Pilaitės miškelyje nuo 2003 metų rengiami poezijos pavasariai. Šiais metais startavo jau XVI-asis „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmoniškumui“. Jis skirtas Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. Tai neatsitiktinis pasirinkimas. Istorikės Petronėlės Žostautaitės ir esperantininko, Mažosios Lietuvos žinovo Vytauto Šilo iniciatyva Pilaitėje įamžinamas Mažojoje Lietuvoje triūsusių iškilių asmenybių atminimas ir autentiški jos vietovardžiai gatvių, infrastruktūros objektų pavadinimuose. Viena didesnių gatvių čia pavadinta ir Vydūno vardu. Tad pilaitiškame poezijos pavasaryje norėta šį iškilųjį lietuviškos dvasios budintoją, didįjį mąstytoją, iškilųjį dramaturgą, rašytoją ir publicistą bei uolųjį humanizmo idealų reiškėją iš Mažosios Lietuvos kuo plačiau prisiminti. Gegužės 26 d. (šeštadienį) į pilaitiškąjį poezijos pavasarį, miškelyje, prie svetingų Živilės ir Vytauto Dabriškų namų, išpuoštą Vydūnui skirtais Pilaitės gimnazijos ir progimnazijos moksleivių, kuriuos kurti vydūnizmo tema įkvėpė šių mokyklų dailės mokytojos Giedrė Slavinskienė ir Daiva Varslavėnienė, piešiniais, rinktasi gausiai. Nesvarbu, kad šį kartą nebuvo uždegtas tradicinis aukuras. Jį galėjo atstoti kiekvieno į šį renginį atėjusio vidinė – širdies šviesa – , nes Vydūnas primigtinai kalbėjo apie vidinės šviesos puoselėjimo savyje būtinybę, vedančią žmoniją tikrojo žmoniškumo link, kurio šventės programoje išties nestigo. Poezijos pavasarį pradėjo folkloro grupė „Rana“ (sanskrito kalba „rana“ reiškia maldą pašnabždomis). Po Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės, kuri yra pilaitiškų poezijos pavasarių, palaikomų Lietuvos rašytojų sąjungos, įkvėpėja, renginio vedėja Dalia Tarailienė pasidalino savo poetinėmis įžvalgomis apie Vydūną, teigdama, kad Pilaitėje išties galima patirti vizionieriškų susitikimų su Vydūnu, nes jis tiek savo asmenybe, tiek ir kūrybiniu palikimu nemarus, ir pakvietė vieną didžiausių jo gyvenimo ir kūrybos tyrėjų, prof. Vaclovą Bagdonavičių, priminti, ką Vydūnas nuveikė Lietuvai ir pasauliui (http://youtu.be/198vY4BOPrQ  ir http://youtu.be/b8kN-hS-nbE). Šis autoritetingas vydūnizmo puoselėtojas mano, kad ir pilaitiškų poezijos pavasarių vieta (ji ant kalnelio) galėtų būti pradėta vadinti Rambyno kalnu, kurį taip mėgo Vydūnas ir ant kurios vyko daug jo įkurtos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos lietuviškumui ir tautinei savigarbai brandinti renginių. Vydūno  kūrybiniame palikime per 40 draminių veikalų, tad neapsieita ir be fragmentinio jų pristatymo. Edita Košinskaitė, Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, ir Paulius Šironas, LRT žinių laidos vedėjas ir skaitovas, vaidino Magę Tautvilaitę ir vokiečių karininką Vydūno dramos „Pasaulio gaisras“ ištraukoje (http://youtu.be/rKhk2WF7dyk). Antrą kartą Pilaitės poezijos pavasaryje dalyvaujanti, ypatingus titulus pelniusi kaip skaitovė aktorė Gražina Urbonaitė padeklamavo Justino Marcinkevičiaus eilių, jį prilygindama  vertybiniu svoriu mūsų dienų Vydūnui, ir ištrauką iš Vydūno tragedijos „Prabočių šešėliai“ „Amžinos ugnies“ dalies (http://youtu.be/1rE-Dr1O3Mk). Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius taip pat paskelbė ir Vydūno metais, tad žodis suteiktas ir renginyje dalyvavusiai pilaitiškei ir Seimo narei Virginijai Vingrienei, pasidžiaugusiai nemariomis Vydūno idėjomis (http://youtu.be/Ne6wtAnNs8g ). Po Lietuvos rašytojų sąjungos deleguotų poečių: Eglės Juodvalkės (http://youtu.be/kPIgQIq3UZI) ir Rūtos Suchodolskytės (http://youtu.be/rKhk2WF7dyk), pilaitiškės, priklausančios vydūniečių judėjimui, žodis suteiktas garbiausio amžiaus poetėms Karolinai Biekšaitei-Jezerskai (http://youtu.be/kPIgQIq3UZI) ir Irenai Maculevič (http://youtu.be/h_aICL-pMjg ). Buvo pristatytas ir 13-asis „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmoniškumui“ pilaitiškių ir jų bičiulių kūrybos almanachas su dailininkės Zitos Vilutytės iš Šiaulių ir kai kuriais Vydūnui skirtais Pilaitės gimnazistų piešiniais (http://youtu.be/h_aICL-pMjg), jau prieinamas virtualioje erdvėje šiuo adresu:  ( http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html) ir įteiktas jo bendraautoriams ir aktyviesiems renginio dalyviams CD pavidalu. Buvo galima pasiklausyti ir jauniausiųjų pilaitiškių kūrybos. Tarp jų drąsiausia buvo šeštokė Nika Bukolovaitė iš Martyno Mažvydo progimnazijos (http://youtu.be/h_aICL-pMjg ir http://youtu.be/26dJzlLfdRE ). Tai viena iš 15-kos vydūniškajam poezijos pavasariui Pilaitėje kūrybą pateikusių šios progimnazijos mokinių, kuriuos literatūrai subūrė šios mokyklos lietuvių kalbos mokytojai: Edita Košinskaitė (ji šiame pavasaryje pasidalino savo eilėmis https://www.youtube.com/watch?v=8r_XHD7RdUc) ir Igoris Zujevas, jis pateikė posmų almanachui (pastarojo iniciatyva atgaivintas Martyno Mažvydo progimnazijos moksleivių literatų būrelis). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė paskelbė: gegužės26 d. ne tik Pilaitiško poezijos pavasario diena, bet ir kaimynų  diena. Artimesniais ir tolimesniais kaimynais išties užderėjo. Savo posmais dalinosi Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja – šešių poezijos knygų autorė ir Elena Skirelienė: Pagyvenusių žmonių poezijos ir romansų klubo „Elena“ vadovė iš Lazdynų (http://youtu.be/Dfw1Vg2ke_o ); menotyrininkė ir lituanistė Ona Gaidamavičiūtė iš Viršuliškių; profesorius, filosofas VGTU Kultūrinių industrijų fakulteto prodekanas Vytis Valatka; Romas Šerkšnys iš Naujosios Vilnios, Virginijus Ragauskas iš Fabijoniškių (http://youtu.be/8r_XHD7RdUc), net iš Ukrainos Chersono krašto Olena Rudometkina, paskaičiusi Taraso Ševčenkos, kuris tautinio sąmoningumo žadinimo iniciatyvomis prilyginamas Vydūnui, eilėraštį (http://youtu.be/h_aICL-pMjg). Pačioje renginio pabaigoje buvo galima pasiklausyti ir šių laikų poetų meilės lyrikos, deklamuojamos Pauliaus Širono (http://youtu.be/8r_XHD7RdUc). Kaip visada netrūko ir jau tarsi giminėmis tapusio folklorinio ansamblio „Verdenė“, kurio vadovė Rasa Kauzonaitė, dainų (http://youtu.be/DEL49l0aCUU ;  http://www.youtube.com/watch?v=8r_XHD7RdUc). Oficialioji Pilaitės poezijos pavasario, skirto Vydūno 150-osioms metinėms, dalis baigėsi kartu sudainuojant dainą „Lietuva, brangi šalele“, kuriai žodžius ir muziką parašė Vydūnas ir kuri labai dažnai skambėdavo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos renginiuose, su padėkomis ir šios šventės Pilaitėje, kurią iš dalies parėmė Vilniaus miesto savivaldybė,  skaičiusiems savo ir kitų kūrybą, ir kantriai jos klausiusiems (http://youtu.be/1Ohw1geIY8w). Prie arbatėlės, virtusios poezijos gegužine, buvo galima pasiklausyti ir pilaitiškės bardės Vandos Sakalauskienės sudainuoto eilėraščio. Skambėjo ir vokalinės grupės iš Šnipiškių, prisistatančios skirtingais pavadinimais (šį kartą kaip „Iš Beno rūsio Šnipiškėse“) plačiai žinomos dainos (http://youtu.be/6wfc9iJWsyA).

Beveik visas renginys buvo filmuojamas. Jis prieinamas „Pilaitės bendruomenės“ kanale šiuo adresu: http://www.youtube.com/channel/UCMOL5NBBO8J_xnIrGtTpRFA

Renginį iš dalies parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Apie tai paskelbta ir renginio dalyviams.

Ką tik galėjome pasidžiaugti Pilaitės gimnazijos 25-čiu, o štai pasibeldė ir Martyno Mažvydo progimnazijos 20-metis. Apie artėjantį jubiliejų jau mokslo metų pradžioje skelbė mokyklos langus puošiantys karpiniai su šiuo skaičiumi ir varpeliu, kviečiančiu į klases, Atkurtos Lietuvos šimtmečio žinutės fone, o šventės dienai progimnazijos prieigos pražydo jos moksleivių sukurtomis gėlėmis (http://youtu.be/j7JtcpA4Kbc.) Švęsti pasirinkta gegužės 24-oji – ketvirtadienio pavakarys. Mokyklos kieme gausiai susirinkta. Labai daug tėvelių, Pilaitės bendruomenių atstovų ir svečių iš svetur. Progimnazijos direktorius ir kartu istorijos mokytojas Eugenijus Manelis, kurio iniciatyva ši mokykla nešioja garbingą pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardą, stovėjęs prie jos statybos atnaujinimo darbų (mokykla, pradėta statyti 1992 metais kaip antroji vidurinė Pilaitės daugiabučių rajone, su darbais įstrigo ir tik 1997 metais atnaujintos jos statybos), priminė josios istoriją. Jei 1998 metų Rugsėjo 1 d. čia susibūrė 500 pradinių klasių mokinių, 24 mokytojai ir administracija, tai 2017-2018-aisiais joje mokytis pradėjo 286 pirmokai, suformuoti 67 I-VIII klasių komplektai, mokosi 1749 mokinių. Juos moko 119 mokytojų, o jiems talkina 12 pagalbos mokiniui specialistų. 2011-2012 metais ji iš vidurinės mokyklos tampa Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija. Šiuo metu tai didžiausia progimnazija Lietuvoje, kuri kartu buvo ir pirmoji lietuviška vidurinė mokykla, pastatyta po Nepriklausomybės atkūrimo. Po trumpų sveikimo žodžių, šventės laikas patikėtas progimnazijos moksleivių kūrybai. Ko jie tik nepadainavo ir ko nepašoko? Savo mokyklos jubiliejų taip pat pagerbė ją baigę bei spėję ir už jos ribų sužibėti muzikai. Tai Austėja Lašinskaitė, šiuo metu dainuojanti ir grojanti folkloriniame lietuviškų dainų su šnabždesiais grupėje „Rana“ (http://youtu.be/BPei95Hjr3A ; http://www.youtube.com/channel/UCG2bINkO6dWhw6RXCUn3_cw) ir Kazimieras Likša: vokalistas, kuriantis dainoms žodžius ir muziką. Jubiliejinis koncertas užsitęsė iki vėlumos, bet neprailgo. Pabaigoje galima buvo pasidžiaugti ir svečio teisėmis čia koncertavusio Karoliniškių muzikos mokyklos pučiamųjų ansamblio „Bigbendas“ (vadovas Eugenijus Vedeckas), kuriame labai daug ir šios progimnazijos moksleivių, profesionaliu pasirodymu. Belieka šiai Vilniaus progimnazijai palinkėti kuo geriausios kloties ir ta proga pakviesti, jei nebuvote šioje šventėje, pasiklausyti šiltų sveikinimų ir prasmingų pasiekimų  netolimoje ateityje palinkėjimų iš Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės (http://youtu.be/RyBwNh9nJEo) ir po šios bendruomenės stogu jau 10-uosius metus gyvuojančio Pilaitės liaudies teatro režisierės Dalios Tarailienės (http://youtu.be/e1l9Ya3TQeQ) lūpų.

Kiekvienam Pilaitės poezijos pavasariui eilių sukuria į šio sostinės daugiabučių rajono kultūrinį gyvenimą 1997 metais aktyviai įsijungusi į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė, tremtinė, garbaus amžiaus liaudies poetė ir tautodailininkė Karolina Biekšaitė-Jezerska. Ji eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje – Ukrainoje. Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. 2009 metais Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva 85-čio proga išleista Karolinos Biekšaitės-Jezerskos kūrybos rinktinė „Žodis Lietuva sieloje ir lūpose“. Ją pilaitiškiams teatralizuotai pristatė Pilaitės liaudies teatras.

Dargužių kaimo garbei

Liepom apsodintas veda mus kelelis,

Kur soduos paskendęs Dargužių kaimelis.

Čia baltom langinėm puošiasi langai

Ir anksti pabudę čiulba vyturiai.

Priedainis:

Dargužiai, Dargužiai,

Skamba taip gražiai,

Čia protėvių mūsų išminti takai.

Čia gimtasis kaimas, gimtieji namai,

Mūsų senolių šaknys įaugę giliai.

Vaikystės lopšys ir jaunystės sparnai,

Tartas pirmas žodi taip seniai, seniai.

Priedainis:

Dargužiai, Dargužiai,

Skamba taip gražiai,

Čia protėvių mūsų išminti takai.

Prie uosio tvorelės šakotas berželis...

Jame įsitaisę gyvena gandrai.

Arčiau koplytėlės, netoli miškelio,

Kur sutūpę trobos kaip rožių kerai.

Priedainis:

Dargužiai, Dargužiai,

Skamba taip gražiai,

Čia protėvių mūsų išminti takai.

Į Merkį įteka Graužupis gaivus,

Upė Raudonėlis toks sraunus gaivus,

Merkyj susilieja, – jos tampa viena,

„Vaivorykštė“ – Merkio vaga...

Priedainis:

Dargužiai, Dargužiai,

Skamba taip gražiai,

Čia protėvių mūsų išminti takai.

Po pievas vingiuodams klegena upelis.

Jis veda į kvepiančius miškus ir raistus,

Saldžiausius uogynus, kvapiausius grybynus...

Brangiausius bruknynus – perlus...

Priedainis:

Dargužiai, Dargužiai,

Skamba taip gražiai,

Čia protėvių mūsų išminti takai.

Čia gulbės gražuolės su švelniais gulbiukais

Tarp baltų lelijų, kvapių ajerų.

Jos čia „karalienės“, ir laisvai plaukioja

Ant „Veidrodžio“ Merkio bangų.

Priedainis:

Dargužiai, Dargužiai,

Skamba taip gražiai,

Čia protėvių mūsų išminti takai.

Trimituokit gulbės ir džiūgaukit žmonės,

Už kaimą Dargužių gražesnio nėra...

Tegul skamba dainos, maldos, šventos giesmės...

Tesaugo Aukščiausias! – Gyvuok ir klestėk, Dzūkija!

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Pilaitiškis Alfredas ČIUČIURKA   retsykiais taip pat įsijungia į pilaitiškus poezijos pavasarius. Šį kartą štai kuo dalinasi:


Įkvėptas Vydūno kūrybos deimančiukų: „Tik blaivi tauta gali išlikti“ ir „Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja“, siunčiu  šiam poezijos pavasariui porą eilėraščių:

Gaila kareivių

Gaila kareivių,
Taip labai nuoširdžiai
Vienas kitą mušančių.

Gaila kareivių,
Kada karo priežastis,
Pasivadinusi visokiais
Švyturiais, kalnapiliais,
Stumbrais, balzamais,
Nealkoholiniu alumi,
Nors spirito jame yra
Net iki 1 procento,
Su valdžios palaiminimu,
Kaip šventa karvė,
Tėvynės vardu
Liaupsinama, puošiama,
Iškilmingai laikoma
Buteliuose blizgančiom etiketėm
Maisto parduotuvėse, vaistinėse
Degalinėse irgi  gal dar tūno?

Gaila kareivių,
Kai visi tyli, patenkinti,
Vaidina patriotus, teisuolius ir krikščionis,
Kaltina tik ne save.

Gaila kareivių:
Galėtų kunigai,
Nors Kalėdų rytą
Ar Velykų vėl sulaukus,
Vyną (velnią)
Ne gerti,
Lieti lauk,
Kad nebūtų karo.

Gaila kareivių...


Atsisveikinimas su sveikata


Skauda galvą ir krūtinę,
Gal jau kepenys sutinę?
Jei sveikatos dar kiek likę,
Alkoholis nesuveikia,
Arsenalas nesibaigia:
Ir tabakas ir kava
Garantuoja vėžį visada!

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Danutė KATKAUSKAITĖ-RUSECKAJA gimė Dzūkijoje, Lazdijų rajone, buvo jauniausia dvylikos vaikų šeimoje. Besimokydama mokykloje pradėjo bendrauti su mūzomis, dalyvaudavo moksleivių poezijos šventėse, jos kūrybą spausdinta laikraštyje „Lietuvos pionierius“, žurnaluose „Moksleivis“ ir „Jaunimo gretos“. Mokėsi statybos technikume (dabar Vilniaus statybos ir dizaino kolegija), su pagyrimu baigė Vilniaus pedagoginį universitetą (dabartinį Vilniaus edukologijos universitetą). Jai teko dirbti Vilniaus namų statybos kombinate ir tapti kariūne. Eiles kuria be pertraukų, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Ji Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos ir Tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ narė, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ prezidentė, 6 poezijos knygų su1200 eilėraščių, kur viena su skaitytojų komentarais, autorė. Jos eilių publikuojamos  dienraštyje „Lietuvos aidas“, savaitraštyje „Bičiulystė“, mėnraštyje „Gintaro gimtinė“. Yra išvertusi rusų poetų eilių į lietuvių kalbą, dažnai skirtų dainuoti. Sudarė poetų almanachą „Poezijos spalvos“ (2015), kuris tapo Lietuvos rekordų knygos diplomantu kaip didžiausias pasaulio lietuvių almanachas. Taip pat sudarė bei išleido jau šviesios atminties poeto Gintaro Aleksonio poezijos rinktinę „Nuojautos“ (2016). Savo sodyboje rengia poezijos festivalius, sutraukiančius menininkus iš Lietuvos ir svečių šalių. Eilėmis dalinasi ir internetinėje erdvėje. Jos posmų žodžiais kuriamos dainos, kurios skamba ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ji taip pat ir Pilaitės poezijos pavasarių dalyvė bei jiems skirtų leidinių bendraautorė.

Poezijos lankos

Tipenu aš mažyčiais žingsneliais

Per poezijos žodžių lobyną.

Link eilėraščio toks ilgas kelias,

Jei mintis pakeliui išsitrynė.

Jeigu ji – lyg narvelyje paukštė –

Blaškos, ieško langelio išskristi,

Eilute aš paleidžiu į aukštį –

Tegul nieks netrukdys jai pragysti.

Kirba kartais žodeliai liūdnoki,

Graudžią natą kabina sujudę.

Kartais sukas tarytumei šoky,

Kartais guvūs lyg ką tik nubudę.

Žodžiai... žodžiai... Linksmi ir pavargę,

Kartais duslūs, o kartais ugningi...

Kilimėlį pinu žodžių margą.

Žodžiai žydi. O kartais ir sninga...

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Vytis Valatka (g. 1972). Filosofijos mokslų daktaras (2001), VGTU profesorius ir Kūrybinių industrijų fakulteto prodekanas (nuo 2013). Poeziją pradėjo rašyti nuo 7 metų ir nenustoja iki šiol.Taip pat gieda grigališkąjį choralą ir verčia lotyniškas giesmes ir himnus į lietuvių kalbą. Eilėraščius ir vertimus skelbia edukaciniame-informaciniame portale www.arche.lt. Apie 40 gyvenimo metų praleido Pilaitės pašonėje prisiglaudusiose Karoliniškėse.

Sraigės kelionė

Sunokus vynuoginė sraigė

Šokuoja laikrodžio strėle,

Skubota vakarienė baigias

Šokiu ar pokylio sale.

Kiek pokštų, potėpių, spalvų

Natos ar vėtrungės neranda, –

Netenka keleto galvų

Žavių galvažudžių komanda…

Bet dėl karūnos spindulių

Apleist damas ir garbę verta, –

Žiū! Išlavėjusiu peiliu

Sekundės strėlę sraigė kerta…

Bėglė

Būtis – šokėja sprunka nuo manęs,

Tiktai su ja ir vėlei nesuspėju;

Pušynus, bokštus, upių krantines

Laiškais ir meilės eilėmis nusėju.

Ir vis viliuosi – gal šįkart paklius

Savąja išmintim ir amžium sužavėta,

Sustos, apnuogins bronzinius kelius

Pašauks pagalbon grakštų piruetą.

Ir užtarnauto šokio antrakte

Mus midumi vaišins erdvė ir laikas,

Bet,.. prisidengusi metaforos skraiste

Ji vėl nuskuos it kaprizingas vaikas.

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Dalia Tarailienė nuo 2006-ųjų metų aktyvi poezijos pavasarių Pilaitės miške dalyvė, jiems skirtų leidinių bendraautorė ir nepakeičiama tokių švenčių vedėja. Ji taip pat ir ne vieno po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu gyvuojančio Liaudies teatro pastatymų scenarijų autorė ir režisierė. Vienas jų – epinė drama su plačiais poetiniais intarpais (prieinama internete). Pagal išsilavinimą – germanistė, tad meilė literatūrai neatsitiktinė. Jau išleistos pasakaitės vaikučiams ir trys poezijos knygelės.

Keistas susitikimas

  Išeinu iš namų. Toks gražus gegužės rytas! Prie durų šlama svyruoklis beržas. Jo šakos švelniai paglosto mane, praeinančią. Ir aplanko mintis, kad tai KAŽKAS mane paliečia... Tas Kažkas tarsi lydi mane ligi pat Vydūno gatvės.

  Skubu į biblioteką. Šie metai, juk skirti mūsų garsiam filosofui, lietuviškos dvasios žadintojui Vydūnui. Tad gera proga prisiminti ir pasigilinti į jo išsakytas mintis, sudėtas nuostabiuose veikaluose.

Ant suolelio matau sėdintį vyriškį. Nejaučiu, kaip prisėdu šalia. Ir, o stebukle, čia sėdi, nepatikėsit – pats Vydūnas!

  Pasitrinu akis, bet vaizdas neišnyksta ir vyriškis, maloniai nusišypsojęs, pasisveikina. Aš taip pat ištariu:

  – Sveiki. Kaip nuostabu Jus čia sutikti?

  – O Tamsta mane pažįstat? – klausia maloniai nustebęs. – Aš tai Tamstos lyg ir nesu pažinęs?

  – Mes Jus vis pažįstame! – su pasididžiavimu tariu.

  Jo akyse matau dar didesnį nustebimą. – Tai kada buvome susitikę? O gal Dainos mylėtojuose dalyvaujate?

  – Taip. Dainą tikrai labai mėgstu. O gyvenu aš Bitėnuose...

  – Kur? Bitėnuose? Prie Rambyno? – vyriškis net pasikelia nuo suolo.

  – Ne , čia pat, Pilaitėje. Yra tokia gatvė, Bitėnų. O šita – Vydūno vardu pavadinta,-– nusišypsau ir rodau lentelę, pritvirtintą prie namo sienos. – Čia visa Mažoji Lietuva, su savo garsiais žmonėmis ir garsiąja istorija apsigyveno...

   – Mat kaip?.. – nustebęs svajingai dairosi aplinkui. – Net nebūčiau patikėjęs, kad bus toks laikas, kai net gatves šitais, lyg ir nežymiais vardais vadins...

Dar kartą nusišypso. Pasiima šalia gulinčią plačiabrylę skrybėlę.

  – Taigi, gyvenkit sveiką gyvenimą, dvasiškai sveiką. Vienovėje su gamta. – Pakyla nuo suolo, mandagiai nusilenkęs dar kartą nusišypso ir nueina.

  O aš sėdžiu ir nesuprantu, ar tai buvo miražas, ar laikas pasuko savo rodykles atgal...

  Jei kam papasakosiu, niekas nepatikės. Tiek to... Bet man širdyje gera, kad Vydūno gatvėje sutikau patį Vydūną!

Gyvenimo filosofija pagal Vydūną

Vis dažniau ir dažniau susimąstau –

Koks balansas tarp tikro, Viešpaties sukurto pasaulio

Ir žmogaus, taip pat Aukščiausiojo į Gyvenimą išleisto?

Koks ryšys tarp Dangaus ir Žemės,

Dienos ir Nakties? Tarp medžio ir paukščio?

Tarp žmogaus ir žmogaus?!

Koks santykis žmogaus su savimi pačiu???

Kiek į save įleidžiam švarių, tikrų, neiškreiptų minčių?

Juk  jos formuoja mūsų stotą, veido išraišką?

Gal dėl to dažnai esam palinkę ir susiraukę?

Ne dėl vargų naštos, bet dėl minčių netyrumo…

Apsivelku rūbą – švarų, tvarkingą, žiūriu, kad nebūtų  išvirkščias…

(O, kaip dažnai mes vaikščiojame išverstais drabužiais, išversta   siela…)

Pasiimu pintinę, sutiktom mintim susidėti,

Ir Vydūniška dvasia apsisiautus išeinu ieškoti TIKRUMO –   Gyvenimo filosofijos.

Dvasinė vienovė

Ach, dega manyje Pasaulio gaisras!

Liepsna jo veržiasi į smegenis, į širdį.

Jaučiuosi tarsi būčiau mažas vaikas.

Kuris tik mokosi gyvenimą pažinti…

Tikra tiesa juk slypi kasdienybėj,

Visai šalia, – gamtos mums dovanota.

Tad privalau uždegti savyje galingą viltį,

Kad ir Pasaulio kelyje galėtume tvirtai žygiuoti.

Suprasti kitą, jausti žemės trauką,

Ir nepaklysti tarp painių jausmų verpetų.

Turėti savo žvaigždę kelrodę ir tvirtą atsvarą,

Kad ir gamta su mumis vienovėje gyvena.

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Pilaitiškis, televizijos režisierius,vaidinęs ne viename filme, lankomas Poezijos mūzos nuo mokyklos suolo. Jo eilės spausdintos ir 1995-ųjų tarptautiniam Poezijos pavasariui skirtame almanache. Savo eilių pateikia jau antram Pilaitės poezijos pavasariui. Prieš tai buvo įsijungęs pilaitiškąjį poezijos maratoną, skirtą Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, kuris prasidėjo pavasariniu eilių skaitymu, o užsibaigė prieš adventą posmų rinkiniu „Donelaičio „Metai“ sukasi ratu“, į kurį sutilpo šią proga kurtos eilės ir kitais metų laikais.

 Aure…

Klaidinti.

Suklaidinti.

Paklaidinti.

Regėjau Miestą, Odisėjau,

Kuris, kaip gęstanti žvaigždė

Dangaus skliaute

Į tamsą grimzdo.

Tekėdama iš gatvių labirintų

Širdis kaip eldijų irklai,

Tebeskaičiavo savo pulsą.

Išeik, auksinio marmuro medžiokli,

Ant kalno ir vandens skaityk

Vilties žodžius satyrų vilnoj:

  „Tuščiai vograuja pranašai

Apie likimą, apie mirtį –

Šiandieną spręsiu išdidžiai,

Ar man dar likti, ar išeiti.“

Regėjau Dangų, Odisėjau,

Kuris kaip miestas prieblandos rūkuos

Savaisiais bokštais ėmė šviesti.

Aure…

O aš tik paprastas keleivis,

Kuris prisėdo nusnūsti,

O atsibudo eidamas.

Aure…

Klaidinti.

Suklaidinti.

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Pilaitiškė Oneta Lunskaja – kuria prozą ir eiles. Nemaža jos eilių publikuota Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose. Labai dažnai jos eilėraščiai rezonuoja su tokių renginių credo.

Vydūno giesmės iš tyros širdies

Nubrėžia danguje dorybės tiesę.

Pakilti iki jos karštai sopės

Ir teks akim sparnus užsiauginti.

Bet verta pasikelt aukščiau.

Iš paukščio skrydžio lemtį atpažinti

Ir būti žemėje kažkuo daugiau

Nei šliaužioti ir orą savimi gadinti.

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Pilaitiškio lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, vadinamu lietuviškuoju Šekspyru (šis jo kūrybinis vardas siejasi su bytnikų ir hipių poetų era Lietuvoje), mūzos vis dar neapleidžia. Jį drąsiai galime vadinti ir bardu (bardas – dažniausiai poetas,
kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje). Skaitant Alberto eiles, norisi dainuoti. Tad neturėtų stebinti, jog yra pasirodęs ne vienas jo dainų albumas, kuriame jis žodžių,
muzikos autorius ir atlikėjas. Muziką poeto posmams rašė ir profesionalai. Nemažai jo eilių galima aptikti Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose.

             Kol bitė žiede

Mažam ir gražiam mūsų krašte,
Kurį mes vadiname Lietuva,
Dar bitė žiede, dar paukštis sode
Lietuviškai dūzgia ir gieda - - -

Mažam ir gražiam pirkios lange
Rymo žilas senelis, panašus į dievulį,
Pasišviesdamas galva tarsi žvake
Į kiemą lyg praeitį žiūri - - -
Kieme kaip saulutė – nepavargstamai –
Balta močiutė vis eina, vis bėga;
Užtat ir gražūs mūsų maži namai –
Ak, ir kada ji pasilsi, kada ji miega - - -
Prie siauro keliuko kasdien ir šventai
Samanotas smūtkelis šalia kiemo vartų
Sėdi ir meldžiasi tik dėl to ir tik už tai,
Kad sodybos durų, langų ir vartų nieks niekada neužkaltų - - -

Kad mūsų vaikai it svečiai, – įsižeidę ir pikti, –
Neišsivaikščiotų – kaip išvaryti – po margą svietą;
Kad mūsų anūkai – tik stipriau ir tik iš arti –
Saugotų, puoštų ir mylėtų ją - - -
- - -
- - - mažoj ir gražioj mūsų šaly,
Kurią mes širdingai vadinam Tėvyne,
Būkim greta ir kartu – kaip Baltijos kely –
Rankom ir širdim susikabinę - - -
Taip ir bus, kol mažoj ir gražioj vaiko širdy
Auginsime didelę didelę Lietuvą,
Kad mūsų vaikams – šiandien ir ateity –
Užtektų jos glėby ir laimės, ir vietos - - -
Žinau: šitaip bus, šitaip dar bus;
Tikiu: bus viskas gerai su Lietuva,
Kol bitė žiede, kol paukštis sode
Lietuviškai dūzgia ir gieda - - -
Žinau ir tikiu, kad kiekvienas žmogus
        ryt poryt kiekvienam bus svarbus –
Ir bus viskas gerai su mūsų Lietuva - - -
Nes dar bitė žiede, nes dar paukštis sode
Lietuviškai dūzgia ir gieda - - -
- - -
- - - mažoj ir gražioj mūsų šaly,
Kurią mes vadinam Lietuva Tėvyne,
Pabūkim dažniau viens kitam geri, –
O jei nepavyks, būsim bent pamėginę - - -

                 Vardan Tavęs

Parašysiu ant paupio karklo karnos
Tavo mielą ir paprastą vardą
Tik septynias raides iš senos dainos,
Senesnės už krikščionišką maldą.
         
Ir anksčiau, – kai buvau per toli nuo namų,
Ir dabar – tarsi pirmą kartą, –
Su meile ir švelnumu
Aš tariu Tavo šventą vardą;

Net kai tariu be garso
Ir net kai tyliu, – Tu girdi,
Nes tavo, Tėvyne, gyvenimo vardas
Pulsuoja mano širdy - - -

Tu–nuo grumsto iš lauko;
Tu – nuo liepų lietaus želmens;
Tu – nuo Alko kalno aukuro
Liepsnojančio akmens.       
   
Virš prakaito druskos, virš kraujo lašo,
Iškėlusi galvą ir kardą,
Tu dainavai tarsi dainą gražią
Savo ir mūsų vardą:
 
Ant prakaito druskos, ant kraujo lašo   
Kaip gėlę, kaip dainą, kaip šūvį
Tu auginai savo vaiką mažą –
Tūkstantmečių lietuvį.

Parašysiu aš Tavo vardą
Ir įkelsiu aukštai į drūtą pušį,
Kad nieks jo nestumdytų kaip nereikalingo baldo,
Kad nieks jo neplėšytų tarsi išaugto drabužio;

Parašyčiau... bet argi verta,
Argi būsi gražesnė nuo žodžių gražių?
Man regis, Tėvyne, kad Tavo vardą
Pats laikas puošti ne tik žodžiu!  

Pats laikas būtų grąžint Tau skolą
Ir žemai prieš Tave nusilenkt;
Padėkot už skambantį sodo orą
Ir tylintį namo slenkstį,

Ant kurio galiu atsisėst,
Kai pavargstu;
Ant kurio gali pailsėt,
Kai pavargsti, – ir Tu.

Per prakaito druską, per kraujo lašą,  
Per šimtmečio ugnį ir vėją
Mes ėjom namo Laisvės dainą gražią
Vardan Tavęs sudėję - - -

Per šimtmečio ugnį, per šimtmečio vėją –
Basi ir vyžoti, klupsti ir kuproti –
Mes ėjom namo, – nors niekad iš jų ir nebuvom išėję, –
Mes ėjom – ir nė nemanėm sustoti;

Per šimtmečio ugnį, per šimtmečio vėją –
Tyrom širdim ir meile Tau ginkluoti –
Mes ėjom vardan Tavęs, lietuvių tautos ir valstybės kūrėja,
Mes ėjom – ir nė nemanėm sustoti;
      
Per šimtmečio ugnį, vėją, sausrą, lietų –
Už Tavo ir savo laisvę, žemę, žodį –
Mes ėjom vardan Tavęs ir į Tave, Tėvyne Lietuva,
Gyvenimą dainuodami;
Mes einam vardan Tavęs ir su Tavim, Tėvyne Lietuva,
Iš Vakar į Šiandien - - -
Mes einam vardan Tavęs ir su Tavim, Tėvyne Lietuva,
Mylėti – auginti – gyventi - - -

                   Nemuno kilpos

Nebus taip, kad paukštis į saulę nekiltų,
Nebus taip, kad aš su paukščiu nepakilčiau
Ir nutūpęs ant debesio Nemuno kilpas
Kuo švelniau bent žvilgsniu apkabinsiu, –
Nes –
Kaip gi kitaip, jei matai iš aukštai,
Kaip gražiai sužaliavę smaragdo krantai,
O tarp jų per gimtinę – TIK Nemuno kilpos,
Lyg močiutės austa lino juosta - - -
Kad vasarom širdys nuo upės sušiltų,
O nuo šilumos apsiverstų akmuo  
Nusimegsim ir vėl iš Nemuno kilpų,
Anot Martinaičio, kelią namo, –
Nes
Kaip gi kitaip, jei matai iš aukštai,
Kaip gražiai sužaliavę smaragdo krantai,
O tarp jų per gimtinę – TIK Nemuno kilpos,
Lyg vėjy mamos šalikėlis - - -
Ak, visas gyvenimas būtų ir tilptų
Po tėviškės stogu ant tėviškės rankų,
Ant niekad nerimstančių Nemuno kilpų
Ir tekančių tiesiai į dangų, –
Nes
Kaip gi kitaip, jei matai iš aukštai,
Kaip gražiai sužaliavę smaragdo krantai,
O tarp jų per gimtinę – TIK Nemuno kilpos,
It melsvi kaspinėliai sesutės kasoj - - -  
- - -
Nebus taip, kad paukštis į saulę nekiltų,
Nebus taip, kad aš su paukščiu nepakilčiau, –
Bus, kad pakilęs į dangų virš Nemuno kilpų
Iš džiaugsmo ir laimės minutei iš numirčiau:
Na, ir kaip gi kitaip,
         jei prie upės, žemai,
Žydi mano ir tavo, ir mūsų namai - - -
Puoškim, gražinkim, žmonės, gimtinę,
         kad sirptų
Ji kaip uoga ant Nemuno kilpų;

Kad ji sirptų ir sirptų,
                kad tilptų ir tilptų
                           tarp Tėviškės Nemuno kilpų
Visada ir visa mūsų laimė - - -

Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Elena Ratautaitė-Skirelienė, gimė Jonavoje ir netrukus apsigyveno Vilniuje. Ten mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Jai yra tekę dirbti valstybės tarnyboje tiek sovietinėje, tiek ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Išėjusi į pensiją daugiau nei prieš 10 metų sostinėje, Lazdynuose, subūrė Pagyvenusių žmonių poezijos ir romansų klubą „Elena“, kuriam iki šiol vadovauja. Mokykloje pradėjo rašyti eiles. Su poezija aktyviai bičiuliaujasi ir dabar. Kartais savo eilėraščių paskaito klubo „Elena“ pasirodymų metu. Elena savo kūryba dalinosi praeitame Pilaitės poezijos pavasaryje. Nemano, kad jos posmai tokie puikūs, kurie tiktų plačiau viešinti. Betgi sutiko jais pasidalinti ir šį kartą.

Sušildyk man rankas

Sušildyk man ranką, priglausk prie širdies,
Sušalau, sužvarbau, pilna nevilties,
Kad viena, kad šalta, kad laimės nėra,
Sušildyk man ranką, sušildyk mane.
Sušalusios rankos, atšalę jausmai,
Sušildyk man ranką, apkabint stipriai,
Gal tada sušilsiu, atšils ir jausmai,
Gal tada pamilsiu aš tave karštai.
Sužvarbusios rankos, užgesę jausmai,
Kaip žvaigždės, kur kabo aukštai,
Sušalusios rankos, atšalus širdis,
Sušildyk man rankas, sugrįš ir viltis.

***
Pasimelskime.
Gal ir naktį gėlės skleidžiasi,
Tik nieks nemato ir negirdi,
Gal ir naktį žmonės meldžiasi,
Tik nieks nenori to žinoti.
Tad pasimelskime už visus,
Tikinčius ir kurčius,
Gal pasimelskime ir už tuos,
Kurie laimės neranda niekados.
Gal ir jiems tada saulė nušvis?
Gal ir jiems naktį gėlės pražys?
Pasimelskime mes už visus,
Aklus, kurčius ir nebylius.
Gal žemėje bus šilčiau gyventi,
Gal žmonės pasidarys geresni?
Pasimelskime už gerus ir piktus,
Pasimelskime už žmones visus.

Sulaužytas gyvenimas

Jis eina per gyvenimą iš lėto,
Žodžiais, darbais nesimėto,
Svajoja gražią ateitį turėti,
Svajoja savo žmoną mylėti.
Kartais viesulas pralekia smarkus,
Sugriauna svajones, namus,
Sugriauna į gyvenimą laiptus.
Kartais sulaužo pažadus visus.
Ir eina gyvenimas kitais keliais,
Kur nėr gėlių, pasakų gražių,
Plaukia gyvenimas pakrūmiais...
Be laimės, meilės, – su pykčiu.


Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai

Irena Maculevič (Maculewicz) entuziastinga paties garbiausio amžiaus Pilaitės poezijos pavasarių dalyvė ir jiems skirtų leidinių bendraautorė nuo 2008 metų. Nuo pat jaunystės iki šiol lankoma mūzų. Rašo eiles lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Ji – bardė (bardas: kuriantis muziką pagal savo eiles ir dažnai pats jas atliekantis). Visą gyvenimą dirbo vokiečių kalbos mokytoja Latvijoje. Jos posmai publikuoti Daugpilio laikraštyje. Po Nepriklausomybės paskelbimo persikėlė gyventi į Lietuvą. Įsikūrė Pilaitėje. Jos eilės, tapusios giesmėmis amžinųjų vertybių, gyvenimo prasmės motyvais, skambėdavo keliose katalikiškose bažnytėlėse, kuriose vargonavo virš dešimt metų. Pastaruoju metu, jei ne sūnus Česlovas, tai anūkai atlieka Irenos Maculevič kūrybą. Pasiklausyti ir pasižiūrėti anūkų: Natašos ir Atrūro atliekamų Močiutės giesmių galima <čia>.

Pilaitiškė Vanda Sakalauskienė studijavusi geofiziką Maskvoje, Lietuvoje savo akiratį praplėtė pozityvioje psichologijoje, meno filosofijoje ir teorijoje. Ji taip pat ir keramikė, ne vienerius metus mokiusi vaikus šio meno. Vanda Sakalauskienė beveik visuose Pilaitės poezijos pavasariuose ir vakaronėse savo posmus išdainuoja. Taigi ji bardė bei į Pilaitės himną pretenduojančių eilių ir muzikos autorė (himnas atliekamas pritariant sūnui Jonui Sakalauskui, Vokalinės grupės „El fuego“ nariui – nuo šių metų paskirtas  eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas –  <<čia>>).

Kvepia prisiminimai drėgna laukų žole,
Vienišo paukščio riksmu aštriu
Paskendusiam kažkur rūkuos šile.

Žiūri mėnulio akys
Dangaus žvaigždžių erdvėj –
Tirpsta gyvenimo menkutė žvakė
Galingo laiko neramioj tėkmėj.

Negaliu, oi negaliu
Tikrai aš negaliu mylėt be skausmo
Nei prie širdies, nei prie širdies karštai karštai
Laimingą ką priglaust.
Žaizdą netekties juodos
Ir aitrų pažinimo jausmą
Priimu kaip brangią dovaną,
Kaip dovaną virš mūsų plytinčio dangaus.
Ašara, tik ašara sūri sūri –
Jinai kaip rūdys ėda.
Ji tarsi aštri karti druska nusėda manyje –
Virsta nemiga ilga, mintim sunkiom atbėga.
Nemigo ugnim juoda liepsnoja naktyje.

Žaidžiu ugnim juoda,
Žaidžiu dangaus žvaigždėm.
Nuoskaudom tarytum kaktusas aštriom
Įsišaknijusiom giliai kančiom.
        
Negaliu, oi negaliu
Tikrai aš negaliu mylėt be skausmo
Nei prie širdies, nei prie širdies karštai karštai
Laimingą ką priglaust.
Žaizdą netekties juodos
Ir kartų pažinimo jausmą
Priimu kaip brangią dovaną,
Kaip dovaną virš mūsų plytinčio dangaus...

Gimiau 1990 metais, Vilniuje. Užaugau ir iki šiol gyvenu Pilaitės mikrorajone, baigiau Pilaitės vidurinę mokyklą. Nuo mažens mėgau skaityti ir sportuoti. Pirmieji bandymai kažką parašyti pačiam tikriausiai prasidėjo kai man buvo 16 metų. Rašymas man yra paslaptingas, neperprantamas, beveik magiškas veiksmas, nepavaldus mano norams. Atrodo, kad eilės, vaizdai, žodžiai atsiranda savaime ir man telieka jas užrašyti. Rašau daugiausiai poeziją, kartais prozą, o apie ką – tai padiktuoja aplinka, kas tuo metu vyksta aplink mane ir manyje, sutikti žmonės, aplankytos vietos ir t.t.

ūkanotas uostas
nepaguos ir nepaglostys
juodą kaip derva
gruodžio naktį
į šalį susisupusio
senamiesčio gatvėmis
skubančio praeivio
nors ir su tikslu
su puokšte gėlių,
į kurią investuota
daugybė šiltų jausmų
kam reikia gėlių
vidury nakties?
taigi nėra labiau
tinkamo meto
prisipažinti, išsakyti,
išpyškinti jausmų
salves tai nieko
neįtariančiai, nepatikliai
geresnių laikų
laukiančiai išrinktajai
negu juodą kaip derva
gruodžio naktį

               ***

ėjau gatve vasarą
kažkurią nusipirkti ledų
gatvės baloje spalvota
benzino dėmė atsimušė
į akis sukeldama cunamį
kažkur Polinezijoje ir
nušlavė tris žvejų kaimus
nuo žemės paviršiaus
šiaudinės pastogės, suręstos
ant polių, valtys, tinklai
nieko nebeliko
per žinias pranešė, kad tai
paveikė ištisas ekosistemas
net koralai prakaitavo iš
baimės, nors dangaus kūnai
toliau sukosi pagal grafiką
neužjausdami žemės gyventojų
nieko sau, pagalvojau
galėjau apsieiti ir be ledų
nors ir buvo labai karšta

                   ***

tą dieną snigo ir snaigės
žibėjo kaip brangakmenių dulkės
beriamos iš dangaus

kai triukšmas iš lėto nurimo ir baigės
stebėjau kaip vartėsi iškvepiamo
šalčio garai

mintys skubėdamos viena kitą vaikės
nuo smulkių praeities trupinių, per
dabarties purslus į kaprizus likimo

tada buvo greitos, o šiandien šliaužia kaip sraigės
apkeliaus visą ratą ir nesvarbu kiek užtruks
nes namai visada su tavim kartu

                            ***
už nežinomybės širmos pasislėpęs jausmas
žiemos miegu užmigęs jau trejus metus
sulaikęs kvapą kaip medžiojamas žvėris per aušrą
bando paslėpti pėdsakus išdavikus

kur paskutinį kartą jį mačiau, nebeatsimenu
pievoje prie upės, tarp sakurų ar mieste
planų turėjo, norų ir gerų ketinimų
jie žiebėsi ir skraidė kaip jonvabaliai naktyje

išsiblaškiusios kaip rudeniniai lapai mintys
jų kraujagyslių raštai auksiniai
neranda išėjimo iš užburto labirinto
sumaltos laiko girnose, ne pirmos ir ne paskutinės

Pagal išsilavinimą esu filologė, lituanistė. Leidykloje redaguoju tekstus. Esu dirbusi Kūdikių namuose su pamestinukais, ten buvo (ir yra) Gyvybės langelis.
Gerą poeziją apibūdinčiau taip: jautru, gilu, skambu. Ja visada žavėjausi.

             Trieiliai
          Japonų maniera
                ***
Žiema – tai ta pati vasara,
Tik matoma
Pro baltus akinius.
                ***
Žiemą
Ilsisi spalvos
Po pusnių patalais.
                 ***
Dar niekas nepranašauja pavasario.
Tik medžiai sode
Įdubo sniego koriuos.
                 ***
Pavasario nuojauta
Apmirusių žuvų sapnuose
Po ledu...
                 ***
Kiek žingsnelių slepia
Balandžių trišakės pėdutės
Ant sniego!..
                  ***
Ir pakvipo vasaris
Blynų saulytėm
Kaitriom!..
               ***
Vieversių pėdutės
Ant kiaušinių
Sugrįžusį pavasarį išduoda.
                ***
Angele,
Akmenį risk nuo širdies –
Prisikėlė!..
                 ***
Girdi? Nakties tyloj
Suskambo pirmasis
Snieguolės varpelis!..
                ***
Snieguolių varpeliai dilin-dilin,
Dievo palaimą
Plukdo širdin.
                 ***
Kai paskutinė snaigė
Paliečia snieguolės varpelį,
Pasigirsta pavasario muzika.
                ***
Laša sula iš klevo.
Ak skruzdės smaližės!
Tiek jau to, pasiimkit po lašą.
                ***
Žiū – miško nuokalnėj,
Tarp lapų pernykščių,
Žibuoklių akelės žybsi!..
                 ***
Raivosi
Žibuoklė
Žaibo pažadinta.
                 ***
Žiū – vaikai
Paupy
Ožkabarzdes peša!..
                 ***
Vaikai apspitę
Sulipusią varlių porą.
– Ai, čia gi vyras su žmóna!..
                ***
Žiū – daigą išleido
Šimtaskrandis svogūnas
Ant palangės tėvų!..
                ***
O, kaip geria akys
Narcizų geltonį
Po bespalvės žiemos!..
              ***
Niekas nė nepastebėjo, kaip užgeso
Vos paraudęs hiacintas
Po šalnos.
                ***
Kai ankstyvą pavasarį
Daviau kitiems kraujo,
Prisiminiau kapsinčią sulą iš beržo.
                ***
Man grįžtant iš Kaziuko mugės,
Po tiltu ižas – širdies atitirpusios luitai –
Plaukė per upę.
                ***
Oras prisipildo prasmių,
Sakūroms žydint
Virš upės.
                ***
Ir kaip gali negalvot,
Kas žiogą žolėn išleidžia
Kiekvieną pavasarį žalią?..
                ***
Velykų rytą rūkas toks tirštas,
Kad net bažnyčios varpai
Jo nepramuša.
                ***
Auštant moterys eina aplankyti Kristaus kapo.
Ant akių užplaukia rūkas – – –
Palaiminti neregiai!..
                ***
Nuslinkus debesiui, mėnulio šviesa
Nusileido tiesiai ant lelijos
Užakusioj kūdroj.
                ***
Sugirgždėjo naktį šulinio svirtis.
Kibiran įkrito
Mėnulio pilnatis!..
               ***
Sena sodyba.
Miegu prie pat atviro lango.
Sapnai kvepia jazminais.
              ***
Surinkau uogas nuo žemės
Ir suvėriau ant smilgos.
Nešiu mylimajai.
              ***
Žiū –
Rugiai plaukia
Po žvaigždėtu dangum!..
              ***
Net akys apraibo
Povui išskleidus
Vėduoklę!..
            ***
Jei ir miršta musės
Nuo musmirių,
Tai tik apakintos grožio.
            ***
– Musmirė, musmirė!..
Nepravardžiuokit sesės boružės
Taškeliais baltais!
             ***
Musmirės miško nemink –
Nemelžtą Dievo karvytę
Dangun skraidink!
             ***
Dangus giedras giedras,
Jokio debesio. O kad taip
Mano sieloje būtų!..
             ***
Panardinau sielą savo ežeran,
Kad iškiltų lengva – nuodėmės po akmeniu,
Kad iškiltų sunki – išmintis iš vėžlio kiauto.
              ***
Žvejoja žvejys
Žuvį-žvaigždę,
Kol saulė uždega žvakę.
              ***
Ulbėjo tulpė upėj,
Upėtakio
Bučiuojama į lūpas.
              ***
Stebi vabzdys saulėlydį jūroj:
Ar tebeošia giria anapus?
Ar gintarinėm tebeverkia ašarom?..
              ***
Rieda ašara
Skruostu, lūpomis, smakru...
Žemė sūri.
             ***
Dega klevų ugny
Vakaras
Nuogas.
             ***
Negaliu nepasiduoti
Chrizantemų liūdesiui
Temstant.
            ***
Ant kapo
Šermukšniai pravirko
Eglaitės plaštakoj.
            ***
Kai mirusiųjų vėlės
Vaitoja vėjy,
Kapas uždega žvakę.
              ***
Ant senelių kapo radau klevo lapą.
Kaip gera gulėt
Po tokiu plačiu Dievo delnu!..
              ***
Ilsisi akys
Kaštonų
Po spygliuotais vokais.
              ***
Ruduo. Kaip lengvai
Lapai meta medžius
Ir išskrieja su vėju!..
               ***
Vėjo išpūstas kiaurymes širdy
Užlopysiu
Šlamančiais lapais.
               ***
– Ššš...
Ežys pukši
Lapuose klevo.
                ***
Flirtas su rudeniu:
Jis mirktelėjo man
Ruda kaštono akim.
                 ***
Vaikas su klevo lapu:
Jis veda Dievą už rankos.
O gal atvirkščiai – – –
                  ***
Vaike, išburk Dievui iš delno –
Lapo klevo –
Kiek metų gyvens.
                  ***
Rudenį rudos ir baugios
Prasiveria akys kaštonų
Iš žemės.
                  ***
Dieve, kuriam klevo lape
Nubrėžtos
Mano gyvenimo linijos?..
                  ***
Daug visokių turėjau karolių.
Bet gražiausi buvo suverti
Iš vaikystės obuolių sėklų.
                  ***
Gluosni, ką sau galvoji?..
Jau sninga,
O tu dar nenumetei lapų.
             ***
Kai prisnigs
Pilną širdį,
Nuotaka virsiu.
           ***
Pražydo
Lange
Šerkšno rožės.
          ***
Ištirpo
Delne
Snaigių šokis.
          ***
Pavirto
Pieno puta
Aguonos.
           ***
Štai kur – medžių šakose
Žiemą
Debesys miega!..
           ***
Ne tik pelėms baugu
Žiemos naktį
Pelėdoms ūkaujant...
           ***
Kelia Charonas apsunkusias sielas į Hadą...
Užtat kaip lengva sugrįžti –
Su negimusiom sielom – tabula rasa!
           ***
Mama,
Atverk savo įsčias –
Aš taip noriu gyventi!..
            ***
Tolti nuo Langelio su gyvybe
Skubriu žingsniu, vis atsisukant
Ir užsitraukiant dūmą...
             ***
O kad ir per Gyvybės langelį
Tas langas
Į gyvenimą!..

Lida Tamulevičienė – viena ištikimesnių ir aktyvesnių pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvių. Jos eilių galima aptikti ne tik Pilaitės giesmininkų posmų rinktinėse. Retsykiais savo poezija pasidalina ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto, kurio bibliotekoje dirba, laikraštyje „Acetonas“. Lidos eilės paprastos, bet visada gyvastingos ir aktualios. Jos apie nepaprastą paprastą gyvenimą.

                    Akimirka
Užmerkia žibintai akis
Ir miestas tarsi aklas tampa.
Tik varnų natiurmortai ant šaligatvio,
Tiktai alyvų kvapas,
O žemė po lietaus skaistybe kvepia.
Šita akimirka tokia trapi ir laikina
Kaip duonos trupinio, ar gervės klyksmo,
Žmogaus gyvenimo kaip akmenėlio
pavargusio Dievulio saujoj.

                      ***
Kai Mažvydas raides išbarstė –
Įgijo jos savus gyvenimus.
Pirmiausiai daugelis bažnyčion bėgo –
Su pasakom ant krosnies lipo.
Už stalo sėdosi kartu kada žmogus
Palinkęs savo vardą rašė,
O paskiau tėvynės.
Šalia sėdėjo prie
Antano, Jono, Juozo ir Kazimiero
Iš metų į metus tautos sargyboje.

                 ***
Nematomas, negirdimas,
Toks mylimas,
Dar neliestas, tik juntamas,
Toks laukiamas ir išsvajotas,
Iki graudumo artimas,
Mažytis želmenėlis
po moters širdimi.

Tikriausia ne daug kas žino, jog Vilniuje daugiau nei 20 metų prie seniūnijų gyvuoja Lietuvos Politinių Kalinių ir Tremtinių Bendrijos (PBRB) skyriai. Pastaruoju metu ir Pilaitėje galima stebėti platesnę jos veiklą, kuri sietina su pilaitiškio Jono Sinkevičiaus pirmininkavimu. Šeštadienį (balandžio 28 d.) ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ atstovai svečių teisėmis buvo pakviesti į PBRB sueigą Pilaitėje Martyno Mažvydo progimnazijoje. Sueiga prasidėjusi gyvu Tautiškos giesmės atlikimu, pagerbimu išėjusiųjų tylos minute, buvusio ilgamečio „Armonika“  ansamblio vadovo ir vokalisto Stasio Liupkevičiaus pasirodymu pagal jo bičiulės poetės Irenos Gildutytės-Navikienės žodžius. Prie maestro karaokės būdu galėjo prisijungti ne tik pilaitiškiai buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, bet ir iš kitų Vilniaus daugiabučių rajonų susiėję panašios lemties svečiai, įgavo turiningesnio pasibūvimo ženklų. Be Jono Sinkevičiaus ataskaitos, kas nuveikta ir kas numatoma nuveikti, žodis buvo suteiktas Vilniaus PBKB pirmininkui Vytui Miliauskui iš kaimyninių Pašilaičių (http://youtu.be/sIVVzxTIn4o), pilaitiškiui, disidentui,  politiniam kaliniui ir religiniam mąstytojui Petrui Plumpai (http://youtu.be/gA2n1rbCc60), pilaitiškiui tremtiniui Juozui Zibalui (http://youtu.be/PHtoqoifoX0 ). Jų pasisakymuose ne tik kas nuveikta ir planuojama nuveikti, bet ir negalintys išblėsti tų jiems ir Lietuvai skaudžių patirčių prisiminimai. Labai aktualus buvo Sigito Šamborskio, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko ir Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovo, pasisakymas. Jis susiejo dabartiniame Karaliaučiaus krašte likusių gyventi ir prasmingai besidarbuojančių lietuvybės labui lietuvių veiklos gaires su pačioje Pilaitėje gyvenančių tremtinių šiokiadieniais. Kaip žinia, joje įamžinami autentiški šios praeityje lietuviškos etnografinės teritorijos, po Antrojo pasaulinio karo atitekusios Tarybų Sąjungai, vietovardžiai ir joje visos Tėvynės Lietuvos gerovei triūsusių asmenybių vardai. Pilaitė gausiai (dažniausia Karaliaučiaus gatvėje) nuo praeito tūkstantmečio paskutinio dešimtmečio apgyvendinta tremtinių, kurie pradėjo sugrįžinėti iš buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, šeimomis. Pagarsindamas nelabai politiškai svetingose dabartinėse Rusijos federacijos žemėse (Kaliningrado krašte) gyvenančių lietuvių garbingus darbus, nepamiršo paminėti ir Vydūno (šįmet minimos jo 150-osios gimimo metinės; Pilaitėje viena pagrindinių gatvių pavadinta jo vardu) bei pagarsino šio iškilaus Lietuvininko sparnuotą posakį: „Dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“ (http://youtu.be/Bw7pvQ7aexQ). Projektoriaus pagalba pristatytas visas ekspedicijos „Misija Sibiras`17“ nueitas kelias tvarkant ten amžinajam poilsiui likusių Lietuvos tremtinių kapus paties jos dalyvio Liudo Šiukšterio vienai salėje sėdėjusių tremtinių sukėlė gilesnius išgyvenimus, nes ekrane pamatė tas vietas, kuriose teko pabuvoti (http://youtu.be/6U6psHdUfck). Nepamirštos ir PBRB Pilaitės skyriaus narių jubiliejinės sukaktys. Vo „Pilaitės bendruomenei“ taip pat buvo suteiktas žodis. Pasidžiaugta, kad ir Pilaitėje renkasi buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai į tokias turiningas sueigas. Prisiminta: šioje salėje 2009 metais pastaroji gyventojų bendruomenė išleido nuo 1997 metų į Pilaitę su šeima sugrįžusios gyventi politinės kalinės ir tremtinės Karolinos Biekšaitės-Jezerskos eilių knygą, o  po jos stogu įsikūręs Pilaitės liaudies teatras pagal leidinyje paskelbtą medžiagą pastatė mini spektaklį „Žodis Lietuva širdyje ir lūpose“. Pažymėta, jog ši PBRB sueiga Pilaitėje, kurios metu skambėjo poeto iš Šiaulių Juozo Sabaliausko posmai, skirti bestselerio apie Lietuvos tremtinių išgyvenimus Užpoliarėje autorės Dalios Grinkevičiūtės 100-ųjų gimimo metinių proga,  o taip pat per pūgą Igarkos tremtyje sušalusios Janinos Dešrytės eilės bei pagarsintos naujai išleistos tremtinių eilėraščių knygos, pabrėžiant, kad poezija ir liaudies dainos jiems padėjo pakelti nepaprastą dalią, tarsi atveria vartus į Pilaitėje gegužės 26 d. jau vyksiantį 16-ąjį poezijos pavasarį „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmoniškumui“, skiriamą Vydūnui (šį kartą jo rengime be Lietuvos rašytojų sąjungos dalyvauja ir Vydūno draugija). Priminta, jog Pilaitėje gyvenantys tremtiniai tiek savo eilėmis, tiek atėjimu į panašius renginius taip pat prisideda prie poezijos gyvavimo. Prie arbatos buvo galima diskutuoti, apsikeisti adresais. Beveik keturios PBRB sueigos valandos nepastebimai praėjo su dar kartą prisimintais šio tragiško Lietuvos tarpsnio atgarsiais.

Algirdas Vaseris – pilaitiškis, žurnalistas, prozaikas ir poetas, daugelio Pilaitės poezijos pavasarių dalyvis ir jiems skirtų leidinių bendraautorius.

Atkurtos valstybės šimtmetis

Pašlovinta darbais ir žodžiais –
Netveriu iš džiaugsmo.
Gyriaus ir išdidus atrodžiau:
Nestabčiojant dar didesni užaugsime.
 
Per stebuklą šalis išlaisvėjo,
Kaip nebūsime reiklūs.
Kas iškovota, nepaleisime vėjais,
Apsiginsim prireikus.
 
Tu rūpestis mūsų nesenkantis...
Plušėt dėl Tėvynės nėra per sunku,
Kai jaunatį žada delčia.
Sutinku:
Mes tylu tyliai senstame,
Bet ir likti norim
Per amžius čia.
                  
Potvynis – atoslūgis

Kuriam nebūna:
Įkopsiu nepavargdamas
Į bet kurią viršūnę,
Tarsi kieno apduotas,
Ir kalnui savo vardą
Negailėdamas duosiu.
 
Vos pradėjęs, grįžtu:
Kiek ten tos jaunystės,
Belaukiant vestuvių,
Jei dar liga nelemtoji...
Amžinybe,
Ar tai tu,
Prie širdies sustojusios?
 
Pavirkavimai

Jau tos mano jaunos dienos
Pramaišiui su baime:
Aistrų ugnis užges nepanaudota,
Ir kas benorės pelenuose sušilti.
 
Pati kalta? Kodėl jau taip?
Kad ne lengvabūdė?
Ne valtis beirklė,
Nerandanti kam pasisiūlyti.
 
Na, gerai – bučiuosiu
Visas pasitaikančias varles,
Bet ar savo princą rasiu?
 
Ką, lemtie! Ko tyli?
 
Matyt, aš tave pričiupau,
Prikišamai rodydama: laimę
Nevykusiai dalini,
Tarsi bananus sveri svogūnų kodu
Ir tau... nieko?
                     
Džiunglių beždžioniukas

Matau, kad šito vaismedžio
Kamienas skaudžiai dygliuotas,
Visgi pabandysiu.
 
Vos pusę aukščio teįveikus,
Ėmė drebėti pakinkliai,
Ir dyglys pasitaikė kaip reta aštrus:
Ai, sugrįšiu vėliau kada.
 
Inkščiau, inkščiau ir nušvito:
Palauksiu, kol vaisius pats nukris.
 
Tiktai kad žinotumėt
Kaip laukti sunku.
 
Palengvėtų užmigus,
Bet miegas toks nedraugiškas –
Klaidžioja kažkur nemačiomis,
Laukti nepadeda.
 
O kiek tokių,
Nenorinčių kartu išdykauti.
Ir kodėl taip,
Žydro dangaus lopinėli?
 
Žerplėjanti anglis
 
Nesu pasipūtėlė, tik dailiai nuaugusi,
O uždegta noriai virpuliuoju orą,
Skleidžiu savo karštį,
Kuris, manau, yra amžinas.
 
Dabar privalau atsikvošėti:
Kas kad šokčioju dar liepsnelėm,
Jeigu jos bemat nugrimzta
Į vidinį kiemelį atokvėpiui.
 
Taip ir dvėsuoju leisgyvė,
Pelenu dengiuosi, o ir mano amžius:
Lyg ir baisu kiek
To artėjančio žūties kartumo.
 
Pagelbėki nors tu, vėjau,
Atsidūsėdamas: tegu ir trumpam,
Vėl regėsi mane nuraustančią,
Skaisčiai blėsuojančią, gyvų gyviausią.
 
A, ir tu nebesitiki nieko
Iš mano blėstančio buvimo.
                        
Plaštakės rūpesčiai

Plazdenu kiek galiu,
Rūpi, ką jaučia viršūnės,
Kas regėti nuo kalno, todėl
Palieku priekalnių snūdžią tylą.
 
Kad tiktai pasisektų,
Nors vieną kartą kartelyti:
Kalne žavusis, aš tavo, tik panorėk.
 
Viršūne žavinti! Ar tau
Manasis grožis neįdomus?
Turėčiau rūpėti – toks
Minčių traukos dėsnis,
Kurį žino kiekviena
Spalvotų mano sparnų dulkė.
 
Atskridusi sustingsiu nuo šalčio?
Ir taip iki pavasario?
 Ką gi, natūralu.                 
 
Užginta neužginta

Tai tu, gražuoli, glamonių
Nežabotų, per kurias kūnas
Tavasis pleišėtų iš aistros,
Tai tu šito norėtum?

    Ir dar kaip...

Taip įsidūkus, lyg kalnų
Slenkščiuotas upokšnis
Nugarmėsi kipšas žino kur,
O tave pažinoję sakys:
A, tai tas,
Kuris po audrų liūgynės
Durpynuose užpelkėjo.

   Man tai kas...

Šunų kinkiniu ten,
Kur šiurpso vien skurdi žolė.
Toje nakty už speigračio tu ką?
 
   Saulės pasiilgčiau, saulės...

Tradicinėje šeštadieninėje talkoje į kiemus pasipylė Pilaitės Karaliaučiaus gatvės naujai pastatytų namų gyventojai. Jaunimas nuo pat ryto šlavė šaligatvius, kuopė susikaupusį smėlį ir rinko šiukšles, kurias vėjas nešiojo iš statybų teritorijų. Tuo tarpu, visai šalimais iš senesniųjų panelinių namų girdėjosi vien melodijų garsai ir kiemuose - ramybė.

Per daug neagituojant pilaitiškių mes su žurnaliste Daiva Červokiene irgi iš pat ryto pasukome nuo Karaliaučiaus gatvės link Gilužio ežero ir labai nedidelėje teritorijoje beveik per valandą surinkome 10 maišų šiukšlių. Daugelis jų sunešta vėjo iš šalia vykstančių statybų. Kita dalis - tarp pušaičių besirenkančių alkoholio mylėtojų. Ten ne tik mėtėsi buteliai, popierinės servetėlės, tysojo nudrengta sofa. Tik aptvarkius aplinką neužilgo prisistatė nuolatiniai šios vietos lankytojai arba kitaip - alaus ir stipriųjų gėrimų mėgėjai. Įvertinusios padėtį kartu nutarėme pašnekinti kaip jie gali tokioje apdergtoje vietoje ramiai girtuokliauti. Pasiginčijus jie pasiėmė porą maišų ir pažadėjo bent atsineštus butelius surinkti.

Tik išėjus iš gatvės į bendras teritorijas iš karto susiduri su šunų turėtojais, kurių apstu ir dažni skubėdami išvedžioti į šunų atliktus reikalus arba nekreipia dėmesio arba su maišeliu numeta į pakrūmę. Ir taip kas antra šiukšlė tie maišeliai su šunų ekskrementais. Kadangi daugumos miestiečių prestižo reikalas turėti šunį, kitaip tu esi turbūt nenormalus, nemylintis gyvūnų, tai su šunų reikalais gamtoje yra didelė problema. Aplink gyvenamuosius rajonus visi laukai nusėti arba tais šunų dalykėliais arba - maišeliais. Aš suprantu ir tuos šunų turėtojus, jie laikosi nuostatų ir dažnai surenka tai ką šuva palieka, bet ar įsimetęs neši kišenėje, todėl nuėjus toliau nuo namų tenka išmesti. Gal tuomet geriau jei tie ekskrementai gamtoje lieka be maišelio ir po kurio laiko lietus nuplauna į dirvožemį. Suprantama, kad čia svarbu kokia susidaro koncentracija, bet ar numesti maišeliai su turiniu ne didesnė problema gamtai?

Grįždama iš talkos ir kas keli žingsniai sutikdama gyventojus su šunimis vis primindavau, kad jie galėtų bent jau prisidėti prie talkos, tačiau vieni atsakinėjo, kad ne jie palieka šiukšles, kiti - ne jų reikalas, treti gi kaip greičiau dūmė į šoną. Išėjusios į talką susidūrėme bent su dvejomis gamta besinaudojančiomis ir socialiai skirtingomis žmonių grupėmis. Tačiau labai panašiu požiūriu į pačią gamtą. Tad, tokia šiemetinė talkos patirtis.

Nebe pirmi metai ir nebe pirmą kartą naujakurių Pilaitės istorijoje gyventojai kviečiami į bendrojo plano tarpinių sprendinių svarstymus. Bet šis kartas balandžio 17 d. buvo išskirtinis. Jis vyko gana jaukioje VšĮ kūrybinių dirbtuvių „Beepart“ aplinkoje ir palyginti labai šiuolaikiškai bei konstruktyviai. Čia vos sutilpo kviestiniai į renginį. Tai dažniausia gyventojus tiek formaliai, tiek neformaliai atstovaujantys asmenys. Bet šį renginį tik sąlyginai galima priskirti prie viešo, nes dalis Pilaitės gyventojų,susibūrusių į skirtingų interesų ir pagal amžių grupes, galėjo būti nepakviesti arba apie pastarųjų buvimą tokio renginio organizatoriai galėjo ir nežinoti. Remiantis Orhuso konvencija, kuri Lietuvoje ratifikuota 2001 metais, ginti savo elementariausias gyvybines reikmes: šiuo atveju siekti sveikos ir darnios gyvenamosios aplinkos ar gauti iš valdžios institucijų informaciją šiais ir panašiais klausimais turi teisę kiekvienas Lietuvos žmogus, tame tarpe ir eilinis pilaitiškis. Taigi šiame svarstyme taip pat pasigesta Pilaitės senolių, tremtinių organizacijos, esamų mokyklų, darželių interesus galinčių atstovauti asmenų, o taip pat ir visų kitų pilaitiškių, kurie neabejingi ne tik savo, bet ir kaimynų geresnio bendrabūvio plėtrai. Viešasis svarstymas galėjo būtų viešesnis jį surengus Pilaitės gimnazijoje, kuri turi liftą neįgaliesiems (neįgaliųjų Pilaitėje ne tiek ir mažai: čia jiems suteikiamas socialinis bustas), nes Aktų salė antrame aukšte, bei plačiau informavus apie tokio susirinkimo galimybę.Tad nemažas akmenukas į atsakingųjų už šį renginį daržą. Nors ne paslaptis – viešas svarstymas pamažu tampa nišinis, o su viešų pasitarimų platesniu informavimu Pilaitėje labai prasti reikalai. Be to, juose dažniausia gali dalyvauti turintys glaudesnių ryšių su savivalda ar pačiais tokių svarstymų organizatoriais. Susidaro įspūdis: neparodomas didesnis noras, kad viešas svarstymas išties būtų viešesnis ir jame galėtų dalyvauti pačių įvairiausių interesų ir socialinių grupių atstovai ar pavieniai asmenys. Greta galima pasidžiaugti, kad tarp atėjusių į Pilaitės bendrojo plano tarpinių sprendinių priešpaskutinį svarstymą buvo ir keletas savo laiko nepagailėjusių seniūnaičių, kurie teisėtai gali teikti ir ginti pilaitiškių gyventojų gyvenamosios vietos gerinimo siūlymus. Renginyje dalyvavo ir Pilaitės seniūnas Albinas Šniras. Viešo svarstymo rengėjams trumpai pristačius, kaip vyksta pats Vilniaus bendrojo plano svarstymas, stabtelėjus prie Pilaitės, o skaidrėse pilaitiškiams pastebėjus ženkliai nuo tikrovės atsiliekančius demografinius rodiklius, kurie daugiau nei 10 tūkstančių buvo mažesni nei pagal gyvenamosios vietos deklaravimą, susilaukta atitinkamos pastarųjų reakcijos, bet tuoj pat rengėjams paaiškinus, kaip toliau šis susitikimas vyks, paprašius dalyvius prisistatyti, o po to juos suskirsčius pagal susėdimo tvarką grupelėmis po 6 žmones, vizijos, pasiūlymai ir priekaištai turėjo būti per trumpą laiką surašyti ant įteiktų lapų su juos lydinčiu labai bendru ir nelabai įžiūrimu Pilaitės seniūnijos bendrojo plano būsimų sprendinių žemėlapiu ir per 3-5 minutes pačiomis įvairiausiomis plėtros gairių temomis dar ir pagarsinami. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pasiteiravo, ar bus protokoluojama, nes tai labai svarbi viešo svarstymo procedūra. Rengėjai patikino, kad daromas garso įrašas, o pasiūlymai ar reikalavimai bus papildomai užsirašomi (Jei būtų iš karto pasakyta, kad išdalintuose lapuose užfiksuotos mintys pasiliks viešo svarstymo rengėjams, tai būtų pasistengta įskaitomiau visa tai užrašyti, nes dėl laiko stokos dalis jų buvo tik pagarsinta, bet ne visada užrašyta arba užrašius net nepagarsinta). Diskusijos buvo numatytos renginio pabaigoje susibėgus prie ant stalo išklotų didelių žemėlapių lapų, kuriuose buvo ženkliai aiškiau, kur ir kas ir kaip turėtų atsirasti tolesnėje ar labai tolimoje Pilaitės seniūnijos pačioje įvairiausioje plėtroje. Ne visi apsidžiaugė sužinoję, kad būsimos mokyklos, išskyrus valstybinę, dėl kurios pasaulietinio ir religinio statuso Pilaitės gyventojai ženkliai susipriešino dar 2017-ųjų rudenį, bet Vilniaus savivaldybei atlikus pakartotinę apklausą, prie statomos šv. Juozapo Bažnyčios 2019 metų mokslo pradžioje turėtų atsirasti 700 vietų valstybinė progimnazija, likusios 3 numatytos Pilaitės pakraščiuose, t.y. ženkliai atokiau nuo tankiau apgyvendintos Pilaitės dalies. Nors tolimesnėje ateityje, išsiplėtojus gyvenamųjų namų statybai, jos galėtų ir ten atsirasti. Bet šiuo metu net ir 700 vietų numatyta suprojektuoti ir pastatyti valstybinė progimnazija, esant tokiai aktyviai Pilaitės daugiabučių plėtrai, iš esmės bendrojo ugdymo problemų neišspręstų. Pilaitės seniūnijos duomenimis jau dabar Pilaitėje Gilužio ežero link turėtų prasidėti 45 gyvenamųjų namų statyba ir tai dar ne pabaiga. Jau balandžio 24 d. Martyno Mažvydo progimnazijoje rengiamas jos Tarybos posėdis, į kurį kviečiami ir Pilaitės gyventojų atstovai. Jie turėtų tapti liudininkais pasikartojančios dviejų pamainų mokymosi praktikos Pilaitėje paskelbimo, kai tėveliams teks apsispręsti: ar savo atžalas čia leisti į antrąją pamainą ar dairytis pirmos pamainos svetur. Prisimenant netolimą gyventojų susipriešinimą dėl katalikiškos arba pasaulietinės mokyklos valstybinėje žemėje galimybės, Vo „Pilaitės bendruomenė“, kuri buvo ir yra už pačių įvairiausių mokyklų patogiai pasiekiamose Pilaitės vietose atsiradimą ir ne kartą pabrėžė, jog būtina kuo skubiau čia esančią laisvą valstybinę žemę rezervuoti būsimoms mokykloms, o jei ji yra privačioje nuosavybėje, kuo skubiau išpirkti, per Atvelykį elektroniniame laiške buvo iškoneveikta tikinčiosios Pilaitės gyventojos kaip sutrukdžiusi katalikiškai mokyklai valstybinėje žemėje kuo greičiau atsirasti (regis, susipainiota su socialiniuose tinkluose įsikūrusia ir kurį laiką „Pilaitės bendruomenės“ pavadinimu pilaitiškius atstovavusia grupe, bet oficialiai veikiančiai Vo „Pilaitės bendruomenė“ pareiškus nepasitenkinimą dėl atsirandančios painiavos kas ką ir kaip atstovauja, 2017-ųjų vasara ji persivadino į „Pilaitės gyventojų bendruomenę“, kuri pasisakė tik už valstybinės mokyklos Pilaitėje statybą valstybinėje žemėje prie Bažnyčios, tad adresatas turėtų būti kitas). Nauji darželiai artimiausioje ateityje modulių pagalba planuojami prijungti ir ne pačiose erdviausiose teritorijose prie pastatytųjų daugiau nei prieš 20 metų.  Viešojo Pilaitės bendro plano tarpinių sprendinių svarstyme buvo leista pasisakyti ir už VSD pastato numatyto pastatyti didžiulio prekybos centro „Trys kregždės“ atstovui. Tokios traukos visomis prasmėmis giganto atsiradimas Pilaitės prieigose prie vienintelės pagrindinės susisiekimo arterijos su likusiu miestu dar labiau pablogintų ir taip opią šią padėtį. Tad gyventojų reikalaujama pirmiau ją realiai pagerinti, o tik po to imtis statybų. Priminta: Vilniaus ir Pilaitės praktikoje prekybcentrių pažadai nevykdomi, arba prispaudus visuomenei, įvykdomi po 15 ir daugiau metų, bet nekokybiškai. Planuojamo centro atstovas patikino, kad iš jų pusės net ir dabar būtų galima pradėti tobulinti susisiekimą, bet visa tai stabdosi dėl tinkamų Vilniaus miesto savivaldos sprendimų nepriėmimo. Pirmoji renginio dalis truko pustrečios valandos, tad antroji jo dalis – numatytos plačios diskusijas prie didžiųjų žemėlapių – , išsikvėpė, nes daugelis dalyvių jau suskubo namo.
P. S. Išties nemažai idėjų, pastabų ir reikalavimų išsakyta viešame Bendrojo Pilaitės plano tarpinių sprendinių svarstyme. Jų nuo pat savo susikūrimo pradžios ne kartą ir anksčiau planuotojams perdavė ir Vo „Pilaitės bendruomenė, ne tik žodžiu, bet ir savo leidiniais Pilaitės praeitis dabartis ateitis ; Teisė gyventi ekologiškai darnioje ir demokratinėje aplinkoje,  ir kurie, beje, paprašius ir šiame susitikime išvardyti svarbiausius, išlieka tie patys. Na, o labiausiai šią bendruomenę jaudina  pastebimas jau dabar ženklus užstatymų sutankinimas ir prasta statybų kokybė,  paliekamos per mažos žaliosios erdvės prie gyvenamųjų būstų, nepakankamas dėmesys  neįgaliųjų problemoms, nebuvimas įvairesnių garbaus amžiaus žmonių laisvalaikio leidimo galimybių vis nepastatome visiems skirtuose Bendruomenių namuose, o taip pat šiuolaikiškų  ir labai aktualių gerontologinių centrų Pilaitėje nenumatymas. Bet ar  į visus  šiuos pasiūlymus bus atsižvelgiama? Pilaitės bendrojo plano kūrėjams, jei bus įsiklausoma jau į kelintą kartą išsakytas gyventojų reikmes (sekant Bendrojo plano teikiamų ir tvirtinamų sprendinių turinį laiko bėgyje: beveik niekas iš esmės nesikeičia, tos pačios metų metais neišsprendžiamos arba net nesprendžiamos problemos), yra dar kur pasidarbuoti mėginant nors iš dalies įgyvendinti vos keletą Orhuso konvencijos numatytų nuostatų,  pasitarnaujančių žmogaus sveikatai sukuriant saugesnę, nepavojingą ir kokybiškesnę gyvenamąją aplinką.  
Su svarstytais Pilaitės bendrojo plano tarpiniais sprendiniais galima susipažinti čia: http://bit.ly/BP-pilaite . Planuojama sprendinius viešinti gegužės-birželio mėn., o juos derinti, tikrinti ir tvirtinti Vilniaus miesto taryboje liepos-spalio mėn.

Rūta Suchodolskytė – iš Trakų kilusi poetė, dviejų knygų „Susitarimas kvėpuoti kartu“ ir „Namai jazminų akimis“ autorė, pilaitiškė nuo 2015 metų, dabar dirba mama. Kelių Vydūno draugijos stovyklų dalyvė, skiria eiles bičiuliams vydūniečiams, esantiems šiapus ir jau, deja, anapus.

Vydūniada:
„Paprastai žmonės tiki, jie esą tai kas vykina kokį nors darbą, o todėl vienas vadinasi mokytoju, kitas rašytoju, trečias gydytoju, ketvirtas kurpiu ir t.t. O taip vadindamiesi, niekas neatsimena savo asmenybės. Toji visai kita kas yra negu žmogaus darbas. Į ją tikrai pažvelgdami, numanome, kad ji yra slėpinys. O žmogui priderėtų šitą slėpinį ištirti.“
Vydūnas. Raštai, t.2, 1991, 7-8 p.

Vydūno dvasia
plevena ore,
jai dūzgia
vegetariškos sielos.
Bičių pavėsy
palinksta liepa žalia,
šakomis palapinę ji siekia.
Čia dainuoja balsai,
šnekučiuojas ramiai –
laukia maži ir dideli darbeliai:
Klaipėdoj* – paminklo atmintis,
Žemgulių kiemo rūsys,
kapinaitės moja iš tolo.
O gandrų klegenimas linksmas
į Jankaus muziejų nusineša aidą.
Nukrenta vakaras,
tvenkinio merkias akis,
į paveikslų sodą
rūkai nusileidžia.
Tik dailininkas
nerimsta antai,
daržinė – jo kūrybos namai,
tepa sluoksnį
pro muzikos garsą.
O poezijos žodis
nusklendžia gandro sparnu,
palypėja į ąžuolo šaką,
nuo Rambyno ramybės
ligi Nemuno juostos
pro spindulius
debesys šneka.
*Tuo metu tartasi, kur statyti paminklą Vydūnui: Klaipėda buvo vienas variantų, bet vėliau pasirinktas Kaunas.

Kas yra mintis?

(Zeniui Jurgelaičiui)

Kas yra mintis?
Dūžis širdies,
paukščio skrydis
ar patvinus upė?
Kas yra mintis,
ar tai paslaptis,
kur motulė
liūdesėlį supa?
Gimė ji maža, basa, alkana,
plonyčiais pirštukais.
Kas yra mintis,
nuraškytas obuolys,
kuris žodyje
pavirsta į graužtuką?
Sėkla jo išdygs
ir vėl iš naujo
žemėn kris,
taip sugrįžta ji ir sukas.
Gal minties nėra, ji visai tuščia,
erdvė jausmams ir ištiktukams.
O minties tąsa – erdvi tuštuma,
semia iš tylos ir giedojimo paukštukų.
Tik mintis mana, laisva lyg daina
plasnoja tolumoj nesudrumsta
ją minančio žmogiuko.

Pasivaikščiojimas nemėnesienoje

(Audriui Daukšai)

Nemėnesienoje kalba pražydo,
išsiskleidė tuštuma,
nemenėsienoje be pykčio ir pavydo
kalbėjosi viena ir kita šeima.
Lietuviais esame mes gimę,
bet kartais būname lenkaĩs.
Lietuviai – ramaus, gero būdo,
plevenančiais, gražiais plaukais.
Ir be atostogų jų sielos
vis reinkarnuoja šen bei ten,
snukelis murkčioja toks mielas,
iš paskos pagarbiai tipena.
O ilgesys lyg Jankaus rūkas
pakyla pažeme lig kojų,
toks jaukus ir tylus tas vakaras,
gal kiek net primena rytojų.
Nemėnesienoj sielos dvi
kalbėjo, audė žodžių tinklą.
Į jį žvaigždelės krito pamaži,
paliko žemei padabinti.
Nemėnesienos tamsumoj
tik balta katė tipendama švytėjo.
Pamojo grakščia letenėle:
„Judėkit, eikit, nesustokit vėlei.“

Genties

Bandau laikytis sapno
atstumo
atskiriu save
nuo savęs
laumžirgio trimis sparnais
irkluoju
po užmirštą
užkalbėjimų ežerą
vanduo
žuvis
akmuo
ir duona
laužiama
senelių apleistoje sodyboje
krantas senai nusavintas kaimynų
ir pirtis nesama
kurioje galbūt pirmą kartą
suklykė vienas iš trijų vaikų
ruduo lapų kąsniais
žiema šerkšno pirštais
pavasaris žolynų durklais
vasara lelijų gurgždėjimu
sugrąžina prisiminimus
apie gentainius iš motinos pusės
jų pomėgį mėlyniauti, rinkti voveruškas
jų pailgintas balses, dainingų balsų pamaldumą,
vieningą pasipriešinimą plintančiai
raudonosios imperijos dėmei.
Paskutiniai mohikanai
Už praplėšto voratinklio
kiek daug jūsų sugulę
po dangaus šviesulius
siekiančiomis šaknimis.
Jau daugiau negu šiapus
anapus.

Jau aštunti metai, kai Pilaitės liaudies teatro epinės dramos „Mano vardas Lietuva“ (scenarijaus autorė ir režisierė Dalia Tarailienė, kuri taip pat vaidina ir Lietuvą) herojės – dešimt iškilių mūsų krašto tūkstantmečio istorijoje moterų, kurių vaidmenis ne visada atlieka tos pačios sudėties mėgėjos ir profesionalios aktorės, daugiau nei dešimtąjį kartų pasirodo skirtingose Lietuvos vietose. Šį kartą (balandžio 7 d., apie  būsimą spektaklį informuota ir Kauno žiniasklaidoje: http://www.kaunozurnalistai.lt/45725/ ) jos rinkosi vaidinti labai neįprastoje spektakliams aplinkoje – Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Tai buvo pirmasis toks teatralinis įvykis Laikinojoje Lietuvos sostinėje 1921 metais įsikūrusio muziejaus istorijoje ir pakankamai sėkmingas (http://youtu.be/tgmJ67s3jTQ), o ypač prieštaringai vertinamai spektaklio herojų: Salomėjai Nėriai (http://youtu.be/fmvmK_7uXAM). Ją vietoje ankstesniųjų mėgėjų aktorių Gabrielės Ramoškienės, Julijos Lašinskaitės ir profesionalės Donatos Kielaitės vaidina buvusi ilgametė Lietuvos valstybinės televizijos diktorė, o šiuo metu lietuvių kalbos mokytoja Liutgarda Čepienė. Jau paties spektaklio metu ji susilaukė plojimų, nesvarbu, kad Kaune vyresniųjų amžiumi žmonių, kurie dominavo tarp gausiai susirinkusiųjų pasižiūrėti spektaklį, atmintyje šios neblėstančio talento Lietuvos Lakštingalos poelgis šalies1940-ųjų politiniame gyvenime piešiamas juodžiausiomis spalvomis, tad buvo galima susilaukti ir nušvilpimo (13). Sėkmingai debiutavo ir visiškai neseniai į šį Pilaitės liaudies teatro pastatymą įsijungusios pedagogės: matematikė Regina Greivienė, vaidinanti rašytoją Šatrijos Raganą vietoje visoje Lietuvoje garsėjančios visuomeniniais pagrindais kultūrinius renginius įamžinančios Aldonos Katilienės, ir lituanistė Edita Košinskaitė – Sausio 13-osios nakties kruvinų įvykių aukos Loretos Asanavičiūtės vaidmenyje, pakeitusi prieš tai ją vaidinusią psichologijos doktorantę Joaną Butėnaitę (http://youtu.be/JiWJN85uV5A). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkei Janinai Gadliauskienei teko atsakingos garso (spektaklyje nemažai muzikos) operatorės pareigos. Tai jau antroji Pilaitės liaudies teatro išvyka su šiuo spektakliu į Kauną. Anksčiau epinė drama „Mano vardas Lietuva“ rodyta Kauno tautos namų salėje. Ji taip pat buvo labai šiltai sutikta.

Vilniaus miesto savivaldybė eilinį kartą šokiruoja pilaitiškius ir visus vilniečius – nederinus su visuomene iškirstas 5 ha miško plotas, o natūralus, gyventojų ypač mėgiamas upelis Sudervėlė bus greičiausiai pakištas po žeme.

Iškirtus Pilaitės miško laukymę ir upeliuko pakrantes, Pilaitės bendruomenė, norėdama pasiaiškinti kas čia vyksta ir kodėl gyventojai  yra pastatomi prieš įvykusį faktą,  pasikvietė projektuotojus. Pilaitės seniūnijoje į susirinkimą kovo 20 d. gana gausiai atvykę  UAB „Sweco Lietuva“, UAB “Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai nurodė, kad bus įgyvendinama Karoliniškių lietaus kanalizacijos įrenginių plėtra ir šiam tikslui Vilniaus miesto savivaldybė leido panaudoti 5,5 ha teritorijos Pilaitės miške. Projekto sprendiniuose numatyta panaudoti dabar esamų valymo įrenginių teritoriją, ten įrengiant pagrindines sėsdinimo ir filtravimo priemones su dispečerinės ir laboratorijos pastatu. O teritorijoje tarp  kelio į Karoliniškes per mišką ir upeliuko, ištekančio iš Salotės ežero, bus iškasta apie 40000 m³ žemės ir įrengtas pylimu ir tvoromis apribotas baseinas. Iškastą žemę baseinui įrengti dalį panaudojus pylimams suformuoti bus pervežta ir paskleista kitoje upeliuko pusėje.

Pilaitės gyventojai neprieštarauja, kad būtų naujai suformuoti lietaus kanalizacijos įrenginiai ir į Neries upę patektų jau išvalyti vandenys. Tačiau nesuprantama kodėl  projektas įgyvendinamas tokiu atsainiu, neapykantos pilnu  požiūriu į gamtą. Pilaitės gyventojams pasigėrėjimą ir poilsį karštomis vasaros dienomis teikęs upeliukas su pakrantėse augančiais juodalksniais, buvo sudarkytas, grubiai nukertant visus medžius. Negana to, statybų rangovai pareiškė, kad upelio pakrantėse likę medžių kelmai bus išrauti. Tokiu būdu, natūralus upeliukas būtų sunaikintas, o vanduo galimai nutekėtų per vamzdžius. Tuo tarpu, susirinkime dalyvavę projektuotojai aiškina, kad upeliuko sunaikinimas nebuvo jų projekto tikslas, veikiau, priešingai, jie sutinka, kad jis turi būti išsaugotas. Nuvykę į vietą ir pamatę kaip rangovai pasirengė sau teritoriją būsimiems darbams, jie liko šokiruoti.

Į klausimą kodėl Pilaitės gyventojai nebuvo iš anksto supažindinti su projekto sprendiniais, buvo atsakyta, kad rengiant techninį projektą teisės aktai nereikalauja pristatyti projekto visuomenei, o per atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo ( PAV )buvo priimta išvada, kad PAV atlikti nereikia. Todėl esant tokiems priimtiems įstatymams ir teisės aktams gyventojams belieka susitaikyti su faktais, jie nebeturi net galimybės pareikšti savo nuomonę.

Mes manome, kad kuriant demokratinę valstybę tokie institucijų  poelgiai su visuomene yra nepateisinami. Nuolat kalbant apie vietos bendruomenių įtraukimą į teritorijų planavimo sprendimus, čia pat viena gražiausių rekreacinių vietovių negrįžtamai sudarkoma ir jei nebūtų pareikalauta pristatyti projekto gyventojai nebūtų tinkamai informuoti apie  radikalų kraštovaizdžio keitimą.

Pilaitės bendruomenė jau kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama išsiaiškinti ar savivaldybė teisėtai išdavė leidimą iškirsti saugotinus medžius Pilaitės miško laukymėje. Bendruomenė taip pat pasirengusi kreiptis į Vyriausybę, prašant užtikrinti tokių projektų viešą svarstymą ir tinkamą visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus.

Gegužės 26-ąją (šeštadienį)  Pilaitėje numatomas jau 16-asis poezijos pavasaris. Jie čia rengiami nuo 2003-ųjų. Pilaitėje jų iniciatorė Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė, o Lietuvoje – nepamirštamas tautos dainius  Justinas Marcinkevičius. Nuo 1965-ųjų poezijos pavasarių rengimo vadeles stipriai laiko Lietuvos rašytojų sąjunga. Jos pastangomis kiekvieno pavasario gegužės antrąją pusę visuose Lietuvos kampeliuose  poetinio žodžiai kūrėjai ir jo mylėtojai renkasi būrin: vieni skaito eiles, kiti jų klausosi. Kaip tik šiuo metu, kovo 22 d. , per  pavasario lygiadienį,  Tarptautinės poezijos dienos išvakarėse, Vydūnui: filosofui, rašytojui, publicistui, kultūros veikėjui, gimusiam  Mažojoje Lietuvoje ir daug neveikusiam kuriant moderniosios Lietuvos valstybės pamatus, būtų suėję 150- metų. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius metus taip pat  paskelbė ir Vydūno metais. Pilaitė gali didžiuotis, kad šio išskirtinio mąstytojo ir didžiojo humanisto vardu pavadinta viena pagrindinių jos gatvių. Tad Vydūnui Pilaitėje bus skirtas poezijos pavasaris „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmoniškumui“. Į jo rengimą be Lietuvos rašytojų sąjungos įsijungia ir Vydūno draugija. Poezijos pavasaris dar kartą suburs Pilaitės ir  kaimyninių rajonų sparnuotojo žodžio kūrėjus, o nenuilstantys vydūnianos puoselėtojai nuostabiame gamtos kampelyje prie smilkstančio aukuro primins, kuo  ši asmenybė svarbi mums ir visam pasauliui. Jau dabar visų amžiaus grupių vietos ir Pilaitės kaimyninių rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjai kviečiami savo kūrybą siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Tuomet galėtume Jūsų kūryba pasidalinti  ne tik  būsimame pilaitiškame poezijos pavasaryje, bet ir šioje svetainėje. Jei kūrinių sulauktume pakankamai, juos paskelbtume ir atskiru leidiniu. Tarptautinės Poezijos dienos proga nepatylėjo ir Nežinomas Pilaitės giesmininkas. Šiam kartui štai ką jis sueiliavo:

Vydūne!

Mielas Tu Žmogus!

Tave aš godžiai myliu.

Tyli?

Tyliu ir aš

Kaip žemė po jurginais.

Sustojęs kryžkelėj tylus

Tu Lietuvą žegnoji.

Jos nuvarytus arimus,

Išmirusius artojus.

Vydūne!

Mielas tu žmogus!

Ar verta taip kankintis?!

Kai tavo laisvoje šaly

Tik slogios amžių mintys:

Ir taip kiekvienas iš savo varpinės

Kitiems gyvenimus rikiuoja,

Jei jo gyvenimas sotus –

Sočius gyvenimus rimuoja.

Jei jo gyvenimas skurdus, –

Suplėšytas į gabalus, –

Pasiūs jis tau sunkius batus

Ir būsi jo gyvenimas.