PILAITĖS BENDRUOMENĖ

"Verdenė" KVIEČIA

2017-12-08

 

 

Mūsų iškilieji jubiliatai: ANTANAS STACKEVIČIUS – žaliojo rūbo Lietuvoje, Vilniuje ir Pilaitėje nenuilstantis puoselėtojas

2017-11-27

 

(Nuotr. Janinos Gadliauskienės)

 

Ne vieno dėmesį patraukia aukštaūgis iš stuomens ir liemens baltų garbanų, žydrų akių ir visada svajingai nusiteikęs kuo tikriausias ne tik kūnu, bet ir dvasia žmogus-milžinas Antanas Stackevičius. Jis – tai vienas iš akyvesnių ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos gyventojų, Vo „Pilaitės bendruomenė“ idėjų nestokojantis narys, daugelio pilietinių susibūrimų ir prasmingų iniciatyvų įkvėpėjas ir nenuilstantis jų variklis. Nuo jo sprendimų kurį laiką priklausė ne tik Vilniaus, bet ir Pilaitės žaliojo rūbo reikalai. Atidžiau pasižvalgius po naujakurių Pilaitę, pamatysime prie daugiabučių gausiai prisodintų į saulę besistiebiančių įvairiausių rūšių medžių ir krūmynų. Tai iš dalies ir šio pilaitiškio ir amžinojo anykštėno Antano Stackevičiaus, dirbusio Vilniaus miesto savivaldybėje atsakingu už sostinės miesto želdynus ir paviršinius vandens telkinius, veiklos rezultatas. Lapkričio 27 d. savo 70 metų gyvenimo jubiliejų pasitikęs Anykščių rajone, Vaidlionių kaime, gimęs mokslininkas, dėstytojas, turi kuo pasidžiaugti. Jis visą gyvenimą pašventė žemės žaliojo rūbo – miškų, parkų, skverų ir kitų žaliųjų oazių, prisidedančių  prie mūsų visų sveikesnės ir gražesnės aplinkos, puoselėjimo ir saugojimo. Šio jubiliejaus proga Antanui, taip pat ir nepailstančiam keliautojui, linkime palankiausių vėjų ir toliau atrandant tuos didžiuosius ir mažuosius Motulės gamtos ir Bendrąjį gėrį kuriančios žmonijos stebuklus, be kurių mūsų gyvenimas nebūtų spalvingas, uždedantis sparnus, skatinantis kurti ir dalintis. (Daugiau apie jubiliatą čia: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=821).

 

Vo „Pilaitės bendruomenė“

 

Renginiai savaitgaliui

2017-11-07

 

 

Sportiniai renginiai Pilaitėje

2017-11-07

 

 

Poezija ir teatras sujungė pilaitiškius su lazdyniečiais ir apėmė baltas pavydas, jog Pilaitėje tikriausiai niekada nebus Bendruomenių namų (Dar kartą apie katalikiškas ir valstybines mokyklas)

2017-10-28

 

(Iš lazdyniečių „Rudens menų puokštės“ renginio)

 

Pilaitiškiai, kirtę Gudelių kaimą, kuris garsėja senovine gyvenviete ir turi puikiai sutvarkytą pilkapyną, gali atsidurti  miškingame Lazdynų daugiabučių rajone. Bet ar ką daugiau, nei kad šis sostinės rajonas sovietmečiu garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje savo architektūra, o jo sumanytojai įvertinti Lenino vardo premija, vargiai daugiau ką žino. Tad Elenos Skirelienės, prieš dešimtmetį įkūrusios Poezijos ir romansų klubą „Elena“, pakvietimas su rudeniškais posmais sudalyvauti ir pilaitiškiams spalio 25 d. rengiamoje „Rudens menų puokštėje“ buvo maloniai priimtas. Pilaitiškius, neturinčius didesnės erdvės pastovesniems viešiems susitikimams, stebino lazdyniečių turtas – iš sovietinių laikų išlikusi kultūrinei veiklai tinkanti salė: pakankamai erdvi ir su visa šiuolaikiška renginiams vesti aparatūra. Pilaitiškiams ilgokai teko laukti savo eilės kūrybiškai prisistatant, nes pačių lazdyniečių programa buvo pakankamai turininga ir aukšto meninio lygio. Tiesa, dažniausia tai buvo vyresniojo ir net garbaus amžiaus Lazdynų gyventojų pasirodymas. Sugriebė baltas pavydas sėdint erdvioje, šiltoje salėje su gausiai čionai susirinkusiais pasižiūrėti nebe jaunais lazdyniečiais, sužinojus, kad stipriai priešinantis jauniems tėvams ( tarsi ir Vilniaus savivaldybės informaciniame peticijų /portale/ galima buvo aptikti ir tokią informaciją, jog  tarsi 500 nubalsavo už valstybinę, o 42 už katalikišką mokyklą, tuo tarpu kai Pilaitėje deklaravosi apie 30 tūkst. gyventojų, ir neabejojama, kad daugelis apie peticiją net nežinojo ir neturėjo galimybės pasirašyti, juolab, nežinant, kas ją ir  kokios Pilaitės gyventojų vardu iniciavo ČIA, o  jau dabar tapo aišku, kad  tai buvo ir netikra peticija, nes jau tikroji peticija buvo visiškai kitokio turinio ir ji ČIA, cituojama: PETICIJA, data:  2017-10-20, Už valstybinę mokyklą Pilaitėje; Tvyrant neaiškumui dėl tolimesnio suplanuoto valstybinės mokyklos valstybiniame sklype Tolminkiemio g., Pilaitėje, Vilniaus m. (sklypo nr. 4400-1399-6495) projektavimo ir statybos bei vykstant prieštaringos ir nevienareikšmės informacijos sklaidai ir lobizmui, reikalaujame vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir skirti valstybinį sklypą (sklypo nr. 4400-1399-6495) valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos statybai Tolminkiemio gatvėje ir toliau tęsti valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos projektavimo ir statybos darbus pagal Vilniaus m. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto komiteto 2017-09-06 posėdyje nr. 70 priimtus sprendimus taip užtikrinant vieno labiausiai augančių Vilniaus mikrorajono bendrojo valstybinio švietimo poreikius, peticijos įsigaliojimo laikas: 2017-11-19 10:57:44, joje už valstybinę nubalsavo 561 asmuo, tai yra 99 nuošimčiais), iš spalio 24 d. sostinės žiniasklaidoje paskelbtų  Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žodžių, pilaitiškiai prie šv. Juozapo parapijos Vilniaus arkivyskupijos ypatingos ir brangiai kainuojančios dovanos nebesulauks, nes Vilniaus savivaldybė  prie jau statomos bažnyčios neskirs vietos atsirasti  nemokamai katalikiškai mokyklai, kur dalis pilaitiškių su malonumu būtų leidę savo atžalas į  dar pakankamai  vertinamas tokias mokyklas dėl neprasto išsilavinimo ir ypatingesnio dėmesio vaikams su negalia, juolab, kad Pilaitėje vis dažniau įsikuria tėvai, auginantys tokius vaikus, tad ir   Pilaitėje  pagyvenusieji gyventojai, vadinami senjorais,  nesulauks erdvesnių ir ilgiau viešai prieinamų patalpų nei Pilaitės seniūnijoje (seniūnija penktadieniais uždaroma nuo 16 val. 30 min., o kitomis darbo dienomis nuo 17 val., šventinėmis dienomis išvis neprieinama), kur galėtų rinktis, bendrauti ir turingiau leisti laiką. Ir ne tik jie. Pilaitėje oficialiai įsiregistravusios 4 gyventojų bendruomenės, o apie  viešą vietą bendruomenėms rinktis ir veikti kalbama nuo 2002-ųjų metų. Taigi anot žiniasklaidos, žemė prie statomos bažnyčios bus skirta valstybinei, o ne katalikiškai mokyklai statyti. Katalikiškai statyti pasiūlytas sklypas už VSD pastato. Kodėl taip, o ne kitaip, galima tik numanyti, nes katalikiškai mokyklai atsirasti prie bažnyčios, priešinasi  uždaroje socialinėje grupėje „Pilaitės gyventojų bendruomenė“ susibūrę jaunieji tėvai, kuriems vaikų lankymas katalikišką mokyklą tarsi didysis blogis. Suprantamas jaunų tėvų sekuliarumas. Jis nesvetimas dabartinei kartai viso pasaulio mastu, tad nieko nauja. Visgi Pilaitėje pastačius valstybinę ar net kelias valstybines ir turint čia veikiančias valstybines mokyklas, liktų galimybė rinktis. Betgi šiuo metu pamirštamos ir kitų Pilaitės gyventojų, pirmiausia, ir senolių, kurių čia palyginti daug, ne ką mažesnės ir jų reikmės, o jie dar gyvi ir norėtų gyventi pilnakraujiškesnį gyvenimą. Taigi, kokia prasmė Bendruomenių namus statyti Pilaitės nuošalyje, o katalikišką mokyklą nutolusią nuo būsimos bažnyčios? Jau dabar išsakytos mintys, kad vienos mokyklos sparčiai augančiai Pilaitei tikrai nepakaks: mažiausiai reikėtų dar dviejų ir joms Pilaitėje yra dar dvi laisvesnės vietos, kurias tokiems statiniams reikėtų kuo greičiau rezervuoti, kad nebūtų perduotos dangoraižiams ar kitokiems statiniams, taip pat nepamirštant ir vaikų darželių. Tad reikėtų raginti Vilniaus savivaldybę jau šiandieną tuo pasirūpinti. Vertėtų visiems be ambicijų nors kartą šeimininkiškai pamąstyti. Spalio 24 d. šv. Juozapo parapijos salėje į vyresniojo ir jaunesniojo amžiaus pilaitiškius susitikimo su Premjeru Sauliumi Skverneliu metu kreipėsi Pilaitės seniūnas Albinas Šniras ir paragino būti išmintingais ir pasinaudoti gera proga turėti ir valstybinę, ir katalikiškąją mokyklas.

P.S. 2010 metais oficialiosios Vo „Pilaitės bendruomenė“ balsas lėmė: ar Pilaitės piliakalnio prieigose – saugomojoje teritorijoje – privačiu statusu atsiras ar ne atsiras VšĮ kūrybinės dirbtuvės „Beepart“. Toks balsas buvo visomis keturiomis už tokias kultūrai ir bendravimui galinčias atsiverti viešąsias erdves, netgi numatant, kad jos nutolusios nuo vyresniųjų pilaitiškių (jie Pilaitėje kultūros renginių prasme yra aktyviausi: jaunesni dažniau renkasi platesnio masto panašius renginius miesto centre) gyvenamosios vietos prieinamumo prasme nebus jiems labai patogios, o ypač tamsiuoju rudens ir žiemos sezonų metu, kuomet daugiausia renginių ir surengiama. O dar laiptai, kokie turėjo būti įrengiami planuojamame tokiame moderniame statinyje, lipant į antrąjį jo aukštą, tikrai nepritaikyti pagyvenusiems žmonėms. Buvo aišku, kad tik jaunimui burtis, bendrauti ir save kūrybiškai reikšti ir pristatyti tas pastatas numatytas. Nežiūrint to, vis tik „Pilaitės bendruomenė“, gindama nuo įsibėgėjusios urbanizacijos proveržio kiekvieną Pilaitės žalesnį sveikatai ir poilsiui prieinamą plotą, buvo už tokią kultūrine ir viešo bendravimo prasme galinčią atsirasti erdvę net saugomoje šio miegamojo rajono teritorijos dalyje.

 

Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Vilniaus Pilaitės gimnazijai 25 metai

2017-10-27

 

 

Į gimnazijoje surengtą šventinį koncertą spalio 25 d. pavakare skubėjo kviestiniai svečiai, mokytojai, gimnazijoje mokęsi abiturientai ir gimnazistai. Nors už lango stūgavo vėjai nešdami pirmą sniegą sumišusį su lietumi, gimnazijos aktų salėje dėka direktoriaus Z. Popovo paprastumo ir jo pavaduotojos Vitos Nezveckaitės išradingo scenarijaus vyko šiltas, jaukus gimnazijos 25-mečio paminėjimas.

Į šventę pasveikinti gimnazijos kolektyvo atvyko pirmasis tuometinės Pilaitės vidurinės mokyklos direktorius Kęstutis Armonas, M. Mažvydo progimnazijos direktorius Eugenijus Manelis, Seimo narė Virginija Vingrienė ir nemažas skaičius koncerto dalyvių, kurie šią gimnaziją baigė prieš daugelį metų ir jau bando įsitvirtinti muzikos, aktorystės ar žurnalistikos srityse. Jų atlikti solo kūriniai buvo palydėti susirinkusių audringais plojimais.

Koncerto pabaigą vainikavo gana profesionaliai gimnazijos choro atlikti kūriniai. Vakaro dalyvius žavėjo spalvinga, išradinga koncerto vedančiųjų vaidyba. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nerimtame koncerto dalyvių, gimnazistų aktorinių numerių pristatyme, jautėsi rimta ir profesionali scenarijaus autoriaus vaizduotė. Tai suteikė  vakarui žaismingumo ir galbūt netgi kai kuriuos nukėlė į vaizdingąjį vaikystės pasaulį.

Kviestiniame vakare dalyvavusi bendruomenės „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Aušrelė Čepulienė ir „Pilaitės bendruomemės“ pirmininkė Janina Gadliauskienė Vilniaus Pilaitės gimnazijos direktoriui Z. Popovui ir visam gimnazijos kolektyvui palinkėjo atlaikyti visus išbandymus ir sėkmės prasmingame  bet nelengvame  darbe, ugdant jaunimą.

 

Pilaitės bendruomenės informacija

 

Pilaitei reikia naujos mokyklos

2017-10-19

 

Pilaitės pr.

 

Spalio 17 d. pavakare į Pilaitės seniūniją sugužėjo rajono aktyvistai pakviesti  šv. Juozapo parapijos klebono Ričardo Doveikos.  Visiems rūpėjo kaip greitai Pilaitėje atsiras dar viena nauja mokykla, nes, kaip teigė M. Mažvydo progimnazijos direktorius E. Manelis ir Pilaitės gimnazijos direktorius Z. Popovas, abi mokyklos nepajėgios priimti daugiau vaikų ir kitais metais progimnazijoje  turėtų atsirasti antra pamaina.

Tuo tarpu parapijos klebonas pasiryžęs pastatyti ne tik naują bažnyčią, bet Vyriausybės prašo patikėti visą žemės sklypą, esantį šalia šv. Juozapo koplyčios ir jame pastatyti naują krikščionišką 700 vietų mokyklą ir pagyvenusių žmonių dienos centrą su bendruomenei skirtomis patalpomis, kino sale ir visa kita reikiama infrastruktūra.

Tuo tarpu, šiuo metu pradėto parko įrengimas persikeltų į teritoriją prie pradėtos statyti bažnyčios. Čia būtų įrengti želdynai su apšvietimu ir suoliukais.

Socialiniuose tinkluose kilo diskusija dėl būtinumo Pilaitėje statyti tik valstybinę mokyklą. Tačiau susirinkusieji, kurių tarpe buvo ir abiejų mokyklų direktoriai, sakė itin svarbu, kad mokykla atsirastų artimiausiu laiku, o jei ji bus krikščioniška tai visiškai šito nereikėtų  bijoti. Ir čia pat buvo pridurta, kad daugelis tėvų, siekdami savo vaikams geresnio išsilavinimo kaip tik vaikus stengiasi leisti į krikščionių mokyklas Vilniuje.

Sparčiai besiplečiantis Pilaitės rajonas reikalauja žymiai daugiau infrastruktūros, užtikrinant jaunų tėvų poreikius. Pilaitei trūksta ne tik  mokyklos, kuri, kaip teigė direktoriai patenkins tik šiuo metu susidariusią problemą, tačiau itin trūksta ir valstybinio darželio.

Panašu, kad Pilaitės rajonas plečiasi chaotiškai be rimto, subalansuoto urbanistinio planavimo. Šiuo metu Pilaitėje sparčiai statomi gyvenamieji namai, parduotuvės, bet kitos socialinės infrastruktūros visiškai nėra, kaip ir normalaus išvažiavimo iš Pilaitės rytais į darbą. Vieninteliame Pilaitės prospekte rytais susidaro milžiniškos eilės mašinų ir link tikslo jos juda vėžlio žingsniu. Tačiau Vilniaus miesto meras pareiškia, kad šalia Pilaitės prospekto būtina perkelti šalia geležinkelio stoties esančią autobusų stotį. Toks pareiškimas būtų savalaikis jei J. Zykaus populiarinta metro statyba jau būtų įgyvendinta, tačiau taip nėra ir Pilaitės gyventojai iš Vilniaus savivaldybės laukia aiškios, o ne populistinės kalbos.

Spalio 24 d. į Pilaitę planuoja atvykti Ministras Pirmininkas S. Skvernelis. Gal jis įneš aiškumo ne tik dėl žemės sklypo patikėjimo arkivyskupijai mokyklai pastatyti, bet ir dėl kitos reikiamos infrastruktūros sukūrimo Pilaitei.

 

Janina Gadliauskienė

 

Šaudymo iš lanko šventė

2017-10-19

 

Pilaitės bendruomenės centras „Mažoji Lietuva“


Projektas  ’’Sveika siela – kūryboje, sveikas kūnas –  sporte‘‘


Šaudymo iš lanko centras „Strėlė“ Pilaitės gyventojus (didelius ir mažus) kviečia susipažinti su šaudymu iš lanko ir išmėginti savo taiklumą.
Renginys vyks 2017 m. spalio 29 dieną (sekmadienį) Liepsnos g. 3 (Savanorių pr.) Vilniuje nuo 11.00 iki 16.00 valandos. Renginys nemokamas.
Būtina išankstinė registracija tel. 861431288 iki spalio 28 d. 17 val.
Bus išrinkti ir apdovanoti geriausi šauliai.

Kaip mus rasti: http://www.strele.lt

 

PAREIŠKIMAS

2017-10-17

 

Pilaitės bendruomenė jau nuo 2002 metų žinoma Pilaitėje, kaip juridinis asmuo, iki dabar įgyvendina daugelį kultūrinių ir aplinkosauginių idėjų. Prieš keletą metų susikūrė ir facebook, pasivadinusi taip pat Pilaitės bendruomenės vardu, nors su tikrąja Pilaitės bendruomene nieko bendro neturi. Dar šiais metais paaiškėjus, kad facebook skelbiama informacinė sklaida kartais neatitinka Pilaitės bendruomenės tikslų, buvo paprašyta pakeisti pavadinimą ir ši grupė pasivadino "Pilaitės gyventojų bendruomenė". Mes, gerbdami kiekvienos susibūrusios grupės veiklą, interesus ir norą dalyvauti viešame Pilaitės seniūnijos gyvenime, nurodome, kad facebook "Pilaitės gyventojų bendruomenė" negali teikti informacijos Pilaitės bendruomenės vardu.


Pagarbiai


Janina Gadliauskienė

 

Pilaitės bendruomenės pirmininkė

 

Pilaitės visuomeninkams taip pat svarbu, kokia bus jų gyvenamoji aplinka

2017-10-10

 

 

Visuomenininkai, kuriems vis dar nesvetimas siekis kurti ir saugoti darnią gyvenamąją aplinką, kai gresia, jog įsigytas gyvenamasis būstas gali kelių žingsnių atstumu būti užgriozdintas labai greitai priešais išdygsiančiu dangoraižiu, nors įsigijant būstą nekilnojamojo turto pardavėjų buvo garantuojama plati ir patraukli supančio kraštovaizdžio erdvė, ar ne tas pats, kaip yra saugomas ir tvarkomas greta esantis kultūros paveldas, spalio 4 d. rinkosi į Valstybinės kultūros paveldo komisijos Lietuvos Respublikos Seime surengtą forumą „Viešoji komunikacija ir bendruomenių vaidmuo saugant kultūros paveldą“. Beje, Pilaitės visuomenininkai, kaip deja ir kitų Lietuvos gyvenamųjų vietų, susiduria su netinkamai užtikrinamomis žmogaus teisėmis į saugų, sveiką, patrauklų supantį kraštovaizdį. Liūdina ir tai, kad, ginant viešąjį interesą, valdininkai labai dažnai ignoruoja ir pamina įvairių pasaulio mastu rekomenduotinų įstatyminių nuostatų, kurias, nesvarbu, kad ratifikuotos vietos mastu, apibrėžtas galimybes. Tada gyventojai lieka jiems svarbių sprendimų paantraštėse. Labai dažnai ignoruojamos ir visuomenininkų pasiūlytos jų gyvenamosios aplinkos tolesnės raidos vizijos. Kokios teisinės galimybės šiuo metu ginant viešąjį interesą pasaulio ir Lietuvos mastu, bei kas daroma kai kuriose bendruomenėse ginant ir tvarkant savo gyvenamąją aplinką, ir buvo aptariama bei diskutuojama šiame forume. Taigi, kurie nori sužinoti daugiau, ką būtų galima teisiškai padaryti, kai po langais gali spėriai išdygti restoranas, fabrikas, dangoraižis.., ar ruošiamasi nupjauti akį metų metais džiuginusį ir pavėsį teikusį beržą svyruonėlį ir pan., bei sužinoti, su kuo gali susidurti visuomenininkai, kai gindami viešąjį interesą priversti kreiptis į teismą, o kad jo negintų, iš anksto atgrasomi, jog dėl to gali prarasti net savo asmeninį turtą. Tai ir dar daug svarbių žinių ir patarimų visoje filmuotoje medžiagoje <čia>.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės bibliotekoje dviejų architekčių foto parodoje mitinės būtybės, kuriomis galite tapti ir jūs

2017-10-10

 

 

Pilaitės bibliotekos darbuotoja Toma pasidžiaugė dviejų architekčių, bendrai kūrybai apsijungusių po Fabula photography pavadinimu, entuziazmu. Jos ne tik papuošė bibliotekos sienas fotografijomis, tarsi kruopščiai nutapytomis drobėmis, bet pačios parodė iniciatyvą čia viešai pristatyti savo neįprastus meno kūrinius. Tiesa, čia jų tik mažytė dalis. Bet kaip jie gimsta ir kodėl, pasidalino parodos, kurią galima apibendrinant pavadinti „Mitinės būtybės“, atsivėrusios pilaitiškiams rugsėjo 30 d. ir čia užsibūsiančios iki spalio 30 d., autorės čia: http://youtu.be/lCJOmA55um8 ir čia: http://youtu.be/wr2GNoEWn7Q.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Iškilūs mūsų jubiliatai: Pilietiškoji ir talentingoji Dalia Tarailienė gyvenimo jubiliejų pasitiko dar viena eilių rinktine

2017-09-30

 

(Jono Šarlausko nuotr.: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės sveikinimai jubiliatei)

 

Smalsesni ir aktyvesni pilaitiškiai, apsilankantys Vo „Pilaitės bendruomenė“ renginiuose, galėjo pastebėti kultūringa ir turininga iškalba išsiskiriančią moterį, kurios pasisakymai papildomi, jei ne josios sopranu atliekamomis dainomis, tai josios eilėmis. Tai Dalia Tarailienė. Ji 2006 metais įsitraukė į aktyviųjų ir kūrybingųjų pilaitiškių gretas. Apie ją ne kartą rašyta Pilaitės bendruomenės tinklaraštyje. Ji pelnytai gali didžiuotis pačiais ženkliausiais valstybiniais apdovanojimais, tarp kurių ir ordinas iš pačios Lietuvos prezidentės rankų. Vienu žodžiu tai moteris orkestras. Nebus perdaug pasakyta, Dalią sutapatinant ir su jos 2008 metų pabaigoje gyvuoti įkvėpto Pilaitės liaudies teatro ir jame epinės dramos „Mano vardas – Lietuva“ pastatymo, kuriame ji ir scenaristė, ir režisierė, pagrindinio vaidmens – Lietuvos, kurį ji čia atlieka, įvaizdžiu. Ir nulipusi nuo scenos Dalia, Dalytė, Dalužė (taip į ją kreipiamasi) tarsi pasineria į visas svarbesnes savo gimtojo dabartinio laikmečio krašto bėdas ir jas su didžiuliu ryžtu, atsakingai ir labai dažnai visiškai viena stengiasi įveikti, kaip ir nuoširdžiai prisidėti prie karinio konflikto kamuojamos Ukrainos problemų išsprendimo. Ir jai sekasi. Apie tai daugiau kitų straipsniniuose: Straipsnis-1 ir Straipsnis-2 . Taigi, savo jubiliejiniame koncerte Vilniaus karininkų ramovėje, kur susirinko jos patys artimiausi bičiuliai ir jų buvo palyginti daug, buvo galima pasiklausyti jau šviesios atminties Dalios mamos balso įrašo, įdainuoto dar tarpukario Lietuvoje, jos pačios ir jos anūkėlės, kuriai greitai bus tik keturi metukai, Ilgesio lopšinės. Tai ta Ilgesio lopšinė (taip pavadinta trečioji eilėraščių knygelė, prie kurios išleidimo prisidėjo ir Pilaitės bendruomenė, o ją iliustravo puiki dailininkė Taida Balčiūnaitė, beje, ne mažiau puikios dailininkės Sigutės Chlebinskaitės mama), skambanti ne vienos kartos Lietuvos moterų, merginų ir mažų mergaičių širdyse. Tai tas amžinasis ilgesys darnos, skalsos, taikos ir meilės ne tik iš Aukščiausiojo, bet ir iš žmogaus, kuris yra ar gali atsirasti šalimais. O čia tik viena tokia Ilgesio lopšinė su paantrašte „Vakaro sakmė“:


Paklausykit vakaro sakmės,

Ką medžiai paslaptingai čia byloja,

Ir akmenys, nugriuvusios pilies


Lyg karžygiai gyvi susirikiuoja.

Ir apie Saulės mūšį žūtbūtinį, kruviną,

Ir apie tai, kas mūsų dvasią budina.

Apie maskolių iš mūsų atimtą lietuvių kalbą

Ir apie knygnešių vargus ir jų viltingą darbą.


Einu per Lietuvą, per gimtą savo kraštą.

Matau visus čia dirbančius, tarsi iš švento rašto.

Štai, čia, pušynuose, smėlynuose dzūkelis triūsia,

Žemaičiai ir aukštaičiai, sūduviai, deja be prūsų...


Visi draugėj laimingi čia gyvena,

Kur Nemunas, Šešupė ir Neris srovena.

Tai baltų kraštas, jo didi senovė,

Mums dvasinius turtus garsius sukrovė.

Girdžiu aš kalbą, skambančią nuo seno,

Pripildytą Dangaus ir Žemės šventojo nektaro...


P.S. O mums, jos bendraminčiams iš Pilaitės bendruomenės, belieka palinkėti Daliai, Dalytei, Dalužei amžinosios jaunystės ryžto, neišsenkančio visapusiško kūrybingumo ir nesuklumpančios sėkmės didesniuose ir mažesniuose sumanymuose.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės piliakalnis Piliakalnių metais pagerbtas kaip niekada

2017-09-26

 

(Jono Šarlausko nuotr. Sveikuolė Genutė sėkmingai atnašauja)

 

Vo „Pilaitės bendruomenė“ XI-ąjį kartą pakvietė per rudens lygiadienį ant Pilaitės piliakalnio uždegti Baltų vienybės laužą. Prie pakilesnės nuotaikos ženkliai pridėjo pagerėjęs oras. Po ilgą laiką trūkusio lietaus iš pat ryto nušvito saulė ir nepasislėpė iki pat vakaro. Šis šventimas buvo ypatingas. Ne tik vaidilutė Gailė nuo amžinosios ugnies, kuri, beje, jau kelinti metai saugiai palaikoma ant piliakalnio, uždegė laužą, – piliakalnis buvo išskirtinai sutvarkytas (http://youtu.be/wmd05KZzU7s). Tarsi praplatėjo ir tapo erdvesnis ir saugesnis žmonėms rinktis ir švęsti. Galima tvirtinti, jog prie to prisidėjo ir tai, kad šie metai Lietuvos Seimo paskelbti Piliakalnių metais. Ta proga sveikinimo žodį tarė pilaitiškė ir parlamentarė Virginija Vingrienė, beje, į šventę atvažiavusi dviračiu, nes rugsėjo 22 d. taip pat ir pasaulinė diena be automobilio (http://youtu.be/cVjhBgIRJjg). Prieš pat rudens lygiadienį finišavo užmanymas „Paveldo galia: piliakalniai“, kurio tikslas buvo pakviesti smalsius gyventojus per 2 dienas aplankyti 22 piliakalnius tarp Vilniaus ir Kernavės ir sulaukti apdovanojimų. Rugsėjo 16-17 d. smalsesnieji galėjo daugiau sužinoti ir apie Pilaitės piliakalnį. Rugsėjo 17 d. jiems nemokamą ekskursiją pravedė šį piliakalnį kasinėjęs archeologas Zenonas Baubonis (http://youtu.be/apse4Ve4EEE). Jis ištvermingesniuosius kvietė ir į 16 km žygį kaimyninių Gudelių ir Vilkeliškių piliakalnių link. Susirinkusius į Baltų vienybės šventę pasveikinusi Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė ir tokio šventimo nuo 2007-ųjų Pilaitėje iniciatorė Janina Gadliauskienė renginio vadeles perdavė Rasai Kauzonaitei – Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“ vadovei. Nė vienas Baltų vienybės laužo įžiebimas neišsiverčia be verdieniečių skambių dainų ir muzikos. Rasa Kauzonaitė priminė ir parodė senuosius papročius.Visi dalyviai taip pat galėjo paatnašauti prigimtiniams baltų dievams prašydami išpildyti norus. Ji taip pat priminė, kokios dar kitos ypatingos rugsėjo 22 d. datos minėtinos. Ne vienoje tokioje šventėje ant Pilaitės piliakalnio dalyvavęs buvęs žygeivis, Lietuvos Seimo narys, šiuo metu einantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo vadovo pareigas, Gintaras Songaila, papasakojo, kodėl Baltų vienybės diena švenčiama rugsėjo 22 d. ir pabrėžė, kuo lietuviai galėtų didžiuotis ir kas juos daro stipriais ir pilnaverčiais pasaulyje. Iki vėlumos degė aitrus laužas ir skambėjo senovinės lietuvių dainos palydimos būgno, bandonijos ir Labanoro krašto dūdmaišio muzikos (http://youtu.be/ob5czJT1fdI). Šventę senovinės medinės triūbos garsu pradėjęs nepakartojamas bandonininkas Albinas Batavičius dalinosi žiniomis apie platesnes jos taikymo galimybes. Pasirodo, medinės triūbos garsas senovėje buvo patikima vienokią ar kitokią žinią pranešanti bendravimo priemonė ir tai bemat pademonstravo (http://youtu.be/gCZ-VWHF0Io).

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

MALONIAI KVIEČIAME Į BALTŲ VIENYBĖS DIENOS PAMINĖJIMĄ

2017-09-18

 

 

Festivalis „NE-MIEGANTYS RAJONAI“ sėkmingai finišavo Pilaitėje

2017-09-18

 

(Jono Šarlausko nuotr. Antakalnio bendruomenės atstovė Austė)

 

Nelengva pilaitiškius prisivilioti į rengiamus festivalius, šventes, susitikimus jų gyvenamojoje pašonėje. Kartais prie masiškesniojų subūrimo į vieną vietą nepadeda nei televizija, nei radijas, nei plačiai iškabinėti skelbimai, informuojantys apie turiningą laiko praleidimą, įdomų pasibendravimą. Bet į Pilaitėje surengtą festivalį „NE-MIEGANTYS RAJONAI“ (toks festivalis gyvuoja jau antrus metus) šeštadienio pavakarę, rugsėjo 16 d., prie VšĮ kūrybinių dirbtuvių „Beepart“ rinktąsi pakankamai gausiai. Prie to prisidėjo ne tik pagerėjęs oras, bet ir praeitų metų šaunios komandos – VšĮ „Kūrybinių industrijų doko“ – įdirbis kultūrinant miegamaisiais vadinamus sostinės rajonus. Jų siūloma programa ypač tiko mažų vaikų turintiems pilaitiškiams. Jau festivalio išvakarėse pilaitiškiai raginti apsilankyti prekybos centre „Pupa“ Nekilnojamo turto plėtros bendrovės „Eika“ surengtoje fotografijų parodoje „Pilaitėje gyventi gera“, o norintys daugiau sužinoti apie savo gyvenamąją vietą, festivalio dieną buvo kviečiami net į dvi ekskursijas: po naujakurių ir senovinę Pilaitę. Pilaitė – šio festivalio galutinė stotelė. Prieš tai iš miego kultūrai savo kieme žadinti Trakų Vokės, Lazdynų, Žirmūnų, Naujininkų rajonai. Festivalis prasidėjo Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės pakvietimu pasiklausyti Antakalnio bendruomenės edukacijos centro „Miesto laboratorija“ atstovės Austės. Netrukus pilaitiškiams buvo priminta ir jų pačių nebe pirmus metus savo kieme kultūrinimą ir bendruomeniškumą puoselėjančių židinių istorija. Kantriausieji, nuo 20 val. 30 min. susirinkę į kino salę po atviru dangumi, džiaugsmingai sušurmuliavo viename iš keturių rodytų trumpametražinių filmų atpažinę urbanistinį Pilaitės kraštovaizdį. Tai režisierių Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus filmukas „IGLOO“. Kinas po atviru dangumi buvo paskutinis šio festivalio Pilaitėje programos akordas.

Beveik visas renginio vaizdo įrašas čia: 1-dalis čia: 2-dalis ir čia: 3-dalis.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitiškės Rasos Vasilevičiūtės tapytų portretų parodoje prakalbo ir jų originalai

2017-09-08

 

 

Ruduo toks metas, kai dėl pablogėjusių gamtos sąlygų iš atsipalaidavusio vasaros ritmo sugrįžtame į įprastinį gyvenimo ritmą. Norėdami paįvairinti būties pilkumą, dairomės, kur galėtume meniškai prasiblaškyti. Pilaitė negalėtų pasidžiaugti platesnėmis tokio prasiblaškymo galimybėmis. Čia veikiančios kūrybinės dirbtuvės „Beepart“ noriai atveria savo erdves menininkų kūrybai pristatyti ne tik iš pačios Pilaitės, bet ir iš viso Vilniaus. Nuo jų, nors ir ne tokiais pat tempais, neatsilieka ir Pilaitės biblioteka. Taigi, džiugina, kai vienur ir kitur savo kūrybą pristato pilaitiškiai. Tarp tokių galima paminėti čia gyvenančią dailininkę, grafikę, pamažu įsisavinančią ir tapybos meistrystę, Rasą Vasilevičiūtę. Rugpjūčio 30-ąją ji pakvietė meno mylėtojus į savo tapybos darbų „Portretai“ parodos atidarymą Pilaitės bibliotekoje. Paroda, kuri veiks iki rugsėjo 30 d., neįprasta. Jos atidarymo metu buvo galima pamatyti ne tik dailininkės nutapytus ekspresyvius portretus, bet ir jų originalus: žmones, kurie pozavo ir palyginti, kuo darbai-kopijos skiriasi nuo originalų-pozuotojų bei sužinoti, kaip patys originalai vertina tokį savo įamžinimą. Taip pat buvo galima išgirsti trumpą Rasos Vasilevičiūtės kūrybos pristatymą iš menotyrininkės Onos Gaidamavičiūtės lūpų (http://youtu.be/zJJa0COQS0M). Plačiau šios dailininkės kūrybos kelią nušvietė jos tapybos mokytojas Viktoras Šocikas (http://youtu.be/nDhAdQYkvaw). Galiausiai ilgai tylėjusi prabilo ir pati portretų autorė: http://youtu.be/XrrUP0Mpamw .

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Rugsėjo 1-oji Pilaitėje pasitinkama pastoliais, traktoriuko burzgesiu ir Premjero apsilankymu

2017-09-01

 

 

Gyvename laisvosios rinkos sąlygomis, bet vis tik dar negalime nurašyti ir planavimo. Kas keliolika metų yra tikslinamas ir tvirtinamas Bendrasis Vilniaus planas. Pastaruoju metu jo sprendiniams daugiau įtakos turi ir bendruomenių balsas. Taigi šiais metais jį peržiūrint ir pildant įsijungė visa Pilaitės bendruomenė, nes mikrorajonas plečiasi, o ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo įstaigų, kaip ir visoje sostinėje, nepakanka. Naujaisiais mokslo metais vaikus į pirmas klases panoro leisti 300 Pilaitės tėvelių, o čia veikianti Martyno Mažvydo progimnazija gali sutalpinti tik 190 pirmokų. Jei būtų nepavykę  Pilaitės gimnazijoje papildomai įrengti dar 4 klasių pirmokėliams, apie 110 būsimų pirmokų tėvelių būtų reikėję vaikus vežioti į kitus atokesnius sostinės rajonus. Betgi problema taip paprastai neišsprendžiama. Kitais metais Martyno Mažvydo progimnazijai  vis tik teks dirbti dviem pamainomis. Tad vėl sugrįžtama prie planavimo. Pasirodo, laisvas plotas Pilaitėje pati didžiausia problema. Vėl prisiminti ankstesnieji Pilaitės mikrorajono kūrimo planai. Regis, teks atsisakyti prieš rinkimus į Lietuvos Seimą kilusios iniciatyvos priešais Martyno Mažvydo progimnaziją ir šv. Juozapo parapijos maldos namus laisvame valstybinės žemės sklype įrengti skverą (koks jis turėtų būti, visa diskusijų su bendruomene vaizdo medžiaga čia: http://youtu.be/NSe8xBd95R4  ir čia: http://youtu.be/gXEhBpcUkyA). Teritorija, kur planuotas skveras, buvo rezervuota mokyklų statyboms. Tiesa, teritorija šiek tiek sumažėjo. Čia įsikūrė katalikiški maldos namai ir sparčiai kyla būsimos šv. Juozapos bažnyčios, kurioje vietos turėtų atsirasti ir kitokioms visos pilaitiškos bendruomenės reikmėms, sienos. Šv. Juozapo parapijos statinių kaimynystėje, pasirinkus tinkamą architektūrinį sprendimą, vienai mokyklai vietos dar užtektų. Prieš pat Rugsėjo 1-ąją šiuo opiu pilaitiškiams klausimu Pilaitėje lankėsi ir premjeras Saulius Skvernelis. Tikimąsi: likusioje teritorijoje 2019 metais turėtų atsirasti gimnazija, o dabartinę Pilaitės gimnaziją numatyta pertvarkyti į progimnaziją. Na, o šiuo metu vyksta vasaros viduryje prasidėję Martyno Mažvydo progimnazijos išorės  pagerinimo ir atnaujinimo darbai. Tenka apgailestauti, bet dėl nepakankamų statybos pajėgumų, ji Rugsėjo 1-ąją pasitiks dar galutinai nesuremontuota, bet Žinių dienos proga moksleivius ir jų tėvelius džiugins naujai perdažytas jos fasadas. Progimnazijos vadovo Eugenijaus Manelio tvirtinimu: visi šie darbai gali užsitęsti iki Naujųjų metų. Beje, Vyriausybė skyrė tam pinigų ir jų turėtų užtekti. Pilaitės seniūnija taip pat prisideda prie Rugsėjo 1-osios. Visai neseniai ryte linkusius ilgiau pamiegoti pilaitiškius žadino nediduko raudonai dažyto traktoriuko burzgesys. Jis pjovė vejos, besidriekiančios palei naujiesiems mokslo metams besirengiančias gimnaziją ir progimnaziją, šią vasarą dėl dažno ir gausaus lietaus smarkiau ūgtelėjusią žolę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

KVIEČIAME Į PARODĄ

2017-08-29

 

 

Mūsų laukia renginys "Nemieganti Pilaitė", nemiegokime

2017-08-29

 

 

DĖMESIO! Vilniaus senjorų teatras laukia naujų narių

2017-07-22

 

(Senjorų teatro viešnagė Pilaitėje Teatro dienos proga su pilaitiškio V. Mikalausko spektakliu „Du likimai“, nuotr. J. Šarlausko)

 

Visi aktyvūs senjorai, kurie nori atrasti save iš naujo, kurie negalėjo ar neleido sau daryti tai, ko nori anksčiau ir taip negalėjo pasijusti laimingais, kurie nori ar svajoja paaukoti dalį savo laiko menui ir kultūrinės aplinkos Vilniuje bei Lietuvoje kūrimui, laukiami Vilniaus senjorų teatre. Senjorų laikas – tai savotiškas asmenybės renesansas, nes atsiradęs laisvas laikas pražysta naujais pomėgiais, darbais ir pasiekimais

Senjorų teatras nėra teatras, kuriame gali vaidinti tik garbaus amžiaus sulaukę asmenys – visi kada nors bus senjorais... Taigi, ir keturiasdešimtmečiai jau drąsiai gali žengti į šio teatro sceną !

Atverkite duris naujoms spalvoms!

Dėl išsamesnės informacijos skambinkite telefonais:

8 608 21801 (Vytautas) arba 8 675 68680 (Danutė)

 

Vilniaus senjorų teatras kviečia prisijungti naujus narius

Kur panaudoti seniūnijai skiriamas lėšas, bus sprendžiama išplėstinėse seniūnaičių sueigose

2017-07-22

 

 

Prieš keletą metų Vilniaus miestų seniūnijos galėjo džiaugti lėšomis, kurios apspręstos jų gyventojų skaičiaus, pasiekdavo jas, o prieš seniūnijų iš vietos bendruomenių susikūrusios tarybos spręsdavo, kur tai panaudoti. Tokia praktika trumpam nutrūko, bet šiuo metu vėl atgaivinama. Tiesa, yra pakeitimų tokių sueigų sudėties sudarymo ir veiklos nuostatuose. Jei anksčiau sprendžiamąjį balsą turėjo visos įsiregistravusios ir konkrečioje seniūnijoje veikiančios gyventojų bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos, tai dabar tik kai kurios. Jei anksčiau visos galėjo būti įtrauktos į vietos bendruomenių tarybų sudėtį ir galėjo balsuoti priimant konkrečius sprendimus, tai šiuo metu tik gyventojų bendruomeninės organizacijos turi tokią teisę, bet jų skaičius neturi viršyti seniūnaičių skaičiaus. Užsiregistravę visų kitų tos seniūnijos teritorijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, tradicinių religinių bendruomenių atstovai tik su patariamuoju balsu gali dalyvauti išplėstinėse seniūnaičių sueigose. Išplėstinės seniūnaičių užeigos tampa atviros ir iniciatyviems seniūnijos gyventojams. Nežinia kuriuo metu Vilniaus miesto savivaldybės lėšos, skirtos bendruomenių įvairiai veiklai puoselėti ir seniūnijų infrastruktūrai gerinti, gali jas pasiekti, tad pirmoje tokioje Pilaitės seniūnaičių sueigoje aptarta, kur jos galėtų būti pirmiausia ir racionaliausiai panaudotos, kad būtų laiku suspėjama jas įsisavinti, juolab, kad dabar viešuosius pirkimus prižiūrės nebe seniūnai, o priskirti Vilniaus savivaldybės darbuotojai. Pilaitės seniūnas Albinas Šniras pasidžiaugė, kad ankstesnių lėšų panaudojimas įgavo apčiuopiamą materialų pavidalą gerinant seniūnijos infrastruktūrą, tad pasiūlė gaunamų neypatingai apvalių sumų neišskaidyti ir jų pagrindu kažką fundamentalesnio nuveikti. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė viliasi, kad dalis lėšų galėtų būti panaudota šios bendruomenės ankstesnei iniciatyvai galutinai įgyvendinti: papildyti neseniai miškelyje atidarytą labdarių sentikių Pimonovų atminties taką poilsiui patogesniais suoleliais bei įrengti laiptus į piliakalnį, ant kurio nuo 2007 metų per rudens lygiadienius pažymima Baltų vienybės diena, piliakalnis taip pat tampa mėgiama populiarių VšĮ „Beepart“ rengiamų tarptautinių šviesos festivalių vieta, ant jo vis gausiau renkamasi ir liepos 6 d. Tautinei giesmei sugiedoti.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Gausiai ant Pilaitės piliakalnio susirinkus Tautinei giesmei – vienybės ir atsakomybės akcentas

2017-07-08

 

(Nuotr. Jono Šarlausko)

 

Pasitinkant Lietuvos valstybės 100-metį, o taip pat šiuos metus paskelbus Piliakalnių metais, ant Pilaitės piliakalnio Tautinei giesmei susirinkta ypatingai gausiai. Seniūnija pasirūpino, kad vienodu laiku į piliakalnį visame pasaulyje lietuvius ir Lietuvos patriotus vienijančiai Tautinei giesmei sugiedoti būtų galima patekti plačiai nušienautu taku, o ratu susmaigstyti ir uždegti fakelai piliavietei suteikė jaukumo. Ant Pilaitės piliakalnio rinkosi ne tik patriotiškai nusiteikę pilaitiškiai, bet ir artimiausių seniūnijų gyventojai, netgi žmonės, atvykę iš Klaipėdos. Ugningą šventės pradžios žodį taręs Pilaitės seniūnas Albinas Šniras, estafetę perdavė Pilaitės bendruomenės aktyvistei Daliai Tarailienei, o ši – Lietuvos Seimo narei, pilaitiškei, Virginijai Vingrienei. Siekiant Lietuvos klestėjimo, kalbėjusių žodžiuose akcentuoti bendrystės jausmo, vienybės ir atsakomybės būtinybė (http://youtu.be/NTjkm9yat18). Netrukus priartėjo ir 21-oji valanda. Iš širdies giedama Tautinė giesmė drebino Pilaitės piliakalnį (http://youtu.be/QsW96nNWlNs ). Bet šventė tuo neužsibaigė. Buvo galima jungtis liaudies dainoms prie į Pilaitę atvykusio mišraus Vilniaus Karoliniškių seniūnijos choro „Libro“ (vadovė Lilijana Zarankienė). Susirinkusieji turėjo progą pasidairyti ir po Pilaitės priekalnio skirtingus Lietuvos valstybingumo tarpsnius menančias VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ prižiūrimas erdves. Tuo pat metu Vilniaus centre, Lietuvos valdovų rūmų kieme, buvo rodomas „Baltijos baleto teatro“ J. Marcinkevičiaus poemos „Mindaugas“ spektaklis-baletas (režisavo Marija Simona Šimulynaitė, o nuostabią virtualią scenografiją sukūrė pilaitiškis Rimas Sakalauskas). Rinktis ant Pilaitės piliakalnio žmonės buvo kviečiami nuo 20 val. Tad buvo galima suspėti pasidairyti po Senąją Pilaitę dar prieš 21 val., o ratuotieji, po Tautinės giesmės sugiedojimo, dar galėjo suspėti nukakti į Vilniaus centrą ir ten pasižiūrėti Lietuvos, kaip krikščioniškos valstybės, kūrimosi dramos scenoje. Finalinė karaliaus Mindaugo kalba vertė ne vieną stebėtoją iš šalies, būnant tik žiūrovu, giliau susimąstyti, matant, kas dėjosi kuriantis politinei Lietuvos valstybei.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje nemažėja mokyklų ir darželių poreikis

2017-07-03

 

 

Prieš keletą metų Pilaitėje įvyko čia buvusių dviejų vidurinių mokyklų reforma. Dėl tuštėjančių klasių ir įgyvendinant naująsias Lietuvos švietimo reformos nuostatas (buvo siekiama vidurines pakeisti pradinėmis mokyklomis, gimnazijomis ir progimnazijomis, nors ir vienose ir kitose tos pačios visai Lietuvai bendrojo lavinimo sistemai skirtos programos), pavyko čia veikusioms mokykloms, kai buvo išgirstas ir čia gyvuojančių bendruomenių balsas, persitvarkyti taip, kad apie 1000 mokinių galėtų vietoje lankyti gimnaziją ir jiems nereikėtų vykti mokytis į kitas Vilniaus gimnazijas, kuriose moksleivių skaičius nebepasiekdavo joms nustatytos egzistuoti ribos, kad nebūtų uždaromos, nes tokio lygmens mokymo įstaigų sostinėje susikūrė daugiau nei jas leido užpildyti prasta demografinė padėtis. Pilaitės abiejų buvusių vidurinių mokyklų vadovams pavyko susitarti, jei progimnazijoje susidarytų didesnis skaičius pirmokų, tai gimnazijoje jiems mokytis atsirastų vietos. Taip pat galvota, kaip išsaugoti puikius pedagogus, kad jie neprarastų darbo bei turėtų tinkamą jo krūvį. Palyginti per trumpą laiką pavyko nemažomis abiejų mokyklų administracijos pastangomis be didesnių nesklandumų tęsti jaunųjų pilaitiškių mokymą pagal patvirtintas Lietuvos bendrojo lavinimo nuostatas, neuždarant vienos iš Pilaitės mokyklų, nors iš Vilniaus miesto tarybos švietimą ir jos pertvarką kuruojančių asmenų buvo galima išgirsti apie ketinimą Pilaitėje palikti tik vieną mokyklą ir ją pertvarkyti į pagrindinę. Pilaitėje būtų likusi tik viena mokykla. Šiais metais, kai į Martyno Mažvydo vardo progimnaziją pirmokėlius leisti panoro 300 tėvelių iš Pilaitės, o joje mokytis numatyta tokiems moksleiviams 190 vietų, čia vėl susirūpinta švietimo reikalais. Tokio ženklaus būsimų pirmokų skaičiaus išaugimo priežastis – atnaujintos statybos ir didėjantis tarp jaunų šeimų Pilaitės populiarumas joje kurtis. Statybos ir artimiausiu metu neturėtų sustoti. Tad naujos ar net naujų mokyklų kaip ir vaikų darželių kūrimas Pilaitėje aktualūs. Šią problemą aptarti ir kelių jai spręsti Martyno Mažvydo progimnazijoje be abiejų Pilaitės mokymo įstaigų direktorių: progimnazijos E. Manelio, gimnazijos Z. Popovo, moksleivių tėvus atstovaujančių komitetų pirmininkų, moksleivių tarybos atstovų, mokytojų rinkosi ir facebook grupė, pasivadinusi Pilaitės bendruomenės vardu ir Pilaitės bendruomenės atstovės. Apsidžiaugta, kad į šį susitikimą atėjo ir Vilniaus tarybos narys V. Mitalas, kartu pilaitiškis ir mokinių tėvas. Diskutuota, ar pasiteisintų moduliniai priestatai sprendžiant Pilaitėje aprūpinimo vietomis darželiuose ir mokyklose problemas? Manoma, kad nepasiteisintų, nes gali netenkinti reikalavimai būtinoms higienos normoms, per mažas plotas jiems statyti, be to, būtų švaistomi pinigai juos surenkant ar išmontuojant, bet iš esmės problemų neišspręstų. Gimnazijos direktoriaus Z. Popovo paskaičiavimu žiūrint su perspektyva, tai turėtų būti ženkliai erdvesnė, o progimnazijos direktoriaus E. Manelio nuomone, ir modernesnė, su pertraukoms pritaikytais koridoriais, mokykla, kuriai Vydūno ir Tolminkiemio g. sankryžos laukymėje, kurioje šiuo metu jau pradėti pilaitiškių poilsiui skirto skvero įrengimo darbai bei statoma bažnyčia su jai gyvuoti apibrėžtomis zonomis, vargiai beužtektų vietos. Eugenijus Manelis apgailestavo: ši vieta jau kada buvo rezervuota ateityje numatytoms pastatyti net penkioms mokykloms. Susitikime dalyvavęs Pilaitės seniūnas A. Šniras mano: sparčiai plečiantis Pilaitei, tiek mokyklos, tiek darželiai tampa gyvybiškai svarbūs, ir pakvietė ateinantį trečiadienį (liepos 5 d.) nuo 14 val. Pilaitės bendruomenės aktyvistus atvykti į susitikimą su Vilniaus miesto administracijos vadove Alma Vaitkunskiene (Konstitucijos pr. 3), kur būtų galima konstruktyviau tokias problemas spręsti, juolab, kad netrukus bus galutinai papildomas ir tvirtinamas naujas detalusis Vilniaus planas. Vytautas Mitalas, susirūpinus, ar Vilniaus savivaldybė duotų pinigų naujoms statyboms, nes gali jų neturėti, patikino: pinigų yra. Visgi, kaip ir anksčiau, pats didžiausias kliuvinys būtiniems infrastruktūros statiniams Pilaitėje statyti – laisvas, tinkamas ir valstybei priklausantis plotas. Albinas Šniras patikino: Pilaitėje yra dar valstybinės žemės netoli besikuriančių jaunų šeimų daugiabučių, kuri garantuotų didesnį moksleivių saugumą, nes jiems nebereikėtų kirsti judrų Pilaitės prospektą, bet neaiški Nacionalinės žemės tarnybos pozicija. Taigi bendromis visų pastangomis labai greitai Pilaitėje gali būti sprendžiamos tiek naujos mokyklos, tiek ir naujų darželių statybos problemos. Be naujam darželiui numatytos vietos antroje Vydūno g. pusėje ties prekybos centru „MAXIMA“, taip pat naujam darželiui vietos dairomasi ir už VSD pastato, svarstyta galimybė kitus darželius įterpti į ankstesniosios statybos uždaruosius daugiabučių kiemus, bet tam priešinasi jų gyventojai. Tai ne problemos sprendimas. Pilaitėje jaunieji naujakuriai nelabai džiaugiasi savo būstų statytojų ženkliai sumažintomis žaliosiomis erdvėmis po savo langais, tad ir ankstesnieji naujakuriai nenorėtų tokios jų lemties. Ateityje plečiant Pilaitę, vertėtų pagalvoti apie darželių, kaip ir mokyklų kūrimui, tinkamesnę vietą ir ją iš anksto rezervuoti, pavyzdžiui, kaip tai daroma Skandinavijos šalyse.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Ir vėl Joninės Pilaitėje

2017-06-23

 

 

Subjurę, vėsūs orai nesutrukdė Pilaitės  ir kitų rajonų gyventojams ketvirtadienį susirinkti prie Salotės ežero ir švęsti Rasų ir Joninių šventę. Nors kai kurie pasigedo turiningos, plačios programos, kuri pereitais metais ir anksčiau spėjo sukviesti minias žmonių, tačiau buvo muzika, tradicinės dainos, buvo laužas ir buvo žaidimai vaikams. O nuotaiką galėjo susikurti kiekvienas pagal savo individualią programą. Juk čia pat ir ežeras, ir miškas, ir pasakiškai mistiška rasomis pasidengusi gamta.

Šios, jau tradicine tapusios, šventės pagrindiniai organizatoriai yra Pilaitės bendruomenė „Mažoji Lietuva“, kuriai vadovauja Aušrelė Čepulienė, paramą šventei suteikė UAB „Vilmesta“ ir UAB „Naujoji Pilaitė“. Tačiau visas šventės pasirengimo krūvis atiteko „Mažoji Lietuva“ bendruomenės aktyvistui Eugenijui Jukniui. Jo dėka buvo pastatytos palapinės su suolais ir muzikantams aparatūrai pasidėti, suręstas ir uždegtas laužas, ir visa kita kas leido žmonėms jaustis jaukiai ir nesušlapti prasidėjus lietui. Labai smagu buvo stebėti kaip Rusų dramos teatro aktorius Aleksandr Kanajev organizavo žaidimus vaikams. Vaikai taip visi įšilę lakstė su šaukštais nešiodami vandenį, kad ko gero nepastebėjo ir prasidedančio lietaus.

Šventės metu skambėjo populiarios dainos ir muzika, kurią atliko  „Rolandas ir grupė 2etas“. Buvo smagu. Nors šokantiems šiek tiek trukdė prasidėjęs lietus, bet gera nuotaika ir įsiplieskęs laužas visus ramino savo šiluma ir skleidžiama šviesa. Belieka pridurti, kad ir aš ten buvau ir po rasas braidžiau, ir gerą, šventinę nuotaiką pasigavau.

 

Janina Gadliauskienė

 

XV-ąjį kartą Pilaitės miške čiulbėjo Poezijos paukštė, prie kurios skardesnio čiulbėjimo prisidėjo ir Vilniaus savivaldybė

2017-06-15

 

   

 

(Nuotr. Jono Šarlausko)

 

XV-ąjį kartą gegužės 27-ąją, šeštadienį, šviečiant saulei, nors išvakarėse slinko juodi ir lietų nešantys debesys, nuo iškirtimo išgelbėtame Pilaitės miškelyje, kuriame anksčiau planuoti įrengti nedaugeliui prieinami golfo aikštynai, nusileido skardžiabalsė Poezijos paukštė. Ji čia savo čiulbėjimu be Pilaitės ir jos aplinkinių rajonų sukvietė pačiulbėti net Kernavės slėnių nevengiančius poetiškai patrelinti paukštes ir paukštyčius. Įdienojus čionai rinkosi pripažinti poetai, literatūrologai, nedrąsius ir jau drąsesnius žingsnius žengiantys sparnuoto žodžio kūrėjai ir jų atlikėjai. Poezijos pavasaris Pilaitėje jubiliejinis – jau XV-asis. Jis dedikuotas pasaulinio garso mokslininko, semiotiko – Prasmės teorijos kūrėjo – , literatūrologo, publicisto, rezistento Algirdo Juliaus Greimo 100-osioms gimimo metinėms. Ilgai čiulbėta gausiai susirinkusiems poetinio žodžio mylėtojams. Kedentos margosios mitų gelmės, kurias įminti buvo pasišovęs Didysis Lietuvis – A. J. Greimas. Jis dėl savo plačių ir su laiku žengiančių humanistinių įžvalgų, neišblėstančių iki šiol, laikomas pačiu iškiliausiu lietuviu per visą Lietuvos gyvavimo tūkstantmetį visame pasaulyje. Jo, kaip mokslininko idėjos, labai plačiai paplitusios pasaulyje. Ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne, Azijoje, Afrikos šalyse. / Apie A. J. Greimą daugiau čia: http://www.youtube.com/watch?v=XngPeDljc_k&t=325s ir čia: www.youtube.com/watch?v=MuiMMtPpf84&t=581s. Šventėje netruko ir Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“, – paties ištikimiausio pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvio – , dainų. Šiame pavasaryje buvo galima pasilepinti gausiai joje dalyvavusių docentų, profesorių mintimis apie A. J. Greimą, net jų pačių sukurtais posmais. Pasidžiaugta, kad pasaulį išvydo dar vienas Pilaitės ir jų bičiulių sparnuotų ir pakylėtų žodžių leidinys „Alsuoja margos mitų gelmės“. Šį kartą jis elektroninis: apimtimi dvigubai išaugęs ir visiems prieinamas virtualioje erdvėje ( Poezijos pavasaris 2017 ). Į jį, kad neišsibarstytų, įtraukta ir ankstesniųjų dviejų poezijos pavasarių pilaitiškių ir jų bičiulių kūryba, kuri viešinta tik šioje svetainėje (http://www.pilaitesbendruomene.lt/). Tai 2015-ųjų: „Lakštingala negali nečiulbėti: Salomėja Neris (1904-2014)“ ir 2016-ųjų: „Kas po tūkstančio metų ras tavo pėdsakus, Tėvyne?!“, skirto lietuvininkų dainuojamojo žodžio puoselėtojui Liudvikui Rėzai (1776-1840)“, poezijos pavasarių eilės, miniatiūros, legendos. XV-ąjį pilaitiškąjį poezijos pavasarį „Alsuoja margos mitų gelmės, prieinamą visiems vilniečiams, Vo „Pilaitės bendruomenė“ įsitraukusią į Vilniaus bendruomenių konkursą ir jį laimėjus, parėmė Vilniaus savivaldybė. „Pilaitės bendruomenė“ – viena pirmųjų Pilaitėje ( naujausiame sostinės daugiabučių rajone) įsikūrusių gyventojų visuomeninių organizacijų (ji įsisteigė 2002-ųjų metų vasarą, o jos branduolys susikristalizavo tų pačių metų pavasarį). Taigi, „Pilaitės bendruomenė“, surengdama dar vieną sparnuotojo žodžio pavasarį, kartu pažymėjo ir savo 15-kos metų gyvavimo jubiliejų. Negalėjusiems dalyvauti dviguboje šventėje, siūloma visa renginio vaizdo medžiaga:

 

1 dalis - http://youtu.be/-qmP_wIVLGg

2 dalis - http://youtu.be/2SCTtN5B2ZE

3 dalis - https://youtu.be/zR_8dVENASI

4 dalis - https://youtu.be/9DlFzdojMps

5 dalis - http://youtu.be/WROuOx36wqc

6 dalis - http://youtu.be/oN69fOBzlPk

7 dalis - http://youtu.be/JSKxf697ScI

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Onetos LUNSKAJOS pavasariški posmai

2017-06-15

 

 

Pilaitiškė Oneta Lunskaja – kuria prozą ir eiles. Nemaža jos eilių publikuota Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose. Labai dažnai jos eilėraščiai rezonuoja su tokių renginių credo.

 

Te niekuomet nesibaigia pavasariai širdy,

Pašaukia prie savęs ir žodžiais pamaitina.

Ir liksi jaunas ir gražus lemty –  

Didžioji Močia savo vaiką apkabina.

Paglosto galvą, –  užburia akis.

Širdim į dangų baltą pakylėja,

Pasimeldžia suklupus prieš tave –  

Apglobia marška audžiamą iš vėjų,

Ir margas tu nuo rytmečio aušros

Gimdai savam kūnely margo džiaugsmo sielą,

Nelauki paskutinės valandos:  

Gyvenimas ne vargeta, – toks mielas

Suspaudžia delnuose ir pienės pūkeliu

Paleidžia palekiot po laimės pievą,

Ten tūkstančiai tokių kaip tu

Patyrusių Visatos didžią gėlą

Per visą dieną posmais skraidžioja būriu

Ir rašo: „Aš gyvenimą myliu“.

O aš stovėdama tylos kamputy

Susimąstau taipogi apie savo būtį – pasižadu:

„Iš  tylėjimo dulkių supilsiu piliakalnį,

Įsmeigsiu vėliavas nemirštančių genčių.

Atnešiu duonos ir midaus pripilsiu, –

Prašnekinsiu tyla ir niekada nemirsiu...

Kartosiu: „Aš gyvenimą taip pat myliu“.

 -------------------------

Sakysi: „Šventės pasibaigia

Ir metas grįžti į namus,

Vėl laikas prisiminti vynuoginę sraigę:

Palenkus kaklą, įstvert noragą,

Žiūrėt į žemę, arinėt laukus“.

Nepatikėsi – iškylavimas patinka:

Matuojuosi aš rūbus debesų,

Mane jie lietumi gaiviu sutinka;

Ledais pasidžiaugia, kad toks esu.

O saulės rezginiai juos išdžiovina,

Vaivorykštėm paglosto mylimo ranka

Ir pirmą gėlę nuskina miglos šaka,

O aš vis pažadus dalinu

Ir už kitus eilėm kalbu:

„Iš tylėjimo dulkių piliakalnį supilsiu,

Įsmeigsiu vėliavas nemirštančių genčių.

Atnešiu duonos ir midaus pripilsiu –

Prašnekinsiu tyla ir niekada nemirsiu...

Kartosiu:„Aš gyvenimą taip pat  myliu..“.

 

Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį –žaliojo justiniškiečio Edgaro STEPONAVIČIAUS poetiški pamąstymai apie moderniai darkomą senelį Vilnių

2017-06-15

 

 

 

Atleisk!

 

Kas tau nutiko, gimtas mieste?

Negali būti, kad čia – tu...

Kas drįso tavo veidą liesti

Palikęs tiek skaudžių žaizdų?

 

Jau krito „Žalgiris“ – be mūšio,

Pasidavė jau „Lietuva“,

Verkiuose verkia senos pušys,

Nugremžta Užupy kalva...

 

 Kur dardam mes, pametę vėžes

Tartum vaiduoklių traukiny?

Tik atsispindi stiklo dėžės

Neries svajoklės vandeny.

 

Vis ilgesni juodi šešėliai

Virš tavo saulėtų kiemų

Ir blaškos aklos senos vėlės,

Nerasdamos savų namų.

 

Mes, Vilniau, tau neturim laiko,

Mes tapome menki ir smulkūs.

Mes uodžiame asfalto tvaiką

Ir ryjame statybų dulkes.

 

Išniekintas tu ir apviltas,

Lyg sumuštas kur pavartėj.

Tik inkščia Geležinis Vilkas

Tamsiausioj sąžinės kertėj...

 

Tu mums atleisk, matyt, taip lemta.

Ir sapnas jo, ir jo legenda

Ne mūsų. Ir ne apie mus.

 

Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį poezijos pavasarį Pilaitėje – karoliniškiečio sintezijos puoselėtojo poezijoje Juliaus ŽĖKO pakylėti atradimai

2017-06-15

 

 

(Justinos Tulaitės nuotrauka)

Karoliniškietis Julius ŽĖKAS (* 1980 03 09) – poetas ir tarpdisciplininių menų kūrėjas, baigė skulptūrą, fiziką, lietuvių filologiją, literatūrologiją, kultūros vadybos ir politikos studijas, kuria, organizuoja ir kuruoja įvairius kultūros ir meno bei neformaliojo švietimo projektus.

 

esatie teesie

vien tik vienio meldžiu

mus sujungęs

pirštų galiukais

užkalbėk savimi

ir tą dvasią įpūsk

 

kuri mėnesį pilną pripildo

kur ėriukas ir liūtas

ganos kartu kur tik Tu

tiktai TU ir alsavimas

ir vėjas viršum vandenynų

 

***

ir visa kas

Tavo tebus

mano kelias

 

***

palieku savo rūbą

ne jums vien tik

žemei dulkėmis virsi

 

***

Aprenk Mane Kitu

Mesijas Laukia Svečio

 

***

tavo dvylika juodvarnių brolių

grįžta iš sapno

jauniausia sesuo

meta nuometą

teka ir kyla

pilnatis ir viltis

išmainyta į tylą

tavo lūpų kampučių angis

kirs iš lėto ir kris

tavo pumpuro lašas prigis

 

***

Tavo soduose žydi jazminai,

ir arbatmedis skleidžias per mus.

Tavo pirštuose molis prabyla,

kai iš dvylikos juodvarnių liekam po du.

***

to vieno vardo varno

ir dvylikos kitų

jau išteka sesulė

basom pargrįžti tu

 

***

Tavo soduos girdžiu kaip pražysta alyvos

kaip keliasi brenda ir mainosi rūbą

Tavuos kambarėliuos

naktis ir viltis

***

netgi ten kur tavęs nė nebuvo

ten kur skleidės lelijom diena

jos – paklydusios sielos –

aš ilgai dar nuo kalno žiūrėjau

rodės čia o regėjos nakčia

 

***

tebūnie kaip sakai

net jei klysta buvo ne mano

ir atleisk jei ne man

tai bent tiems

kur tikėjo nematę

ir klydo

 

***

 

Dievo buvimo žmogumi įrodymai:

  1. Dievas neturi ausų;
  2. Dievas renka mįsles;
  3. Dievas neverda arbatos;
  4. Dievas tingi kamšyti langus;
  5. Dievas daug kalba;
  6. Dievas neleidžia skiesti;
  7. Dievas niekad nelaukia;

Su Anuo viskas aišku.

 

***

ramiai ramiai

darželio sutemoj

veidais raukšlėtais

ir randuotais

vaikai sau

sutartinę

tyliai tyliai tyli

 

***

tėvyste savo sūnaus

kurio žmogiškąją prigimtį

esi prisiėmęs kaip kaltę

tu perkeli vardą

 

***

kasdieną aukoji po sūnų

Izaoką kaip Abraomo

kai pakeli ranką

be peilio

ant aukuro

Viešpats sulaiko

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – avangardistės Elenos SAKALAUSKAITĖS greimiškos eilės

2017-06-15

 

 

Elena SAKALAUSKAITĖ – pradėjo eiles rašyti vaikystėje. Studijavo Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre,  surengė ne vieną audiovizualinių menų parodą, bet nepraleidžia progos dalyvauti ir  literatūriniuose skaitymuose, vakaronėse. Dažnai savo kūrybą pristato ir kitokiuose renginiuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip „Jaunųjų literatų ir dailininkų debiutas Šeteniuose 2003“. Pirmą kartą jos eilės paskelbtos Pilaitės poezijos pavasariams skirtame 2006-ųjų  leidinyje.

 

Jeigu kalbėtum mano kalba

Nebūtų nieko tarp mūsų nesuprasto

Tik tolyje slėptūs kiti pavidalai, kažkur, patamsyje...

 

Jeigu kalbėtum mano kalba

Stovėtume vieniši prie kelio, kuriuo nieks nepraeina

 

Ir nieko aplink nematytume...

 Jeigu kalbėtumei mano kalba

 

Niekas nebūtų tarp mūsų

Būtumėm tik mes

***

Šiandien Judita

Nupjautos Holoferno galvos išdidžiai nelaikytų

Prie savo miesto sienų

Oi ne..

 

Šiandien Judita priešų stovyklon neitų

Žavėt ir viliot jųjų vado...

 

Šiandien Judita

Peiliu nesidarbuotų...

 

Šiandien Judita

Kovotų prieš kitus išdavikus,

Kurių stovyklos-ekranuose

O vadai-skaitmeniniai

Prieš tuos, kurie vagia

Mūsų pasitikėjimą savim,

Tvirtindami kokios mes visos negražios ir netobulos

Mūsų savastį

Mūsų laiką

Atima..

Šiandien niekas nepjaus išdavikui galvos

Neliko Juditų...

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

XV-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį pasitikus – moksleivio Naglio STANKIAUS posmai

2017-06-15

 

 

 

(Martyno Mažvydo progimnazija, 6 a klasė)

 

Rakto užduotis lengva

Atrankinti spyną,

Jei to rakto nebėra,

Teks pakeisti spyną.

Jei nekeisi tu spynos

Daug bėdų turėsi.

Raktui dingti nevalia

Saugot jį turėsi!

Raktas lyg auksinis

Saugo jis tave,

Jei jo nebranginsi

Bus sunki diena.

Spynų prikabinta,

Raktų nebėra

Liks vaikai be mokslų

LIETUVA liūdna.

 

Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus XV-ąji poezijos pavasarį Pilaitėje – moksleivio Edmundo MEDUNECKIO pavasarinės eilės

2017-06-15

 

 

Pavasario spalvos

 

Žalsvos samanos miške,

Šviečia, džiugina mane!

Žvelgiu į jas – matau save:

Laimingą, šviesų žemės vaiką

 

Violetiniai žiedai visur,

Jie žvelgia į mane ir sako:

– Tu mus jau taip senai matei,

Ar pasiilgai mūsų, vaike?

 

O jų tas grožis begalinis,

Mane užčiaupė amžinybei...

Tad aš joms nieko nesakiau,

Ir bėgau miško gilumon!

 

Visu mišku atsigrožėjęs,

Žvelgiau į dangų ir stebėjaus,

Saulutė tobula danguj kabėjo,

Ji liepė bėgt namo ir apkabinti tėvus...

 

Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį poezijos pavasarį Pilaitėje – karoliniškietės Jurgos Valerijos JURGULIENĖS lyrika

2017-06-14

 

 

 

Jurga Valerija JURGULIENĖ – nebe vieno Pilaitės poezijos pavasariui skirto leidinio bendraautorė. Ji pati taip prisistato: „Esu vanduo /arba banga, /kada pakyla vėjas... /esu beviltiškas ruduo, pavasarį įsimylėjęs... /esu ugnis ir juodas židinys, /kada tamsi naktis už lango, /esu maža, maža vinis beribėje visatoje /Kūrėjo rankoje..“. Jai: „Medžiai – tai žmonės, nutildę savyje triukšmą ir nebijantys sudegti, kad sušildytų garsiai kalbančius..“.

 

Kaip prakalbinti tylą...

ji aplanko tarytum kaimynė,
kuri užsuka tarsi per klaidą,
atsinešus pyrago naminio,
papudravusi vystantį veidą...
ir atėjusi klausia kaip oras,
ar ruduo jau pabeldė į sieną
ar kaimynas iš antro, tas storas
vis dar šypsos nuleidęs blakstienas...
ji ateina ir šneka virtuvėj
lyg nebuvus čia šimtmetį ilgą,
išsitraukus mane iš slėptuvės
ir manęs labai pasiilgus...
aš prakalbinti jos vis nemoku
ir jinai paslaptingai nutyla,
vėl jaučiuosi tarytum pirmokė,
kai prakalbint bandau savo tylą...
ji nesako kodėl vėl užsuko
ir ką vėl pasakyti norėjo,
tik skarelė iš mėlyno rūko
jai nueinant vėl plaikstos be vėjo...

 

Delnas

 

Visa visata ant tavo delno,
sapnas nutolsta jūroj lyg laivas,
debesys žvelgia nuo mėlyno kalno –
tu toks mažytis šviesos pakeleivis...
Sukasi laikas, gegutė kukuoja,
pavasaris eina, dainuodamas tyliai,
iš karuselių vaikystė pamoja
ir širdyje pradingsta nebyliai...
Visa visata ant delno be grimo –

žvaigždės, planetos, žemuogės, mintys,
šviesos pakeleivis šią naktį nurimo – 
pasaulis delnuose vėl ima dalintis...

 

...esu aš vanduo
manyje vandenynas ir jūra,
upė ir lietūs,
prūdas, kuris už klojimo,
pelkės akivaras keistai nemylėtas
ir ašara Dievo nurimus...
...aš žemė esu –
manyje ugnikalnio lava ir grumstas,
kalno viršūnė virš debesų,
akmuo ir dirvožemis drumstas...
...ir meilė yra –
šalia ir many –
lyg rytas, lyg duona, lyg rūkas –
Visatos liepsna amžinojoj ugny
ir aitvaras vėjy nutrūkęs...

 

Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį poezijos pavasarį Pilaitėje – kernaviečio dailininko Jauniaus MIRNABALIO poetiški pamąstymai apie prasmę

2017-06-14

 

 

 

Jaunius Mirnabalis – prie Kernavės kuriantis profesionalus dailininkas eiliuoja nuo jaunystės. Eilės publikuotos laikraščiuose „Šiaurės Atėnai“, „Širvintų kraštas“, žurnale „Kariūnas“, atsiminimų knygoje. Netolimoje ateityje turėtų pasirodyti jo paties akvarelėmis iliustruota poezijos knyga „Einu spalvų eiliuotais raštais“. Šis XV-asis jubiliejinis pilaitiško poezijos pavasario leidinys iliustruotas jo pirmą kartą viešą gyvenimą pradedančiomis akvarelėmis.

 

Labà diena

Šviesi diena

Ant žemės

Guli užtiestà.

 

žmogus

ribotas

be ribų

 

pasaulio

dėsniai

sielai

nepatinka

 

ji nori

skristi

iš tiesų

 

ropoti jai

visai

netinka.

 

Žvilgsniu apkabinu

Ir nepaleidžiu,

 

Kad liktų amžinai sava

Trumpam atklydusi spalva – O, Lietuva.

 

Tiesa lėta,

Tik melas greitas

Ir nešuoliuoju ant jo raitas,

Kad nesutrypčiau akmenėlio.

 

Nuo seno žemėj čia gulėjo,

Pasauly Lietuva maža,

Ant kelio kryžiaus pamesta.

 

Gali ją pulti, gal pastumti,

Savus namus įkurti ?

 

Deja, tokia jau Lietuva,

Kaip akmenėlis ji kieta.

 

Jei įsidėsi į kišenę,

Užsiliepsnos visa liemenė.

 

Laimingas būčiau

Bet

KITI

 

     KITI

Lig šiolei

Laukia

 

Ir aš esu

Tarp tų

KITI

 

Kur mes VISI neatskleisti

Ištroškę

Amžinosios MEILĖS žodžių.

 

Ar sninga, ar lyja,

Ar gaubia rūkai,

Išmintis keliauja nuo tolių.

 

Iš platybių erdvių,

Nuo kalnų aukštumų

Aidas mintį kartoja.

 

Kaip kalvio kalta

Geležis raudona,

Išmintis degina protą.

 

Užlieja jausmai

Čirškia jie ir purslai

'Nuo karščio garuoja.

 

Nuo laikų tolimų

Atminties užmirštų

Išmintis kelią įveikia.

 

Kuo būtum, žmogau,

Ar šokėjas, tu,

Ar artojas?

 

Išmintis trokšdama,

Aplankyti tave,

Įveikia baisiausius pavojus.

 

Tiktai juokdarys,

Pašaipūnas žioplys,

Išmintį verčia iš kojų.

 

Nutyla jinai,

Kai kvatoja kvailiai,

Pasaulį daro bepročiu.

 

Šoka šokį liūdni                                    Išmintie tu kantri,

Juokdarių plepalai                                Palaukti gali,

Pakelės griovy jie nakvoja.                    Leisk kvailiot ir kvatoti.

 

Išlekia žodis –

Ir akmeniu trenkiasi...

 

„Aš noriu“ – tašomas akmuo,

O tavo „noras“ – kūjis.

Ir nieks nežino,

Kas čia bus.

Ar skulptūra,

Ar šiukšlių krūva...

 

Paslapties neprisijaukinu,

Ji vis per žingsnį nuo manęs.

Aš apie prasmę vis galvoju,

Kodėl kaip kirminas ropoju,

Kodėl keliuos ir stoviu vėl ant kojų?

 

Kaip sudėtinga susivokti savyje,

O paslaptis ir manyje, ir tavyje.

Didžiausia koncentracija žmoguj –

Minčių, prasmių ir paslapčių.

 

Štai pilna žemėje uodų,

Skausmingai gelia net saldu,

Kam, Dieve, Tu paleidai tiek vabzdžių,

Net jie – pilniausi paslapčių.

 

Gal mano kraujas reikalingas juos maitinti,

Gal kito maisto paieškoti tingi?

O vėjai siaučia, neša toliais mintį,

Gal ji – ta pramotė uodų?

 

Kandžių piktų minčių kandimą aš jaučiu.

Ir baimė. Šitiek paslapčių.

Kasdien keliuos, kasdien einu,

Vingiuotu paslapties keliu.

 

Kas turi duotą

Meilės kraitį

 

Svajonė turi

Du sparnus

 

Po pievą aš lakioju

Kaip drugelis

 

Lankau gėles

Ir oras nuostabus

 

Staiga sustoju –

 

Aš žmogus

Ir turiu viską

Net sparnus.

 

Nuovargis ir liūdesys – seni bičiuliai,

Dejuot priverčia net mėnulį.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitikus 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – pavasariškai šilti Danutės KATKAUSKAITĖS-RUSECKAJOS posmai

2017-06-14

 

 

 

Danutė  KATKAUSKAITĖ-RUSECKAJA nebe pirmą kartą įsijungia į pilaitiškus poezijos pavasarius. Ji dzūkė. Per 37 darbo metus paketė tik dvi darbovietes. Dabar ji atsargos karys. Su eilėmis ilgai nedrįso išeiti į viešumą,  nors jas pradėjo kurti mokykloje. Draugų paraginta išdrįso kūrybą paskelbti virtualioje erdvėje. Palankiai sutikta, išleido pirmąją poezijos knygelę. Jau pasirodė penki poezijos leidiniai: „Įmintos pėdos“ (2014 m.), „Po angelo sparnu“ (2014 m.), „Kai pražyst žodžiai“ (2015 m.), „Mano žodžių karoliai“ (2016 m.), „Pro sielos langą“ (2017 m.) Danutės eilės spausdinamos Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos mėnraštyje „Gintaro gimtinė“, savaitraštyje „Bičiulystė“, virtualiuose JAV laikraščiuose. Jų galima aptikti internetinėje virš 18 tūkst.  narių  vienijančioje grupėje „POEZIJA – gražios eilės, mintys, žodžiai“. Nemažai jos eilių virtę dainomis.  Kasmet  Danutės gimtojoje sodyboje vyksta poezijos ir dainų šventės, kur renkasi pasaulio lietuviai.

 

Poezijos lankos

 

Tipenu aš mažyčiais žingsneliais

Per poezijos žodžių lobyną.

Link eilėraščio toks ilgas kelias,

Jei mintis pakeliui išsitrynė.

 

Jeigu ji – lyg narvelyje paukštė –

Blaškos, ieško langelio išskristi,

Eilute aš paleidžiu į aukštį –

Tegul nieks netrukdys jai pragysti.

 

Kirba kartais žodeliai liūdnoki,

Graudžią natą kabina sujudę.

Kartais sukas tarytumei šoky,

Kartais guvūs lyg ką tik nubudę.

 

Žodžiai... žodžiai... linksmi ir pavargę,

Kartais duslūs, o kartais ugningi...

Kilimėlį pinu žodžių margą.

Žodžiai žydi, o kartais ir sninga...

 

Daugiau eilių čia:  Poezijos pavasaris 2017

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – bardės Irenos MACULEVIČ giesmės

2017-05-27

 

 

 

Irena Maculevič (Maculewicz) paties garbiausio amžiaus Pilaitės poezijos pavasarių nuo 2008 metų entuziastinga dalyvė ir jiems skirtų leidinių bendraautorė. Nuo pat jaunystės iki šiol lankoma mūzų. Kuria eiles lenkų ir rusų kalbomis. Visą gyvenimą dirbo vokiečių kalbos mokytoja Latvijoje. Daugpilio laikraštyje publikuoti jos posmai. Po Nepriklausomybės paskelbimo persikėlė gyventi į Lietuvą. Įsikūrė Pilaitėje. Ji – bardė (bardas: kuriantis muziką pagal savo eiles ir dažnai pats jas atliekantis). Neretai jos eilės tampa giesmėmis, kurias pati, grodama vargonais (virš dešimt metų vargonavo keliose katalikiškose bažnytėlės), atlieka. Tai pakylėti posmai – giesmės religijos, amžinųjų vertybių, gyvenimo prasmės motyvais. Ji kiekvienam Pilaitiškam poezijos pavasariui sukuria į dvasios aukštumas pakylėjančių giesmių, kurias, deja, už ją pastaruoju metu dažniau atlieka, jei ne sūnus Česlovas, tai anūkai (pasiklausyti ir pasižiūrėti galima čia: http://youtu.be/q4viYVPvKDU). Šiam poezijos pavasariui mūsų dvasingosios bardės kūryba lenkų kalba skelbiama kartu su natomis.

 

Chcę być z Chrystusem

 

Chcę być z Chrystusem

On daje życie

Życie w miłości

Pełne radości.

 

Chcę być z Chrystusem

On wzmacnia w wierze

Bóg jest jedyną

Naszą obroną.

 

Chcę być z Chrystusem

On daje siły

Żyć w Boskiej wierze

W pełnej pokorze.

 

Chcę być z Chrystusem

On nie dopuści

Aby zła siła

Nas zwyciężyła.

 

Chcę być z Chrystusem

On doprowadzi

Nas do wieczności

Żyjąc w miłości.

 

 

Ufam, ufam Tobie

 

Ufam, ufam , ufamTobie

Jezu najmilszy

Nasz Zbawicielu

Ty nasza radość

I nasza światłość

Ty nasza miłość

I nasze szczęście.

 

Kocham, kocham, kocham  Ciebie

Jezu najświętszy

Nasz Zbawicielu

Ty nasza mądrość,

I nasza światłość

Ty nasza miłość

I  pokój nasz

 

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Aleksandro BUBNIO eilės

2017-05-27

 

 

Gimiau 1990 metais, Vilniuje. Užaugau ir iki šiol gyvenu Pilaitės mikrorajone, baigiau Pilaitės vidurinę mokyklą. Nuo mažens mėgau skaityti ir sportuoti. Pirmieji bandymai kažką parašyti pačiam tikriausiai prasidėjo kai man buvo 16 metų. Rašymas man yra paslaptingas, neperprantamas, beveik magiškas veiksmas, nepavaldus mano norams. Atrodo, kad eilės, vaizdai, žodžiai atsiranda savaime ir man telieka jas užrašyti. Rašau daugiausiai poeziją, kartais prozą, o apie ką – tai padiktuoja aplinka, kas tuo metu vyksta aplink mane ir manyje, sutikti žmonės, aplankytos vietos ir t.t.

 

Vasara

 

Ant vieno pienės pūko

pavargus bitė nusileido

Prieš tai po pievas dūko,

kad medaus turėtų kaimas.

 

Jos darbas sunkus ir atsakingas,

bet jį prisimena mažai kas

Be darbo bitė būtų nelaiminga,

skristų į nežinią beprasmis laikas.

 

Be gėlės nebūtų bitės, o be bitės

ir žmogaus,visą gyvybę vertinu kaip medų

Draugą prie krūtinės nepamiršk priglaust

Išminties nebūtina ieškoti vedose

 

 ***

skamba ir skamba, niekaip nesustoja

būgnai, trimitai ir netgi obojus

muzikos aidas keliauja per rojų

skirtumo nėra tarp sapnų ir rytojaus

 

tu man tapai paslaptim, kurios

vienintelės noriu

paukščio giesmė, vešlus ir žydintis sodas

tamsoje švieti kaip raudonas diodas

gyvenimo mano nuostabus epizodas

 

***

žmonės įstrigę reinkarnacijos gniaužtuose

vis iš naujo civilizacijos aukštuose

popierinių svajonių nameliuos dviaukščiuose

 

***

Pievoje guli

vasaros lapų šešėliai

leidžiasi saulė

 

upės pursluose

atsispindi balandžio

sulūžęs sparnas

 

kranas prie upės

švelniai tekantis vanduo

komunikuoja

 

debesų plunksnos

angelų sparnai gražūs

nebylus džiaugsmas

 

laivas ateivių

vyriausybę išblaivo

Kudirkos aikštė

 

būgnais jie groja

pagal širdies ritmiką

testas protesto

 

spalvų paletė

įkvėpė eilėraštį

rausvi žandukai

 

užteko vieno
vėjo gūsio, kad sugriūtų
smėlio pilis

 

paukščius domina 
ne kas kitas, o duonos
trupiniai saujoj

 

samanų kuokštai
ant senų suolų sijų 
sveikina saulę

 

***

Saulėgrąžų daigai išdygo

pirmąją rugsėjo

Lietuvių pamokos vaikams

metaforas pasėjo

 

***

Saulė lenda iš kalno

raitelis be galvos ir be balno

joje per miglose įsipynusią pasaką

kad iš mirties prikeltų vasarą...

 

žibučių puokštė iš pirmykščio miško

/pasipuošė rasos karoliais

kopūstų gausiai užderėjo kiškio

stebėjausi juos renkančiais senoliais

                      

 ***

mergaitė su mėlynu lietpalčiu

su mama vedėsi dviratį

aš sėdėjau kartu su vienatve

ir plėčiau savo akiratį

senų Vilniaus pastatų sienose

žmones stebi mūriniai veidai

tuo tarpu aš braižau savo

jausmų žemėlapį, o mane

stebi viršuje skraidantys angelai

jei manai, kad kažką supranti –

nepakankamai giliai kapstai

Vilniaus paveikslų galerijos langai

sėkmę atneš kaip į dangų leidžiami

aitvarai

 

 ***

 ryto tyla vaikšto po kiemą
švarus dangus žada gražią dieną
aušra man kužda paslaptį vieną
šiandien sužinosi gerą naujieną

 

Daugiau eilėraščių jau greitai ieškokite čia: http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Rūtos SUCHODOLSKYTĖS posmai

2017-05-27

 

 

Esu kilusi iš Trakų, studijavau anglų kalbą, gyvenau Norvegijoje ir Šiaurės Airijoje. Jau treti metai esu įsikūrusi Pilaitėje, čia dabar mano namai, šeima, mano Mažoji Lietuva ir Poezijos pavasaris.

 

Nameliai

 

Mano nameliuos

daugel langelių:

mėlyni ilgesio langeliai

pusiau praviri,

geltoni džiaugsmo langeliai

pavasarinio vėjo pripildytu

užuolaidų sūpavimu,

violetiniai langeliai, durelės

išėjimui skirti,

toli paslėpti

(už laiptelių, tūkstančio medinių

laiptelių)

rausvi langeliai linksmi

mirksi praeiviams pabelsti – pabūti,

žodžiu apsimainyti,

melsvi langeliai su žvaigždelėm

tamsėja į vakarą vėlų,

verias verias bedugnės

jų atspindžiuos...

Dar daug langelių, pilkų durelių

lyg kasdienių dienelių:

marškinių, pėdkelnių ir suknelių,

o prie durų – bateliai.

Kartais išeinu iš namelių,

grįžtu – kūrenas ugnelė.

 

Haskis ėda jazminą

(Kultūros naktis, 2016 m.)

 

Viduryje Rotušės aikštės

Stovime ir žiūrime

Vieni į kitus,

O į mus – balti balionai;

Haskis tuo metu

Kramto jazmino šakelę –

Žiedas žūsta žvėries nasruose.

„Koks gražus jūsų šuo, kuo vardu?“

„Pavelas.“

„Vadinasi, jis – žmogus.“

Rogtraukys, pamiršęs pusnis,

Mėgaujasi miesto paveldu,

Kultūros naktimi,

Išspjauna trapią šakelę

Sau po letenomis.

Grožiui dar yra galimybė išgyventi

Netgi re(n)ginių chaose,

Rytdienos gėjų eitynėse,

Mūsų besipykstančiose širdyse,

Vyno taurėje, kurioje sustingo

Paskutinis kraujo lašas mažlietuvio.

Kvapnusis jazminas dar kurį laiką žydės,

Papasakos vėjui savo istoriją.

Jos nespaudins dienraščiai,

Neįdės į delfi.lt, nekomentuos facebook‘e,

Tik blykstelės atmintyje

Ši grakštumo ir aromato efemerija

Suėsta dar vieno eilėraščio.

 

Pasivaikščiojimas nemėnesienoje

 

Nemėnesienoje kalba pražydo,

Išsiskleidė tuštuma,

Nemenėsienoje be pykčio ir pavydo

Kalbėjosi viena ir kita šeima.

Lietuviais esame mes gimę,

Bet kartais būname lenkaĩs.

Lietuviai – ramaus, gero būdo,

Plevenančiais, gražiais plaukais.

Ir be atostogų tos sielos

Vis reinkarnuoja šen bei ten,

Snukelis murkčioja toks mielas,

Iš paskos pagarbiai tipena.

O ilgesys lyg Jankaus rūkas

Pakyla pažeme lig kojų,

Toks jaukus ir tylus tas vakaras,

Gal kiek net primena rytojų.

Nemėnesienoj sielos dvi

Kalbėjo, audė žodžių tinklą.

Į jį žvaigždelės krito pamaži,

Paliko žemei padabinti.

Nemėnesienos tamsumoj

Tik balta katė tipendama švytėjo.

Pamojo grakščia letenėle:

„Judėkit, eikit, nesustokit vėlei.“

 

Povų paunksnėj

(ritualas pagal „Sen Svają“)

 

Povų paunksnėj –

smaragdai rubinai,

darželis rūtų varinis,

briedžio kaulai

giliai po samanomis.

Povų paunksnėj –

lietuviškas beržas,

mažos kriauklelės

su perlais –

juos lesa vištos,

kurioms netrukus

nukapos galvas.

Kraujo lašų agatai

išbyrės ant sniego sidabro,

susigers į laiko duobes

paskutinis gargimas.

Gaila ne gervėm,

ne gulbėm išskrido,

nepragydo lakštingalų trelėm,

 

sušutusios plunksnos

nesisūpuos sapnų gaudyklėse.

Užmerktos vištos garuoja

plastmasinėje vonelėje,

pešioju plunksnas

vaikystės vasarinėje virtuvėje,

spragsi krosnis ir kunkuliuoja puodas skystimo,

pagardinto deimanto ir gintaro dulkėmis.

Taip mes mintame

net per Adventą –

ne giesmėmis,

o neskraidančiais paukščiais –

negailestingi,

kad ir aukso sidabro

mūs mados žvynuotos,

visgi valgom snapus, ragus ir kanopas.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Karolinos BIEKŠAITĖS- JEZERSKOS eilės

2017-05-27

 

 

 

Kiekvienam Pilaitės poezijos pavasariui naujų eilių sukuria į šio sostinės daugiabučių rajono kultūrinį gyvenimą 1997 metais aktyviai įsijungusi į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė, tremtinė, garbaus amžiaus liaudies poetė ir tautodailininkė Karolina Biekšaitė-Jezerska. Ji eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje – Ukrainoje. Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. 2009 metais Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva 85-čio proga išleista Karolinos Biekšaitės-Jezerskos kūrybos rinktinė „Žodis Lietuva sieloje ir lūpose“. Ją pilaitiškiams teatralizuotai pristatė Pilaitės liaudies teatras.

 

Ne jau pavasaris jau žengia?

 

Pavasaris pagiriu žengia

Su paukščių čiulbesiu, daina...

O pagirys taip žydriai mėlynuoja...

Lyg būtų pasaka gyva.

 

Juk tai ne ežeras, ne upė

Nudažė klonį mėlynai...

Žibutės akeles atmerkė

Ir skleidžia kvapą jų žiedai.

 

Tarytum žydras lopinėlis

Nukrito iš dangaus,

O ant jo gėlės, kvapios gėlės –

Žibutės mano Dzūkijos...

 

Skubėkime visi į klonį....

Nukritęs kviečia mus dangus.

Te nesėkmės praein pro šalį,

O mes tik sveikiname Jus...

 

Skinkime žiedus, puoškime gryčias,  –

Tebūna Jums namai – dangus.

Namų languos „Ramusis“ vandenynas  –

Jame žuvėdrų klyksmas džiugins Jus.

 

***

Jaučiu širdyj laimę,

Kai žiūriu į saulę,

Kai geriuos žydryne

Aukščiausio dangaus, kurioj vyturėlis

 

Tas mažas „taškelis“

Paberia dainelę

Aukščiausios gaidos...

 

Sudrebina dangų,

Sujaudina širdį,

Artojuj priduoda jėgos,

Kai sklinda, kai plaukia

Jausminga dainelė

Verčiančiam žiemelę

Dzūkijos brangios,

Prakaitu sūriu aplietos.

 

***

Plaukia toks lengvutis

Rausvas debesėlis.

auksiniuos saulės spinduliuos

Žilvyty lakštutė dainuoja, traliuoja, –

jos šakos Merkį išbučiuos!..

O jis skuba, plaukia

Į gintaro jūras,  –

Žuvėdra jam dainą liūliuos...

 

Klykaukit žuvėdros!

Vyturėliai čiulbėkit, –

Galybės didingo dangaus!..

Klykaukit, čiulbėkit,

Jo vargus užliekit –

Artojo Dzūkijos laukų!..

 

***

Pasaulis – tai didžiulė drobė,

kurioje kiekvienas paliekame žymę, –

Šviesią, tamsią...

Pasaulis – tai knyga, kurioj mes rašome

Visą gyvenimą po raidę, po žodį,

Po eilutę, kiek sugebame...

Žmogus ateina į žemę su Saule, –

Išsaugokime Ją ir žvarbiausiomis,

Ir tamsiausiomis dienomis, kad galėtume

Kurti nuostabią Saulės simfoniją gyvenimui.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės Poezijos pavasaris - 2017

2017-05-23

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – pilaitiškis rašytojas ir poetas Algirdas Vaseris

2017-05-23

 

 

 

Algirdas Vaseris – pilaitiškis, žurnalistas, prozaikas ir poetas, daugelio Pilaitės poezijos pavasarių dalyvis ir jiems skirtų leidinių bendraautorius.  Gyveniman palydėti 5 romanai, 1 apsakymų ir 2 poezijos knygos: „Vakarinio dangaus pakrašty“, „Pakeliui į Mosėdį“. Jo eilių galima aptikti solidžiuose literatūros laikraščiuose ir žurnaluose.  Eilėraščių pakaktų dar ne vienai knygai.

 

              Skriauda

 

Nuotraukoje prie Angaros,

Kur jaunystė pragaišo,

Nematyt lino žydinčio –

Likusi tik kančia:

Atvežė, girion išgrūdo,

Ir kukuok kaip išmanai.

Kaip nuo speigo,

Nuo bado tu ginsies?

Dar jaunystės bus gaila:

Nuotykis ji,

Vienintelis toks gyvenime,

Bet tremties akmenimis

Prislėgtas svetimoj linmarkoj,

Kai dar nežydėta.

 

Line, lineli! Kodėl

Apie tave daina pro ašaras

Ir kuždomis?

Ne šitaip dainavom kadaise.

 

Svajonių mergaite,

Bernužėli šaunus,

Ar jaunystė Angara beparplauks?

 

Dilgsi, taip dilgsi krūtinėj...

 

        Meno vertintojai

 

Modernistų drobėse klimpstu

Apkartinta širdimi:

Spalvos mirga, raivosi,

Paslapčių neišduoda,

Gal jų nė neturi.

 

Kitas toks piligrimas,

Tarsi Atlantidą radęs,

Atkreipti akis ragina

Į Kuindžio mėnesieną –     

Užsižiūrėjęs nustebsi, pripažinsi:

Šnabždesių laikmeti,

Koks tu mielas!

 

Tikrai, žemiškas grožis

Užvaldė bematant

Ir neužtarnauto dangiško

Nebenorėjau kol kas.

 

Lyg sidabru pamiglota, sidabru.

 

       Tamsiuoju metų laiku

 

Įsikniaubė diena skreitan debesų,

Lyg upė irstančios kalvos atšlaitėn.

To vaizdo emocijų įkrautas tebesu,

Lašų gaiva ką tiktai žemę laistė.

 

Svajonės kur skubate? Poilsiui susėdus,

Vaivorykštės tyloje atsigaukit.

Lai pamiršta bus, kas šerpetom nusėdo,

Aprims ir nevertai užgautas.

 

Prieš audrą gamta nuščiūva,

Pavargę paukščiai prikimsta,

Net ąžuolas, trijų žmogaus apimčių,

Įveiktas bus šykštoko savo likimo. 

 

 

     Emigrantė dainų šventėje

 

Tauta trispalvėm

Sutekėjo į Kalnų parko terasas

Pašlovinti buvusių, esamų genčių grožio

Dainomis ir šokiais.

 

Ilgesio neištvėrusi,

Pribuvau iš tolybių toliausių,

Su persėdimais, nemiegota naktim.

 

Čia primirštą lobį aptikusi jaučiuos –

Trūksta žodžių. Tai yra,

 

Jei norite, džiugesys,

 

Dar nuostaba, dar kažkas tokio,

Netgi švento, ateinančio

Iš anapus:

            ten protėviai,

            ten svajonės –

Ir aš tebesu jūsų.

 

Bendrystės katarsis raibuliais

Lyg vanduo Velykų rytą:

Tikėjausi, kad bus gražu,

Bet kad šitaip –

Akvarele tu mano! 

 

 

         Keliautojai...

 

Įstrigau nakvynei

Medžio šaktarpyje. Nebrangu

Ir pernelyg gerai, nes

Mentalinis mano kūnas

Spėja bastytis su vaizduote:

Štai Geirangerio fiordo

Debesiūkščiai valiūkauja,

Antai Reino krioklio

Vaivorykštinė murgla plūkauja,

O Kotoro grindinio akmenys

Dar šilti mano pėdom

Pačiam vidurnakty.

 

Niekais džiaugies ir tu? Ir šildo

 

Tokia minčių žarija negęstanti? 

Nepatartina – apturėsi kada gėdą.

 

Šaipytis šitaip gali iš savęs?

Kur tu negalėsi...

 

 

Dvasinio atgimimo sunkmetis

 

Pergales prijaukiname sunkiai,

Nesėkmės noriai sugaunamos leidžiasi,

Betgi mes ne paskutiniai slunkiai –  

Klajoklės mano vasaros, žiūriu, bepareinančios.

 

Išvargus okupacijos laiką,

Nedaug kas liko sausrų nenualinta,

Iš naujo ryžomės laisvei:

Kelk ir mane, sūkury spiralini.

 

Pasaulį stebinsim pasiaukojimu,

Ir kilsim iš dvasinio skurdo.

Dangaus pagalba melstoji,

Viltis žadėtoji, kur tu?

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – jaunosios pilaitiškės Editos Kalinskaitės- Brancevičienės pamokančios eilės

2017-05-20

 

 

Pilaitiškė Edita Kalinskaitė- Brancevičienė besimokant vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos drąsinta plačiau dalintis savo posmais. Pritrūkdavo drąsos. Kūryba patikėdavo tik artimiausiems bičiuliams. Edita į viešumą išėjo praeitų metų Pilaitės poezijos pavasaryje ir lygia greta papildė Pilaitės liaudies teatro  grupę. Ji ėmėsi Loretos Asanavičiūtės vaidmens spektaklyje„Mano vardas Lietuva“ vietoje anksčiau šią Sausio 13-osios auką vaidinusios psichologės Joanos Butėnaitės. Pasirinkusi studijuoti teisės mokslus, manant, kad jie nelabai dera su poezija, vis tik eiliuoja. Jos posmuose – poetiški pamokymai ieškant gyvenimo prasmės ir kvietimas pamatyti pasaulį nuostabesnį.

Gyvenkite čia ir dabar,
Šia minute, 
Nes mūsų buvimas
Yra laikinas.

Darykite tai, –
Ką sako širdis.
Klausykite balso
Iš vidaus.

Nes tik jūs
Ir niekas kitas. –
Žinote,
Ko iš tiesų norite.

Susisidraugaukite su 
Geriausiu draugu –
Tikruoju aš,
Kuris išpildys svajones.

 

                   ***

Mintimis tiesi kelius ir takus
Tačiau aplinkui matant tik juodą,
Tai ir gyvenimas bus lyg smala.
Kai pradėsi matyti grožį aplinkui
Nustebsi –
Kokie stebuklai tave aplankys.
Tad kurkime gražias mintis,
Darykime –
Poelgius iš širdies.
Kol pastebėsime,
Koks mus pasaulis 
Yr nuostabus. –

 

            ***

Mistiškos mintys,
O gal svajonės.
Nuneša toli, –
Ten kur sapnai.

Iš rūko atėjai,
Ir suviliojai.
Su savo šilko rūbais
Nelauktai.–

Užburtus žodžius
Kuždi man į ausį.
Bet ar tikiu tavim
Šią intrigų pilną naktį?

Rūke bėgioja šiurpuliukai,
Kol šokam tamsoje
Ir laikrodžiai sustoja
Kai tu šioj naktyje.

 

          ***

Apkabink dieną šypsena,
Ir kitus ja užkrėsk,
Nes kai širdy rojus
Tavo laimė –
Lyg pušis žaliuos.

 

Istorijos spinduliuose

 

Barokinio stiliaus bažnyčios
Pasakojančios savo istoriją.
Ir akmenim grystos gatvės
Vingiuoja kaip upė.

O žmonės eina susimąstę
Jiems nesvarbu,
Ką kalba akmenys
Po kojomis.

Kartais reikia 
Liautis bėgti,
Ir pasiklausyti
Anų laikų prisiminimų.

Nes akmenų,
Kurie ant kelio guli,
Gyvenimas tęstinis
Iš lūpų į lūpas. –

Su šypsena,
O gal kandžiu žodžiu
Prisiminimai ir istorija
Akmenim grįstoj gatvėj atguls.

 

          Jausmas

 

Man nereikia žodžių
Apibūdinti tavo akis.
Ir tą smailą nosį 
Lyg buratino.

Man nereikia uoslės
Pajusti tavo kvapą
Šį žvaigždėtą rugpjūtį
Aš tave jaučiu.

Man nereikia klausos 
Išgirsti tavo balsą
Tyliai tariant
Mano vardą.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės liaudies teatras kviečia į dar vieną premjerą – „Viesulų tarpuvartėje“

2017-05-12

 

 

 

Pilaitės liaudies teatras, savo veiklą pradėjęs 2008-ųjų pabaigoje, kviečia pasižiūrėti jau penktąjį spektaklį. Tai dviejų dalių drama "Viesulų tarpuvartėje" (scenarijaus autorė ir režisierė Dalia Tarailienė). Su šiuo spektakliu, kuriame vaidins ir profesionalai, tuoj pat vykstama į Ukrainą, į tarptautinį profesionalių teatrų festivalį "Taurijos Melpomenė". Tai antrasis Pilaitės liaudies teatro spektaklis, kurį pamatys Chersono ir šio krašto žmonės ar jų svečiai. Praeitą pavasarį šiame festivalyje rodyta epinė drama „Mano vardas LIETUVA“ sulaukė  plataus dėmesio ir pripažinimo (ukrainiečiams kilo minčių kažką panašaus pastatyti ir apie savo iškiliausias visų laikų moteris). Ir šį kartą Pilaitės liaudies teatro artistai dalyvaus ir „Lietuvos dienose“ , kurios vyks  Chersono krašte.

Tad, mielieji, esate kviečiami gegužės 15 d. (pirmadienį) 18 val. į Vilniaus įgulos karininkų ramovę (Pamėnkalnio g., 13). Ši vieta vaidinti pasirinkta dėl galimybės pasinaudoti aparatūra šviesos efektams sukurti.

Mielieji, esate labai laukiami. Jūs būsite pirmieji, kurie atidursite „Viesulų tarpuvartėje“. Tikimės, – nenusivilsite.

 

Pilaitės liaudies teatras

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – mokytojos Genės Astrauskaitės-Remeikienės mitiniai posmai

2017-05-10

 

 

 

Genė Astrauskaitė-Remeikienė, Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui,  lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, Literatų būrelio vadovė  ir šios mokymo įstaigos himno žodžių autorė, publikavusi savo kūrybą jau keliuose leidiniuose, ne vieno pilaitiško poezijos pavasario dalyvė, šį kartą dalinasi giliais mitiniais posmais.

Elenytė

Elenytė, sesuo,

avinėliu paverstą

brolį

veda per pamotės

klastą,

veda žvyruotu,

duobėtu keliu.

Telkšo užnuodytas

Laumės vanduo.

– Sese, lašelį! –

paeit negaliu…

…………………………

Eina ir eina

sesuo Elynė,

už pavadėlio

vedasi brolį

ten, kur likimas

ašmenim švyti,

ten, kur širdis atras

paslėptą lobį.

Eina basa

sesuo Elenytė

vaduoti

jaunėlį brolį…

 

Kaip baigiasi pasakos

 

Ant tavo kamieno vyniosiuos gebene,

Kabinsiuos žaliaisiais pirštukais.

Lapeliai gebenės iš meilės plevena,

Kai prikala širdį plaktukai.

 

Ir plaka širdis, medžio kraują nešioja

Iš žemės šaknų į saulėtą viršūnę.

Ir raitelis broils su žirgu atjoja,

Nušoka nuo risto, kabina karūną

 

Ant medžio šakos, kad gebenė paslėptų

Ir nieks neįtartų – Karalius bernelis!

Žirgelis palaidas prisižvengia lietų

Ir aukso karietą per žliugsiantį kelią.

 

Auksinėj karietoj bernelio mergelė

Baltai išpuošta – tikra karalienė!

Parklumpa bernelis karietai prieš kelią –

Sustabdo ir šnabžda žodelį Jai vieną

 

Jai vieną burtažodį: Myliu ir noriu,

Kad mano Tu būtum varge ir nelaimėj!

Bandyki kantrybe, žodžiu, vandeniu, oru –

Bandyki kuo nori – iškęsiu. Palaimink!

 

Gebenei širdelė suspurdo: „Tuk, tuk!“

Ir šoko žemyn, kartu – karūna...

– Gerai, melagėli, pirma atsistok,

Pažvelk į akis, –  meluoti gana!

 

Ir puolė į glėbį – viens kitą mylėjo,

Kaip medis gebenę, kaip žemę žiema,

Kad saugo užklojus nuo šalčio ir vėjo...

................................................................

Taip pasakos baigias – tokia pabaiga!..

 

metaforinė Itakė

 

balta sala

durys koridorius durys

taip šalta rytais

kai išsikvepia nakties dvasios

ateina rankenos reikiamu laiku

ir laimina vandeniu

prausyklos

pirmiausiai numazgoji kojas

vėliau akis

vanduo tas pats

ir akys regi tą patį

balandį

lesantį  Žmogaus pabertus

juodos duonos trupinius

mes negalim išprotėti

mes lesinam balandžius ir

juodvarnius

pusę vakarienės davinio

atiduodame

besilaukiančiai juodų kačiukų

katei

nes jos kaktoje balta žvaigždė

o visi katinai

tie laikini meilužiai

juodi

net blizga orumu

mes negalim išprotėti

mes dalinamės pusiau

smilkstančią cigaretę

ji labai svarbi

todėl mes negalime išprotėti

pilyje

su kalvio žaizdre išdegintom

grotomis

juodomis ir didingomis

saugančiomis nuo išprotėjusio

pasaulio

mes mylim Gyvenimą

todėl mes negalime išprotėti

mes negalim numirti

taip paprastai

mes galime tik užjausti –

įsileisti jus į savo

 Itakę

 

Išsivadavimas

 

Mesiu per petį šukas –

Mišku stosis.

Rankšluostį dvylikanytį –

Upė plauks, nepalauks...

 

Kol ją perbrisi,

Kol miške taką iškirsi,

Atsiliepsiu aidu, lyg būtų į širdį...

Ašmenys kris, upė plauks

.....................................................

Ir manęs ties krantais nebelauks,

nebelauks...

Upė plauks...

 

Kvailelė ir dilgėlės

 

Sakei protingai – negerai...

Matai – esu kvailelė,

net apsimest nemoku,

vaikštau ir vaikštau

po kapines ir skinu,

vis skinu jas,

o jų tiek mažai,

tik rankas nudilgina,

akis dar,

širdies nepasiekia...

Per brūzgynus eisiu –

rasiu

ir numegsiu Tau

trūkstamą marškinių

rankovę,

nes aš, kvailelė,

taip noriu, taip noriu,

kad vėl į mylimąjį

atvirstum,

nors ir tokį –

juodvarnį –

myliu Tave,

kvaileli...

 

Ragana

 

Aš ragana esu – ne jums, o sau

Likimą pranašystėmis užbūriau.

Tik šluotą atėmė, dabar vaikaus

Užkalusį variklį užsikūrusi.

 

Kažkur ties posūkiu, riba – sugrius

Nusenęs mano perpaletas!

Įlėksiu į lėktuvą – gal suduš

Užburtai meilei šokant menuetą.

 

Aš ragana, ir pranašystės pildosi,

Kaip keturi devynetai apgirtę ant galvų.

Sugroki jais – atvirsiu vėl į Mildą –

Ir šiurkštų žlugtą išvelėsiu dar šilku...

 

Valetas

 

Ir užkimo tau žodžiai sušalę,

Ir nutrūko gitaroje stygos,

Nors suklupęs meldžiausi prie kelio –

Kurčias vakaras rodė tik špygą.

 

Kaip neklysti apakusiam dainiui?

Kaip ne mano priderinti moterį?

Nesuvokiau gyvenimo kainos –

Ne būgninis pasirinktas kozeris.

 

Buvo naktys, kai saulę regėjau,

Tavo juoką žvaigždėm gesinau...

Lyjant rudeniui meilė išėjo –

Ne tą kortą apgirtęs mečiau...

 

Gal gitarą pakeist pistoletu?

Gal sušaudyt vienatvę skylėtą?

Ne karalius aš – vargšas valetas,

Ne man laimė – aš jai pažadėtas...

 

Ilgesio laiškas
 
Atplauk debesim, apkabinki žvilgsniu,
prigluski delnais, lietum prie plaukų...
Kalbėsiu akim, kalbėsiu tyla,
kalbėsiu dar vandeniu, upės brasta.
Dabar man – tik langas, kvadratas dangaus...
Jame debesys, paukščiai lyg mintys,
kur suvelia ūkanas į veidą brangaus.
Bet vėjas pakilęs išblaško jį, kinta
kvadrato paveikslas, tapytas žvilgsniu,
kuriuo švelniai glosčiau tau skruostus.
Užmerkiu akis – girdžiu ir regiu
vėl žydinčią kriaušę, kol vaizdas nutolsta.
......................................................................
Šypsaus tau ir ilgesio laišką siunčiu –
atplauk debesim, apkabinki žvilgsniu...

Būti savimi 

 

Aš skriaudėjams tiesos negvildensiu –
lai jie perkanda tiesą lyg akmenį
pagal savo matavimo matmenį
jiems – akmuo. Aš rasa nuridensiu
savo skausmą nebylų dar kopomis.
Šokinėsiu bangom jūros toliuose –
prisiminsiu, į saulę kai kopėme...
Įsigersiu į tiltą, jo poliuose,
kad gyvenčiau stiprybe – nemirčiau.
Ir tik tau, kai ant tilto rymosi,
bangomis saulei grimztant pamosiu
ir į gelmę su saule panirsiu...

.............................................................
Ir kas rytą ridensiuos vėl kopomis...

Aš skriaudėjams tiesos negvildensiu.
Jiems atleidau. Lai juos sąžinė teisia.
Liūdna tik, kad Gyvenimas keičia,
bet savim dar rasoj nuridensiu...

***

mylimasis

aš atiduosiu Tau

savo ranką

ir įdėsiu į ją

aukso plunksną

dar pridėsiu

širdį

kad man meilę

parašytum

kitokią

...........................

į šokantį liepsnoje

drugelį

į geltoną pienę

į mažos mergaitės

juoką

panašią

tik niekada

mylimasis

nenustok rašyti

nes aš nenoriu mirti

nenoriu…

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį ir minint Spaudos atgavimo dieną – daraktoriaus vaikaitės Dalios Tarailienės posmai

2017-05-04

 

 

 

Dalia Tarailienė nuo 2006-ųjų metų nepakeičiama poezijos pavasarių Pilaitės miške vedėja. Šiuo metu Pilaitės liaudies teatre stato jau trečiąjį savo kūrybos spektaklį. Čia ji scenarijaus autorė, režisierė ir aktorė. Gegužės pabaigoje naujasis pastatymas  „Viesulų tarpuvartėje“ bus rodomas Ukrainoje XIX-ame tarptautiniame profesionalių teatrų festivalyje „Taurijos Melpomenė“ Chersono mieste, su kuriuo Pilaitės bendruomenė pernai užmezgė kultūrinius ryšius. Pagal išsilavinimą Dalia germanistė, tad meilė literatūrai – neatsitiktinė. Pasirodė pasakaitės vaikučiams, dvi poezijos knygelės. Meilė Lietuvai, gimtajam žodžiui, dainai šiai pilaitiškiai perduodama iš kartos į kraują. Jos senelis buvo daraktorius. Tad jos posmai, pasitinkant 15-ąjį poezijos pavasarį „Alsuoja margos mitų gelmės“ ir lygia greta pažymint Gegužės 7-ąją  – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną,  prisimenant carinės Rusijos draudimą gimtąjį žodį spausdinti lotyniškais rašmenimis, rezonuoja su šia diena, kai jam išlikti nesuterštam svetimybėmis, o taip pat brukant į nusistovėjusį raidyną karčią istorijos patirtį menančius ženklus, iškilęs pavojus, aktualūs.


Savos šalies angelas


Aš negimiau kariu ar partizanu,
Nemėgstu kraujo, plūstančio net ir iš priešiškų širdžių.
Bet jei Tėvynei išdavystės rytas aušta,
Aš, kaip lietuvė – vilkė, ginti jos einu.

Nereikia man nei tankų, pistoletų,
Aš moku žodį aštrų kartais pasakyt.
Ir jis į taikinį, kaip strėlė arbaleto
Iššauna. Jų tyla... O aš einu pirmyn.

Aš stoviu prie tų vyrų, kurie ten kovoja.
Jiems reikia duonos, kojinių ir šilumos.
O ją aš su malda ramybei atiduodu,
Už tuos, kurie mus gina nuo Juodos bėdos.

O, Dieve, saugok mus nuo šito žodžio „KARAS“,
Nuo tų baisybių, jau ne kartą patirtų.
Tik vieno dar prašau, o, Dieve geras,
Būti vieningais broliais bet kuriuo metu...

Gal nereikės statyt vėl barikadų,
Gal ir laužai degs sausy vien dėl atminties?..
Nors aš gimiau ir ne kariu, ne partizanu,
Bet būsiu visad angelu savos gimtos Šalies...

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – lietuvių kalbos mokytojos ir literatės kvietimas apsidairyti

2017-05-03

 

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį„Alsuoja margos mitų gelmės“, dedikuojamą prancūziškosios semiotikos mokyklos įkūrėjo, lietuviškosios tautosakos žemiškumo ir dieviškumo atspindžių, ženklų juose tyrėjo Algirdo Juliaus Greimo 100-osioms gimimo metinėms, kurias JUNESKO įtraukė į 2017 m. minėtinų datų sąrašą, o Lietuvos Seimas šiuos metus taip pat paskelbė ir šio mokslininko metais, Martyno Mažvydo progimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė ir
Literatų būrelio vadovė ir pati rašanti eiles Genė Astrauskaitė Remeikienė
pasidžiaugė, jog Lietuvoje gyvuoja VšĮ „Tėviškės alkas“ ir Lietuvių etninės kultūros draugijos žinių bei gyvenimo būdo internetinė erdvė www.Alkas.lt , nuo kurio neatsilieka ir laikraštis www.voruta.lt  taip pat viešinantis baltiškosios pasaulėjautos gvildentojų įžvalgas, ir keldama klausimą „Ar Lietuva turi garsiojo mokslininko Algirdo Juliaus Greimo pasekėjų?“, atsako: jog turi ir kviečia su kai kuriais jų supažinti čia: http://alkas.lt/2010/10/12/baltu-religija... .

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Albertas Antanavičius

2017-04-28

 

 

(Nuotr. Vytauto Visocko)

Pilaitiškio lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas lietuviškuoju Šekspyru (šis jo kūrybinis vardas siejasi su bytnikų ir hipių poetų era Lietuvoje), mūzos vis dar neapleidžia. Jį drąsiai galime vadinti ir bardu (bardas – dažniausiai poetas, kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje). Skaitant Alberto eiles, norisi dainuoti. Tad neturėtų stebinti, jog yra pasirodęs ne vienas jo dainų albumas, kuriame jis žodžių, muzikos autorius ir atlikėjas. Poeto posmams muziką rašė ir profesionalai. Nemažai jo eilių galima aptikti Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose.

 

 Žolė

 

Niekas labai nesupranta,

Niekas perdaug nežino,

Kaip ir kodėl į krantą

Laivas mane sugrąžino;

 

Laivas – kaip rūkas baltas  –

Šypsosi, juokiasi, kalba,

Ir aš verčiuosi per galvą, –

Kad tik paliesčiau tą spalvą;

 

Ir aš manau, kad gera

Verstis per mintį, per žodį –

Įsėdus į šitą galerą

Irkluoti ir nesustoti;

 

Į ten, kur kiaurą dieną

Gerumas ir grožis gyvena, –

Įšokę lengvai į vieną

Duobę, vardu nirvana;

 

Į ten, kur visai nesvarbu

Nei kiti, nei kitokie vardai;

Į ten, kur net juodas tabu

Šviečia baltai ir šventai,

Nes VISKAS tik tam, tik dėl to, tik už tai - - -

Ateities vardas


Kai nekenčiam – tai ligi skausmo,
Kai mylim – tai virš visados,
Jei lemtis grandinėm neprikausto
Prie vilko pėdos.

Ateitis – miglota; lyg primigus;
Akvarelė – išsiliejus po stiklu upelė kvadrate;
Vienas rėmų pasukimas lygus
Vienai raukšlei veidrodžio veide;

Ateitie, ištark bent savo vardą,
Kad aš – perkamą parduodamą – tave
Pastebėčiau ir pažinčiau turgaus minioje
Iš toli ir būtinai iš karto - - -

Kita vertus,

Vadint tave vardu

Būtų nuobodu - - -

Kartos

Žinau, girdėjau: ak, kaip kadais senoliai

Už pokštus ir išdaigas baudė mūsų  – būsimus – tėvus,

Pamokslais ir bizūnais tvatino jiems šonus uoliai,

Žadėdami, kad kitąsyk dar ir ne šitaip bus - - -

Ir dar žinau, kad viskas ... reliatyvu

Ir kad ne visa gera ir gražu, ką mes paveldim iš tėvų - - -

 

Žinau, atsimenu: tėvai mums priekaištavo,

Kad ne to klausom, ne tą žaidžiam, ne taip rengiamės ar mylim;

Kad mokomės ne tik iš jų, tėvų, bet kantriai ieškom SAVO

Ir – apskritai – mes viskuom juos seniai seniai nuvylėm - - -
Ir dar žinau, kad viskas ... reliatyvu
    Ir kad ne visa gera ir gražu, ką mes paveldim iš tėvų - - -
   

Žinau, susiduriu: vaikai dabar tikrų tikriausi vėjai -

Nei pagarbos tėvams, nei darbui, nei valstybei;

Na, ir į ką gi jie atsigimė – bjaurybės barmalėjai,

Velnio sutvėrimai durnanamiui ir cypei - - -
    Ir dar žinau, kad viskas ... reliatyvu
    Ir kad ne visa gera ir gražu, ką jie paveldi iš mūsų –jų tėvų - - -

    Kiekvienas paukštis turi savo lizdą, spalvą, vardą
    Ir tiktai jam vienam būdingu stilium kranksi, čiulba, suokia;
    Kiekvienas laikas turi savo ir tik savo kartą –
    Ne blogesnę, ne geresnę už kitas, o tiesiog kitokią - - -

Luotas

Yriau baltai ir juodai

Sunkų kaimo rankų luotą;

Stūmiau ir taip, ir kitaip, –

Kaip mokėjau ir kaip Viešpaties duota - - -

Ir dieną, – kai buvo balta,

Ir naktį, – kai buvo juoda,

Pikti pavyduoliai net šnabždėdami Dievo vardą

Skandino kaip akmenį mano luotą - - -

Gal jį ras, gal jį ras kada

Po tūkstančio metų kažkas;

Gal ištrauks iš buvusios upės,

Gal iš buvusio kalno iškas;

 

Yriau kasdien, ir kasnakt,

Lūždavo irklai, tirpdavo rankos –

Pasirodo, ir Tėviškės upėj

Gali kilt uraganinės bangos - - -

Meldžiausi ir medžiui, ir žolei,

Ir  vėjui, ir upei – lyg taurei vyno, –

Nors ne gamta, o pikti pavyduoliai

Tarsi akmenis mudu skandino - - -

Ar suras, ar suras mus kada

Po tūkstančio metų kažkas;

Ar iš buvusios upės ištrauks,
          ar iš buvusio kalno iškas
Luoto irklus ir mano rankas;

Gal būsimo laiko archeologai

Iškapstys pasitaikius pirmai progai

Širdimi išskaptuotą

          ir krauju nusmaluotą

Mano mažo gyvenimo luotą - - -

- - -
Te svetimos jachtos kelia ekvatoriuj puotas,

Teraižo marias, vandenynus, kas tik netingi,

Bet – tikėsit ar ne – aš ir mano luotas
Tik Tėviškės upėj buvom ir esam laimingi - - -
- - -

Atsiradus dėkingai progai

Iškapstys ateities archeologai

Širdimi išskaptuotą

           ir krauju nusmaluotą

Seną lietuvišką luotą,

Kuriuo kadaise miškais, arimais, palaukėm –

Kaip išdegę akis ar pametę it pinigus protą –

Yrėmės, stūmėmės, plaukėm
Į žydintį sodą - - -

Nebylys

... dar neteisiu už vakaro tylą
ir už tai, ko seniai nežinai;
kol nejausiu, kad paukštis pakyla
nesugrįžtamai ir amžinai...

... dar neleisiu, kad baigtųsi kelias
ties juoda horizontų riba
ar kad sakinio sąnariui geliant
keiksmažodžiai virstų kalba.

Tik nebylys tikrai žinos,
kaip sunku ištarti žodį;
tik išdavęs tikrai supras,
kad numirti lengviau
                    nei paukštį išduoti...

... dar neliepsiu negrįžtant pareiti,
o sugrįžus – nebūti kartu;
nedėkosiu už prarastą greitį –
man negaila būtų valandų...

... dar nelauksiu, kad ims kaip gegužis
bers tik žiedus klajūno dalia –
obelų ir pavasarių rūšys
ne kas metai vaisingos, deja – – –

Tik nebylys tikrai žinos,
kaip sunku ištarti žodį;
tik išdavęs tikrai supras,
kad numirti lengviau
                      nei draugą išduoti.
- - -
Nesakysiu tau nieko iš ryto, –
ir tas rytas ar bus dar – kažin?
Žodis žvirbliu į tiesą išskridęs
grįžta vanagu mano širdin!

 

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Orai išgąsdino "Darom" dalyvius

2017-04-23

 

Šeštadienio saulėtas rytas gana greitai keitėsi į  lietingą ir vėjuotą dieną. Todėl nesitikėjome, kad kaip kasmet susirinks būriai talkininkų. Nuėjusi į sutartą vietą ir palūkuriavusi nutariau ieškotis bendrininkų "Darom" sutartose vietose. Čia į pagalbą atskubėjo nuo pat ryto Vilniaus miesto savivaldybės savanorius rikiavęs  Želdynų poskyrio vyriausiasis specialistas Vytautas Dabriška. Jo negausūs talkininkai neišsigandę lietaus ir vėjo jau nuo 9 val. ryto surinko šiukšles prie Salotės ežero esančiuose miškeliuose. Nuėjau į nurodytą vietą, kurioje su specialiais "Darom" akcijos maišais talkininkų laukė UAB "Stebulė" darbuotojai.

Talkininkų belaukiant

Neužilgo prie manęs prisijungė pilaitiškė Sandra su sūnumi ir  Pilaitėje gyvenanti Seimo narė Virginija Vingrienė. Vėliau atsirado dar keletas talkininkų. Nors Pilaitės seniūnas nurodė vietas, kuriose dar vis galėjo būti nemažai apšiukšlinta, tačiau mūsų nuostabai, nieko ypatingo neradome. Tikėtina, kad mus pasitiko gana švarūs miškai dėl Pilaitės seniūno nuolatinio rūpesčio juos tvarkyti ir prižiūrėti. Tiktai savaiminiame pušynėlyje už upelio, kur poilsiautojai susikuria laužus, buvo pridaužyta butelių ir primėtyta intymaus naudojimo priemonių. Pažymėtina, kad šios itin nemalonios liesti šiukšlės nuolat pasitaikydavo prie pravažiuojamų kelių ir laužaviečių vietose.

Kadangi ryte praėjęs lietus ir vėjas virto į saulėtą dieną, o miške nesijautė net vėjo, pasiėmusi dar porą maišų patraukiau tolėliau į miškelius šalia Taurupės gatvės. Šie plotai priklauso Vilniaus rajono savivaldybei ir čia išvydau jau visai kitą vaizdą. Prie pat važiuojamosios dalies mėtėsi buteliai, plastikinės pakavimo priemonės, pakeliai nuo cigarečių ir, žinoma, higienos priemonės. Negana to, bent trijose vietose netoli viena nuo kitos gulėjo krūvos statybinio laužo, maišai prikimšti žolės, aplūžę šiferio lakštai ir plastikiniai maišai su šiukšlėmis. Visai netoli apšiukšlintos vietovės  puikavosi skelbimo lenta su užrašu apie parduodamą privatų sklypą.

Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje

šiukšlynai už 30 m nuo kelio ženklų

Susidūrus su aplinkos tvarkymo problemomis nuolat kyla klausimas kam turėtų rūpėti šalia miesto esančios teritorijos ar Vilniaus rajonui, kuriam ir priklauso jas tvarkyti ar Vilniaus miestui, kurio gyventojai dažniausiai čia lankosi.  Jei Vilniaus rajono savivaldybė nenori tvarkyti, prižiūrėti savo teritorijos, tai gal verta ją prijungti prie Vilniaus miesto. Amžinas klausimas, kuris iškyla Vilniaus miesto paribio  gyventojams, tačiau abejotina ar bus sprendžiamas, nes nuolat  atsiranda kitų, spręstinų klausimų.

 

Janina Gadliauskienė

 

Pilaitiškos Velykėlės su mokytojos Genės Astrauskaitės-Remeikienės novele

2017-04-22

 

 

Savaitė po šv. Velykų yra vadinama  Atvelykiu. Anksčiau jis vadinosi vaikų Velykomis  arba Velykėlėmis. Per Atvelykį moterys vėl margindavo kiaušinius, bet jų stiprumą išbandydavo tik vaikai.  Velykėlės  buvo ir tas laikas, kuomet atgimdavo krikštatėvių ir krikštavaikių bendravimas. Krikštavaikiai būdavo apdovanojami margučiais ir saldumynais, dovanėlėmis. Mažieji taip pat nelikdavo skolingi. Jie taip pat savo dvasiškiesiems tėvams parengdavo dovanėlių. Pastaruoju metu retai, kur švenčiamos vaikų Velykėlės. Bet šia proga tinka Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, direktoriaus pavaduotojos ugdymo reikalams Genės Astrauskaitės-Remeikienės novelė.

 

Raštuotas velykinis kiaušinis

 

Tų Velykų ryto niekada nepamiršiu... Kaip ir Kuodukės.
Ir iš kur ji tokia išsirito – nesuprato abi mano mamos. Dvi turėjau: tetukę – mamukę Mariją, mane labiau mylinčią (tikiuos, ir Amžinybėje) nei, kaip man atrodė, tikrą mamą, jos seserį. Taigi, abi mamos negalėjo paaiškinti, kaip iš nekuoduotų vištų būrio kiaušinių galėjo išsiristi viščiukas su kuoduku? Nes ir gaidys Kakariekū buvo be kuodo, o tik su didele, raudona, per visą galvą skiautere – tikras vištų karalius!
Išsirito keturiolika viščiukų ir tik vienas visų vaikų džiaugsmui – su kuoduku. Kai viščiukai buvo dviejų dienų, abi mamos tikrino, kurie iš jų bus mergaitės ir kurie berniukai. Mano Kuodukę atpažino mama Marija: paėmė už kojyčių ir apvertė žemyn kūnelį. Taip ir nutįso galvytė su kuodeliu žemyn, sparniukai atkrito.
– Mergytė! – pareiškė mama Marija ir įdėjo į mano ištiestą suknutės sterblę. O viščiukus, kurie rietėsi, traukė galvytes prie kūnelio, „berniukus“ (mat jie stipresni, nesvarbu, kad ką tik išsiritę) laikė sterblėje vyresnėlė sesutė.
Man iš laimės net kaspinas iš kasytės išsipynė.
– Kuodukė bus mano! – visiems apskelbiau.
Kitą pavasarį Kuodukė jau buvo visa višta ir net dėjo kiaušinius!
O per Šv. Velykas, kaip tvirtino abi mamos, visos vištos vaikučiams deda tik labai gražius, raštuotus, įvairių spalvų kiaušinius. Kiekvienam vaikui – vis kitokio rašto ir kitokių spalvų, kad nesusimaišytų ridenant. Laukiau nesulaukiau Velykų...
Iš vakaro prieš Velykas ilgai neužmigau. Vis mąsčiau, kokių raštų ir spalvų kiaušinį padės mano Kuodukė? Ir kaip gūžtoje reikės jį atskirti nuo kitų vištų velykinių  kiaušinių?.. Ir tik vėlai vėlai, kai jau pro langą liejosi mėnesiena, mano galvelėje užgimė planas, kaip atskirsiu Kuodukės kiaušinį.
Miegojau budriai: krūpčiodama ir sapnuodama, kad Kuodukė tiesiog sprunka nuo manęs plasnodama sparnais ir niekaip neina man jos pagauti... O buvo tokia jauki, net lesė iš mano delniuko...
Kai tik sutarškėjo puodai, supratau, kad jau rytas: tikroji mama, sutarkavusi bulves, keps Velykoms kugelį su kiaulės koja! O skanu!..
Šokau iš lovos ir nukurnėjau pas mamą Mariją. Dar tikroji šūktelėjo:
– Kur dabar!? Dar anksti, miegoti reikėjo!
Mama Marija pynėsi savo gražiąsias juodas kasas ir labai apsidžiaugė mane pamačiusi:
– Kaip gerai, mažule, kad pati pabudai ir atbėgai! Tuoj nuprausiu veidelį, supinsiu kaseles ir pačios pirmos nueisim bažnytėlėn...
– Ne, tetuke – mamuke, aš neisiu jokiu būdu!
– Ką tu, vaikeli, vėl išmislinai? Kodėl neisi?
– Kuodukė man turi velykinį raštuotą kiaušinį padėti!
– Mažute, kaip tu atseksi, kuris bus Kuodukės? Juk vištų penkiolika, visos dedeklės!
– Žinau kaip, bet negaliu sakyti, nes...
– Nu ne, Šventos Velykos, o tavęs aš nenusivesiu bažnytėlėn? Ką kunigėliui pasakysiu?
– Pasakyk, kad man Kuodukė velykinį kiaušinį deda, o aš saugau, kad su kitais nesusimaišytų... Neisiu, tikrai neisiu! – paleidau dūdas.
– Gerai jau, gerai, neik. Duokš kaspinus!
Su rožiniais kaspinėliais ir perlenktomis virš smilkinių kasytėm tetukei – mamukei pasirodžiau labai graži ir ji apgailestavo, kad tokio angeliuko nenusives bažnytėlėn.
Tikroji mama, pašovus krosnin kugelį,  jau pynė kasytes sesėms, bet išeiginių suknelių dar nedavė, nes per pusryčius galime susitepti. Pati pirmutinė išdūmiau kieman.
Buvo labai šilta. Visur žaliavo žolė, darželyje žydėjo saulutės, raktažolės, bet tą rytą jos man nerūpėjo. Žvalgiausi Kuodukės. Už kluono giedojo gaidys Kakariekū. „Ten bus ir vištas nusivedęs“, – dingtelėjo ir nubėgau pažiūrėti.
Bet… Kuodukės nebuvo. Sumečiau, kad bus gūžtoj, tvarte. Nukurnėjau. Viršuje, prie laktų padėtame lovelyje, buvo dvi gūžtos. Vištų kopėtėlėmis užsiropščiau… Na va, mano Kuodukė gūžtoj tupi. Pakėliau nepatenkintą Kuodukę, pažiūrėjau, ar nėra raštuoto velykinio mano kiaušinio. Ne, dar nepadėjo, nes vienas tik – padėlys, paprastas, ne velykinis. Pasikišau kvaksinčią Kuodukę po pažastim, stipriai suspaudžiu dešine ranka ir ropščiuosi žemyn. Viena kasytė užkliuvo už kopėtėlių skersinuke išlindusio vinuko, drykstelėjo ne tik per kaspiną, bet ir per smilkinį. Sustenėjau iš skausmo, bet Kuodukės nepaleidau, kad nepabėgtų su kiaušiniu!
Tik už kluono brūkštelėjau kaire rankute per perštintį smilkinį – drėgna. Pasižiūriu į delniuką – kraujas! „Ot, velnias! – jau mokėjau keiktis. – Pastebės mama, kas man bus…“
Ilgai nesielvartavus, bėgau su Kuoduke už arimo prie didžiosios eglės. Ten brolis su kaimynų berniūkščiais buvo apkasą išsikasę karui žaisti. Aplinkui mėtėsi vokiški ir rusiški „automatai“ – pagaliai ir trumpos lentikės. Viena ranka laikiau vištą, o su kita, įšokusi į apkasą, rausiau gūžtą smėlyje. „Bet jeigu Kuodukei mano gūžta nepatiks, tai pabėgs su velykiniu, o kai išeisim visi į Bažnyčią – susimaišys maniškis su kitais margučiais…“ – smilktelėjo galvon protinga mintis.
Vis dar laikydama Kuodukę pažastyje, išlipau iš duobės, su kojom ritinau į duobę vaikų išmėtytus „automatus”, gal kokius septynis, kad užtektų.
Kai iškasiau apkaso smėlyje pakankamai gilią gūžtą, įtupdžiau į ją išsižiojusią Kuodukę. Pastaroji, kaip ir maniau, iš visų jėgų stengėsi ištrūkti iš mano gūžtos. Vos turėjau jėgų atsiklaupusi abiem rankom ją išlaikyti. Tada prispaudžiau kojomis, pasilenkusi pabučiavau į skiauterę: „Tupėk! Čia tavo gūžta velykiniam kiaušiniui, Kuoduke!“ Su atsilaisvinusiomis rankomis dariau gūžtai stogą: suguldžiau pagalius ir lentukes. „Dabar nepabėgs!“ – džiaugiausi. „Kut kuda, kut kudą!“ – užkudakavo uždengtoj gūžtoj višta. Išsigandau, kad išgirs seserys ar brolis ir išdraskys mano Kuodukės gūžtą, paims kiaušinį! Išlipau iš duobės ir priskyniau nuo nusvirusios didelės eglės šakos smulkių šakelių. Spygliai badė delniukus... Parsinešiau šakeles į apkasą, užklojau pagalius, lentikes ir iškapstytą smėlį užžėriau ant viršaus. Vištos kudakavimo beveik nesigirdėjo.
– Skruzdėlyte, kur tu! Pusryčių! – kieme šaukė brolis pravarde, kurią man įdėjo Dichlerių Dyteris, dičkis antraklasis kaimynų vokietukas. „Mažytė kaip skruzdėlytė!“ – kartą pasišaipė ir prigijo. Labai pykau ant dičkių, nes ir aš norėjau būti didelė ir eiti į mokyklą…
Greitai parbėgau namo.
– O Viešpatie! – sukliko mama. – Kas atsitiko, vaikeli!?
Pasirodo, buvau išsimurzinusi krauju ir žemėmis visą veiduką, pusė plaukų išsidraikę, be kaspino.
– Kas atsitiko, mažute? – prausdama bliūde man veidą ir rankas klausinėjo mama.
– Nieko, – išsigandusi apsiverkiau… Ir meldžiau savo Angelo sargo, kaip išmokė tetukė Marija, kad manęs daugiau netardytų. Kentėjau spirituojamą įdrėskimą ir tylėjau, kai mama bare vyresnėlius, jog mažosios neprižiūrėjo.
– Pusryčiaukit greičiau, tada papuošiu, kad į šventines pamaldas nepavėluotume! Jau kadais tetukė išėjo... – pareiškė.
Susigūžiau. „Juk aš tai negaliu eiti! O jeigu į apkasą ateis Dyteris ir užlips ant Kuodukės? Sutraiškys toks drimba ir Kuodukę, ir mano velykinį margutį!“ – vos vos nepravirkau.
Kai mes, vaikai, papusryčiavome ir kai mama mus gražiai papuošė, perpynė man kasytes su baltais kaspinais, užrišo batelių raištelius, kad paleidau dūdas!
– Na, kas gi, vaikeli?
– Jei ateis Dyteris, mano Kuodukę ir velykinį kiaušinį sutryps!
– Kodėl jis sutryps Kuodukę? Juk ji greita, pabėgs!
– Nepabėgs! Kuodukė mano gūžtoj, apkase! Dyteris įšoks, kai būsim Bažnyčioj, ir sutryps! – raudu...
– Ką? Mūsų apkase? Gūžtoj? Ką čia vėl ta skruzdėlytė sugalvojo! – užriko bjaurybė brolis.
– Bėk, pažiūrėk, kur ten ta višta, – paragino brolį mama...
Labai greitai brolis pardūmė klykdamas:
– Kuodukė negyva! Mama, Kuodukė negyva! – dviem rankom ištiesęs Kuodukę į priekį įlėkė brolis. Kuodukės galva nusvirusi, kuodas žemėtas, sparnai nukeipę... Mama apčiupinėjo Kuodukės krūtinę, prikišo prie ausies, pasiklausė ir kaip su yla dūrė man širdin:
– Dar plaka... Persirenkit! Į Bažnyčią neisim. Reikia nukirsti vištai galvą, neišgyvens. Nupešit...

 

Susitikimas su gydytoju Egidijum Staigiu

2017-04-22

 

 

Kviečiame į pavasarinę talką!

2017-04-20

 

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Ona Gaidamavičiūtė

2017-04-13

 

 

 

Ona Gaidamavičiūtė nebe pirmą kartą įsijungia į pilaitiškąsias  poezijos šventes. Dar visai neseniai gyveno Pilaitėje. Šiuo metu ji mūsų kaimynė iš Viršuliškių. Studijavo lituanistiką ir menotyrą. Ne viena solidi leidykla, prieš išleisdama knygą, kalbos redagavimą patiki Onai Gaidamavičiūtei. Eiles pradėjo kurti po Mamos mirties. Tada buvo dvidešimties. Dalį eilėraščių paskelbė almanache „Varpai“, žurnale „Bajoras“. Pasitinkant 15-ąjį poezijos pavasarį Pilaitėje, dalinasi savo naujai gimusia kūryba. Kokia ji, patiems spręsti:

Gijos... 

 
Voratinklių gijos beauštant saulei...
Gijos...
Plonytės nematomos gijos...
Iš kurių išaustas ŠIRDIES audinys...
Gijos...
Gyvenimo linijų gijos...Išraizgytos kiekvieno mūsų delnuose...
Gijos...
Taip atrodo upės iš paukščio skrydžio...
Mūsų žemė, regis, yra išraizgyta gyvenimą, gyvybę teikiančių upių tinklu (juk kur vanduo – ten gyvybė, gyvenimas)...
Taip norisi, kad daugiau jungiančių gijų būtų tarp mūsų...
Taip norisi, kad visi susikibtume rankomis ir sukurtume vienybės tinklą...vienybės audinį...
Ir kad nebijotume drąsiai ištiesti rankos savo broliui ar sesei...
Saulė

***

Paukščiai pragysta ant žaliaakio namo kraigo
Nidos
Kopų
Papėdėje...
...
Angelas
Dievas
...
Puikybė
Tuštybė...

Beauty of moments
and Vanitas...

PRASMĖ – TIK MEILĖJE...


***

Pakeliui su Jonu Aisčiu...

Mano Sesuo –
Rudenio žolė...

Mano Sesuo –
Lietaus melancholija...
Saulės agonija...


***

Aš išeisiu į pavasarį
Basomis kraujuojančiomis kojomis,
Aižydama grubų žiemos įšalą,
Laužydama varveklius nuo langinių...


***
Išnykti išnykti išnykti
Ištirpti tyliai
Numirti...

Bet GYVENIMAS – DIDŽIAUSIA DIEVO DOVANA...


***


TŪKSTANTMEČIUS MENĄS
SENAMIESČIO GRINDINYS
SUSKELDĖJO
PASITIKDAMAS PAVASARĮ...

Jos išniro iš balto sniego ir balto ledo – – –
Jų atspaudai ledo dantiraščiuose...
– – –
Neprisimenu vaikų vardų
Jie užšalo išdžiūvusiose Sėlos upėse...
Tūkstantmečių ledynų arimuose...
Saulė


***

Ryto saulės šypsnys
pro užuolaidą pasrūva
...ir švelniai paglosto skruostą, sušildo mintį bundančią, ir kviečia Būti...

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Liutauras Stoškus. Kalba ginant Lukiškių aikštės liepas

2017-04-07

 

 

Sakiau, kad noriu kalbėti apie Lukiškių aikštę, bet iš tikrųjų tai bus pokalbis apie mus ir mus supančią aplinką. Ne vien gamtinę. Žmones taip pat. Lukiškių aikštė tėra tik ryškus pavyzdys to, kiek mums yra svarbūs simboliai, kiek mums yra svarbi visuomenės nuomonė. Galų gale, – kiek mums yra svarbi miesto gamta.

Nesinori pradėti kalbos visiškai biurokratine mintimi, kuri būtų tiesiog priminimas, kad Miesto planavimo ir plėtros komitetas yra aiškiai, nedviprasmiškai pasisakęs, jog pasirinktas aikštės „sutvarkymo“ modelis yra ydingas. Nes tai, kas daroma ir planuojama daryti aikštėje, nėra jos tvarkymas, o jos rekonstrukcija. O kaip turi būti daroma tokių objektų kaip Lukiškių aikštė rekonstrukcija, teisės aktai nustato labai aiškiai. Pirma – konkursas, tada – architektūrinis projektas, kuris pristatomas visuomenei, visuomenė išsako savo pastabas projektui, tuomet jis, jei reikia, koreguojamas ir tada jau prasideda projekto įgyvendinimas. Tai, kaip elgiamasi su Lukiškių aikšte, yra viso proceso apvertimas nuo kojų ant galvos. Mes iš pradžių parenkame darbų rangovą, o prasidėjus darbams pradedame aiškintis, kas čia bus daroma. Bus Vytis, nebus Vyčio.

Tiesą pasakius, net ir aiškinimuisi mažai erdvės  palikta. Tai, kad prieš pradedant darbus buvo sudaryta visuomenininkų komisija, kurioje bendrais bruožais buvo pristatyta ir aptarta aikštės formavimo idėja, yra sveikintinas dalykas. Tačiau dabartiniame etape atsirandantys sprendiniai akivaizdžiai rodo dvi problemas. Pirma, kad aikštės sutvarkymo vizija tuo metu dar nebuvo iki galo aiški, ir antra, kad į procesą nebuvo įtrauktos visos suinteresuotos visuomenės grupės. Dabar visi esame varomi į kampą aiškinant, kad jau nėra laiko viską iš naujo aptarinėti. Toks elgesys nepateisinamas. Dabar kaip tik tas metas, kai turime dėl visų dalykų sutarti ir paviešinti galutinį sutarimo projektą. Tai būtina. Dėl  mūsų visų.

Savo kalbą iš tiesų norėjau pradėti, pasiremdamas architekto, semiotiko Justino Dūdėno išsakyta mintimi, kad architektūra, kad ir kaip ją suprastume, beveik visada yra politiška. Tai reikštų, jog „sukurtos struktūros veikia mus ne mažiau, nei kalnai, jūros, upės“, kurios, „nubrėždamos politines sienas, tampa geopolitiniu veiksniu“, „tik mažesniu masteliu“. Tai reiškia, kad kalbant apie tokių objektų kaip Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas tvarkymo sprendimus, neišvengiamai transliuojama žinia apie tai, kokios yra miesto ar visos tautos, jei tautą vis dar suprantame kaip centrinę valstybės ašį, nuostatos, požiūris ir politiniai siekiai. Todėl tokių objektų tvarkymas negali būti vien tik keleto tarnautojų ir statybinės įmonės reikalas. Tai toks pat politinis reikalas, reikalaujantis plataus visų visuomenės sluoksnių sutarimo, kaip šalies vystymo krypties parinkimas. Tik lokalesniu masteliu. Bet susitarimas dėl to ne mažiau svarbus. Nes kalbame apie visuomenės pasirinkimus.

„Architektūra visuomet turi viešąjį veidą“ (cit. J. Dūdėną). Net jei ja siekiama to veido neturėti. Kai kalbame apie tokius objektus, kaip Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas, kurie yra ne tik Vilniaus, o visos Lietuvos veidas, nesunku suprasti, kodėl visuomenės dėmesys ir jautrumas yra padidintas. Todėl, pavyzdžiui, visiškai nestebina, kad vakar vakare Nacionaliniame muziejuje pristatant Gedimino kalno tvarkymo istorinę apžvalgą ir kalbant apie tolesnio tvarkymo perspektyvas, muziejaus salė buvo pilnut pilnutėlė. Juk ir Gedimino kalnas yra mūsų visuomenės veidas. Rūpestis Gedimino kalnu yra susirūpinimas dėl mūsų veido. Kol yra tų, kuriems svarbus mūsų veidas, tol yra ir vilties, kad šiame krašte gyvens už to krašto likimą atsakingi žmonės.

Todėl visuomenės noras ir siekis būti svarstymų proceso dalyviu kyla ne vien iš nepasitikėjimo. Jis kyla iš pilietiškumo, iš noro būti kūrimo akto dalimi. Tad tokį norą bei pastangas reikia tik sveikinti ir skatinti. Nes tai – sveikos visuomenės požymis. Nebent kam būtų paranku turėti ligotą ir apatišką visuomenę.

Tačiau taip pat yra pagrindo ir nepasitikėjimui. Jau minėjau nuo kojų ant galvos pastatytą Lukiškių aikštės tvarkymo procesą. O kur dar Libeskindo projektas, kai prisidengiant architektūriniu konkursu, stumiamas bendrojo plano reikalavimų neatitinkantis sprendimas.

Ar galima tikėtis visuomenės pasitikėjimo, kai projektuojant Lukiškių aikštę, atskaitos sistema yra projektuotojos, kad ir kokia gera ji būtų, vizija, o ne jos kontūrus apibrėžiantis žaliasis aikštės rūbas. Jau požiūris, kad medžiai trukdo vizualinei ašiai, rodo, kad yra  pasiklysta prioritetuose, ir grąžina mus mažiausiai pusšimtį metų į praeitį, kai buvo manoma, jog miesto pagrindiniai akcentai yra stiklas ir betonas, o želdynai tik užpildo tarpus tarp jų. Kažkodėl pamirštama, kad želdiniai miestuose atlieka ne tik estetinę, bet ir ekologinę, istorinę, kultūrinę ar net socialinę funkciją. Turiu priminti, kad paskaičiuota, jog vienas aras medžių sulaiko apie 300–350 kg dulkių per metus! O pasodinus naują medį jis savo brandą pasieks tik po 30 metų. Pamirštama, kad Lukiškių aikštė yra viena iš nedaugelio erdvių, kur medžių masyvas auga dar ne ant betono ir gali itin efektyviai miesto centre švarinti orą. Todėl Miesto planavimo ir plėtros komitete svarstant pasiūlymus dėl želdinių Lukiškių aikštėje tvarkymo, komiteto nariai vieningai pasisakė dėl to, kad tvarkant aikštę būtų siekiama išsaugoti geros būklės želdinius. Kodėl per prievartą yra brukama susigalvota vizija ir nesistengiama išgirsti kartu su mumis gyvenančių miestelėnų noro išsaugoti tai, kas jau yra? Tikrai yra begalės būdų, kaip sutvarkyti šaligatvius, kad būtų išsaugoti ir greta augantys medžiai. Pravartu priminti, kad Želdynų įstatyme 3 str. 7 dalis sako, kad pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus, turi būti įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Ar noras išsaugoti geros būklės medžius, atsižvelgiant į jų ekologines funkcijas, nėra pakankamas motyvas pakoreguoti vizualinę ašį? Ir iš karto, užbėgdamas už akių galimoms spekuliacijoms dėl to, kas yra gera/negera medžio būklė, noriu pacituoti to paties Želdynų įstatymo 16 str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kad ginčytinais atvejais, siekiant įvertinti želdinių ekologinę ir estetinę svarbą, turi būti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atliekama želdinių būklės ekspertizė. Mūsų pačių dar neseniai pasitvirtintų taisyklių dėl želdynų ir želdinių apsaugos 17 punkte aiškiai sakoma: kai reikalinga papildoma informacija apie želdinių būklę ar kyla ginčų dėl želdinių, numatytų kirsti ar genėti, būklės, sušaukiama komisija, kuri Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atlieka želdinių būklės ekspertizę, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims. Labai raginu tuo keliu ir eiti.

 

Lukiškių aikštės rekonstrukcija - tik iškirtus liepas?

2017-04-04

 

Jau daugiau kaip metai, kai Lukiškių aikštėje vykdoma aikštės rekonstrukcija. Iki dabar  darbai buvo atliekami aikštės centre nepaliečiant aikštės perimetru augančių liepų. Tačiau dabar SĮ „Vilniaus planas“, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento kuruojama įmonė, derindama techninį projektą, nutarė iškirsti 45 liepas aplink aikštės perimetrą ir visą eilę liepų Vasario 16-osios gatvėje nuo Lukiškių aikštės pusės. Nors projekto viešame svarstyme pereitais metais apie tai nebuvo net užsiminta, bet SĮ „Vilniaus planas“ specialistai teigia, kad toks yra jų sumanymas.

 

Lukiškių aikštė yra viena svarbiausių Vilniaus miesto reprezentacinių, istorinių įvykių ir vilniečių lankymo vieta. Per šimtmetį susiformavusi aikštė su brandžiomis liepomis ir nuostabia erdve, leidžiančia atsikvėpti nuo miesto šurmulio, yra mėgstama daugelio vilniečių ir miesto svečių. Todėl pereitais metais Lietuvos architektų sąjungos patalpose, svarstant aikštės rekonstrukcijos projektą, pilnutėlėje salėje dalyvavo žinomi architektai, specialistai, visuomenininkai ir vilniečiai, kuriems rūpėjo šios aikštės likimas. Pristatymo metu susirinkę buvo supažindinti su aikštės istorija, jos paskirtimi ir kaip ji įgavo šiandieninį pavidalą. Buvo nurodyta, kad aikštės rekonstrukcija apsiribos reprezentacinės erdvės nuo Gedimino prospekto pusės, kitų erdvių, takų sukūrimu ir naujų dekoratyvinių medžių šalia liepų eilių iš vidinės aikštės pusės užsodinimu. Galimai todėl, kad nebuvo net užsiminta dėl aikštės pagrindinės puošmenos, brandžių liepų naikinimo, projektas prieštaravimų nesulaukė ir neužilgo pradėti įgyvendinti darbai.

 

Į Želdynų planavimo visuomeninės komisijos (- Komisijos) posėdį prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos š.m. kovo 17 d. atvykę SĮ "Vilniaus planas" specialistai ir Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė pareiškė, kad tvirtinamame techniniame projekte numatyta iškirsti aplink aikštės perimetrą 45 liepas ir 13 liepų Vasario 16-osios gatvėje nuo aikštės pusės. Paklausus kodėl priimtas toks sprendimas, ar gal prisirišta prie tam tikro istorinio laikotarpio, architektės Jurgos Silvijos Večerskytės-Šimeliūnės buvo atsakyta, jog toks yra jos matymas. Specialistai aiškino, kad numatytos kirsti liepos anksčiau buvo netinkamai nugenėtos, todėl jų vainikai yra susiformavę kitaip negu likusių ir kai kurie per tankiai susodinti augalai nepalieka vietos laisvai vešėti kitoms liepoms. Tačiau Komisijai praeitų metų pabaigoje surengus išvyką į Lukiškių aikštę, Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė jau minėjo apie galimai planuojamą liepų naikinimą, bet sutiko su Komisijos nuomone. Lietuvos arboristikos centro vadovas, Komisijos narys Sigitas Algis Davenis pažymėjo, kad numatytos kirsti liepos yra patenkinamos būklės ir, atitinkamai jas prižiūrint, jos dar gali ilgai gyvuoti.  Todėl jo nuomone, kirstinos tik viena ar dvi liepos aikštės teritorijoje ir Vasario 16-osios gatvėje - viena liepa.

 

Miesto medis kol užauga patiria nepaprastai daug išbandymų. Jo šaknys paviršiuje įkalinamos asfaltu ar plytelėmis, ant jo žiemos metu nuolat pilama druska, kenčia nuo įvairių vibracijų, taršos. Todėl jau vien tai, kad medis sugeba užaugti ir toliau išgyventi, turi nusipelnyti nepaprastos pagarbos ir požiūrio. Tačiau biurokratinėms savivaldybių institucijoms paprasčiau medį nukirsti ir pasodinti naują, atvežtinį, tam panaudojant nemenkas europines lėšas.

 

Želdynų planavimo visuomeninė komisija siūlo vilniečiams nepasiduoti atskirų specialistų biurokratiniams sprendimams už juos nuspręsti kaip turi atrodyti miestui svarbios erdvės ir kviečia apsijungti ne tik dėl Lukiškių aikštės, bet ir planuojant įgyvendinti Kalnų parko rekonstrukciją. Išklausiusi SĮ "Vilniaus planas" darbuotojų ketinimus panaikinti nemenką skaičių Lukiškių aikštės liepų, komisija reikalauja surengti pakartotinį viešąjį svarstymą.

 

Janina Gadliauskienė

 

Pirmoji Teatro diena Pilaitėje ir pilaitiškio Rimo Sakalausko „Auksinis scenos kryžius“

2017-03-28

 

 

Tarptautinės teatro dienos proga Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva surengtas pirmasis jos paminėjimas. Džiugu, kad Vilniaus senjorų teatras įsitraukė į šį renginį parodydamas pilaitiškio ir šio teatro vadovo, režisieriaus, scenaristo, aktoriaus Vytauto Mikalausko mūsų dienų aktualijas atliepiančią pjesę „Du likimai“. Nelengva buvo aktoriams antrą dieną iš eilės, ir dar prieš tai būnant gastrolėse, vaidinti tą patį spektaklį (http://youtu.be/X7ksnJZb4_Y). Bet spektaklis žiūrovus, tarp kurių nemažai buvo Pilaitės senjorų dienos centro „Diemedis“ lankytojų, sujaudino. Neliko abejingų. Ir pasijuokta, ir ašara nubraukta, ir pagalvota, ką iš ties reiškia žodis „Tėvynė“, o ypač, kai netikėtų aplinkybių verčiamas ją palieki. Kaip ir buvo skelbta, po spektaklio buvo galima žiūrovams ir teatro kūrėjams pabendrauti prie arbatos. Tuo pat metu Lietuvoje vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Vieną jų pelnė ir šviesų dailininkas (vaizdo projekcijų kūrėjas) Rimas Sakalauskas iš Pilaitės (http://www.youtube.com/watch?v=VBkypEQVtqQ). Įdomu: jo mama Vanda Sakalauskienė ir sesuo Elena Sakalauskaitė (jos fotoparoda „Sužeista vieta“ iki kovo 30 d. veiks VšĮ Kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“) yra vaidinusios Pilaitės liaudies teatro pastatyme „Trys didieji norai“ (http://www.youtube.com/watch?v=RcTHc6eRROw&t=16s), o Jonas Sakalauskas šiuo metu be savo vokalinės veiklos „El fuego“ grupėje, vadovauja Klaipėdos muzikiniam teatrui. Beveik vis šeimos nariai aktyvūs teatralai. Atgyja ir Pilaitės liaudies teatras 2008 metų pabaigoje įsikūręs po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu. Gimdomas Dalios Tarailienės jau antrasis spektaklis tarptautiniam profesionalių teatrų „Taurijos Melpomenė“ festivaliui šiais metais jau 19-ąjį kartą vyksiančiam Chersone (Ukrainoje). Jo premjerą pilaitiškiai turėtų pirmi pamatyti. Renginį pagerbė ir pilaitiškė, Seimo narė, Virginija Vingrienė, kuriai taip pat teko vaidinti Pilaitės liaudies teatre ir kuriai teatras vis dar svarbus (http://youtu.be/wEh7FlKa4dU).

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Mielieji, Tarptautinės teatro dienos proga kviečiame į Vilniaus senjoro teatro spektaklį Pilaitėje!!!

2017-03-22

 

 

*

Po ilgesnės pertraukos Pilaitėje pamačius Vilniaus senjorų teatro pastatymą

 „Dobilėlis penkialapis“ (pagal Balio Sruogos  pjesę, kurią režisavo profesionalus režisierius iš Pilaitės Vytautas Mikalauskas), kilo mintis dažniau susitiki.

 Kitam jų spektakliui pasirinkta Tarptautinė teatro diena, švenčiama nuo 1962 m. kovo 27d. Sumąstyta į spektaklį pakviesti ne tik teatro mylėtojus, bet ir

Pilaitės teatrų židinių kurstytojus ir vaidinančius juose.

Visi kviečiami pasižiūrėti dar vieno daugiau nei 50 metų gyvuojančio kolektyvo pastatymo:

 

Kovo 27-ąją (pirmadienį) 18 val. 30 min.

Martyno Mažvydo progimnazijos aktų salėje (Vydūno g. 17A)

VILNIAUS SENJORŲ TEATRO

s  p  e  k  t  a  k  l  i  s

„DU LIKIMAI“

(scenarijus ir režisūra Vytauto MIKALAUSKO)

--*--

Jei ateidami į spektaklį pasipuošite kaip į šventę, o dar su savimi bendram stalui prigriebsite šiek tiek vaišių, tai ir patys, ir Jums vaidinę pajus – į Pilaitę užsuko tikra Tarptautinė teatro  diena.

Po spektaklio prie arbatos puodelio galėsime padiskutuoti su gyvaisiais teatro kūrėjais ir artistais.

*

Maloniai visų lauksime pirmoje Pilaitės teatro šventėje

*

Vo „Pilaitės bendruomenė“

*

 pasiteiravimui el. paštas:

pilaites.bendruomene@gmail.com

*

Su Tarptautine poezijos diena! Artėjantis Pilaitiškasis poezijos pavasaris bus su Algirdo Juliaus Greimo prasmių vandenynais. Maloniai kviečiame jau dabar įsijungti!

2017-03-22

 

 

 

Pilaitėje numatytas poezijos pavasaris šių metų gegužės 27-ąją bus jau 15-asis – jubiliejinis (jos miškelyje  tokie pavasariai rengiami nuo 2003-ųjų).  Jis papildys nuo 1965 metų Nemariojo dainiaus Justino Marcinkevičiaus inicijuotą ir iki šiol Lietuvos Rašytojų Sąjungos kiekvieno pavasario gegužės antrąją pusę tęsiamą po visą kraštą platų Lietuvos ir poetų iš svetur kūrybos pristatymą. Na, o pilaitiškasis, siekiant prisiminti Didžiuosius lietuvius, garsinusius ar tebegarsinančius Lietuvos vardą pasaulyje, skiriamas Algirdo Juliaus Greimo (19170309-19920227) 100-osioms gimimo metinėms, kurios įtrauktos į JUNESKO minėtinų datų sąrašą, o Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius metus paskelbė ir A. J. Greimo metais (daugiau apie šį Didįjį lietuvį galima sužinoti čia: http://youtu.be/pbk5yizOYbw ir  čia: http://youtu.be/um8mOaVtdgo). Skirdami pilaitiškąjį poezijos pavasarį pasaulinio garso mokslininkui (gyvuoja jo įkvėpta prancūziškoji semiotikos, pasakojimo prasmės aiškinimo, mokykla (jis yra tapęs ir žinomo italų  rašytojo Umberto Eko romano „Rožės vardo“ personažo prototipu), publicistui, rezistentui Algirdui Juliui Greimui, pavadinę „Alsuoja margos mitų gelmės“, tikimės sulaukti dėmesio Lietuvoje jo darbus tiriančių profesorių ir Pilaitėje gyvenančio jo antros eilės vaikaičio, ir, svarbiausia, vietos, kaimyninių Pilaitės rajonų ir visoje Lietuvoje žinomų poetų ir  pradedančiųjų literatų dalyvavimo ir jų eilių. Tad visų amžiaus grupių vietos ir Pilaitės kaimyninių rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjus kviečiame jau dabar savo kūrybą siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Tuomet jūsų  kūryba  bus galima pasidalinti  ne tik  pilaitiškame poezijos pavasaryje, bet ir šioje mūsų svetainėje, o jei jos susirinks pakankamai, galbūt ją išvysite pasirodant ir atskiru leidiniu. Primename:  poetas –  kuo tikriausias sudievintos tolimos tradicinės atminties nešėjas ir amžinasis jos palaikytojas. Tarptautinės Poezijos dienos proga nepatylėjo ir Nežinomas Pilaitės giesmininkas. Štai ką jis šiam kartui sueiliavo:

 

Dydi prasmė nugriuvusi prie durų


Vėl ryto laukia būti suprasta.


Jos nuotaika širdy pabjuro,


Pajuto esanti kažkam našta.


Nutiestas tiltas be prasmių prasmės neturi –


Kepurė siūta iš visų kampų.


Ženklai jos dygsniuose krantais sugulę


Vis laukia laiko įmintų tiesų.


Gali ir tu pakelti tą kepurę.


Pažvelgt į ją palipęs ant Dausų.


Joje surast save ir mirusią Motulę,


Atrasti prasmę valdomą visų,


Nusišypsot, pasveikint Ryto aušrą,


Ištart: ir pats dydi prasmė ESU.


Pilaitėje jau antroji Elenos Sakalauskaitės vizualinio meno paroda „Sužeista vieta“, į kurią esate maloniai kviečiami

2017-03-19

 

(Nuotr. parodos autorė Elena Sakalauskaitė – Aliūtė)

 

Beveik prieš metus Pilaitės VšĮ kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ Elena Sakalauskaitė, žengianti pirmuosius žingsnius vizualiniuose menuose (beje, ji sesuo spėjusio plačiai šioje srityje išgarsėti pilaitiškio Rimo Sakalausko), pilaitiškius ir visus vilniečius pakvietė į intriguojantį kompiuterio vizualiniais sprendimais paremtą projektą „Pilaitės vaiduoklis“ su kvietimu visuomenę įsitraukti į diskusiją „Vaiduokliai kasdienybėje“. Tarp renginio dalyvių išsivystė įdomūs pamąstymai, neaplenkę ir paties žinomiausio Pilaitės vaiduoklio – XIX a. pradžios, kaip rašė to meto kultūrologas ir publicistas A. H. Kirkoras: Pilaitės dvare gyvenusios ir kūrusios grafienės Onos Radvilaitės-Mostovskos gotikinės apysakos „Pilaitės vaiduoklis“ personažo, pamažu tampančio literatūrinės Pilaitės atributu (diskusijoje dalyvavusių pasisakymų vaizdo įrašai čia: https://www.youtube.com/.. ir čia – https://www.youtube.com/.. ). Jei praeitą kartą buvo galima grožėtis tik kompiuterio vizualine ir karpinių instaliacija, tai dabar be besikeičiančių vaizdų ant ekrano taip pat pristatomi ir drobėse įamžinti sužeistos Pilaitės vaizdai – fotografijos. Tai paveikslais ant drobės paversti Pilaitę nepuošiantys vaizdai bet  taip, kad jie, tarsi turėję kelti negatyvą, atvirkščiai – gimdo pozityvą. Autorės paradoksalaus kūrybiškumo dėka paversti kuo tikriausiu menu. Jie labai maloniai žiūrisi ir galėtų papuošti ne vieną  tiek viešą, tiek ir privačią erdvę (beje, juos galima įsigyti). Paroda turi ir mecenatą. Tai – Agnieška Juzefovič. Parodos atidarymo metu Elena Sakalauskaitė atsakė į klausimus. Jie čia: – http://youtu.be/1GznUQRGSb4. Paroda veiks iki kovo 30 d. Atidaryta nuo 12 val. iki 20 val. Taigi, turite laiko visa tai patys pamatyti.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Savivaldybių tarybos lieka be teisės

2017-03-16

 

 

Žemaitija pasipriešino prieš skalūno dujų gavybą, išsaugodama savo įprastą gyvenimą ir gamtą. Tame procese aktyvią poziciją išreiškė savivaldybės. Jų priimti sprendimai didele dalimi lėmė ir investitorių atsitraukimą. Tokie pilietiški susitelkimai, savaime aišku, neliko be dėmesio ir kai kam galėjo virsti galvos skausmu. Kol Vyriausybė žvalgosi tik į siūlomas investicijas, nesiaiškindama kaip jos paveiks aplinką, žmonių gyvenimus, pramonės bendrovės nuo aktyvaus dalyvavimo teritorijų planavime nustumia ne tik visuomenines organizacijas, bet ir savivaldybes.

 

Savivaldybių vaidmuo vertinant poveikį aplinkai

 

Savivaldybių tarybos gali nuspręsti ar  pramoninis pastatas turėtų būti statomas jai priklausančioje teritorijoje. Taip buvo iki dabar. Tačiau šiuo metu Aplinkos ministerija teikia naujos redakcijos planuojamos veiklos poveikio aplinkai įstatymo (PAV) projektą, kuriame iš savivaldybių tarybų atimama teisė vetuoti jai netinkamą objektą.

 

Visuomenę objektai, teršiantys aplinką, pradeda jaudinti tuomet kai jų statybos jau pradėtos. Tik atsitiktinumo dėka kartais pavyksta sužinoti apie tokią planuojamą statybą ir aplinkiniams gyventojams laiku gauti informaciją. Šiame procese ne kartą svarbų sprendimą gyventojų naudai yra priėmusios savivaldybių tarybos.  Pagal dabar galiojantį PAV įstatymą, PAV ataskaitos rengimo procese,  jos gali svarstyti programą ir nepritarti planuojamai ūkinei veiklai. Tokiu būdu, objekto ūkinė veikla stabdoma iki tol kol sprendimas bus pakeistas.

 

Daugeliu atvejų planuotos statybos, kaip pereitais metais dėl krematoriumo Vilniuje, Olandų gatvėje, anksčiau - skalūnų dujų gavyba Žemaitijos rajonuose ar kiaulių fermų objektai savivaldybių taryboms nepritarus buvo sustabdyti.

 

Ne vienerius metus lobistinės organizacijos stengiasi panaikinti galimybę savivaldybėms dalyvauti priimant sprendimus dėl taršios pramonės. Į PAV įstatymą buvo įkelta nuostata, kad statant valstybinės reikšmės objektus savivaldybės šiame procese jau nedalyvauja. Tačiau ir šito pasirodė per maža, dabar norima savivaldybių tarybas iš viso nušalinti dėl sprendimų ar jų teritorijoje galima tarši pramonė.

 

Kaltinimai korupcija

 

Savivaldybių tarybos dažnai yra kaltinamos tuo, kad priima korumpuotus sprendimus. Atsieit, padėdamos konkurentams šitaip nustumia investitorius. Aplinkos ministerijos tarnybos teigia suskaičiavusios apie dešimt ar trisdešimt tokių atvejų per dešimt metų. Kiek šis teigimas yra pamatuotas galima tik spėlioti, nes Aplinkos ministerija ir teikia šį įstatymo projektą, bet tampa pagrindiniu argumentu Seimo aplinkos apsaugos komitete įrodinėjant kodėl savivaldybių taryboms turi būti atimta teisė  dalyvauti planuojant taršią pramonę. Nors korupcijos apraiškų pakanka kiekvienoje institucijų valdomoje ūkinėje veikloje ir jų išaiškinimas yra specialiųjų tarnybų pareiga, ministerija tai pateikė kaip vieną reikšmingiausių argumentų.

 

Įstatymo projekte savivaldybėms ribojama teisė dalyvauti ne tik dėl pramoninių objektų statybos, jos negalės poveikio aplinkai vertinimo rengėjams teikti pastabas arba reikalavimus dėl ataskaitos papildymo, dėl  poveikio aplinkai vertinimo atrankos pakartojimo ir t.t.  Įstatymo projekte paliekama derinimo funkcija su savivaldybėmis. Tačiau derinimas vyktų ne su savivaldybių tarybomis, o su savivaldybių administracijos direktoriumi ar jo pavaduotoju.

 

Vietiniai gyventojai apie planuojamą taršią pramonę savo gyvenamosios vietos pašonėje dažniausiai sužino kai būna priimtas sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo. Tačiau pagal dabartinį įstatymą jie per 20 dienų gali pareikalauti pakartoti svarstymą ir paprastai turi galimybę patys dalyvauti svarstyme. Ši galimybė taip pat yra  naikinama.

 

Teritorijų planavimo nebeliko

 

Į pateiktą kritiką, kad neleistinai ribojama savivaldybių tarybų teisė dalyvauti PAV procese, Aplinkos ministerijos atsakingi specialistai nurodo, jog savivaldybės dalyvauja teritorijų planavime ir šito joms turi užtekti. Pasirodė smalsu kaip gi tos savivaldybės dalyvauja tame teritorijų planavime ir kaip tai gali pakeisti dalyvavimą PAV procese sprendžiant dėl taršios pramonės. Tiek Aplinkos ministerijos pateiktame PAV projekte, tiek teritorijų planavimo bei statybos įstatymuose beveik visos savivaldybių dalyvavimo funkcijos užtikrinamos  dalyvaujant savivaldybių vykdomajai institucijai, kurią sudaro administracijos direktorius arba jo pavaduotojas.

 

Į dabartinę teritorijų planavimo sistemą pasigilinęs Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus teigia, jog teritorijų planavimo nebeliko.  Pats procesas vyksta vadovaujantis teritorijų bendraisiais planais. Anksčiau patvirtintuose Bendruosiuose planuose yra numatomi bendriniai teritorijos naudojimo ir apsaugos principai, bet nėra vietovės detalizavimo, kaip tai numatyta detaliuosiuose planuose. Tapo įprasta, kad savivaldybių administracijos direktoriai patys pakeičia žemės paskirtį ir patys derina projektus. Vien jau atsidarius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos darbotvarkę, pamatai tik atsitiktinai pateiktus svarstyti detaliuosius planus.

 

Aplinkos ministerija, gindama ankstesnės vyriausybės parengtą PAV projektą, dėl tokio radikalaus įstatymo pakeitimo kitų argumentų neturi.  Nebent dantų griežimą dėl to, kad visuomenės spiriama Vilniaus miesto taryba nepritarė krematoriumui Olandų gatvėje. Tačiau tai neliko be atsako. Iš įstatyme numatytų veiklų, kurioms privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą arba priimamas sprendimas dėl atlikimo,  sąrašo išbraukti krematoriumai. Jeigu įsiteisėtų Seimui pateiktas įstatymo projektas poveikio aplinkai vertinimo krematoriumams atlikti nebereikėtų. PAV atlikti taip pat nebereikėtų ir naujai įrengiamoms kapinėms bei sprogmenų gamybai. Taip ir neaišku kodėl šios veiklos, kurios visuomenėje sukelia aktyvias diskusijas, galimos be visuomenės ir savivaldybių tarybų svarstymo.

 

Janina Gadliauskienė
Lietuvos žaliųjų judėjimas

 

Su Knygnešio diena! arba kas buvo tie Knygų rūmai?

2017-03-16

 

 

Su Knygnešio diena! arba kas buvo tie Knygų rūmai?

Pernai vėlyvą rudenį akylesni pilaitiškiai galėjo pastebėti – prie Martyno Mažvydo progimnazijos beveik nuo jos atsiradimo pradžios stovėjęs koplytstulpis, A. Tarabildos skulptūra „Knygnešys“, sutvirtintas iš pamatų. Tai labai simboliška. Visgi Pilaitė pasirinkta įamžinti Mažosios Lietuvos, spaudos draudimo laiku leidusios Didžiajai Lietuvai, kurioje buvo uždrausti lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis, atminimą. Ne viena gatvė ar infrastruktūrai palaikyti įstaiga pavadinta ir šio lietuvininkų krašto autentišku vietovardžiu ar asmenvardžiu. Pavadinti asmenvardžiais tų, kurie rūpinosi savo tautos švietimu, lietuvybe, gimtos kalbos išsaugojimu ir puoselėjimu. Šiandien Pilaitė gali džiaugtis turinti ne vieną biblioteką, kurioje sukaupta ir lietuviškų knygų. Didelis laimėjimas, kad pagaliau ir čia atsirado viešoji biblioteka ir jos durys varstomos smalsių tiek jaunųjų, tiek pagyvenusių pilaitiškių. Nežiūrint finansinių sunkumų įsivedus eurą ir ženkliai šoktelėjus leidinių kainoms, šių metų Vilniaus knygų mugė tik 4 tūkst. lankytojų nusileido praėjusiajai (apsilankė 63 tūkst., pernai 67 tūkst.). Ši mugė buvo skirta Lietuviškiems ženklams pasaulyje. Daugiau nei 400 renginių išskirtinis dėmesy parodytas ir lietuvybei. Užsiminta, kad ir nelabai plačiai, ir apie lietuvių tautos nykimo priežastis. Čia ženkliausias buvo filosofo, publicisto, politiko Arvydos Juozaičio nevyniojantis į vatą pasisakymas pristatant savo naująją knygą „Klaipėda – Mėmelio paslaptis: miesto epas“ (buvo filmuojama, galima tikėtis netolimoje ateityje tai bus surandama mediatekoje). Anšlago sulaukė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pristatydama paskutiniąją savo tetralogijos „Silva rerum IV“ dalį, kuri nebe tokia emocinga kaip ankstesnės. Joje Apšvietos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjimo liudijimas ir liūdnas Abiejų tautų galutinio padalinimo konstatavimas. Mugės metu bibliotekų erdvėje šios istorinės tetralogijos autorė nušvietė savo sąlytį ir su bibliotekomis. Regis, tai be menotyros studijų ir doktorato apsigynimo šioje srityje taip pat buvo didžiosios literatūrinės sėkmės viena pamatinių plytų (http://youtu.be/snwbUieopOM). Knygų mugėje aptiktas ir didžiulis akibrokštas vienai ženklesnių Lietuvos raštijos istorijoje knygų šventovių – Lietuvos knygų rūmams, kurie čia taip pat sublizgėjo. Bet tenka apgailestauti, ne savo šviesomis. Irenos Vaišvilaitės „Baltų lankų“ leidyklos knygoje „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“, p.231, aptariant karmelitų pėdsakus sostinėje, karmelitišką šv. Jurgio bažnyčią, esančią pačiame miesto centre, kurioje 1945-1992 metais buvo saugoma unikalios bibliografinės įstaigos, dabartinio Lietuvos bibliografijos ir knygotyros centro, kuris anksčiau niekada nebuvo biblioteka, o buvo dar ir amžinasis nacionalinis spaudinių archyvas, jo darbui sukauptų leidinių dalis. Leidiniai bažnyčioje atsirado pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Stengtasi juos čia priglobti surinktus nuo sunaikinimo iš įvairiausių beglobių institucijų, dvarų. Tad I. Vaišvilaitės knygoje Lietuvos knygų rūmų priskyrimas iki Nepriklausomybės paskelbimo Respublikinei bibliotekai nemažas nusižengimas tiesai. Lietuvos knygų rūmai tik po Nepriklausomybės paskelbimo 1992-aisiais per jėgą, priešinantis tikrajam Lietuvos elitui, Kultūros ministerijos sprendimu buvo prijungti prie Respublikinės, dabartinės Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, nes tik perėmusi iš jų valstybinės bibliografijos funkcijas, galėjo, laikantis tarptautinių nuostatų, pretenduoti į tikros Nacionalinės bibliotekos statusą. Antraip būtų buvusi išskirtinė viešoji biblioteka be galimybių savo rengiama informacija atstovauti Lietuvą tam tikrose tarptautinėse programose. Tad šios knygos autorei, kultūros istorikei, Lietuvos ambasadorei prie Šventojo Sosto, Vilniaus universiteto profesorei I. Vaišvilaitei garbės nedaro toks nesusigaudymas kultūros įstaigose. Tuo tarpu pati knyga išties labai puikiai skaitosi ir ,regis, parašyta profesionaliai. („Apie netikslumą informuotas „Baltųjų lankų“ direktorius Saulius Žukas pažadėjo tai ištaisyti). Vykdant Nacionalinės bibliotekos įsipareigojimus, vasario 11 d. Lietuvos knygų rūmai, 1992 metais pervadinti į Bibliografijos ir knygotyros centrą, pertvarkyti iki struktūrinio padalinio statuso, galutinai įjungti į Nacionalinės bibliotekos kūną tik 2017-aisiais – 25 metus truko visiškas jų perkėlimas. Įdomu, kad panašaus prijungimo siekė ir analogiška mūsiškai Nacionalinė V. Lenino vardo biblioteka Maskvoje. Sovietmečiu jai buvo pavaldi dabartinė Lietuvos nacionalinė biblioteka. Bet ir po TSRS žlugimo Rusijos knygų rūmams pavyko išsaugoti savarankiškumą, nesvarbu, kad pagal kai kurių atliekamų darbų mastą jie atsiliko nuo Lietuvos knygų rūmų. Daugiau nei po 70 metų iki pat lubų pakankamai brangiais ir retais spaudiniais užtvindyta šv. Jurgio bažnyčia ištuštėjo (http://www.ziniuradijas.lt...)). Ji perduota tikriesiems jos šeimininkams – Lietuvos Katalikų Bažnyčiai: http://youtu.be/fI74DTbfv8M). Pagaliau ir ši šventovė pirmą kartą po antro pasaulinio karo plačiai duris atvėrė vilniečiams. Ta proga jos koplyčioje buvo pristatomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovo Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys „Uosto fuga“. Plačiai apie tokį įvykį paskelbus žiniasklaidos priemonėmis, čionai sugužėjo beveik pusė Vilniaus. Daugiau nei 70 metų šv. Jurgio bažnyčia nebuvo prieinama prašaliečiui. (http://www.bernardinai.lt....). Beje, šioje bažnyčioje prasideda ir „Silva rerum IV‘ dalies pirmasis veiksmas (joje, ištuštėjusioje, jau spėjo nusipaveiksluoti ir pati šios knygos autorė K. Sabaliauskaitė). Galutinio atsisveikinimo su tokia neįprasta buvusia knygų šventove, Lietuvos knygų rūmais, veikusiais kulto pastatuose, kurie, manoma, pertvarkyti nelabai pagrįstai ir korektiškai, jiems viešai negailėta daug gražių žodžių. Tik prie vienos jų darbuotojos, įsidarbinusios Lietuvos knygų rūmuose ir tai prieš pat jų reorganizaciją, kai juose buvo šviežiai įsteigtas judaikos skyrius, jo vadovės, jau šviesios atminties Esfir Bramson-Alpernienės gyvenimo istorijos prisilietė ir „Uosto fugos“ autorius, ją aprašęs esė „Esteros žirklutės“. Gal būtų ir daugiau šios įstaigos darbuotojų istorijų aprašęs, jei būtų spėjęs su jais susipažinti. Išskirtinių žmonių čia būta. Ir nemažai. Lietuvos knygų rūmai sovietmečiu laikyti disidentų gūžta. Tad daugelis stebėjosi, kodėl jie praranda savarankiškumą ir naikinami atkūrus Nepriklausomybę, kai prie jos atkūrimo tiek daug prisidėjo. Dauguma čia dirbusiųjų, galima tvirtinti, čia kaip ir gyveno, kad spėtų laiku atlikti savo darbus. Beveik konvejeriniu rėžimu kas mėnesį turėdavo būti spaudai paruoštas valstybinės bibliografijos numeris be gausybes kitų neatidėliotinų darbų. Būdavo ir taip: kai laikrodis rodydavo 18 val. – darbo dienos pabaigą, čia dirbančiųjų akys nukrypdavo į tą, kuris tiesdavo ranką nuo kabyklos pasiimti paltą ir eiti namo. Būdavo nesuprantama, kodėl jis toliau kaip ir visi nedirba. Bet vargiai juos sutiksime gyvuose kūnuose. Rudeniop sulaukęs 86 metų mirė pilaitiškų poezijos pavasarių poetas, bičiulis Atkuriamojo Seimo signataras Gintautas Iešmantas – paskutinis politinis kalinys Lietuvoje, knygrūmietis, 1980 metais suimtas už rengtą ir platintą sovietiniams okupantams priešintis raginančią spaudą nuteistas kalėti 11 metų (galvota jį net sušaudyti). Kalbama, jog čia iki šiol kai kurie mirę knygrūmiečiai vaidenasi, nes dar nespėjo iki galo užbaigti savųjų darbų. Be tokių knygrūmiečių nebūtų atsiradęs ir pats judaikos skyrius. Nebūtų sovietmečiu išslapstytas ir nuo sukarpymo į makulatūrą išsaugotas, gresiant įkalinimams, toks jų bibliografinių tyrimų šaltinis. Taip būtų neišlikęs ir pačių litvakų sukurtas ypatingiausias jų turtas, kuris dėl jo sukūrimo Lietuvos teritorijoje, kartu ir visos Lietuvos turtas. Tai leidiniai žydų ir hebrajų kalbomis. Į jį, apie jo išsaugojimą paskelbus po Nepriklausomybės atkūrimo gviešiesi ne vienas Išrinktosios tautos atstovas, dažnai iš už Atlanto čionai atvykęs ir labai panoręs pasižiūrėti į tokį nuo sunaikinimo išsaugotą turtą kolekcionierius ar kitoks vertelga, neva, gelbėjantis savo šeimos leidinius nuo blogų saugojimo sąlygų. Buvo bandymų ir klasta, apsimetus solidžių įstaigų iš Vakarų Europos šalių vadovais, pasirinkus retesnius spaudinius, prašant leisti trumpam pasiskolinti perleidimui fotografiniu būdu, ketinant juos visa, laikui pasisavinti. Leidžiant interesantams prie jų gyvai prisiliesti, net pavartyti (tuometinės Valdžios nurodymu įpareigota ir net skatinta tą daryti), buvo bandymų iš bažnyčios pasigrobti judaikos leidinių užsikišant už platesnių rūbų Nepalenkė tuometinės administracijos nei užuominos apie jų pamaloninimą doleriais, kurie tokius skurdžius knygininkus, kaip pastarieji, ženkliai finansiškai pakylėtų, jei šie atsirinktas knygas jiems perleistų kaip asmenines (leidiniai nebuvo suinventorinti dėl jų slėpimo), negelbėjo ir atviras šantažas reportažais pakenti Laisvės keliu pirmuosius žingsnius žengiančios valstybės, kurioje neva, taip neatsakingai saugomi jų artimųjų leidiniai, prestižui, kai supratus tikruosius ketinimus, šv. Jurgio bažnyčios-saugyklos durys taip plačiai nebebūdavo atveriamos. Galiausiai šių metų vasario viduryje buvusių Knygų rūmų patalpose pasidarė ganėtinai erdvu. Ištuštėjusio antro šv. Jurgio bažnyčios ansambliui priklausančio vienuolyno koridoriaus, jungusio pačių įvairiausių pavadinimų darbo skyrius, aukšto nišoje liko stovėti nedidukė Martyną Mažvydą su knygele rankose vaizduojanti skulptūrėlė (autorius Vladas Žuklys). Tarsi tas kuklusis knygrūmietis, kuris triūsė negailėdamas savęs vardan tos Lietuvos, ir ta Lietuva nelabai humaniškai tą jų triūsą įvertino. Paskutinieji knygrūmiečiai, nuo 1992 metų tapę kitos institucijos darbuotojais, ir kurie iki pat šių metų, tęsdami savo pirmtakų pradėtus darbus užpildant nacionalinės bibliografijos spragas, pradedant išsamiais duomenimis apie leidinius, pasirodžiusius LDK teritorijoje, ir baigiant 1940-ųjų – sovietinės okupacijos pradžia, apie 30 jų persikėlė toliau dirbti į po rekonstrukcijos atnaujintos Nacionalinės bibliotekos vieną iš buvusių skaityklų. Tikriausia, nelengva bus jiems priprasti prie tokio atviro kolektyvinio darbo vienoje patalpoje, kai darbuotasi buvusios kunigų seminarijos reikmėms skirto pastato kambariuose daugiausia po penkis. Šioje bibliotekoje taip pat stovi skulptūra Martynui Mažvydui (autorius Gediminas Jokūbonis). Pačioje matomiausioje vietoje ir labai didelė. Beje, ir Pilaitėje akmenyje įamžintas Martynas Mažvydas. Tai nedidelė 2010 metais rudenį per Pilaitės bendruomenių šventę Martyno Mažvydo progimnazijai padovanota ir jos uždarame kiemelyje atidengta skulptoriaus pilaitiškio Romano Kazlausko skulptūrėlė. Visi atributai, tveriantys knygnešio dienos dvasią, aptinkami ir Pilaitėje. Belieka prisiminti visų laikų kuklius knygnešius, ne tik carizmo, bet ir visų laikotarpių reikšmingų lietuviams kaip tautos išlikimui, nors per jų dieną. Vargiai be tokio jų pasišventimo būtume išlikę tuo, kuo šiandieną esame.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Mielieji, su Kovo 11-ąja!!!

2017-03-11

 

 

Kovo 11-oji – Lietuvos  Nepriklausomybės diena pakvipo pavasariu. Tegul kiekvienam mūsų Ji skleidžiasi Pagarbos, Supratimo, Atjautos ir Vilties žiedais. Šia proga tinka pasiklausyti filosofo, publicisto, rašytojo ir politiko, kuriam Nepriklausoma Lietuva, kaip ir jos artimiausia baltiškoji sesė Latvija, dar labai rūpi. Pristatydamas Vilniaus 18-ojoje mugėje dar vieną savo knygą, pasidalino savo didžiuoju rūpesčiu. Įsiklausykime į jį. Tai mums gali labai praversti.

http://youtu.be/24UTlUyw4XQ

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Jaunųjų kūrybiškos vietokūros tyrėjų dėmesio centre ir Pilaitės visuomenininkai

2017-03-08

 

(Nuotr. jaunieji projekto autoriai: Ieva Nagytė ir Eugenijus Kaminskis)

 

Nors Lietuvoje visuomenininkų balsas aktualių sprendimų erdvėje labai dažnai prilygsta balsui tyruose, bet jų veikla tampa ne vieno tyrimo objektu. Prie tokių galima priskirti ir neseniai Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje seminare-diskusijoje „Kūrybiška vietokūra ir jos perspektyvos Lietuvoje“ pristatytą jaunųjų profesionalų „Kurk Lietuvai“ projektą, pretenduojantį tapti vadovu visuomenininkams aktyviau ir įvairiau įsijungiant į kūrybiškas vietokūros problemas. Jame turėtų būti pristatyta pasaulio ir kai kurių Lietuvos regionų, į kuriuos dėmesį atkreipė jaunieji tyrėjai, išanalizavę visuomenininkų įnašą sprendžiant gyvenamosios vietos pridedamosios vertės sukūrimo klausimus, patirtis. Taigi, savo įžvalgas seminare-diskusijoje pristatė jaunieji profesionalai: Ieva Nagytė ir Eugenijus Kaminskis. Jame dalyvavo ne tik tie, kurie savo visuomenine veikla jauniesiems tyrėjams pasirodė originalūs ir nemažai nuveikę. Dalyvavo ir tie, kurie priima Lietuvos kultūrai svarbius sprendimus. Tai Kultūros ministerijos viceministrai: Gintautė Žemaitytė ir Renaldas Augustinavičius. Išsakyta ir verslininkų nuomonė Romualdo Bakučio lūpomis. Užsirašiusiems diskusijoms seminaro metu vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovė, Strateginio planavimo ir kontrolės departamento direktorė, Eglė Saudargaitė. Turėjo pastabų ir išsakė savo nuomonę ir diskusijoms neužsirašę, bet į jas įsitraukę seminaro dalyviai. Tai laisvos spaudos atstovu prisistatęs Kęstutis Urba ir replikų seminaro dalyviams nepagailėjęs ekologinio kopūstų ūkio savininkas Žemaitijoje Antanas Petkus, į seminarą įsitraukęs pabaigoje ir nesupratęs, jog čia minimas „Kopūstų laukas“ netiesiogine, o kūrybiškos vietokūros prasme. Na, o pilaitiškiai turėtų pasidžiaugti, kad jaunieji tyrėjai taip pat susidomėjo ir jų miegamuoju vadinamu rajonu ir čia besidarbuojančiais visuomenininkais. Palyginus, kokie iššūkiai keliami šių dienų visuomenininkams buriant žmones išmintingam savo gyvenamosios vietos įdaiktinimui kultūros ir geresnės infrastruktūros sukūrimo prasme, regis, vis dar nepralenkiama Pilaitėje įsisteigusi pirmoji visuomeninė gyventojų organizacija „Pilaitės bendruomenė“. Ji šių metų vasaros viduryje pažymės savo įvairialypės veiklos 15-kos metų jubiliejų.

Vaizdo medžiaga iš renginio: http://youtu.be/TilibFrFyBY ; https://youtu.be/H28tgXk0XNk ; https://youtu.be/IuvcEFjUr1Q ; https://youtu.be/y_obtMiWxz4.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės kieme Morę be skrupulų pasiglemžė kalėdinių eglučių ugnis

2017-03-03

 

 

Pilaitėje artinantis Užgavėnėms, kurias etnologas astrofizikas Jonas Vaiškūnas iš dalies prilygina ir senovinei Naujųjų Metų šventei (http://alkas.lt/...), nemažas galvosūkis, ar keli metai iš eilės į nupuoštas ir krūvon kaip ir pagrindinėje jos aikštėje suneštas  kalėdines eglutes nepasikėsins pašaro biokuro katilams medžiotojai. Ar atsiras rėmėjų sustiprinti Užgavėnių laužą tvirtesne mediena? Be akis traukiančio ir ilgokai degančio laužo, kuris turėtų galutinai pasiglemžti Morę – negandų ir savo valia nenorinčios išsidanginti pabodusios Žiemos simbolį –, jos neišsivaizduojamos. Laužas pasitarnauja vietoje krosnies po atviru dangumi, jei įkyriai kandžiojasi šaltukas. Lygia greta tenka pasirūpinti ir pačios Morės pagimdymu. Ir kokios Užgavėnės be liaudiškų dainų?! Bet jau problema tapo noras pasikviesti ir savanoriškus jų mokovus. Jie jau kada prieš Užgavėnes būna išgraibstomi, o profesionalams įpirkti visuomenininkų kišenėse, kai du nuošimčiai nuo gyventojų pajamų vis dažniau pasiekia vaikų darželius, mokyklas, o dabar jau ir politines partijas bei remtinus menininkus, švilpauja vėjai. Seniūnijos tokiems renginiams pinigų neturi. Persirengėliai taip pat tampa problema – pasidaryti tradicinėms kaukėms reikia ir lėšų, ir įgūdžių. Gelbėja lengviau pasigaminamos plokščios kaukės arba veido išsipaišymas dažais. Prieš šias Užgavėnės kilusi diskusija, ar neįžeidžia persirengėlių kaukės kai kurių tautinių mažumų jausmų, galėjo užmušti norą tapti ir mažai kainuojančiu persirengėliu. Kad nežeidžia, liudija prieš pat Užgavėnes portale www.alkas. lt pasirodžiusi išsami etnologijos profesorės Dalios Urbanavičienės apžvalga (http://alkas.lt/...). Bet tai publikuota mažai kam žinomame informacijos portale, o ne kokiame plačiausiai lankomame, pavyzdžiui, www.delfi.lt. Šioje publikacijoje skelbiama: būtent 2017 metais lietuviškas Užgavėnių kaukes britų dienraštis „The Guardian“ įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką. Na, o Užgavėnės Pilaitėje prasidėjo iš pat ryto ne tik Pilaitės gimnazijoje. Jos ženkliau buvo juntamos ir Martyno Mažvydo progimnazijoje. Kvietimas į Užgavėnes su liūdnu Morės atvaizdu kabėjo ant sienos prie Martyno Mažvydo katekizmą vaizduojančios skulptūros. Netoliese ant kėdės sėdėjo vyresnių moksleivių pastangomis, vadovaujant technologijų mokytojai Aušrai Benelienei, pagimdyta liūdnai paskutines savo gyvenimo valandas skaičiuojanti Morė. Čia pat fojė visai Pilaitės bendruomenei skirtą Užgavėnių programą su muzikos mokytojomis Audrone Lašinskiene ir Kristina Žebrauskaite-Šileikiene repetavo pradinukai (kai kurie jų buvo persirengėliai). Tinkamą ir saugų Užgavėnių laužą Pilaitės kieme iš čia suneštų nupuoštų kalėdinių eglučių nuo pat ryto seniūno Albino Šniro pavedimu konstravo būrelis vyrų. Išties gimė įspūdingas laužas, kuris, kaip į Užgavėnes susirinkusiam gausiam mokinukų ratui paskelbė Seniūnas, – vienintelis toks Lietuvoje, nes jame labai daug mačiusios eglutės (http://youtu.be/Tlv0v0uzx2s). Nelengva atsekti kelintos jau visai Pilaitės bendruomenei skirtos Užgavėnės. Jos pradėtos švęsti Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės pastangomis ir nunykusios ne tik dėl masiškam ir visaverčiam šventimui reikalingų nemažų lėšų, bet ir pastebėjimo: stokojama supratimo, jog entuziazmo ir linksmumo laipsnis tokiose tradicinėse šventėse pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių (gal neatsitiktinai ji iki vėlumos ir šioms Užgavėnėms kepė širdelių pavidalo blynus), o po ne trumpos pertraukos Užgavėnės atgimė aktyvios pilaitiškės Virginijos Vingrienės, šiame tradiciniame renginyje persirengiančios Ponia Ragana, iniciatyva. Ji ir šį kartą į Užgavėnes atbildėjo su Kanapinio laikotarpiui tinkančiomis kvaišinančių medžiagų neturinčiomis kanapių sėklelėmis, užbarstytomis ant sviestu suteptos bočių duonos. Toks patiekalas buvo ypač paklausus tarp viduriniųjų klasių moksleivių. Nepamiršo ir saldainių besigrumentiems jauniesiems kanapiniams ir lašininiams, kurių buvo ne vienas ir ne du. Kad tokios kautynės neužsitęstų iki vėlumos, grumtynėms buvo parengti net keturi maišai. Tad iš karto kovėsi dvi lašininių ir kanapinių poros. Pilaitės Seniausioji ragana, regis, norėjo žiemos, tad visus perrėkdama kvietė prie sumuštinių su ekologiniais lašiniais. Bet Užgavėnės nebūtų Užgavėnėmis, jei jose nelaimėtų pasninko šalininkai – kanapiniai, tad ir iš Pilaitės į Justiniškes, kuriose Užgavėnės vyko pirmą kartą, lydymas net kelių Pilaitės raganų, varžytis išbildėjęs vis dar Mėsėdo šalininkas – Lašininis – , nesvarbu, kad entuziastingai kovėsi su Justiniškėse laimėjusiu Kanapiniu, turėjo tenkintis pralaimėjimu. Pilaitėje iki pačios vėlumos prie ilgai neišblėstančių žarijų krūvos būriavosi viduriniųjų klasių moksleiviai. Tarp jų dėl užsiėmimų užklasinio lavinimosi būreliuose nesuspėję pabūti pačiame Užgavėnių šurmulyje, ar tie, kuriems ir tokie Užgavėnių laužo likučiai – didžiulis džiaugsmas. Bene svarbiausiu Užgavėnių stebuklu galima laikyti puikią dieną, kuomet po ne vienos šlapdribų su purškiančiu lietumi savaitės pagaliau pasirodė saulė. Tikriausia, tai gerųjų Pilaitės raganų, norėjusių, kad kuo daugiau pilaitiškių prisidėtų prie pavasario į savąjį kiemą kvietimo, nuopelnas. Šventės laikas derintas prie mokinių rėžimo. Juos čionai atlydėjo ir akylai prižiūrėjo mokytojos, įsipareigojusios sveikus ir nesušalusius sugrąžinti į šeimas, tad šventimas prasidėjo palyginti anksti: nuo 16 val. ir prieš 18 val. išsikvėpė. Ateityje galvojama šios tradicinės šventės prailginimui pasinaudoti elektros generatoriumi. Ilgesniam šėlimui Užgavėnėse būtų galima įdarbinti nuotaiką kurstančios etnografinės muzikos įrašus. Taip išsispręstų ir Užgavėnėms skirtų dainų gyvo atlikimo problema. Į jas galėtų masiškiau įsitraukti ir ilgėliau dirbantys.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės gimnazijoje šimtadienio proga gimė dar vienas nuotaikingas spektaklis

2017-02-28

 

 

Dar vienas šimtadienis Pilaitės gimnazijoje pažymėtas nuotaikingu spektakliu. Tai bendras trečių klasių mokinių ir kūrybingų mokytojų rezultatas. Jį Pilaitės gyventojai galėjo pamatyti vasario 23-iąją – šimtadienio išvakarėse. Tikrąją šimtadienio dieną visi šios šventės dalyviai ir svečiai niekaip nebūtų sutilpę gimnazijos Aktų salėje. Spektaklyje – brandos egzaminų kančios, o vienas labiausiai kankinantis – neseniai įvesta visuotinė matematikos žinių patikra. Belieka IV klasių gimnazistams ne tik priminti, kad ne tiek daug beliko iki brandos egzaminų, – jau mažiau nei šimtas dienų, ir kartu palinkėti, kad juos laikant sektųsi nepalyginamai geriau nei spektaklio herojams. Kaip pastariesiems sekėsi ir nesisekė laikyti egzaminus, galima sužinoti pažiūrėjus šio spektaklio vaizdo įrašą: http://youtu.be/O7jHuz7RAgA

 

Mažųjų ir suaugusių pilaitiškių džiaugsmui Užgavėnių šėlsmas netrukus

2017-02-20

 

 

Pilaitėje vasario 28 d. (antradienį) nuo 16 val. aikštėje tarp šv. Juozapo koplyčios ir Martyno Mažvydo progimnazijos (tarp Vydūno g.14-16 namų) numatomas  U ž g a v ė n i ų  šėlsmas. Prie nurėdytų kalėdinių eglučių laužo kausis visas būrys Kanapinių ir Lašininių iš Martyno Mažvydo progimnazijos ir ne tik iš jos. Bus atrenkamos ir apdovanojamos dvi poros nugalėtojų. Iš jų viena bus nuvežama toliau kautis į kaimynines Justiniškes, tapusias taip pat ir Viršuliškių administraciniu centru, o iš ten atvyks pora į Pilaitę galynėtis su čia likusia kita pora. Norintys pasikauti, sulaukti prizų ir vykti toliau galynėtis Kanapiniai ir Lašininiai kviečiami registruotis iš anksto šiuo adresu: pilaites.bendruomene@gmail.com

- persirengėlių rateliui gros vienintelis toks Lietuvoje – bandonijos virtuozas ALBINAS BATAVIČIUS;

- sulauksime ir skambiabalsių mergaičių iš Martyno Mažvydo progimnazijos pasirodymo (vadovė muzikos mokytoja AUDRONĖ LAŠINSKIENĖ);

- kartu varysime iš PILAITĖS kiemo Ponią Žiemą-Morę, aprėdytą pačių Mažvydiečių,  vadovaujamų Technologijų mokytojos AUŠROS BANELIENĖS;

- Pilaitės raganos su savo Ponia ragana priešakyje ir velniukai ne tik krės pokštus, bet ir vaišins Kanapinio vaišėmis.

 

Šėlsime prie laužo iki panaktų!!!

Jei atsinešite blynų ir užsiplikytos žolelių arbatos, – šėlti bus dvigubai lengviau!!!

 

Vasario 16-osios išvakarėse Pilaitės liaudies teatro gastrolės Grigiškėse

2017-02-15

 

 

Pilaitės liaudies teatras ir toliau keliauja po Lietuvą. Šį kartą po labai artimą – Vilniaus pakraščius. Jis Vasario 16-osios išvakarėse su savo trečiuoju spektakliu, epine drama „Mano vardas Lietuva“, buvo pakviestas į Grigiškes. Tai spektaklis (režisierė, scenarijaus autorė ir Lietuvos vaidmens atlikėja Dalia Tarailienė) apie dešimt Lietuvos istorijoje ženklų pėdsaką palikusių moterų, pradedant legendine Naugarduko kunigaikštiene Liutauro žmona Gražina, apdainuota Adomo Mickevičiaus to paties pavadinimo poemoje, ir baigiant po rusų okupantų tanku 1991 metų Sausio 13-osios naktį atsidūrusią ir nuo sužalojimų mirusią jaunąją Laisvės gynėją Loretą Asanavičiūtę. Ją šiuo metu vaidina pilaitiškė literatė, studijuojanti teisę, Edita Kalinskaitė. Žiūrovai, kaip ir pačios aktorės, sunkiai sulaikė ašaras scenoje pasirodžius rašytojai klasikei Ievai Simonaitytei (vaidina lazdynietė Elena Skirelienė) bei trečią kartą nemariąją poetę Salomėją Nėrį įkūnijant lituanistei, diktorei ir skaitovei, Liudgardai Čepienei. Nors salė neplyšo nuo žiūrovų, bet atėjusieji į renginį nesitikėjo, kad jų laukia toks išskirtinis spektaklis su tiek dramatiškų herojų, pabrėžiant kiekvienos neišdildomą įnašą kuriant ir stiprinant Didžiosios ir Mažosios Lietuvų pamatus. Paskutinis dramos akcentas – istorinių moterų su Lietuva priešakyje traukiama pagal Maironio žodžius tautinei giesmei prilygstanti daina „Lietuva brangi“. Ji tvirtai aidėjo dar sovietmečiu prie popieriaus fabriko įsikūrusiame ir nuo Grigiškių miestelio gyventojų judria automagistrale Vilnius – Kaunas atskirtame kultūros centre, į kurį ateiti nepatekus į autoavariją, reikia ir vikrumo, ir akylumo. Pilaitės liaudies teatras, gimęs 2008-ųjų pabaigoje po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu, jau įnešė savąją indėlį į 2017-ųjų Vasario 16-osios renginių pynę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitiškiai šiuolaikiškų nemokamų odontologų paslaugų galės dairytis ir Karoliniškių poliklinikoje

2017-02-09

 

 

Tenka pripažinti: ilgesnis dantų skausmas veda iš proto. Skubi ir efektyvi odontologų pagalba labai reikalinga, o dar nemokama, kai tokias paslaugas padengia ligonių kasos. Laimingi, kuriems šv. Apolonijos, laikomos odontologų globėja, pagalbos neprireikia. Tad neatsitiktinai vasario 9-ąją, tarptautinės odontologų dienos proga, kaimyninėse Karoliniškėse, kur traukia ne vienas pilaitiškis, jei Pilaitėje pageidaujamos medicinos pagalbos negauna ar ji netenkina. Jos išties čia nepakanka, nors prieš tris metus Pilaitėje, Karaliaučiaus g. 11, atskirame pastate pradėjo veikti Karoliniškių poliklinikos filialas. Jame, kaip ir visame Vilniuje, trūksta kardiologų ir neurologų. Vien tik kardiologo darbo vietai įrengti būtina nemažai (apie 15O tūkst. eurų) kainuojanti įranga. Tokių lėšų Vilniaus merija negali surasti, nors nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje mirštama dažniausia. Taigi šv. Apolonijos dieną išties į labai šiuolaikiško ir jaukiai perstatyto bei išplėtoto odontologijos paslaugų skyriaus atidarymą atvyko ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Karoliniškėse gyvenęs 8 metus ir išrinktas į Lietuvos Seimą bendroje Karoliniškių ir Pilaitės rinkimų apylinkėje. Jis kartu su Vilniaus vicemeru Gintautu Palucku ir Karoliniškių poliklinikos vadove Jelena Kutkauskiene perkirpo iš esmės pertvarkyto odontologijos skyriaus juostelę ir palinkėjo Karoliniškių gyventojams kuo rečiau čia lankytis, bet pažadėjo iš Vyriausybės pusės dėti didesnes pastangas gyventojams suteikiant operatyvią ir aukštos kokybės medicinos pagalbą (http://youtu.be/XOQ-NziVAVo). Nuošalyje sveikinimų neliko ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė (http://youtu.be/-nZcbDlrVeM). Karoliniškių poliklinikoje dėl remonto darbų nutraukus odontologų paslaugų teikimą, buvo galima nemokamai nuo dantų skausmo gelbėtis jos filiale Pilaitėje. Čia 2016 metais šiuolaikiškai buvo įrengti keli odontologijos kabinetai, kurių nepriekaištingu darbu rūpinosi ir tebesirūpina šio filialo vyresnioji slaugytoja Beata Dautarienė. Reikėtų prisiminti: galimybė ir pačioje Pilaitėje gauti daugiau medicinos paslaugų ir dar atskirame pastate – entuziastingų medikų pastangų, neišsivertus be tvirto ir pritariančio visuomeninių organizacijų balso, rezultatas. Iki 2013-ųjų kovo mėn. medicinos pagalba Pilaitėje buvo teikiama viename Vydūno gatvės daugiabučių, kur buvo ne tik ankštoka, stigo papildomos vietos būtinai šiuolaikiškai įrangai pastatyti, – tokio namo gyventojams dėl kontakto dėl čia gausiai besilankančių pacientų, naudojantis tuo pačiu liftu ir laiptine, kildavo grėsmė pasigauti infekcinių susirgimų.

P. S. Kažkodėl Pilaitės seniūnijos ir Vilniaus merijos lygmeniu, Pilaitei plečiantis, išperkant vis didesnius plotus daugiabučių statybai, nepagalvojama apie žemės, būtinos infrastruktūros plėtojimui, rezervaciją. Tame tarpe ir įvairesnėms medicinos paslaugoms, nekalbant apie darželius ir bendrojo lavinimo mokyklas.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės malūne knygos „Vilniaus gatvės gyvos“ pristatyme ir gyva Pilaitės istorija

2017-02-03

 

(Nuotr. Albertas Kazlauskas su savo knyga „Vilniaus gatvės gyvos“)

 

Pastaruoju metu Vilnius susilaukia gausybės knygų su pačiais įvairiausiais požiūriais nagrinėjama jo istorija. Jauno autoriaus Alberto Kazlausko knyga „Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“ jau skinasi kelią į gyvenimą. Po pristatymo keliose vietose, ji vasario 2-ąją buvo pristatyta ir Pilaitės malūne. Malūne buvo ankštoka, – gausiai  į jį susirinkta. Tai ne tik geras išankstinis būsimo renginio paviešinimo rezultatas, tikriausia, besidomintiems istorija malonu pabūti ir pačia miesto periferija alsuojančioje vietoje – Senojoje Pilaitėje, į kurią jos autorius yra užsukęs su šiuo sostinės pakraščiu besidominčiųjų būreliu dar šiai pažintinei knygai-gidui tveriantis. Knyga įdomi pirmiausia tuo, kad joje tyrimo žvilgsnis iš senamiesčio, kuris daugiau ar mažiau pažįstamas iš publikacijų ar jo plataus išviešinimo internete, persikelia į periferiją – taip vadinamuosius „miegamuosius“ ar dėl pramonės sunykimo apmirusius tolimesnius sostinės rajonus. Bet kai kurie palyginti ne taip seniai pradėję kurtis ir savo laiku nemažai reiškę gyvenamieji Vilniaus rajonai su savo įdomybėmis per Nepriklausomybės 25-erius metus nugrimzdę praeitin dėl plačiau apie juos nepaskleistos informacijos ir šiandien gali būti įdomūs bei intriguoti. Norint juos prikelti iš užmaršties, sugrąžinti į dienos šviesą, suaktualinti, reikia gerokai paplušėti ne tik Nacionalinėje Martyno Mažvydo ar viešojoje Adomo Mickevičiaus bibliotekose: pagrindinėse publikuotos medžiagos apie Vilnių saugyklose. Betgi gali tekti smarkiai pasidarbuoti ir urbanistikos archyvuose ieškant platesnio atgarsio medijose nesulaukusios informacijos, ar užmegzti ryšius su užfiksavusiais savo naudojimui tai, kas jau sunaikinta, užleido vietą naujovėms, paniro praeitin ar šiuo metu nebepastebima tik todėl, jog nebežinoma su kuo tai galėtų būti susiję. Taigi „Vilniaus gatvės: gidas po miesto periferiją“ – jauki gausiai iliustruota su intriguojančiais Vilniaus pakraščių užkaboriais knyga, kurią įsimetus į kuprinę galima savarankiškai po vieną ar būreliu leistis gyvam jų išstudijavimui. Džiugu, kad tokiame gide nemažai vietos skiriama ir Pilaitei. Liūdina, kad Naujakurių Pilaitė, nuo tada, kada ji čia ėmė augti apimdama vis naujus kaimiškuosius agrarinius plotus su senovės laikus menančiomis trobelėmis, vargiai  masiškiau įamžinta vaizdais. Tuomet neturėta tiek daug foto aparatų. Jie buvo ne skaitmeniniai. Reikėdavo papildomų lėšų ir laiko padaryti įprastines nuotraukas. Be to, ir tokių entuziastų-tyrinėtojų daug neatsirasdavo. Autoriui pristačius knygą  ir atsakius į klausimus (vaizdo medžiaga čia: http://youtu.be/Kb8OB-NPYjA ir čia: http://youtu.be/owtnVybb8Hc), žodį tarė ir archeologas Zenonas Baubonis, kurio pastangomis Senoji Pilaitė keičia savo veidą gerąja prasme ( čia: http://youtu.be/-d9iepHIIN8 ir čia: http://youtu.be/sQWCogBSbnQ). Prie to paties norėtųsi paminėti ir geografo Tomo Bedulskio magistrinį darbą (vadovas prof. P.Kavaliauskas). Jame platus Vilniaus pakraščių urbanistinės raidos akademinis aptarimas. Visgi kompleksiškumu ir solidumu dar nepralenktas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbas, pagrįstas publikuotais šaltiniais. Jis 2015 metais pasirodė gausiai iliustruota knyga „Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai“. Čia apie Pilaitę rašoma p.137-141. Knyga prieinama ir internete. Alberto Kazlausko knygos pristatyme taip pat dalyvavo ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė ir kiti savo gyvenamosios vietos istorija besidomintys pilaitiškiai. Jie prisiminė 2009 metais konferencijoje „Vilniaus vakariniai paribiai. Gamtos ir kultūros paveldas. Teritorijos vystymo gairės“ Z. Baubonio skaitytą pranešimą. Jame buvo paviešintas projektas, kaip galima sutvarkyti Pilaitės piliakalnį, piliavietę ir jos sujungimą su Naujakurių Pilaite (2016 ųjų pabaigoje tokios Pilaitės gyvavimo 25-metis galėjo būti plačiau pažymėtas), kad tai taptų patrauklia pilaitiškų bendruomenių būrimosi vieta, o į ją būtų galima patekti tarp tvenkinių įrengtu ir apšviestu laiptais į piliakalnį pasibaigiančiu pasivaikščiojimų taku. Norint piliavietę pasiekti nebereikėtų pėstiesiems eiti nelabai saugiu ir automobilių išmetamosiomis dujomis atsiduodančiu Senojo Pilaitės plento kelkraščiu. Pasvajota: tokį bedūlėjantį projektą galėtų gyvenimui prikelti plačiai naujas statybas Pilaitėje užsimoję vykdyti nekilnojamo turto plėtros bendrovės „Eika“ šeimininkai (http://sa.lt/gyventojai..). Taip Pilaitėje gimtų didžioji šių laikų mecenatystė. Ji sietųsi su iki Antrojo pasaulinio karo Pilaitės dvarą valdžiusios labai turtingos sentikių Pimonovų šeimos filantropinėmis tradicijomis. Na, o jei „Eika“ tokių didžiosios mecenatystės užmojų neparodytų net ir Piliakalnių metais (2017-uosius Lietuvos Respublikos Seimas taip pat paskelbė ir Piliakalnių metais), entuziastingi ir vadybos principus gerai įvaldę jauni žmonės finansinių rėmėjų galėtų pasidairyti Skandinavijos šalių fonduose.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje Vilniaus Senjorų teatro komedija praskaidrino slogią apsiniaukusios žiemos nuotaiką

2017-01-29

 

(Nuotr.: B. Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“)

 

Dėl keleto aktorių sunegalavimo Vilniaus Senjorų teatras turėjo atšaukti Pilaitėje numatytą parodyti Nijolės Baužytės neseniai surežisuotą Augustino Griciaus komediją „Palanga“. Jos vietoje suvaidinta Balio Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“. Nelengva žmones prajuokinti, o dar lietuvius. Nors Pilaitę taip pat aplankė gripas, pakankamai gausiai pilaitiškiai rinkosi į Pilaitės gimnazijos aktų salę. Labai žaisminga  pasirodė komedija, kurią pastatė po pilaitiškio, Vo „Pilaitės bendruomenės“ nario, režisieriaus ir aktoriaus Ferdinando Jakšio šiam teatrui ėmęs vadovauti, o taip pat ir režisuoti, ir vaidinti, profesionalus režisierius Vytautas Mikalauskas, kuris, beje, gyvena Pilaitėje. Ne vienas nustebo sužinojęs: B. Sruoga „Dobilėlį penkialapį“ sukūrė vokiečių įkalintas Štutharto koncentracijos stovykloje. Pilaitiškė, parlamentarė Virginija Vingrienė, kuriai nesvetimas teatras, pasidžiaugė, kad visai neseniai, prieš šv. Kalėdas šioje scenoje (gimnazijos aktų salėje) Pilaitės bendruomenei buvo parodytas ir neįgaliųjų spektaklis. Angelė Šarlauskienė, spėjusi Pilaitės liaudies teatre, kuris čia gimė iš dalies ir gerbiamo Ferdinando Jakšio iniciatyva, ir pavaidinti, ir parežisuoti, priminė: „Vilniaus Senjorų teatras Pilaitėje jau ne kartą yra pasirodęs su vaidinimais, bei pagarsino, jei yra noras,  – kiekvienas pilaitiškame liaudies teatre gali pasireikšti ir kaip režisierius, ir kaip aktorius“. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pasirūpino, kad aktoriai po nemažai jaunatviškos energijos pareikalavusio vaidinimo atsipūstų prie šiltos žolelių arbatos ir pyragaičių, pasidžiaugė pakartotinu šio teatro apsilankymu Pilaitėje ir pasiūlė, kol dar už lango žiemužė ir ilgoki vakarai, daugiau čia prasimanyti spektaklių ir dažniau susibėgti jų pasižiūrėti. Vilniaus Senjorų teatras maloniai priėmė pilaitiškių pasiūlymą kovo 27-ąją – per  Tarptautinę teatro dieną – , jei kas nesutrukdys, suvaidinti komediją „Palangą. Po 10 metų pertraukos Pilaitėje pasirodęs Vilniaus senjorų teatras jau su penktuoju spektakliu sulaukė ne tik  ilgų plojimų, bet ir šilto juoko. Kas tas Vilniaus Senjorų teatras, neseniai atšventęs negęstančios veiklos 50-metį, galima nuspręsti pasižiūrėjus ištraukėlę iš „Dobilėlio penkialapio“ (http://youtu.be/iiETjDvAyS0), ir tada pagalvoti, ar iš tikro čia vaidina tik liaudies teatro statusą turintis kolektyvas? Ar kartais jie ne profesionalai?

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Ar Laisvės gynėjai, tarp kurių ir pilaitiškis Ričardas Dubickas, užsitarnavo tik amžinąją užmarštį?

2017-01-28

 

(Nuotr.: Seimo narė pilaitiškė Virginija Vingrienė ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas)

 

Artėjant sausio 13-ąjai, ne tik Lietuvos Respublikos Seime, bet ir visoje šalyje skelbiami Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai. Ar išvis jie reikalingi? – diskutuojama ne vienerius metus. Vieni už tai, kad jie būtų netgi plačiau organizuojami, kiti, kad nebūtų švenčiama žmonių žūtis. Manoma, kad švęsti aukų dienos, kai ant Laisvės aukuro sukrauta net 14 gyvybių, nereikėtų. Kiti mano priešingai: tai būtina kuo plačiau paminėti. Būtina masiškai išeiti į gatves, burtis prie laužų. Anot jų, būtent masiškumas ir aktyvumas, prisiminant tokios Laisvės nakties įvykius ir jų herojus, viena iš svarbesnių Lietuvos valstybingumo pamatus stiprinančių švenčių. Be to, tai labai svarbu ugdant ir patriotinius jausmus. Prognozuojama, visuotinas Sausio 13-osios nakties minėjimas – didesnė garantija iškilus realiam Lietuvos Laisvės pavojui sutelkti žmones ją ginti. Tarp Lietuvos Laisvės dramoje dalyvavusiųjų yra ir tokių, kurie nori ar nenori, bet Sausio 13-osios atgarsiai jų iki šiol nepalieka kasdienybėje. Tai žmonės, kurie įsitraukė į Lietuvos laisvės gynimo dramą ir ženkliai fiziškai nukentėjo. Tarp jų ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Tik atsitiktinumo dėka išliko gyvas. Šiuo metu Ričardas Dubickas neįgalus – judėti gali tik invalido vežimėlyje. Turi visą puokštę ir kitokių sveikatos sutrikimų. Tiesa, jam suteiktas Laisvės gynėjo statusas. Jis gali naudotis kai kuriomis socialinėmis garantijomis. Bet ar jų oresniam gyvenimui užtenka? Jis – socialinio būsto nuomininkas. Ne vienerius metus R. Dubickas ieško pagalbos iš ją suteikti galinčių institucijų, bet nesulaukia. Ne išimtis ir naujai išrinktasis Seimas. Jis kreipėsi pagalbos į Pilaitėje gyvenančią Seimo narę, priklausančią LVŽS frakcijai, kuri yra ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ narė, Virginiją Vingrienę. Parlamentarė pasidomėjo Laisvės gynėjų socialinėmis garantijomis ir jų kasdienybės problemomis. Nors pagal dabartinius teisės aktus nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos asmenims numatytos 50 nuošimčių kompensacijos už būsto šildymą, vandenį, nuotekas, dujas, kietąjį ir skystąjį kurą, elektros energiją, laidinio telefono abonentinį (mėnesinį) mokestį, žemės, esančios po daugiaaukščiu gyvenamuoju namu, mokestį ir kitas paslaugas, už socialinio būsto, kurio kainos pakankamai aukštos, nuomą tenka patiems susimokėti. Ją susimokėjus, kitokioms būtiniausioms išgyvenimo reikmėms lėšų dažniausia ir nebelieka. Pasak V. Vingrienės: „Dalis sovietų agresijos aukų neturi nuosavo būsto ir neturi galimybių jį įsigyti, todėl dažnai gyvena savivaldybės suteiktuose socialiniuose būstuose, mokėdami nemažą nuomos mokestį. Kai kuriems jų patirtos sveikatos traumos apsunkina galimybes rasti darbą, reikalauja nuolatinių išlaidų medicinai. Todėl valstybė privalo padėti savo gynėjams ir prisidėti kuriant jiems orias gyvenimo sąlygas“. Ji prieš pat Sausio 13-osios minėjimą užregistravo įstatymo projektą (Nr. XIIIP-286). Juo nukentėjusiesiems nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimoms siūloma kompensuoti 50 nuošimčių išlaidų socialinio būsto nuomai. Tokia kompensacija būtų skiriama iš savivaldybių biudžetų fondų. Seimo narė V.Vingrienė pastebėjo: „Bendrame kompensacijų gavėjų sąraše nepriklausomybės gynėjai sudaro palyginti mažą dalį, tad joms padengti nereikėtų labai daug papildomų lėšų“. Paskaičiuota: Lietuvoje nukentėjusių nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimų, kurioms tokia papildoma materiali pagalba galėtų būti suteikiama, yra apie tūkstantis. Jei tokios pataisos bus priimtos, ne tik fiziškai, bet ir moraliai jos vaisius pajustų ir Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Seimo narė mano, kad tai būtų ir moralinė paskata žmonėms, kovojusiems dėl visų geresnio gyvenimo, aukštesnių vertybių, galėjusiems prarasti net gyvybę, fiziškai sužalotiems ar kitaip nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos nelikti socialiniame užribyje, neviltyje ir užmarštyje. Tai padėtų susigrąžinti pasitikėjimą savąja valstybe, vėl leistų pasijusti žmonėmis, kurie jai rūpi.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Maloniai kviečiame Pilaitėje pasižiūrėti komedijos „Dobilėlis penkialapis“

2017-01-21

 

(Scena iš spektaklio„Dobilėlis penkialapis“)

 

Praėjo nemažai laiko, kai Pilaitėje svečiavosi Vilniaus senjorų teatras. Pilaitiškiai ne kartą buvo kviečiami pasidžiaugti šio nuo 1961 metų Vilniuje veikiančio teatro pastatymais. Teatro dėmesys pilaitiškiams neatsitiktinis. Jame kurį laiką spektaklius statė Vo „Pilaitės bendruomenė“ narys, režisierius ir aktorius Ferdinandas Jakšys. Jis buvo pirmasis mėgėjiško teatro įkūrimo Pilaitėje iniciatorius. Galima pasidžiaugti tokio teatro Pilaitėje atsiradimu po „Pilaitės bendruomenė“ stogu, kurio vadžias pradedant 2008 metų pabaiga iki šiol tvirtai laiko kita šios bendruomenės aktyvistė Dalia Tarailienė. Šį kartą Vilniaus senjorų teatras kviečia pilaitiškius ir artimiausius jų kaimynus sausio 26 d. (ketvirtadienį) nuo 18 val. 30 min. Pilaitės gimnazijos aktų salėje pasižiūrėti Balio Sruogos, kuris su savo romanu „Dievų miškas“ pritampa prie pasaulinio masto rašytojų, komedijos „Dobilėlis penkialapis“ pastatymo.

 

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje kai kam taip pat šventas Laisvės gynėjų atminimas

2017-01-11

 

(Nuotr. Aldonos Katilienės)

 

Kai kam 1991-ųjų sausio 13-osios naktis – įsimintiniausias Lietuvos Laisvės apgynimo žygdarbis per visą Lietuvos, kaip krikščioniškos valstybės, gyvavimo tūkstantmetį. Kai kam tai tik iš lūpų ar žiniasklaidos platinami kažkada vykusios politinės sumaišties atgarsiai. Kai kam ši naktis vis dar gyva širdyje. Pačioje Pilaitėje gyveno išties įstabaus Lietuvos žmonių susitelkimo apginti savąją Laisvę gyvas liudytojas. Ne tas, kuriam nuo pabūklų salvių sprogo ausies būgnelis. Ne tas, kuriam po streso, pajutus į veidą tikrą mirties alsavimą, netrukus išsivystė infarktas ar ištiko insultas. O tas, kurio kojos pajuto tikrąjį okupantų tanko vikšrų svorį. Ir tas, kuris nereikalavo už tai jokių išskirtinių teisių, tik kukliai ištardavo: „Buvau vienas iš daugelio tą sausio 13-osios naktį atsiradęs prie televizijos bokšto“. Tai buvęs Vo „Pilaitės bendruomenė narys“, miręs nuo sunkios ligos nesulaukęs 60-ties, bet negavęs iš medikų tinkamesnės pagalbos, nors ji ir priklausė, kad palengvėtų nepakeliamos fizinės kančios iškeliaujant į anapusybę. Tai ANTANAS SAKALAUSKAS (1952 09 18 - 2010 10 08). Ir tada JIS nekeiksnojo nors ir tokios LAISVĖS iškovojimų. Iki paskutinio atodūsio liko ištikimas Lietuvos LAISVEI ir JOS siekiams. Prie jo namų Pilaitėje, Isruties g. Nr. 8, Vo „Pilaitės bendruomenė“  iniciatyva 2012 metais atsirado atminimo lenta, o netoliese – liaudies menininko Prano Petronio skulptūra. Ji vaizduoja ranka galvą pasirėmusį ir susimąsčiusį amžinai istorinių kataklizmų kamuojamą Lietuvos gyventoją – Rūpintojėlį. Tokiu buvo ANTANAS SAKALAUSKAS, užauginęs penkis vaikus, kurių ne vienas žinomas Lietuvos meno pasaulyje, savo šeimoje priglobęs du augintinius. Jo įnašui į Lietuvos Laisvės apgynimo 1991-aisiais istoriją paviešinti Pilaitės gimnazijoje įrengtas stendas. Sausio 13-osios nakties proga Lietuvoje organizuojamas ne vienas šios didžiosios Lietuvos LAISVĖS apgynimo dramai prisiminti skirtas renginys (http://www3.lrs.lt...). Kiekvienas galime juose sudalyvauti, o gyvenantys Pilaitėje prie ANTANUI SAKALAUSKUI skirtos skulptūros visiems Laisvės gynėjams uždegti atminimo žvakelę. Jei kai kam tai sunkiai įgyvendinama užduotis – liktų prisijungti prie jau 9 metus vykstančios akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir sausio 13-ąją (penktadienį), 8 valandą ryto, savo languose įžiebti simbolinę ugnelę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Trys karaliai pasibeldė ir apšerkšnijusios Pilaitės vartus

2017-01-05

 

(Nuotr. Paolos Senesi paveikslas)

 

Apsisuko metų ratas ir Pilaitėje. Trys karaliai beldžiasi į Pilaitės šį kartą gausiai apšerkšnijusius vartus ir spragsint stipresniam šaltukui. Bet jei mokėsime išmintingai gyventi ir ūkiškai tvarkytis, nei rūsti žiema, nei kylančios kainos ar prognozuojama didesnė infliacija mūsų būties ženkliau nepablogins. Ką gi trys karaliai (karaliais jie pradėti vadinti nuo viduramžių; tiksliau tai išminčiai iš Rytų šalies stebėdami naktinį dangų ir pamatę ryškią žvaigždę, ją susiėjo su Atpirkėjo užgimimu, tad išsiruošė Jo pasveikinti) – nešasi rankose? Nešasi ne po daug, – po vieną daiktą. Ne bet kokį daiktą, – laikomą ypatingu. Taigi trys išminčiai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras išsiruošdami aplankyti tik gimusį Kūdikėlį Jėzų, kiekvienas su savimi pasiėmė tuo metu po labai brangią dovaną. Kasparas (vardas reiškia Lobio šeimininką) – smilkalus, kurie naudoti išvalyti užsiteršusią aplinką, Kasparas (Karalių sergėtojas) – mirą, smilkytą šventose apeigose, o Melchioras (atstovaujantis patį Karalių) – auksą (siejamą ne tik su išmintimi, bet ir pritekliumi), leidosi į tolimą kelionę. Belieka tikėtis, kad trys karaliai, apsilankę Pilaitėje, šias dovanas patikės kiekvienam iš mūsų. O mes individualiai ir bendruomeniškai sutvirtėsime, nes mokėsime tinkamai tokiomis dovanomis pasinaudoti ir jomis pasidalinti.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Naujienų archyvas 2016 m.

Naujienų archyvas 2015 m.

Naujienų archyvas 2014 m.

Naujienų archyvas 2013 m.

Naujienų archyvas 2012 m.

Naujienų archyvas 2011 m.

Naujienų archyvas 2010 m.