamą grožį žmogui per gamtą. Vaizdai, eilės ir skambanti muzika šiuo visuomenei neramiu laiku vakarui suteikė romantiškų, nostalgiškų akimirkų. Gal tai  ir norėjo pasakyti kun. R. Doveika susirinkusiems linkėdamas, kad mes liudytume gyvenimą ir gyvenimas suptų mus.

 

Janina Gadliauskienė

Baltų vienybės 15-oje šventėje ant Pilaitės piliakalnio skambėjo ir gimnazistų dainos

2021-10-04

 

(Nuotrauka Jono Šarlausko)

 

Ant Pilaitės piliakalnio rugsėjo 22-ąją 15-ąjį kartą įkurtas Baltų vienybės laužas. Šios šventės iniciatorė Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janinos Gadliauskienė, pasekusi Šiaulių gamtos ir kultūros apsaugos klubo „Aukuru“ pavyzdžiu. Jis nuo 2007-jų kviečia rinktis ant baltų gyvenamųjų teritorijų aukštumų ir tuo pačiu laiku uždegti laužą, kaip pagrindinį simbolį jų vienybei pažymėti, prisimenant įspūdingą 1236 metų rugsėjo 22 d. lietuvių ir latvių bendrą Saulės mūšio pergalę prieš kryžininkus ties Šiauliais. Tai kartu puiki proga paminėti ir Rudens lygiadienį – kosminį virsmą gamtoje. Be įprastinių pilaitiškių svečių – folklorinio ansamblio „Verdenė“ iš kaimyninių Buivydiškių, atliekančių karo žygių dainas, be kurių ši šventė sunkiai įsivaizduojama, renginį dainomis pagyvino ir Pilaitės gimnazistai, vadovaujami muzikos mokytojos Kristinos (https://youtu.be/Gh_lFR4wA4c ). Pilaitės liaudies teatro epinės dramos  „Mano vardas Lietuva“ fragmentai priminė sudėtingus mūsų margos istorijos Lietuvos vaidmenyje etapus, o šiais metais minimas pasaulinio garso mokslininkės Marijos Gimbutienės gimimo šimtmetis jos epizodiniu teatralizuotu pasirodymu pagarsino šios archeomitologijos pradininkės nuopelnus prikeliant Senosios Europos prigimtinio tikėjimo klodus (https://youtu.be/3TTXeBBZWoI ). Prisimintos ir parodytos senosios lietuvių protėvių apeigos pagerbiant to meto dievybes. Šventėje dalyvavęs Pilaitės piliakalnio kasinėjimams vadovaujantis archeologas Zenonas Baubonis pristatė pratęstų tyrimų rezultatus (https://youtu.be/CRHwbt2JzYM  ir https://youtu.be/8eHmDDlh1Jk ). Bendruomeniškumui ir vienybei susirinkusiuosius jungė šilta žolelių arbata, naminis ragaišis, kartu atliekamos dainos (https://youtu.be/BRMf8B-OZY0 ), šokis (https://youtu.be/mR7giCm-IZ4 ), skaitomos eilės (https://youtu.be/mTY8YZSANSQ ).

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

„Tarnaitė ponia“ aplankė ir Pilaitę

2021-09-27

 

 

Rudenėjant ir vėstant orams Operos ir baleto rūmų aktoriai su opera „Tarnaitė ponia“ rugsėjo 25 d. atvyko į Pilaitę. Buvo nuostabu spalvingame vilkike išvysti  gyvai atliekamą operą. Per pravirus langus ar iš daugiabučių balkonų operą stebėjo patingėję nusileisti į kiemą gyventojai. Diena buvusi apsiniaukusi ir kartais lietinga, tačiau antroje dienos pusėje  nusigiedrijo ir suteikė vakarui žaismingumo. Spektaklio pabaigoje aktoriai ir muzikantai buvo apdovanoti gėlių puokštėmis, o Pilaitės seniūnas Albinas Šniras nuoširdžiai padėkojo už suteiktą progą pamaloninti pilaitiškius šiuo gražiu renginiu. Prieš prasidedant spektakliui mačiau ir LNOBT generalinį direktorių Joną Sakalauską besisukant parengiamuose darbuose. Ir tai natūralu, nes Pilaitė jo gimtoji vieta. Čia jis užaugo, čia lipo karjeros laiptais ir čia jo sentimentai savo žmonėms. Kas gali būti gražiau.

 

Janina Gadliauskienė

2021-09-17

Neįprastas Pilaitės liaudies teatro pasirodymas festivalyje „Čia yra teatras“ Trakuose

2021-09-07

 

 

Ir COVID-19 pandemijos grėsmių fone, baigiantis vasarai, Trakuose vyko mėgėjų teatrų festivalis „Čia yra teatras“. Jo globėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo kultūros komiteto narys Kęstutis Vilkauskas. Nors ir epizodiškai jame pristatytas ir Pilaitės liaudies teatro spektaklis „Mano vardas Lietuva“, režisuotas Dalios Tarailienės pagal jos scenarijų. Čia ji gyvai suvaidino tik pačios Lietuvos be dešimties visų kitų aktorių dėl vasaros atostogų meto ir didesnės grėsmės užsikrėsti siautėjančia infekcija festivalyje negalėjusių dalyvauti vaidmenį. Gavus žodį, Lietuvai teko pasisakyti, improvizuotai vaidinti ir netiesiogiai pakviesti į sceną dešimt šio spektaklio valstybės istorijoje ir kultūroje palikusių ženklų pėdsaką moterų, jas trumpai tik žodžiu pristatant. Tarsi ir visos likusios šios spektaklio aktorės, įamžinusios 1831 m. legendinės Naugarduko kunigaikštytės ir kunigaikštienės karžygės Gražinos (vaidmens atlikėja Audronė Lašinskienė), Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės  Barboros Radvilaitės (profesionali aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė), 1831 m. lietuvių ir lenkų sukilimo vadės grafaitės Emilijos Pliaterytės (Silvija Ancutaitė), visuomenės ir kultūros veikėjos Gabrielės-Marijos Petkevičaitės-Bitės (Birutė Serapinienė), rašytojų: Julijos Žemaitės (Janina Ursache), Šatrijos Raganos (Dalia Adašiūnė) ir Ievos Simonaitytės (Elena Skirelienė), poetės Salomėjos Nėries (ilgametė LRT diktorė Liutgarda Čepienė), pasaulinio garso archeologijos mokslininkės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (Angelė Šarlauskienė), Sausio 13-osios nakties įvykių aukos Loretos Asinavičiūtės (Joana Butėnaitė-Świtkiewicz) gyvenimus ir nuopelnus, pražingsniavo šio festivalio scena. Renginyje dalyvavusi ir Lietuvių Ukrainoje bendrijos atstovė Olena Rudometkina pakvietė visus renginio „Čia yra teatras“ dalyvius siekti aukštesnės kartelės ir pasekti Pilaitės liaudies teatro, jau du kartus su dviem spektakliais dalyvavusio Tarptautiniame profesionalių teatrų festivalyje „Taurijos Melpomenė“ Chersone, ir sulaukusio gero įvertinimo, pavyzdžiu.

 

Paskutinį kartą gyvai vaidintą Pilaitės liaudies teatro spektaklį „Mano vardas Lietuva“, rodytą 2020 vasario 29 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje, galima pamatyti čia:

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

Martyno Mažvydo progimnazijos 2021-ųjų rugsėjo pirmoji be jos vardatėvio direktoriaus Eugenijaus Manelio

2021-09-07

 

 

Rugsėjo 1-osios išvakarėse Martyno Mažvydo progimnazijos Aktų salėje buvo galima išgirsti daug šiltų ir gražių žodžių į užtarnautą poilsį išeinančiam pirmajam pirmosios lietuviškos mokyklos po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo direktoriui Eugenijui Maneliui.  1997 metais jam buvo pavesta atgaivinti 1992 metais pradėtos statyti antrosios Pilaitėje vidurinės mokyklos statybos darbus. 1998 metais jo iniciatyva Martyno Mažvydo vardu pavadinta vidurinė mokykla laiku atvėrė vartus naujiems mokslo metams. Per 23 jo vadovavimo didesniam nei 150 vidurinės mokyklos, kuri nuo 2011 metų  tapo progimnazija, metus pedagogų kolektyvui,  suklestėjo visomis prasmėmis. Susirinkusieji atsisveikinti pedagogai, asociacijų, kurias Eugenijus Manelis jei ne pats inicijavo, tai aktyviai jose dalyvavo turėdamas prancūzų kalbos pedagogo, istorijos ir politologijos bakalauro, edukologijos magistro išsilavinimą, rengiant programas mokytojams, atstovai nepagailėjo gražių padėkos žodžių, dalinosi įsimintinų akimirkų prisiminimais. Eugenijus Manelis, būdamas istorijos mokytojas ekspertas, parašė ne vieną knygą. Kaip sostinės istorijos žinovas po pamokų ir laisvadieniais vedžiojo moksleivius po senąjį Vilnių. Buvo Lietuvos kultūros ir savosios šalies bendro ugdymo sistemos, istorijos žinių ambasadoriumi daugelyje pasaulio šalių. Yra pakvietęs į šią mokyklą ne vieną iškilų asmenį, kolektyvą pamokoms, diskusijoms, viešnagei iš kitų Lietuvos vietų ir pasaulio. Daug gražių iniciatyvų įskiepijo į šios bendro ugdymo mokyklos dienotvarkę. 2008 metais apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle „Už nuopelnus švietimui“. Atsisveikinimo metu dalyvavęs Pilaitės Šv. Juozapo parapijos klebonas Ričardas Doveika Eugenijų Manelį sulygino svarbiems ilgalaikiams darbams ryšius tiesiančiu tiltu, plačios širdies žmogumi. Padėkos ir tolesnės kloties palinkėjimo žodžius ilgamečiam Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriui  tarė ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė: https://youtu.be/3DXfy-Q0U2c .

P. S. Tikimąsi, Direktorius, išėjęs į užtarnautą poilsį, kiek leis sveikata, neišblės entuziazmas ir pilietiškumas, tęs savo pradėtus ir dėl laiko stokos nespėtus pabaigti akademinius daugiau atsidėjimo reikalaujančius darbus, imsis naujų iniciatyvų.

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

XIX-ame Pilaitės poezijos pavasaryje V. Mačerniui po klevu su gandralizdžiu prisiminti ir kiti Lietuvai svarbūs jubiliejai

2021-07-12

 

(Nuotrauka Jono Šarlausko)

 

XIX-asis Pilaitės poezijos pavasaris „Gyvenimo ugnis būties keliais plasnoja“, skirtas jauniausio lietuvių literatūros klasiko poeto vizionieriaus Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms, ir šį kartą dėl COVID-19 karantino buvo perkeltas į vasarą – liepos 3 d. Ir šį kartą vyko neįprastinėje daugelį metų vietoje. Nebe miškelyje, kaip 2003-2019 metais, prie paskutiniųjų senosios Pilaitės dvaro šeimininkų anūkės Irinos Pimonovos-Jagmin: gyvenusios 1898?-1997: pedagogės, giminės lėšomis įsteigtos mokyklos sentikiams Vilniuje globėjos ir mokytojos, kūrusios eiles kaip Irena Pasakorė /rusiškai: Ирина Сказательница/, po Antrojo pasaulinio emigravusios į JAV ir ten išleidusios eilėraščių knygą, vasarvietės. Šį kartą kartą Poezijos pavasario paukštė sklandė Pilaitės malūno teritorijoje prie pirtelės ir daugelio nuostabai po aukštame kleve įkeltu gandralizdžiu. Šis vizionierius poezijoje mėgdavo atsiriboti nuo kasdienybės įsilipęs į gandralizdį ir jame ilgam paskęsdavo apmąstymuose. Turintiems didesnę vaizduotę, buvo galima matyti, jog jis čia ir dabar sėdi.

Renginį pradėjo Pilaitės liaudies teatro spektaklyje „Mano vardas Lietuva“ (scenarijaus autorė ir režisierė Dalia Tarailienė) rašytojos Julijos Žemaitės vaidmens atlikėja Janina Ursache. Ji žemaitiškai trumpai pristatė V. Mačernio gyvenimo ir kūrybos etapus, kuriuos autentiškais prisiminimais papildė kita šiame spektaklyje rašytojos ir visuomenės veikėjos Bitės Petkevičaitės vaidmens atlikėja Birutė Serapinienė ir jos vyras Vacys Serapinas. Jie ne tik kaip V. Mačernis mokėsi toje pačioje Telšių gimnazijoje, bet buvo daug girdėję apie jį, kai pastarasis sovietmečiu kurį laiką slėptas nuo viešumos. Buvo galima pasiklausyti ir V. Mačernio poetinių vizijų. Jas deklamavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Jūratė Vilūnaitė, palydima Stalo kalno teatro aktoriaus, muziko ir kompozitoriaus Gedimino Žiliaus kankliavimo ir vokalo intarpų. Ant scenos pakviesta Pilaitės liaudies teatro spektaklyje „Mano vardas Lietuva“ poetės Salomėjos Nėries vaidmens ištraukai ilgametė Lietuvos televizijos diktorė Liutgarda Čepienė. Jos lūpose suskambo dar viena V. Mačernio vizija. Ant scenos buvo pakviesta ir šio spektaklio rašytojos Ievos Simonaitytės vaidmens atlikėja Elena Skirelienė – prieš penkiolika metų Lazdynuose įkurto Pagyvenusių žmonių poezijos ir romansų klubo „ Elena“ vadovė. Ji paskaitė ir savo eilių. Šventę pagerbė ir Lietuvos rašytojų gildijai priklausanti pilaitiškė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė. Po ilgesnės pertraukos skambėjo ir pilaitiškės, Krikščionių gimnazijos mokytojos Jūratės Bernotienės posmai. Savo eiles skaitė ir pilaitiškių senjorų atstovas Vytautas Juozapaitis. Dešimtąja kūrybos knyga pasidžiaugė šventėje dalyvavusi ir savo posmus skaičiusi Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ vadovė lazdynietė Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja. Kurianti poeziją, prozą, dainų žodžius ir muziką salininkietė Birutė Kanevičienė pasidalino savaisiais posmais. Eiles, skirtas Janinai Gadliauskaitei, perskaitė žvėrinietis kino režisierius ir operatorius Vytautas Damaševičius, priminęs, jog ši vieta jo lankyta dar vaikystėje. Apie tolimus LDK laikus perskaitytas aktyvios senjorės Onos Knezevičienės eilėraštis iš Viršuliškių derėjo prie Senosios Pilaitės atsiradimo istorijos. Gyvenimo optimizmo įkvėpė ugningos žirmūnietės Irenos Žemaitienės eilės.

 

Renginyje prisiminti ir kiti jubiliejai, plačiau pažymimos šių metų datos. Minint 400-ąsias LDK didžiojo etmono, karvedžio Karolio Chodkevičius mirties metines, Birutės Gaučienės suvaidinta legendinės Naugarduko kunigaikštienės Gražinos vaidmens ištrauka iš spektaklio „Mano vardas Lietuva“. Ji kaip bardė atliko ir savo kūrybos eilių. Skambėjo ukrainietiškai poetės Lesės Ukrainkos posmai, minint jos 150-ąsias gimimo metines. Juos skaitė tremtinių: žemaitės ir ukrainiečio dukra Olena Rudometkina. Pažymint garsios pasaulyje archeomitologijos pradininkės profesorės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės 100-ąsias gimimo metines, ant scenos buvo pakviesta ištraukai iš pilaitiško spektaklio jos vaidmens atlikėja Angelė Šarlauskienė. Ji taip pat pristatė jau šešioliktąjį Pilaitės poezijos pavasariui skirtą leidinį su dailininkės Zitos Vilutytės paveikslais, viešai prieinamą ir šios bendruomenės tinklalapyje: http://www.pilaitesbendruomene.lt/doc/Poezijos_pavasaris_2021.pdf .

Leidinio įrašas kompaktiniame diske perduotas saugoti į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Jais apdovanoti visi šio leidinio 32 bendraautoriai ne tik iš Pilaitės, bet ir iš kitų Vilniaus vietų, net Elektrėnų. Savo posmus iš šios sostinei netolimos vietovės padeklamavo Ona Kulbokienė – Vilniaus tarptautinės rašytojų, literatų ir menininkų gildijos „Vingis“ vadovė. Išskirtiniu prizu apdovanotas vienintelis ir pats jauniausias šio poezijos pavasario dalyvis, pilaitiškis Jėzuitų progimnazijos penktokas Normilas Jurgaitis. Jam atiteko vinilinė plokštelė „Sielos paveikslas“ su 1982 metais aktoriaus Valentino Masalskio įskaitytomis V. Mačernio eilėmis. Padėkota už puikias sūnaus lietuvių kalbos žinias jo mamai lituanistei Letai Gaubaitei. Jos eilės taip pat įtrauktos į šiam pilaitiškam pavasariui skirtą leidinį, kuriame pirmą kartą debiutavo ir čia gyvenanti ir kurianti biologė Ona Zita Šalnienė.

 

Skambėjo ištikimo šių švenčių dalyvio Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“, vadovaujamo Rasos Kauzonaitės, dainos. Ją papildė čia užsukusi Antakalnio progimnazijos ir šnipiškiečių dainuoti ir groti mėgstančių „Šutvė“. Galima buvo pasiklausyti garbiausio amžiaus pilaitiškės bardės Irenos Maculevič giesmių lenkų, rusų, lietuvių kalbomis, kurias atliko sūnus Česlovas.

 

Džiugino palankus oras. Nuo kaitrios saulės saugojo dažnai prabėgantys debesys ir atgaivinantys vėjo šuorai. Buvo galima pabendrauti prie gaivinančio gėrimo puodelio. Kaip visada pilaitiškiems poezijos pavasariams malonę aplinką sukūrė Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė, – tokio renginio Pilaitėje iniciatorė. Dalia Tarailienė – nepakeičiama šių renginių vedėja nuo 2006 metų, paskaičiusi ne vieną savo eilėraštį, tarp jų ir atsisveikinimo su Pilaite (persikelia gyventi į gimtąjį Kauną), pakvietė kartu parepetuoti ir pasiruošti be klaidų po 2 dienų per Mindaugines vakare viso pasaulio mastu traukti Tautinę giesmę. Ji perskaitė ir savo Birželio 23 d. sukilimui 80-čio proga skirtas eiles. Priminė, kad šie metai yra Laisvės skulptūros Kaune sukūrėjo Juozo Zikaro gimimo jubiliejiniai 140-ieji metai.

 

Šį kartą Vo „Pilaitės bendruomenė“ nelaimėjo Vilniaus savivaldybės paskelbto konkurso XIX-ajam Pilaitės poezijos pavasariui. Bet sulaukta parėmimo iš UAB „Curaltus“. Jam ištartas širdingas ačiū.

 

Poezijos pavasarį, skirtą V. Mačernio jubiliejui, turėtų priminti Pilaitės malūno tvenkinyje paleista amžinai plaukioti pilaitiškės bardės ir keramikės Vandos Sakalauskienės Baltos gulbės skulptūrėlė. Ji šventėje paskaitė savo posmų ir padainavo pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės eiles. V. Sakalauskienė taip pat autorė į Pilaitės himną pretenduojančių posmų, kurių galima pasiklausyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=VDUDeKdloFs

 

Visas renginio vaizdo irašas:

1 dalis – https://youtu.be/533ItKW6kYI

2 dalis – https://youtu.be/ATorHgB5gCg

3 dalis – https://youtu.be/G_LRFYKS88Q

4 dalis – https://youtu.be/S4W49KeRCjk

5 dalis – https://youtu.be/wy_bnn-BBno

6 dalis – https://youtu.be/zs8Tiddqq8c

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

2021-06-30

2021-05-27

Prisimenant Liaudies poetę ir taudodailininkę Karoliną Biekšaitę-Jezerską

2021-04-28

 

 

Jau metai kai balandžio 27 d. trumpai sirgusi amžinybėn iškeliavo Karolina Biekšaitė-Jezerska. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, po tremties, ilgo martavimo Vakarų Ukrainoje, kai ten apsigyveno savo vyro, tokios pat lemties politinio kalinio lenko Juzefo Jezersko, tėviškėje, su kuriuo susituokė Sibire, sužinojus, kad jiems sugrįžimas atgalios nenusimato,  jam mirus  persikėlė su dukros Genutės šeima jau į  nepriklausomą Lietuvą, o 1997 m. apsigyveno Pilaitėje. Netrukus įsijungė į aktyvų viešą Pilaitės gyvenimą savo gyvais prisiminimais apie tremtį, politinio kalinio dalią, liaudiškomis eilėmis ir savo nuostabiais piešiniais. Karolina turėdavo ką pasakyti. Ji kalbėdavo nuoširdžiai ir įkvėpiančiai. Kiekvienas jos žodis išgyventas, paskirtas meilei, draugystei ir atjautai, ištartas su užkrečiančiu širdingu jausmingumu, pakylėjančiu artistiškumu. Pažymint gimimo 85-metį Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva bendroje visiems Pilaitės tremtiniams vakaronėje buvo pristatyta šios bendruomenės pastangomis išleista jos eilių, gimusių tremtyje, martaujant Ukrainoje ir sugrįžus į tėvų žemę, jos pačios piešiniais iliustruota knyga „Žodis LIETUVA sieloje ir lūpose“ su tokio pat pavadinimo mini biografijos motyvais Pilaitės liaudies teatro spektakliu, su šiais žodžiais ant viršelio:

KAIP UPIŲ VANDENYS

PLAUKIA MINTYS.

IDĖJOS SKLEIDŽIASI PLAČIAI.

JUK NUODĖMĖ UŽMIRŠTI KRAŠTĄ,

KURIAME AUGAI IR GIMEI!

Karolina, gyvendama ne Lietuvoje, kad neužmirštų gimtosios kalbos, kūrė eiles, jas išmokdavo mintinai, o vėliau, kaip ir įspūdžius iš tremties ir nelengvo gyvenimo svetur, užrašydavo storame albume. Nuo 2005 metų savo kūryba įsijungė į pilaitiškus poezijos pavasarius. Juose noriai dalyvavo savo eilėmis ir piešiniais ta proga skirtiems leidiniams iliustruoti. Jos tautodailiniai kūriniai yra tapę dovanomis garbiems ne tik Pilaitės, bet ir viso Vilniaus gyventojams įvairiausiomis progomis. Karolina Biekšaitė-Jezerska savo poeziją beveik visada mintinai deklamuodavo. Ji dalyvaudavo visuose svarbesniuose Pilaitės gyventojų susibūrimuose, renginiuose. 2019-ųjų rudenį, savo 95-ojo jubiliejaus išvakarėse, ir sunkiai paeidama, - nuo atšiaurių tremties sąlygų turėjo problemų su  kojų sąnariais, -–  ji  su savo posmais dalyvavo ir šv. Juozapo parapijos įkūrimo 20-čiui pažymėti visiems pilaitiškiams surengtoje šventėje (vaizdo įrašas: https://youtu.be/AmiW2S4O8sw). Netrukus, rugsėjo 23 d. atšventė 95-metį s: http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ atstovės  pasveikinimo jubiliatę namuose ir turėjo galimybė pasiklausyti jos sklandžiai deklamuojamų posmų : https://youtu.be/sMItVLtXJHw .

   Karolina turėjo gerą atmintį ir nuostabią iškalbą. Ji puikiai pasakodavo apie mūsų tautai ir jos istorijai svarbius ir kontroversiškus įvykius. Bendruomenės archyve išliko jos, tarsi skaitytum memuarus, balso, nenuobodžiai pasakojant apie josios gyvenimą Lietuvai sudėtingais laikais ir patirtis skirtinguose kraštuose ir vietose, įrašai. Tai gyvenimas lenkų okupuotoje Dzūkijoje, Didžiojoje Lietuvoje (prie Viekšnių: šeima bijodama įkalinimo ir persekiojimo už lietuvybę, naktį perbėgo demarkacijos liniją), vėliau apsigyventa atgautame Vilniuje, Antrojo pasaulinio karo metu glaustasi pas gimines prie Biržų, o slapstantis nuo ištrėmimo, pakeitusi pavardę, Karolina apsigyveno vidurio Lietuvoje, bet netrukus buvo surasta ir suimta. Tai gilūs prisiminimai iš jos pačios lūpų apie išgyvenimus Lukiškių izoliatoriuje, lageryje Urale, po nutrėmimo Pietų Sibire, sugrįžus į postalininę Lietuvą, apsigyvenus pas vyrą Tarybinėje Ukrainoje ir vėl Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

    Jos poetinė iki 2009 metų kūryba, išleista tradiciniu leidiniu „Žodis LIETUVA sieloje ir lūpose“ jau prieinama šios bendruomenės  svetainės Pilaitės giesmininkams skirtame puslapyje elektroniniu pavidalu: http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html.  Jubiliejinis 95-mečio proga rankraštinis leidinys „ Posmai iš giesmininkės Karolinos Biekšaitės-Jezerskos Pilaitiškų poezijos pavasarių 2009-2019 metais “  su nuotraukomis iš pilaitiškų poezijos pavasarių, kuriuose ji dalyvavo, taip pat pasiekiamas internete: http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html. Jos biografijos motyvais parašyta pjesė „Karolina ir Viktoras“ tiktų mėgėjiškam teatrui apie senjorų gyvenimą ir išskirtinio likimo dviejų aukštų polėkių poetiškų sielų artimą bičiulystę.

    Karolinos Biekšaitės-Jezerskos bendruomeniškumas, ne pagal amžių išskirtinis kūrybingumas, optimizmas, pilietinis aktyvumas ir talentai neliko nepastebėti. Ji apdovanota ir Lietuvos Respublikos Seimo padėkų raštais.

    Karolina, pažinojusių atmintyje, liks kaip ta apie didžiąją meilę žmogui, šeimai ir Tėvynei iš pavasarinių posmų padangių burkuojanti Taikos balandėlė su daug kartų apdainuotos gimtosios Dzūkijos tautiniais raštais ant savo baltų plunksnelių. Ji 1997- 2020  metais nepagailėjo pakylėjančių eilių ir savo pamiltajai žaliaakei Pilaitei.

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

2021-04-04

Tarptautinės teatro dienos proga naujasis Pilaitės liaudies teatro spektaklis

2021-03-27

 

(Nuotrauka Jono Šarlausko)

 

Pilaitės liaudies teatras Tarptautinės teatro dienos proga pakvietė pasižiūrėti spektaklį „Kelias: Tiesa ir garbė“, skirtą Lietuvos valstybingumo šimtmečiui, kurtą 2019-ųjų pabaigoje Advento laikotarpiui, prieš pačią pandemiją. Premjera rampos šviesą išvydo gruodžio 28-ąją.  Buvo planuota kūrinį netrukus praplėsti ir kitomis Lietuvos istorijai, dabarčiai svarbiomis scenomis, jį išdailinti ir su juo gegužės mėn. vykti jau 3-čią kartą į tarptautinį  profesionalių teatrų festivalį „Taurijos Melpomenė“ Chersone  (Ukraina). Visus planus sujaukė COVIDO-19 grėsmė pasaulio mastu. Spektaklis, režisuotas pilaitiškės Dalios Tarailienės pagal jos scenarijų, su palyginti nemažu artistų būriu, įsijungus ir Mykolo Biržiškos gimnazijos gimnazistams.

 

Viliamasi, žmoniją įveiks 21-ojo amžiaus marą. Spektaklis bus papildytas ir parodytas gyvai platesnei žiūrovų auditorijai. Dabar tik virtuali šio spektaklio peržiūra bei įamžintas jo aptarimas, dalyvaujant Pilaitė seniūnui Albinui Šnirui, LRS narei pilaitiškei Virginijai Vingrienei, Vo „Plaitės bendruomenė“ pirmininkei Janinai Gadliauskienei, apsilankius šios bendruomenės vaizdų kanale:

1 dalis

2 dalis

3 dalis (spektaklio aptarimas su bendruomene)

Su TARPTAUTINE POEZIJOS DIENA ir būsimu pilaitišku poezijos pavasariu „Gyvenimo ugnis Būties keliais plasnoja“!

2021-03-23

Jau dabar pilaitiškius ir kitus vilniečius maloniai kviečiame savo kūryba įsijungti į jo parengimą!

 

 

Pilaitėje nuo 2003-ųjų kiekvieną pavasarį suplasnoja Poezijos paukštė. Kviečia ne tik savųjų platumų poezijos kūrėjus ir jų mylėtojus, bet ir kaimynus, jei nepasidalinti savo giesmių derliumi, tai būryje jų pasiklausyti. Pernai šią šventę dėl COVID-19 infekcijos teko perkelti į vasarą. Panaši padėtis ir šiais metais. Liepos 3 d. – šeštadienį – numatytas jau XIX-asis Pilaitės poezijos pavasaris „Gyvenimo ugnis Būties keliais plasnoja“. Jis skiriamas Vytauto Mačernio iš Žemaitijos 100-osioms gimimo metinėms. Lietuvos Respublikos Seimo šie metai taip paskelbti ir šio užmarštin nenueinančio tragiškos lemties Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žuvusio poeto metais. Nesulaukė net 24-erių,  bet savo kūryba paliko išskirtinį pėdsaką lietuvių literatūroje.

Jau dabar visų amžiaus grupių Pilaitės ir kitų sostinės rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjai kviečiami savo kūrybą siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Ja pasidalintume ne tik būsimame pilaitiškame poezijos pavasaryje, šioje svetainėje, bet sulaukę užtektinai eilių (iki gegužės15 d.), – paskelbtumėme atskiru leidiniu. Taip pat suteiktumėme galimybę jas patiems paskaityti šioje šventėje. Poezijos pavasaris, kaip ir pernai, turėtų vykti Pilaitės dvaro teritorijoje prie vėjo malūno.

Ir šią Tarptautinės Poezijos dienos proga Nežinomas Pilaitės giesmininkas nesusilaikė ir sueiliavo:

 

Mėnuliui šunys loja, –

Nebus pigios minties,

Poetas sunkią naštą 

Jaunyste mums išties, –

Brandintą meilės raštą,

Pamiltą dainose,

Sugulusį ant gimto krašto

Pabudusio žmogaus dvasia.

Vėl žvaigždės sukinėjas

Dangaus skliautais ratu,

Paukštukas kutinėjas

Palėpėje už du,

Ir vėjas, – laukų vėjas

Liūdnas maldas brandins,

Poetas reto posmo

Mums širdgėlą augins.

Pasėjęs platų mostą,

Užvaldančių eilių,

Sodina mus į sostą

Būties gilių prasmių.

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

Projektas BiodiverCities - žalesniam Vilniui

2021-03-11

 

 

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros mokslininkės dr. Ieva Misiūnė ir dr. Giedrė Godienė, bendradarbiaudamos su Vilniaus miesto savivaldybe ir Pilaitės vietos bendruomenėmis 2021 m. vykdo tarptautinį žaliosios infrastruktūros projektą BiodiverCities.

Projektas vyks Vilniaus Pilaitės seniūnijoje ir sieks prisidėti prie šio gyvenamojo rajono žaliųjų viešųjų erdvių išsaugojimo, jų ekologizavimo, tvaresnio želdynų tvarkymo ir bendruomenių įgalinimo. Akcentuojant viešus želdynus prie daugiabučių namų, bus analizuojama Pilaitės teritorijos kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės situacija, tiriami želdynų naudojimo ypatumai ir poreikiai, aiškinamasi, kaip visuomenė supranta ir vertina miesto gamtą, nori ir pajėgia įsitraukti į žaliųjų erdvių prie jų gyvenamųjų daugiabučių namų tvarkymą, vystymą.

Įgyvendinant Europos kraštovaizdžio ir Biologinės įvairovės konvencijų, ES Biologinės įvairovės strategijos 2030 nuostatas siekiama, kad visuomenė, Pilaitės bendruomenės būtų visavertės savo vietovės šeimininkės, tyrėjos, puoselėtojos, priimtų su savo gyvenamojo rajono viešaisiais želdynais susijusius sprendimus, gebėtų įgyvendinti savo sumanymus. Numatyta rengti apklausas, viešus susitikimus, ekskursijas, mokymus, diskusijas, vyks kitos bendros įtraukiosios veiklos – gyvai ir/ar nuotoliu – atsižvelgiant į Covid-19 pandemijos situaciją.

BiodiverCities projektu, apimančiu 10 Europos miestų, tikimasi inicijuoti miestų gamtinių sistemų ir želdynų teritorijų ekologinių ir kultūrinių funkcijų išsaugojimui ir turtinimui skirtų vietos ir miesto masto sprendimų priėmimą, dalyvaujant ne tik politikos formuotojams, bet ir pilietinei visuomenei, mokslininkams. Numatoma įvertinti žaliosios miestų infrastruktūros būklę, naudojimą ir siūlyti, kaip želdynuose stiprinamos ekosisteminės paslaugos galėtų prisidėti prie gyvenimo kokybės mieste ir biologinės įvairovės didinimo regione. Norima kurti, taikyti, stebėti ir analizuoti piliečių dalyvavimo ir įtraukties į atitinkamų sprendimų priėmimą įrankius.

BiodiverCities projektą įgyvendina Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras ir Europos Komisijos Aplinkos direktoratas.

Platesnė informacija apie Projekto eigą ir jo metu vykdomas veiklas:

https://www.chgf.vu.lt/biodivercities

Vilniaus bendruomenės susitiko su prezidentu

2021-02-01

 

Baigiantis pirmajam metų mėnesiui prezidentas Gitanas Nausėda pasikvietė Vilniaus bendruomenių asociacijos bendruomenes problemoms aptarti. Kadangi pirmą kartą tokiame susitikime dalyvavau nuo Pilaitės bendruomenės buvau maloniai nustebinta dalyvių gausumu kaip ir paties prezidento aktyviu buvimu nuo susitikimo pradžios iki pabaigos. Kartu su ministerijų atstovais jis aiškinosi bendruomenių iškeltas problemas ir pažadėjo, kad bus susisiekta ir aiškinamasis ir su tais, kuriems neužteko laiko pasisakyti. Buvo pastebėta, kad tai nauja prezidentūros bendravimo su visuomene forma.

 

 

Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas Sakalas Gorodeckis pažymėjo, kad bendruomenės yra aktyvi savivaldybių dalis ir jos savo veikla prisideda prie  socialinės, kultūrinės  ir aplinkos gerovės kūrimo.

Kairėnų bendruomenės pirmininkas Artūras Šamelis skundėsi, kad jo rajone nesutvarkytas lietaus nuotekų nuvedimas. Savivaldybės tarnybos apsiriboja tik griovio iškasimu.

R. Gelažauskienė antrino, kad nutiesus vakarinį greitkelį nebuvo suprojektuotas ir įrengtas įvažiavimas į Tarandę. Taip pat paminėjo, kad Tarandėje intensyviai vykdant rajono plėtrą, trūksta mokyklų, darželių.

Tuo tarpu, Grigiškių bendruomenės pirmininkė Daiva Sinkuvienė kalbėjo apie Vokės upelio užtvanką ir nesutvarkytą šalia esantį tvenkinį. Ji kaltino liūdnai pagarsėjusią Grigeo įmonę, kuri nuotekas leidžia į upelį ir nenori prisiimti įsipareigojimų. Aplinkos ministerijos specialistė pažadėjo peržiūrėti Grigeo veiklą. Prezidentas pastebėjo, kad Aplinkos ministerija planuoja atlaisvinti kai kurias upes nuo užtvankų. Tiesa, prieš porą dienų vykusiame Aplinkos ministerijos pasitarime su visuomeninėmis organizacijomis tikrai buvo kalbama apie  ministerijos planus iš naujo inventorizuoti esamas užtvankas ir panaikinti užtvanką ant Salantos upės. Tačiau ar ministerijos planuose yra Vokės upelio užtvanka, vis dar neaišku.

Salininkų bendruomenė pristatė įsiskaudėjusią problemą dėl jų miestelio viduryje veikiančią statybinio laužo perdirbimo gamyklą. Nors pagal reikalavimus įmonės visas veiklos procesas turėtų vykti viduje, bet iš tikro  veiklos reglamento nesilaikoma ir gyventojai šiltesniu metų laiku negali savo butuose atidaryti langų. Visai šalia veikiančios gamyklos įsikūrusios mokykla ir vaikų darželis. Bendruomenė ne kartą kreipėsi į institucijas, suinteresuotų pusių atstovai buvo sukviesti ir į Seimo aplinkos apsaugos komitetą, bet niekas nepasikeitė, todėl bendruomenės pirmininkė prašė prezidento imtis kontroliuoti situaciją.

Dar buvo kalbama apie miesto rajonų tankinimą, aukštomis tvoromis užtvertas mokyklų teritorijas ir net Visorių bendruomenės sutvarkytą gatvę, įrengtas aikšteles, kuriomis nepasidalino su kitomis gyventojų grupėmis ir statybos inspekcija dabar verčia jas panaikinti.

Na, o Eglė Pačinskienė, Viršuliškių giesmės bendruomenės pirmininkė manė, kad bendruomenės neturi tenkintis varganais pametėtais projektais, o turi gauti pastovias pajamas. Jai buvo priminta, kad bendruomenes gyventojai gali paremti 2 procentais pagal paramos įstatymą. Tenka paminėti, kad nuo 2020 metų visuomeninės organizacijos iš gyventojų gali tikėtis jau tik vieno procento.

Pasisakiusių pabaigai Anželikos Vėžienės, Lazdynų ryto bendruomenės pirmininkės, manymu nereikėtų atmesti kaip nevertingų sovietinių laikų architektūros ansamblių. Palyginus su dabartiniu užstatymu kai visos laisvos erdvės yra užstatomos ir dar aptveriamos, kai kas iš ano laiko gali būti vertinga ir saugotina. Prezidentas į tai atsakė, kad jis orientuojasi daugiau į architektų kompetenciją ir vertina ne pagal tai kada buvo pastatyta, bet ar iš tikro tai yra vertinga.

Plečiantis Vilniaus miestui į vakarinę pusę, Pilaitės bendruomenė taip pat susiduria su problemomis, kurios didesniąja apimtimi yra dėl miesto plėtros ir mieste grąžinamos žemės. Šiuo metu NŽT perkėlimo būdu grąžinus žemę jau  suformuotame Nadruvos parke, sklypo perpirkėjai nori pradėti statybas ir nurodo išsikirsti medžius. Toks  politinis sprendimas, kai  NŽT, neatsižvelgdama į miesto poreikius formuoti miestiečiams žaliąsias erdves, grąžina privatiems savininkams, kurie jas perparduoda investitoriams, sukuria visuomenės grupių susipriešinimą.

Panašus ar dar aršesnis aiškinimasis  Vilniaus miesto savivaldybės su visuomene laukia dėl grąžintos žemės ir vengimo įteisinti draustinį Šeškinės Ozo teritorijoje. Jau apie 25 metus planuojamame įteisinti draustinyje NŽT grąžino kaip grąžintiną žemę ir taip suformavo prieštaravimus,  Manau, kad toks prievolių įgyvendinimas  galimai sukuria korupcinius santykius ir tikrai neprisideda prie valstybės gerovės kūrimo. 

Susitikime nebuvo paminėta ir dar viena problema. Plečiantis miestui ir tankinant miesto rajonus nėra kuriama infrastruktūra. Atkreipiamas dėmesys į  mokyklų, darželių trūkumą transporto srautų spūstis, bet nesvarstoma apie centro pagyvenusių žmonių veiklai įkūrimo. Senstant miesto gyventojams tikrai reikėtų tokio centro, kuriame jie galėtų užsiimti įvairiomis veiklomis, turiningai praleisti laisvalaikį, savanoriauti ir t.t Tokiame centre galėtų įsikurti ir bendruomenių centrai. Jie, pasinaudodami projektais, perimtų iš institucijų dalį teikiamų paslaugų, teikiant pagalbą senyvo amžiaus žmonėms, vaikams ar neįgaliesiems.

 

Janina Gadliauskienė

Investitorių interesai ties Vilniaus Nadruvos parku

2021-01-27

 

Žiemos metu Nadruvos parkas pilnas vaikų. Tik pasirodžius sniegui dar pernykšte žole smagiai lėkė rogutės, čiuožynės ir visa kas tinka šiam smagiam reikalui. Atrodo, šis parkas reikalingas visais metų laikais: pavėsis nuo vasaros karščių, pasislėpti nuo viešumos jaunimui ir išleisti garą žiemos metu vaikams. Tačiau prieš keletą metų Nacionalinė žemės tarnyba, nepaisydama visuomenės ir savivaldybės planų čia turėti parką, jo teritoriją perkėlimo būdu grąžino žemės savininkams. Atsiradę perpirkėjai įvairiais būdais stengiasi pakeisti žemės paskirtį ir čia pastatyti gyvenamuosius namus.


Spaudimas iškelti parko medžius

 

 

Kartu su Lietuvos nepriklausomybės atėjimu Pilaitės rajono pietinėje dalyje 33 ha teritorija buvo perduota UAB „JKG statyba“  gyvenamųjų namų plėtrai įgyvendinti. Nors  čia ne viskas vyko pagal planą, bet patvirtintame detaliajame plane buvo įteisintas 3,77 ha plotas,  skirtas rekreaciniams želdynams, vėliau virtęs Nadruvos parku. Ši teritorija, kaip   intensyviai naudojami želdynai ir želdiniai, atžymėta ir Vilniaus miesto bendrajame plane.  Bent tris dešimtmečius  UAB „JKG statyba“, vėliau, bendrijos „Saleks“   lėšomis kuriamas parkas gali džiuginti praeivių akis įvairių rūšių medžiais, krūmais, nuolat prižiūrima veja ir įrengta vaikų žaidimo aikštele. Parko įkūrėjai būtų įvykdę visa kas buvo sumąstyta parko projekte, bet Nacionalinei žemės tarnybai perkėlus grąžintiną žemę iš Dvarykščių rėžinio kaimo, prasidėjo lenktynės su savininkų noru pasipelnyti iš sklypo ir gyventojų pastangomis parką išsaugoti. 

Iš Nadruvos parko teritorijos savininkų perpirkę investitoriai ir įkūrę akcinę  bendrovę  „Net Tactical“, dar pereitais metais pradėjo daryti spaudimą tiek parką prižiūrinčiai bendrijai „Saleks“, tiek savivaldybei. Norėdami parodyti, kad savivaldybė nepaiso jų reikalavimų išpirkti žemės sklypą ar jį skirti kitoje vietoje, jie parką aptvėrė statybine tvora. Tai sukėlė šalia esančios gimnazijos ir aplinkinių gyventojų pasipiktinimą. Todėl neužilgo tvora buvo išvartyta. Dėl asmenų, kurie tokiu būdu rodė nepasitenkinimą,  į Pilaitės bendruomenę kreipėsi policija. Tačiau ar bendruomenės pareiga budėti prie „Net Tactical“ statybinės tvoros, kuri bjauroja parką?

Išeitį rado Vilniaus miesto savivaldybė. Neapsikęsdama gyventojų, bendruomenės raštų ir matydama darkomą rekreacinę vietovę įpareigojo UAB „Net Tactical“ tvorą panaikinti. Tvora buvo nuimta ir aplinkiniai atsiduso, vėl bus tvarka. Tik ar ilgam. Bendruomenė vėl sulaukia iš policijos nurodymo organizuoti parko medžių iškėlimą. Keista kai UAB „Net Tactical“ turėdama visus suinteresuotų pusių kontaktus įgyvendinant savo užmačias tarpininkais pasirenka policiją.

Prie pastangų išsaugoti gyventojams ir gimnazijai taip reikalingą parką prisijungė ir Vilniaus savivaldybės tarybos narė Violeta Podolskaitė. Ji į suorganizuotą TS-LKD frakcijos posėdį pasikvietė Vilniaus miesto vyriausiąjį architektą Mindaugą Pakalnį. Kaip patikino tarybos narė, vyriausiasis savivaldybės architektas nurodė, kad UAB „Net Tactical“ atstovai nuolat daro spaudimą dėl parko teritorijos išpirkimo jų nurodytomis kainomis arba leidimo pradėti gyvenamųjų namų statybą. Tačiau Vilniaus miesto bendrajame plane parko teritorija atžymėta kaip rekreaciniai želdynai ir savivaldybės administracija pasižada bendrojo plano sprendinių nekeisti.   

 

Parko įkūrėjai kreipiasi į savivaldybę

UAB „JKG statyba,“ kuri pereito šimtmečio pabaigoje buvo 33 ha teritorijos gyvenamaisiais namais užstatymo pradininkė ir dabartinė bendrija „Saleks“, prižiūrinti parką,  susirūpinusios dėl UAB  „Net Tactical“ daromo spaudimo leisti iškirsti parko medžius, raštu kreipiasi į savivaldybę. Rašte detaliai nurodydama, kaip parengtame visos teritorijos detaliajame plane  atsirado 3,77 ha  intensyviai naudojamų želdynų ir želdinių plotas, kuriame neužilgo buvo įkurtas parkas.  Rašte pabrėžiama, kad akcinė bendrovė pasinaudojusi sukurtu ir prižiūrimu parku, jo infrastruktūra, šią vertę įtraukė į dabartinę žemės kainą ir ją įvardino kaip 12 000 eurų arui, teikdami, kad želdynai ir visi kiti įrenginiai yra minėto žemės sklypo priklausiniai.

 

Tačiau  UAB „Tikslo siekis“ K. Vysockajos 2017 m. birželio 28 d. pateiktame vertinime nurodoma, kad parke esančios žemės vertė rinkos kaina yra tik 642 eurų vienam arui. Žemės sklypo vertinimas atliktas neskaičiuojant parko medžių, krūmų, vejos ir infrastruktūros įrengimo kainos.

 

Kauno apygardos teismas 2019 metais pavedė Verslo ir turto vertintojai D. Aleknienei Nadruvos parko teritorijoje atlikti nuo 1993 iki 2019 metų užaugintų želdynų, želdinių, pastatytų vaikų ir futbolo aikštelių, įrengtos vejos, inžinerinių komunikacijų  ir kitų pagerinimų rinkos vertę. D. Aleknienės išvadoje nurodoma, kad 2019 metais parko teritorijos žemės vertė kartu su želdynais ir kitais įrengimais sudarė 989,69 eurų vienam arui.

 

Palyginus skirtingas Nadruvos parko žemės sklypo vertes aišku, kad  UAB  „Net Tactical“  nurodyta parko žemės vertė galimai yra padidinta bent 10 kartų ir ji nesuderinta nei su parką prižiūrinčia bendrija, nei su visuomene. Rašte pažymima, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija iki šiol nesuformavo lemiamos nuomonės šiuo klausimu ir prašoma kuo greičiau spręsti apie parke esančio sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir dėl specialaus plano priėmimo likusiai parko daliai įteisinti.

 

Parkas – gimnazijos džiaugsmas

Kaip išsaugoti visiems aplinkiniams šį brangų gamtos turtą yra  ne tik aplinkinių gyventojų galvos skausmas, bet parkas gyvybiškai reikalingas ir šalia įsikūrusiai Krikščionių gimnazijai. Dar besikuriant Pilaitei statybininkams įkurtoje valgykloje buvo įsikūrusi maisto prekių parduotuvė, vėliau šis statinys atiteko Vilniaus evangelinei bažnyčiai ir Krikščionių gimnazijai. Kadangi pastatas nebuvo pritaikytas vaikų ugdymo reikmėms, nebuvo tam suformuota ir visa infrastruktūra. Gimnazija neturėdama savo stadiono džiaugiasi čia pat turėdama Nadruvos parką. Jame vaikai ne tik žaidžia, sportuoja bet ir susipažįsta su gamta. Buvęs girininkas dabar šioje gimnazijoje dirbantis gamtos mokytoju Raimundas Ereminas vaikus noriai supažindina su parke esančia augmenija, jos ypatumais ir nauda žmonėms.

Gimnazijos direktorius Valdas Statulevičius skausmingai  žiūri į perspektyvą jei būtų sunaikintas parkas ir vietoje jo atsirastų gyvenamieji namai. Gimnazija neturėdama stadiono netektų ir mokinių lavinimui skirtos erdvės. Todėl direktorius pritaria visoms  iniciatyvoms išsaugoti parką.

 

Janina Gadliauskienė

Pilaites liaudies teatro pastatyme ir profesorės Marijos Gimbutienės meilė Lietuvai

2021-01-23

 

 

Tikriausia neapsirinksime tvirtindami: nė viena iš Lietuvos moterų tokio plataus dėmesio ir pripažinimo pasaulyje nėra sulaukusi kaip  Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921 01 23-1994 02 02): lietuvių archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja, archeomitologijos pradininkė. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu 2021-ieji paskelbti M. Gimbutienės metais. 2021-uosius šios iškilios archeologės metais paskelbė ir UNESCO. 100-ojo gimimo jubiliejaus sukaktis bus minima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: JAV, Prancūzijoje. Ta proga numatyta visa puokštė renginių. Vienas pirmųjų - konferencija Lietuvos prezidentūroje. Nuošalyje Lietuvai nusipelniusių moterų prisiminimo ir jų nuveiktų darbų pagarsinimo nelieka ir Pilaitės liaudies teatras, gimęs po šios bendruomenės stogu 2008-ųjų pabaigoje. Pilaitiškė Dalia Tarailienė mėgėjiško teatro scenoje sukūrė ir režisavo 10-ties garsių Lietuvos istorijoje moterų paveikslų. Vienas jų skirtas ir Marijai Gimbutienei. 2010 m. balandžio 11 d. Martyno Mažvydo progimnazijoje parodyta epinės dramos „Mano vardas Lietuva“ premjera. Su šiuo spektakliu keliauta Lietuvoje ir ne tik joje. 2016 m. gegužyje spektaklis rodytas su vertimu į rusų kalbą XVIII-ame tarptautiniame  profesionalių teatrų „Taurijos Melpomenė“ festivalyje sulaukė šilto žiūrovų dėmesio. Ukraina su savo svariais jos archeologiniais radiniais taip pat pasitarnavo šios didžios mokslininkės matricentristinei hipotezei pagrįsti. Vengiant tremties į Sibirą, M. Gimbutienei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su šeima pasitraukus į Vakarus, archeologinis arealas jos pačios tyrinėjimams TSRS platumose buvo neprieinamas, bet praeito tūkstantmečio 8-dešimtmetyje mokslininkė prasiveržė pro Geležinę uždangą, pradeda atvykti į sovietų okupuotą gimtąją žemę ir gali Vilniaus universitete net paskaitas skaityti. 1985 m. išleidžiama ir jos viena svarbesnių knygų: „Baltai priešistoriniai laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“. Čia ji sulaukia išskirtinio KGB-istų dėmesio ir šios tarnybos užvestoje byloje įvardijama kaip „Keliautoja“. Išties mokslininkė buvo didžioji keliautoja, bet ne saulėje pasikaitinti svečiuose kraštuose. Ji dažnai, sulaukusi finansinio parėmimo iš fondų, leisdavosi su archeologiniams kasinėjimams tinkančių ir kastuvėliais apsiginklavusių vyrukų būriu į neištirtas senosios Europos priešistorės vietas, pradedant Kreta, baigiant visais Jugoslavijos etnografiniais regionais. Ji taip pat vykdavo ir į daugybę mokslinių konferencijų po visą platųjį pasaulį. Ji pirmoji XX a. savų kasinėjimų ir jau kitų archeologinių radinių pagrindu atrado ir aprašė iki tol nepažintą neolito ir vario amžiuose nuo 7 – 3 tūkstantmečio iki Kr. taikoje ir susiklausyme gyvavusią ir Didžiąją Deivę Motiną garbinusią šio žemyno civilizaciją. Gimusi ir gyvenusi Vilniuje, mėgusi lankytis ir po jo pakraščius, mokslininkė galėjo atsirasti ir Senoje Pilaitėje prie dar gerai tuo metu matomų carinės Rusijos artilerijos 17 a. viduryje sugriautų pilies pėdsakų. Po persikėlimo gyventi 1931 m. į Kauną, kuriame 1938 m. baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją, likusi čia gyventi su mama Veronika Janulaityte-Alseikiene, akių gydytoja, beje, pirmąja mokslų daktare Lietuvos istorijoje, įstojo studijuoti lituanistikos Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. Šiam fakultetui persikėlus į Vilnių ir jame įsteigus Archeologijos katedrą, M. Gimbutienė pradėjo studijuoti šią sritį ir 1942 m. sėkmingai baigusi archeologijos studijas, pradeda rašyti mokslinį darbą, kurį apsiginti 1944 m. sutrukdė karas. Ji 1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją ir čia 1946 m. Tubingeno universitete įgijo etnologijos mokslų daktaro laipsnį. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. 1964 m. tapo Los Andželo Kalifornijos universiteto profesore. Mirė 1994 m. Los Andžele, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Be ženklių akademinių įvertinimų ir jos darbų prilyginimo didiesiems XX a. atradimams, jai sukūrus archeomitologijos metodą, tyrimuose jungiantį archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, kuri ženkliai pakeitė Europos priešistorės sampratą, 1968 m. JAV dienraštis The Los Angeles Times mokslininkę išrinko ir Metų Moterimi.

 

Scenos, skirtos archeologijos mokslininkei Marijai Alseikaitei-Gimbutienei spektaklyje „Mano vardas Lietuva“ , vaizdo įrašas.

 

Karantino laikotarpiui ir po epinės dramos su 10 garsių Lietuvos moterų sceninių paveikslų „Mano vardas Lietuva“, rodyto 2016 05 25 Ukrainoje, Chersono mieste, profesionalių teatrų XVIII-ame „Taurijos Melpomenė“ festivalyje,  visas vaizdo įrašas.

 

Daugiau faktų apie jos veiklą:

https://lad.lt/gimbutienemarija/

marija-birute-gimbutiene-alseikaite/

2021-ųjų Marijos Gimbutienės metų renginiai medijose.

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

Pilaitėje degė žvakelės Laisvės gynėjams

2021-01-14

 

(Nuotrauka Jono Šarlausko)

 

Pilaitėje 2012-ųjų metų rudenį prie namo Įsruties g. Nr.8 atidengta atminimo lenta ir šalia skverelyje pastatytas koplytstulpis (Liaudies menininko Prano Petronio skulptūra). Jis skirtas ANTANUI SAKALAUSKUI – Laisvės gynėjui, Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyviam nariui. Jis Sausio 13-osios naktį pateko po rusų okupantų tanku. Buvo sužalotas, bet išgyveno. Nesulaukęs 60-ties, 2011-aisiais iškeliavo į Amžinybę. 2021 m. Sausio 13-osios naktį, pažymint Lietuvos LAISVĖS atgaivinimo 30-metį,  kaip ir per kiekvieną tokią įsimintina datą, prie šio koplytstulpio uždegamos šviesaus atminimo žvakelės taip pat ir visiems kitiems Laisvės gynėjams. Šį kartą jų buvo nemažai.

Daugiau apie Antaną Sakalauską:

 

Pilaitėje Laisvės gynėją primins lenta ir skulptūra

 

Sakalauskas prabilo apie įsimintiną datą: Sausio 13-oji mano šeimai – svarbiausia metuose Visą straipsnį galite rasti

 

Parengė Pilaitės kronininkė Angelė Šarlauskienė

2021-01-04

Naujienų archyvas 2020 m.

Naujienų archyvas 2019 m.

Naujienų archyvas 2018 m.

Naujienų archyvas 2017 m.

Naujienų archyvas 2016 m.

Naujienų archyvas 2015 m.

Naujienų archyvas 2014 m.

Naujienų archyvas 2013 m.

Naujienų archyvas 2012 m.

Naujienų archyvas 2011 m.

Naujienų archyvas 2010 m.