Guodžio 28-ąją Martyno Mažvydo progimnazijos aktų salėje  Pilaitės liaudies teatras, veikiantis nuo 2008-ųjį pabaigos po gyventojų asociacijos „Pilaitės bendruomenė“ stogu, pakvietė pilaitiškius jau į penktąjį Dalios Tarailienės pagal jos scenarijų režisuojamą spektaklį. Šį kartą buvo rodomas 19-kos artistų vaidinamas spektaklis „Kelias: Tiesa ir Garbė“, skirtas Lietuvos šimtmečiui, kurį finansiškai parėmė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jis prasideda knygnešių scena ir baigiasi 1990 metų  kovo 11-osios įvykiais ir Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą. Tarp vaidintojų labai skirtingų amžiaus grupių artistų būrys: nuo jaunesniųjų klasių moksleivių, gimnazistų iki solidžių senjorų. Nelengva buvo užduotis juos visus surasti, padėti susigyventi su vaidmenimis. Scenarijus kurtas, remiantis tikrais istoriniais įvykiais, realiais istorijos kūrėjais, tų laikotarpių autentiškais rūbais, muzika, istoriografine medžiaga. Spektaklio gimimui reikėjo nemažai repeticijų, kurios vyko pačios Dalios Tarailienės namuose, Vilniaus krikščionių gimnazijos, Martyno Mažvydo progimnazijos patalpose. Tai kartu buvo ir kalėdinė visai bendruomenei skirta šventė. Ją apsilankymu pagerbė Pilaitės seniūnas Albinas Šniras ir pilaitiškė parlamentarė Virginija Vingrienė, kuriai yra tekę vaidinti šiame teatre. Jie pasidžiaugė spektakliu, tokiu gausiu atlikėju būriu, labai aktualiomis spektaklio temomis ir gera vaidyba. Režisierė priminė, kad ši premjera tik pradžia. Reikėtų laukti spektaklio tęsinio po vasario vidurio. Jis turėtų pasipildyti ir kitais mūsų istorijai svarbiais laikotarpiais. Jis bus rodomas Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios proga ir vėliau ne tik pačioje Pilaitėje, kituose sostinės rajonuose, visam Vilniui Karininkų ramovėje, bet, sulaukus rėmėjų, būtų vykstama į tarptautinį profesionalių teatrų Ukrainoje, Chersono mieste, XXII-ąjį festivalį „Taurijos Melpomenė“  gegužės antroje pusėje. Tai būtų jau trečioji tokia Pilaitės liaudies teatro išvyka. Dalia Tarailienė apie 20 metų yra Betliejaus taikos ugnelės Lietuvoje dalinimosi iniciatorė ir jos išnešiotoja, tad ant šventinio vaišių stalo nuo šios ugnelės įsižiebė žvakės, jai atliekant tam skirtą dainą. „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pakvietė atėjusius į spektaklį ir artistus jaukiam pasibendravimui prie arbatėlės.

Per 2019-ųjų Joninių šventes Vo „Pilaitės bendruomenė“ pagaliau pavyko įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę – apsilankyti Mažojoje Lietuvoje: Karaliaučiaus krašte, dabartinėje Kalingrado srityje, priklausančioje Rusijos federacijai, kurios autentiškais vietovardžiais ir iškiliųjų lietuvininkų ar Didžiajai Lietuvai gyvenimą pašventusių asmenybių vardais pavadinamos šio naujausio Vilniaus daugiabučių rajono gatvės, alėjos ar infrastruktūros įstaigos. Tai laikoma fenomenaliu reiškiniu, kai visos istorinės teritorijos atmintis taip įamžinama vienoje vietoje (apie tai rašyta čia) .

    Labai norėta užmegzti draugystės ryšius su ten veikiančiomis lietuviškomis bendruomenėmis. Deja, nepavyko, nei iš anksto skambinant telefonais, nei atvykus į šią buvusią istorinę etnografinę Lietuvos dalį. Lietuvai pradėjus kurti nepriklausomą valstybę, Rusijos federacijos, kuriai Mažoji Lietuva atiteko kaip Antrojo pasaulinio karo trofėjas, valdininkija tokių draugysčių nepageidauja. Klausinėjant turinčių su čia gyvenančiais tautiečiais skaudžią bendravimo patirtį „kodėl?“, atsakyta: tikriausia, baiminasi, kad šios anklavos gyventojai nesusiviliotų vakarietiškais vėjais ir nepasirinktų savarankiško regiono kelio, kuris įstatymiškai galimas? Trims dienoms vykta kartu su draugija „Žaliuojanti Vilnija“ turistiniu autobusu, kertant sieną ties Kybartais, o grįžtant per Nemuną liaudies numylėtinės Prūsijos karalienės Liuzės vardu pavadintu tiltu ties Tilže – dabartiniu Sovietsku. Apsidžiaugta, kad važiuojant Kybartų kryptimi pakeliui į Kaliningradą bus galima aplankyti pirmojo lietuviško grožinio kūrinio „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio, ilgiausiai kunigavusio Tolminkiemyje (dabar Čistyje Prūdy), kur ir gimė šis eiliuotas epinis stebuklas, UNESKO komisijos dar 1977 metais įtrauktas į Europos literatūros šedevrų sąrašą, memorialinį namą-muziejų su bažnyčia. Pasisekė, kad nesuskubta laiku, kaip planuota, įsisavinti Europos lėšų šio muziejaus pakartotiniam atnaujinimui, tad jis dar nebuvo uždarytas. Čia buvo galima pasigrožėti įspūdingais dailininkės Tamaros Vasiliauskienės paveikslais iš ciklo „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“, nusileisti į bažnyčios rūsį, kur  lietuvių literatūros klasikas palaidotas. Muziejaus gidė kalbėjo: sovietmečiu čia gausiai autobusais būdavo atvežami moksleiviai. Dabar čia užsuka vienas kitas autobusas su turistais iš Lietuvos. Anot jos, tai neprisideda prie pačio miestelio ekonomikos, paties muziejaus geresnio gyvavimo, kultūrinių ryšių. Pilaitiškai prisiminė, kad ir jų rajone „Metų“ autoriui 300-ųjų gimimo metinių proga 2014 metais surengtas ir poezijos pavasaris, ( https://www.youtube.com/watch?v=0ypmB4j25h8 ), ir paskelbtas poetinės kūrybos maratonas, vykęs likusiais metų laikais, kurį vainikavo jam skirtų eilių rinktinės pristatymas kalėdinių švenčių popietėje ( https://www.youtube.com/watch?v=mFawy3RXHpw ). Tad ir Pilaitėje K. Donelaitis buvo tinkamai paminėtas.

Netrukus buvo pasiektas ir Įsrutis: dabartinis Černiakovskas. Čia kadaise stovėjo galinga vokiečių kryžiuočių ordino pilis. Po valandėlės kitos pasimatė ir Kaliningradas, buvęs Karaliaučius, iki Antrojo pasaulinio karo dėl grožio ir kanalų vadintas Šiaurės Venecija. Jo grožis pačiomis paskutinėmis karo dienomis buvo smarkiai sunaikintas rusų sąjungininkų: anglų ir amerikiečių aviacijos antskrydžių. Ženkliai subombarduotas buvo tik miesto centras. Jo pakraščiai su privačių namų kvartalais, kuriuose gyveno elitas, liko kaip ir nepaliesti. Dabar čia kuriasi turtingieji iš visos Rusijos. Pakeliui bendrai nuotraukai stabtelėta prie Arūno Sakalausko Liudvikui Rėzai skirto paminklo Lietuvių skvere. Be šio lietuvininkų dainuojamojo žodžio puoselėtojo vargiai mūsų laikus būtų pasiekę K. Donelaičio „Metai“. Jis kūrinį parengė spaudai, manoma, praėjus 40 metų po parašymo. Prisiminta: ir jam Pilaitėje 240-ųjų gimimo metinių proga buvo skirtas 2016-asis poezijos pavasaris ( https://www.youtube.com/watch?v=N7c9DNSm7Oc ).

Tai kas gi Karaliaučiuje labiausiai krito į akį? Atsakymas: sveika ir vešli žaluma. Tarsi būtum atsidūręs nei laiko, nei karo nepaliestuose parkuose. Nors, kaip pažymėjo gidė: tokia dažna žaluma Karaliaučiuje tik laiko klausimas. Tenka pilietiškiems gyventojams jau susitelkti ir ginti viešą interesą. Kitaip jų plotai gali ženkliai praretėti, o jų vietoje – iškilti dangoraižių kvartalai. Norinčių apsigyventi Kaliningrado srityje iš likusios Rusijos federacijos dalies labai daug, bet jų skaičius ribojamas. Atsirenkami pačių paklausiausių profesijų ir aukštos kvalifikacijos žmonės. Pastebėta, labai daug vokiško architektūros stiliaus penkiaaukščių. Sužinota, tai ne iš griuvėsių atstatyti ankstesniųjų laikų pastatai. Tai vakarykštės taip sumaniai išoriškai atrestauruotos Chruščiovkės. Taip pašiepiamai vadinami trijų-penkių aukštų plytiniai, blokiniai, masiškai statyti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir kartų šalies vadovo Nikitos Chruščiovo valdymo laikais. Kitus galutinai Antrojo karo pabaigoje nesubombarduotus pastatus, kurių negailėjo čia pasirodžiusi sovietinė valdžia, po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, savo lėšomis ir atsiųsdama savo vadovaujančius specialistus nuo išnykimo sparčiai gelbėja Vokietija. Tad buvo galima pamatyti daug kokybiškai ankstesniųjų laikų dvasioje atstatytų pastatų. Tarp jų ir ne vieni miesto vartai, tampantys įspūdingais senosios istorijos muziejais. Ypač didelių lėšų ir sumanumo pareikalavo iš naujo gyvenimui prikelta Karaliaučiaus katedra su maldai skirtomis koplyčiomis protestantams ir stačiatikiams. Joje taip pat rengiami koncertai su vargonais. Viename jų teko ir šios ekskursijos dalyviams būti. Taigi, visur buvo galima aptikti vokiškosios kultūros pėdsakų. Galima džiaugtis, kad naujiesiems šios teritorijos paveldėtojams nepavyko galutinai jų visų sunaikinti. Tarp atvykėlių ar jų vaikų atsirasdavo ir tokių, kurie savo entuziazmu nemažai jų spėjo užfiksuoti nuotraukose. Išlikę vaizdai iš dalies praverčia atstatant ar atnaujinant pastatus, ir tai kuria pridedamąją vertę. Tai matosi apsilankius šios rusiškos anklavos botanikos soduose, pajūrio kurortuose, gintaro muziejuose ir jo kasykloje. Beje, gintaras, kaip natūralus iškastinis produktas, tampa labai paklausus visame pasaulyje. Sparčiai plečiasi jo radimviečių plotas. Atsilaisvina vieta dirbtinėms jūroms atsirasti. Aplink jas kursis naujieji rusai su savosiomis pilaitėmis ir kils turtingesnių turistų džiaugsmui prabangios poilsiavietės. Dairantis po gražėjantį Karaliaučių, akį rėžė daugiaaukštis kvadrato pavidalo su arka per vidurį pastatas, kaip koks gigantiškas Trojos arklys. Tai dar tarybinei valdininkija skirtas ir vis nepabaigiamas statyti pastatas, į kurį keltis dabartiniai valdininkai neskuba. Jis iškilo vietoje ištaigingų rūmų, kur buvo karūnuojami Prūsijos karaliai, saugotas Gintaro kambarys. Nors jie buvo ženkliai apgadinti bombarduojant, bet dar galėjo būti atstatyti. Nesvarbu, kad tarybinė rusų inteligentija priešinosi, jie 1970 metais galutinai susprogdinti. Siekta, kad neliktų įspūdingų ankstesniosios valstybės ir kultūros klestėjimo pėdsakų.

Jei prieš trisdešimt metų prie vaiduokliškų Katedros griuvėsių matėsi tik pilkas nedidukas pasaulinio garso filosofo Imanuelio Kanto antkapis ir jį aplankydavo vienas kitas plačiau kultūros istorija besidomintis žmogus iš Lietuvos, šiuo metu jo vietoje didžiulis Egipto laikus menantis mauzoliejus. Priešais jį paminklas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnui, 1544 metais pirmosios aukštosios mokyklos, Karaliaučiaus universiteto, vadinto Albertina, įkūrėjui. Anot gidės, jis labiau tiktų stovėti prie taip pat vokiečių lėšomis ir jų kvalifikuotų specialistų pastangomis atstatinėjamų Antrojo pasaulinio karo metu sunaikintų fakultetų. Ji pasidžiaugė, kad Karaliaučius su savo praeities didybe atkūrinėjamas ir internete virtualiai kaip kompiuterinis žaidimas. Tad, kartu kyla klausimas: ar Mažosios Lietuvos praeities įamžinimas Pilaitėje neturėtų sulaukti didesnio dėmesio? Ypač dabar, kai joje nepamatuotas gyvenamųjų namų statybos pakilimas, neatsižvelgiant į tam tinkamos infrastruktūros plėtrą ir neužstatytos žemės stoką? Ar ne pats laikas pagalvoti, kokie čia galėtų atsirasti su Mažosios Lietuvos baltiškosios savimonės paveldu sietini įamžinimo akcentai, kokiu pavidalu ir kuriose vietose? Ar jie, pirmiausia, neturėtų sietis su iškiliais asmenimis, neaplenkiant ir dabartinėje Pilaitėje gyvenusių tokio palikimo iškilesnių tyrėjų vardų įamžinimo? Vydūno, prisipažinusio, jog iš pradžių tapo induizmo žinovu ir tik po to perprato baltiškosios pasaulėžiūros gelmes, vardu Pilaitėje pavadinta viena didesnių gatvių. Žymint šio humanisto plačiąja prasme 150-ąsias gimimo metines, Vo „Pilaitės bendruomenė“ dedikavo pilaitiškąjį 2017-ųjų pavasarį: https://www.youtube.com/watch?v=198vY4BOPrQ) . Bet šioje gatvėje taip pat gyveno ir kūrė jau šviesios atminties šių dienų istorikas, religijotyrininkas, senosios baltų pasaulėžiūros tyrėjas ir jos puoselėtojas Gintaras Beresnevičius, tarp daugelio savo darbų palikęs ir ženklią mokslinę studiją „Baltų religinės reformos“, kurios pamatas šio krašto baltiškasis kultūrinis palikimas. Su Mažosios Lietuvos kultūriniu palikimu susijusi ir kita šių laikų Pilaitėje, Kanto alėjoje, gyvenusi taip pat jau šviesios atminties asmenybė. Tai pasaulinio garso filosofas Arvydas Šliogeris, didysis klasikinės vokiškos filosofijos su baltiškos savimonės intarpais per mąstytojas, kurio akiratyje atsiradęs I. Kanto įžvalgų palikimas tapo jo radikaliai kritinio filosofavimo pamatu. Įdomūs sutapimai, bet pastarųjų vardai, siekiant prasmingiau įamžinti Mažosios Lietuvos atminimą Pilaitėje, galėtų tapti gyva sąsaja ir su tos istorinės, kultūrinės ir baltiškosios pasaulėžiūros atminties klodu, kuris teritoriškai prarandamas ir istoriškai ištrinamas. Tam pati realiausia vieta – neužstatytas plotas I. Kanto alėjoje su ankstesnių statybų eigoje susiformavusia ir pušelių juosta apaugusia kalvaite ties Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi pastatytais spalvingais daugiabučiais. Ji galėtų tapti tokios atminties Pilaitėje pagrindiniu centru. Juolab, kai sostinėje pastaruoju metu uždegta žalia šviesa įvairių sostinės vietų įpamiklinimui, skatinant konkursuose dalyvauti jaunuosius menininkus. Jie turėtų atsižvelgti ir į vietovės gyventojų nuomonę. Tad prie I. Kanto darbus įamžinančio simbolio, ne todėl, kol nebuvo įjungta antikantiška propaganda, iš pradžių nemažai apklausoje dalyvavusių Rusijos gyventojų pasisakė Kaliningrado oro uostą pavadinti šio filosofo vardu, o vėliau laimėjo Rusijos imperatorienės, Petro Didžiojo dukters, Jelizavetos vardo pasirinkimas, ar kad Lietuvoje jam nėra paminklo, bet, pirmiausia, dėl šio mąstytojo įžvalgų apie lietuvių kalbą ir lietuvių būdą, taip pat atsižvelgiant ir į iki galo moksliškai nepatvirtintas jo giminystės sąsajas su kuršiais ar žemaičiais , galėtų prie jo atsirasti ir lenta. Joje vertėtų įrašyti tiek Pilaitėje, tiek ir dabartinėje Didžiojoje Lietuvoje iškiliausių Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjų pavardes su jų gyvenimo data ir kodu, informacijos technologijų pagalba nukreipiančiu į platesnius duomenis apie juos internetinėje erdvėje (tai tampa populiaru plačiajame pasaulyje). Taip Pilaitė galėtų tapti išties fenomenali vieta, kur simboliškai susijungtų etninė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos praeitis pačiuose svarbiausiuose baltiškosios kultūros sąlyčio taškuose.

Baigiantis metams, permąstant Vo „Pilaitės bendruomenė“ įvykius, kelionę į Mažąją Lietuvą tektų laikyti vienu iš svarbesnių. Jos metu buvo galima tiesiogiai prisiliesti prie šio Pilaitei svarbaus krašto dabartinės padėties ir permąstyti, kaip čia būtų galima geriau ir šiuolaikiškiau įprasminti tai, kas trapu ir ištrinama. Už šios ekskursijos organizavimą tenka padėkoti aktyviam šios bendruomenės nariui, tiek Pilaitėje, tiek ir visame Vilniuje ilgai žalią rūbą puoselėjusiam Antanui Stackevičiui.

Metų pabaigoje kaip iš gausybės rago pasipila kultūros renginių. Tarp jų ir apie knygas. Labai svarbu nepasiklysti. Kokią pasirinkti iš daugelio, jums padės keletas vaizdo įrašų iš jų pristatymo. Lieka nuspręsti, kuri jums labiausiai tiktų? Ar būtų visiškai nebloga dovanėlė artimiesiems po Kalėdų eglute?

Mėgstantiems dvasinę ir giluminių patirčių literatūrą, vertėtų pasirinkti jau ketvirtąją kunigo Beno Lyrio (kunigo Beno Martusevičiaus, studijavusio filosofiją, dirbusio mokykloje, šiuo metu Kauno klinikų kapeliono) knygą „Mano laikas – Tu: mintys, leidžiančios kiekvienam pasijusti geresniu žmogumi“, kuri pirmiausia buvo pristatyta rugsėjo pabaigoje Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, o netrukus ir Šv. Kotrynos bažnyčioje, skambant kultinio Ludovico Einaudi muzikai (daugiau)

Viešai prieinama nuo gruodžio 18 d.:

1 dalis: https://www.youtube.com/watch?v=mKjK05v6tbY&t=615s

2 dalis: https://www.youtube.com/watch?v=2St7EzmatqA

3 dalis: https://www.youtube.com/watch?v=uBVFPxIVWaA

Mėgstantiems istoriją su trilerio prieskoniu tiktų žurnalisto ir krepšininko Ryčio Sabo knyga „Gaono kodas“, patenkanti į perkamiausių knygų dešimtuką, nusileidžianti populiarumu tik Kristinos Sabaliauskaitės romanui „Petro imperatorienė“. Ji primena pačius iškiliausius litvakus ir intriguoja, norint su herojais sužinoti, kokius ypatingus burtažodžius žydų bendruomenei paliko jų didysis lietuviškos Jeruzalės išminčius Gaonas, į kurių paieškas įsijungusios net kelių šalių slaptosios tarnybos. Jos pristatyme Lietuvos žydų bendruomenės rūmuose pasisakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, publicistas Rimvydas Valatka, Šolomo Aleichemo gimnazijos vadovas Miša Jakobas, rašytojas Aidas Puklevičius ir kiti.

1 dalis: https://youtu.be/fFQNAwF7O1s

2 dalis: https://www.youtube.com/watch?v=HidBOYrtcmQ

Na, o jau ketvirtus metus iš eilės vykusiame Paviljono knygų savaitgalyje, skirto labiau į avangardinę literatūrą linkusiam jaunimui, svarbumu išsiskiria Ričardo Gavelio trisdešimtmetį pažymintis romanas „Vilniaus pokeris“, išverstas į anglų, prancūzų, baltarusių, makedonų kalbas. Dikusijoje: Ričardo Gavelio knygai „Vilniaus pokeris“ trisdešimt: kaip sugroti ir sužaisti šiandien?“, kurioje dalyvavo: literatūrologė, R. Gavelio kūrybos tyrinėtoja Jūratė Čerškutė, kultūros istorikas Aurimas Švedas ir idėjų kūrėjas, kūrybingumo mokytojas Tomas Ramanauskas. R. Čerškutė, prieš skaitant šį romaną, siūlo persiskaityti ir paties autoriaus paliktą ir šiais metais perspausdintą instrukciją, kaip reikėtų jį skaityti ir suprasti

1 dalis: https://youtu.be/iAsfeQSFoEk

2 dalis: https://youtu.be/XPqhyrfMdwM

Knygų serijos „Apie...“ pristatymas leidykloje „Hubris“: dalyvauja Algirdas Davidavičius ir Viktoras Bachmetjevas: pristatomos istoriko Timothy Snyder knyga „Apie tironiją“ ir filosofo, kultūros istoriko Levo Karsavino knyga „Apie tobulybę“.

1 dalis: https://youtu.be/RDr_E8eITUw

2 dalis: https://youtu.be/gyql2NKLzm0

Kultūros istorikų Aurimo Švedo ir Vytauto Ališausko diskusija apie pokalbių knygas:

1 dalis: https://youtu.be/n_VCx3wfTFU

2 dalis: https://youtu.be/pAvwNdA3bQ0

Lapkričio 21-osios pavakarę VšĮ kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva rinktąsi susitikimui pasvarstyti Pilaitės želdinių perspektyvas, dalyvaujant Vilniaus savivaldybės atstovams: Liutaurui Stoškui aplinkosaugos ir Vaivai Devekienei sostinės plėtros klausimais, o taip pat ir arboristikos profesionaliam žinovui Sigitui Algiui Daveniui, įsijungus ir kitų šio daugiabučių gyventojų bendruomenių pirmininkams: „Naujosios šiaurinės Pilaitės“ Rokui Raliui ir Pilaitės gyventojų bendruomenės centro „Mažoji Lietuva“ Aušrelei Čepulienei.

Tartąsi dėl tolesnės rekreacinės teritorijos, kurios dalyje 2018-aisiais UAB „Grinda“: lietaus nuotakyno plėtros ir eksploatavimo tarnybos pradėti Karoliniškių lietaus nuotekų kolektoriaus išplėtimo darbai su pratekančio upelio renatūralizacija anksčiau savaimiai medžiais apaugusioje teritorijoje, jiems pasibaigus (beje, ar nereikėtų pagalvoti dėl kai kurių jo šlaitų papildomo sustiprinimo, nes gyventojams dėl gausių liūčių teko pastebėti jau suformuoto šlaito ženklų išplovimą?). Taigi, pats laikas po ženklių rekreacinio ploto pertvarkymų pasvarstyti, kaip būtų galima jį įrengti ne tik Pilaitės, bet ir tokių kaimyninių rajonų kaip Karoliniškės, Lazdynai įvairiapusiam gyventojų poilsiui, ir pasvarstyti apie kraštotyrinio, kultūrinio ir istorinio paveldo įprasminimą jame, nes tarp jų plyti pakankamai didelis mišku apaugęs plotas. Jį tinkamai sutvarkius, įrengus dviračių, sveikatingumo, jodinėjimo takus (Buivydiškės, dar vienas artimas kaimynas, be dvaro, dvarvietės su parku ir nuostabia gerai iš senųjų laikų išsilaikiusia liepų alėja, tvenkiniais, ežerėliu), kurie jungtų lankytinas vietas: esančius piliakalnius, dvarvietes su išlikusiais pastatais, tvenkiniais, kraštovaizdžio ir kultūrinio paveldo draustiniais (pavyzdžiui, būsimuoju Verbų draustiniu Pilaitėje) ir kitokiais lankytinais objektais. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė mano, kad artimiausioje dalyje, arčiausiai prie išplėstos Karoliniškių nuotekų daubos, tiktų įrengti, kas populiaru pasaulyje: labirintą šiaip pasivaikščiojimui ar pasigilinimui į būties prasmingumą, remiantis ir Antakalnio bendruomenės pavyzdžiu: labirintas atsirado prie Neries ir sulaukia pastovaus gyventojų dėmesio. Susitikime dalyvavęs tokios idėjos pradininkas ir realus jo sukūrėjas Vaidenis Čiapskis pasidalino galimais labirinto pavidalais. Pirmininkės nuomone, pats laikas būtų išlaisvėjusias erdves apsodinti kitokiomis medžių rūšimis, tinkančiomis augti prie kintančių klimato sąlygų, nes įprastinė mūsų platumose paplitusi ši augmenija tokių pokyčių gali nebeatlaikyti ir išnykti, o į jų sodinimą ir prižiūrėjimą būtų tikslinga įtraukti moksleivius, prisiskiriančius juos globoti. Buvo ir kitokių nuomonių, manant: šią erdvę nereikėtų apželdinti. Gal pakaktų tokiais medžiais ratu apsodinti tik labirintą? Liutaurui Stoškui pasirodė, kad be didesnių išteklių didesniam gyventojų patogumui susisiekti su senąja ir naująja Pilaite ir pasivaikščiojimams reikėtų sutvarkyti esantį taką tarp dviejų tvenkinių. Čia prisimintas Pilaitės vandens malūno atstatytojo ir teritorijos aplinkui jį pertvarkos į žemės ūkio technikos muziejų po atviru dangumi iniciatoriaus archeologo Zenono Baubonio projektas, kuriame jis buvo numatytas tinkamai su apšvietimu sutvarkyti ir galėjęs gyventojų patogumui sujungti tokias atsiskyrusias želdiniais Pilaitės dalis su ant paties piliakalnio įrengiama bendruomenių susibūrimams aikštele, bet jo įgyvendinimą sustabdė 2008 metais kilusi ekonominė krizė. Taigi, būtų pats metas tokį projektą atgaivinti. Aptikta, kad gatvė, posūkyje ties Salotės ežeru, vedančiu per mišką į Karoliniškes, be pavadinimo. Manoma, kad ją tiktų pavadinti iki Antro pasaulinio karo Pilaitės dvarą valdžiusios ir išskirtine filantropine veikla pasižymėjusios gausios sentikių Pimonovų šeimynos vardu arba vieno jos ženkliausių atstovų, pasaulinio garso po sovietinės okupacijos įvykių atsigyvenusio Prancūzijoje mokslininko, išsaugusiojo Lietuvos pilietybę ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo savo didžiulį nekilnojamą turtą Vilniuje pavedusio valdyti jo ir jo žmonos Eugenijos vardu įkurtam Alzheimerio ligos paramos fondui, kuris plėstų tokiems ligoniams infrastruktūrą, jiems ir jų šeimos nariams teiktų tiesioginę medikamentinę ir kitokią pagalbą. Šio fondo veikla su šios šeimynos pristatymu viešinama Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva įkurtoje lentoje prie Pilaitės rekreaciniame miške esančio tako su patogesniais  gyventojams pasisėdėti suoliukais ir stovais dviračiams. Susitikimo metu aptartos ir kitos dar neužstatytos teritorijos, kurios iš dalies savaimiškai pačios apsiželdinusios ar šiek tiek Savivaldybės pastangomis apsodintos, tinkamiau apželdintos su Mažosios Lietuvos istorijos įamžinimo simboliais juose, galėtų tapti patraukliomis rekreacijai ir didesniam oro užterštumui mažinti vietomis ir taip spręstų geresnio poilsio ir platesnio susipažinimo su gyvenamosios vietos istorija reikmes. Manoma, kad šiuo metu Bitėnų gatvės pabaigoje, ties besidriekiančia Salotės gatve esanti nedidelė aikštelė, apaugusi medžiais, tiktų joje įrengti atminimo suolelį Bitėnuose gimusiam Mažosios Lietuvos patriarchui Martynui Jankui. Iškiliojo mąstytojo Imanuelio Kanto atminimui jo vardu pavadintos alėjos neužstatytoje erdvėje, kurioje statybų metu susiformavo kalvelė su keletu medžių, ją apjuosus automobiliams statyti korių danga, nes jie čia tankiai statomi, joje pastačius suolelių, įrengus šachmatams ar šaškėmis žaisti lentas, kilnojamąją bibliotekėlę ir iškilųjį filosofą įamžinantį koplytstulpį, kad ir su šia jo ištarme: „Iš tikrųjų jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalų išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita, gražia ir aiškia fonologija…“, taptų patraukli vieta gausėjančiai Pilaitės senjorų grupei rinktis, jų poilsiui, turiningesniam laisvalaikio leidimui su jau esančiu spalvingu Karaliaučiaus krašto architektūrą menančių daugiabučių fonu. Prisiminta ir dvaro laikus siekianti senosios Pilaitės parko įspūdingo dydžio ir dar neblogai išsilaikiusių liepų alėja, kuri šiek tiek sutvarkyta, galėtų būti pavadinta su senosios Pilaitės laikais ir senosios Lietuvos istorija susijusios pirmosios profesionaliosios rašytojos ir tapytojos, lygių teisių gynėjos grafienė Onos Radvilaitės-Mostovkos, parašiusią ją ir dabartinę Pilaitę garsinančią gotikinio žanro apysaką „Pilaitės vaiduoklis“, vardu, juolab, kad jau Zujūnuose, Dvarykščių kaimo teritorijoje, praeitais metais jos vardu pavadinta nedidelė palyginti netoli nuo senosios Pilaitės esanti gatvelė, bet neturi šio, būtent labiausiai su senąją Pilaite besirišančio akcento. Greta pagrindinio dvaro pastato neblogai išsilaikiusi oficina, kuri siejasi su kitos pasaulinio garso lenkų rašytojos Zofijos Nalkovskos vardu. Tad tikslinga būtų atminimo lentą įamžinti ir jos gyvenimo ir kūrybos čia vietą. Abi šios rašytojos įtrauktos į Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo mokyklų literatūros programas. Apie siekimą atgaivinti senuosius dvaro gėlynus su takais yra kalbėjęs archeologas Zenonas Baubonis. Tad jų atgaivinimas taip pat būtų savalaikis. Informacinis centras, kuriame Vilniaus gyventojai galėtų daugiau sužinoti apie rekreacijai ir platesniam šios ir aplinkinių vietovių pažinimui tinkančius objektus, galėtų būti įrengtas priestate, atsiradusiame sovietmečiu prie pagrindinio dvaro pastato, kuris taip pat galėtų tapti ir Pilaitės bendruomenių susitikimų, pasitarimų ir renginių vieta.

Belieka laukti ir kitokių pasvarstymų ne tik iš pilaitiškių, bet ir kitų vilniečių, kaip galėtų būti tvarkomas ir įprasminamas nemažas natūralaus miško plotas, įsiterpęs tarp keleto sostinės daugiabučių, dažnai vadinamų miegamaisiais rajonais, kuriuose esantys kraštotyrinio pobūdžio objektai, rekreacijai kuriama infrastruktūra (pavyzdžiui, Buivydiškių žirgynas), papildomai nutiesus patogius susiekimui dviračių takus, prie jų įrengus sveikatingumo aikšteles, tinkamai tai paviešinant pažintiniais informaciniais stendais, susidarytumėme ne tik aiškesnę ir ilgalaikiškesnę šios ir gretimų rekreacijai tinkančių teritorijų viziją, nenukryptumėme į fragmentiškumą ir siektume geresnio savo ir kaimyninių erdvių panaudojimo šiais tikslais. Tai padėtų išvengti daugeliui gyventojų akis rėžiančio nepatogaus susiekimui rekreacinio ir prasto estetinio skonio eklektiškumo pavyzdžių, kuriuos visos Lietuvos mastu pastebi kraštovaizdžio specialistė Vaiva Deveikienė. Išsamesni ir platesni pasvarstymai, nuomonės pasitarnautų ne tik Pilaitės, Karoliniškių, Lazdynų, bet ir besiplečiančių Zujūnų, Buivydiškių gyvenamųjų kvartalų gyventojams. Liutauras Stoškus priminė: ne tik gyventojų bendruomenės turi teisę teikti valdininkams tokius pasiūlymus, bet ir kiekvienas pilietis, tad visų jūsų pasiūlymai labai laukiami šiuo adresu: pilaites.bendruomene@gmail.com ir FB Iniciatyvi Pilaitė grupėje ar siunčiant atitinkamiems Vilniaus savivaldybės skyriams ir jų atstovams.

Apie Vo „Pilaitės bendruomenė“ tolesnės plėtros dar 2009 metais subrandintą ir paviešintą viziją, galima  pasiskaityti čia: http://www.pilaitesbendruomene.lt/vizija.html

Pilaitės seniūnija skelbia:

Nuo lapkričio 18 d. prasidėjo balsavimas už seniūnaičius.

Balsavimas vyks iki gruodžio 6 d.

Balsuoti galima tiek elektroniniu būdu, tiek raštu pasirašant ant išduoto parašų rinkimo lapo.

Elektroninio ryšio priemonėmis savo valią gyventojai gali išreikšti seniūnaičių rinkimams skirtoje interneto svetainėje: https://ebalsavimas.vilnius.lt/

2006 metais Lietuvos Respublikos Seimas spalio 16-ąją paskelbė atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Ji siejama su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai 1944 metais spalio 16 d. III Baltarusijos fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms, vadintoms generolo Ivano Černiakovskio, kurioms jis vadovavo ir kurio palaikai iki nepriklausomybės atkūrimo buvo palaidoti Vilniuje dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje, prasiveržusioms į Rytprūsius, kur be vokiečių gyveno ir nemažai lietuvininkų. Jie taip pat neišvengė žiauraus elgesio ir net fizinio naikinimo. Netinkamą elgesį su civiliais belaisviais ypač inspiravo plačiai tarp sovietinių karių prieš puolimą platintas sovietinio rašytojo propagandisto Iljos Erenburgo kvietimas nepasigailėti nė vieno vokiečio, sulaužyti germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą, pasiimant jas kaip savo teisėtą grobį ir visus, kaip teisėtai užsitarnavusius vien dėl priklausymo vokiečių tautai, negailestingai žudyti. Tas ir buvo daroma, neatsižvelgiant į demografines istorines peripetijas – ilgą laiką čia gyvenusius ir germanizavimo neišvengusius lietuvininkus. Vilniaus mokytojų namuose surengtas vakaras „Protėviai byloja žemės vardais“ buvo skirtas pažymėti tokios atminties 75-erių metų sukaktį ir kartu Vietovardžių metams. Buvo nesvarbu, kad tarptautinės konvencijos draudžia netinkamą elgesį su civiliais gyventojais nukariautose teritorijose, paskaičiuota: 1944 - 1949 metais dėl jų žudymo, trėmimo, sulaikymo konclageriuose prarasta 143 tūkstančių su lietuvių tapatybe susijusių žmonių. Pavykus išgyventi tokį sovietinį terorą, apie 102 tūkstančiai vokiečių ir lietuvininkų 1947-1949 metais buvo iškelta į Vokietiją. Nuo 1946-ųjų Sovietų Sąjungos valdžia pradėjo jam atitekusio kaip karo trofėjus Karaliaučiaus krašto pervadinimą į Kaliningrado sritį ir jo autententiškų vietovardžių, hidronimų keitimą į slaviškuosius visiškai atitolstant nuo pirminės jų prasmės. Taip trinti ankstesniųjų kultūrų pėdsakai nepaisant tarptautinių konvencijų, draudžiančių naikinti kultūrinį paveldą, kuriam taip pat priskiriami ir užkariautų teritorijų vietovardžiai. Tuo tarpu dar prieš 650 metų prasidėjus germanų ekspansijai į baltiškąsias teritorijas, jų žemių pavadinimai, hidronimai kito palyginti nežymiai, – tik dalis jų išversta į vokiečių kalbą ar pakeistos tik galūnės. Tiek Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Rusijos federacijos valdžia neatsižvelgia į tarptautinius susitarimus, draudžiančius ir tokiu būdu laimėtose žemėse naikinti tokį kultūros, kaip autentiški žemės ir vandenviečių pavadinimai, paveldą. Apie tai ir lietuvininkų genocidą pokaryje buvo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo, kuris yra vienas iš iniciatorių naujakurių Pilaitės gatvėse įamžinti šio krašto autentiškus vietovardžius, galima susipažinti čia: https://youtu.be/oYDaRUCe4e8. Taigi, Pilaitė, kai gyvenamajam rajonui suteikiami viso krašto autentiški pavadinimai, tampa išskirtinė. Kitas pranešėjas, Karaliaučiaus krašto visuomenės veikėjas, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas Sigitas Šamborskis, pasidalino savo giminės, susijusios su šiuo nutautinamu kraštu istorija, paminėdamas ir kitų karo kataklizmų ir besikeičiančių valdžių įkaitais tapusių lietuvininkų ar taip vadinamų „vilko“ vaikų (Mažosios Lietuvos vaikai, nuo sovietinio genocido gelbėjęsi persikeldami į Lietuvą tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais) istorijomis. Tarp jų ir ne viena garsenybė su lietuviškomis šaknimis buvo priversta ne savo valia pasitraukti į Vakarus (https://youtu.be/DCmDhIsjI74). Viso renginio metu skambėjo Mažosios Lietuvos krašto dainos. Jas atliko Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė) ir Vydūno draugijos dainininkų (vadovė Eglė Burkšaitytė). Dainą apie Volungę, skambėjusią vakare „Protėviai byloja žemės vardais“ galima pasiklausyti čia: https://youtu.be/SI7_AzoVa0s.

Lietus rugsėjo 22-ąją neužgesino Baltų vienybės laužo ant Pilaitės piliakalnio ir nepritildė skambių Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“ (vadovė Rasa Kauzonaitė) dainų (https://youtu.be/7D7Ur7NL96E ir https://youtu.be/7D7Ur7NL96E), o politologas Vytautas Sinica priminė: nebe pirmą kartą baltai verčiami ginti savo tapatybę ir laisvės iškovojimus savo pačių valstybėje priešinantis savos valdžios sprendimams (https://youtu.be/2fMTiVqG_cw). Čia rinktąsi jau 13-ąjį kartą.  Baltų vienybės šventės pradžią ant piliakalnio rago garsais paskelbė garbusis visoje Lietuvoje bandonininkas Albinas Batavičius.  Baltų vienybės laužą, kurį saugiai sukrovė Pilaitės seniūnija ir jis kaitriai šildė šventės dalyvius, jau 13-ąjį kartą įžiebė šios šventės ant Pilaitės piliakalnio nuo 2007-ųjų iniciatorė Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė.

1924 metais rugsėjo 23-iąją Dzūkijos kaime mažažemių valstiečių šeimoje gimė Karolina Biekšaitė-Jezerska: politinė kalinė, tremtinė, liaudiškos poezijos kūrėja, taudotailininkė. Po tremties Sibire ji su savo vyru Juzefu, taip pat politiniu kaliniu ir tremtiniu, apsigyveno jo gimtinėje Vakarų Ukrainoje, o Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, su dukra Eugenija sugrįžo į Lietuvą ir1997 metais savo kūryba aktyviai įsijungė į Pilaitės bendruomeninį gyvenimą. Karolina savo eilėmis ir dailės kūriniais papuošia ne vieną Pilaitės šventę. Net ir neseniai čia vykusį šv. Juozapo parapijos gyvavimo  20-metį,  – paskaitė savo eilių (https://www.youtube.com/watch?v=AmiW2S4O8sw). Prieš 10 metų, 2019 - jų rugsėjį, Martyno Mažvydo progimnazijos Aktų salėje pilaitiškiai rinkosi į Pilaitės liaudies teatro mini spektaklį „Žodis Lietuva sieloje ir lūpose“, pastatytą remiantis jos gyvenimo faktais ir poetine kūryba. Ta proga buvo pristatyta ir Vo „Pilaitės bendruomenė” parengta ir išleista jos poezijos knyga tokiu pačiu pavadinimu. Pasitinkant garbų liaudies poetės ir tautodailininkės Karolinos Biekšaitės-Jezerskos 95- tį, ši bendruomenė parengė jubiliejinį elektroninį leidinį „Posmai iš Giesmininkės Karolinos Biekšaitės-Jezerskos Pilaitiškų poezijos pavasarių 2009-2019 metais“, surinkdama juos visus  į vieną vietą. Jie internetinėje erdvėje pasiekiami <<čia>>

Sveikiname jubiliajatę ir linkime dar gražių, ilgų sveikatingų ir kūrybingų metų ne kartą maloniausiais epitetais apdainuotoje žaliaakėje Pilaitėje:

Pilaitė

Tu esi mano Pilaitė –

Pasaka, daina.

Tavimi didžiuojuosi aš

Ir tu man sava.

Nors upių nėr tavyje plačių,

Nei kalnų aukštų...

Tad, kodėl už ką, Pilaite,

Taip tave myliu?!

Čia gimiau, čia užaugau.

Čia šiandien esu.

Čia kiekvienas medis kalba

Man žmogaus balsu.

Daug pasaulyje yra kraštų,

Nuostabių šalių,

Bet visų mieliausias man kampelis,

Tai, Pilaite, – Tu.

Tad mylėk, žmogau, Pilaitę

Širdimi visa.

Kai Jai skaisčiai šviečia saulė,

Ar gili tamsa.

Mylėk visada!

 Vo „Pilaitės bendruomenė“

Nebe pirmą ankstyvą rudenį Pilaitėje vyksta festivalis „Ne-miegantys rajonai“. Tai šventė dalyje sostinės rajonų su pakankamai turininga edukacine programa ir ženkliu ekologinio gyvenimo būdo skatinimu.  Rugsėjo 14-ąją, šeštadienio pavakary, prie VšĮ Kūrybinių dirbtuvių „Beepart“  rinkosi pilaitiškiai. Iš karto Etno dirbtuvėlių  stalas po palapine buvo gausiai apsėstas mažųjų šventės dalyvių.  Čia vaikučiai buvo mokomi, kaip atlikusias spalvingas pakuotes paversti žaismingais suvenyrais namams, ar net pasidaryti žaisliukų. Prie jų  buvo galima pamatyti ne vieno ekologinio projekto, skatinančio racionaliai panaudoti buitines atliekas, iniciatorę tiek pačioje Pilaitėje, sostinėje ir Lietuvoje, o dabar parlamentarę Virginiją Vingrienę, besigrožiančią iš jų sukurtais ir akį maloninančiais dirbiniais. Tuo tarpu po Pilaitę buvo vedžiojamas nemažas su jos istoriniais reliktais ir dabarties ženklais susipažinti gyvai panorusių žingeidžių pilaitiškių būrys net kelių knygų apie sostinę autoriaus ir ekskursijų po atkampiausias jos vietas gido Alberto Kazlausko (https://youtu.be/3-Tx8Tj8o5o). Galutinis tokio edukacinio pasivaikščiojimo taškas — paslėpto lobio Senojoje Pilaitėje suradimas.  Netrukus istorines Pilaitės raidos  peripetijas pristatė taip pat kelių knygų apie sostinę autoriaus, praeityje ekonomisto, o šiuo metu jau istoriko ir publicisto  Dariaus Pocevičiaus  paskaita, kurioje labai nesigilinta į senąją jos praeitį, daugiau dėmesio skirta Pilaitei, kaip naujausiam sostinės daugiabučių rajonui, pradedant nuo jos idėjų užuomazgų brandžiame sovietizme iki šių dienų, siekiant iš pradžių čia pastatyti  daugiabučių kvartalą, gyventojų skaičiumi (apie 150 tūkstančių) prilygstantį tuometiniams Šiauliams (https://youtu.be/eRKeaXX8Foo;https://youtu.be/NZbil4GFB2U; https://youtu.be/pOGO1iVZWcw ). Po paskaitos buvo galima išsakyti pastabas, patikslinti autorių ar pasidalinti savo mintimis.  Lektoriaus pasiteirauta, kodėl Pilaitę garsinanti senosios Lietuvos pirmos profesionalios gotikos žanro rašytojos Onos Radvilaitės Mostovskos kūrinys „Strach w Zameczku“ išverstas ne kaip „Pilaitės vaiduoklis“, o kaip „Siaubas Pilaitėje“? Atsakyta: „Pavadinimai verčiami laisvai“. Iš auditorijos patikslinta, jog paskaitoje projektoriuje parodytas grafienės Onos Radvilaitės Mostovkos portretas (austrų dailininkas J. M. Grassi), išties ne rašytojos, o jos vyro giminaitės tokia pat pavarde. Paviešinta: ši informacija suklaidino ir Vo „Pilaitės bendruomenę“, po kurios stogu veikiantis Liaudies teatras 2013 metų pabaigoje visiems pilaitiškiams Kalėdinėje vakaronėje parodė spektaklį apie jos gyvenimą „Trys didieji norai“  (spektaklis prieinamas  internetinėje erdvėje: https://www.youtube.com/watch?v=RcTHc6eRROw ), o ta proga išleistame lankstinuke, siekiant paskleisti šios rašytojos mažai išlikusius atvaizdus, tokį atvaizdą taip pat su ja susiejo. Vėliau sužinojus, kad toks atvaizdas, patalpintas jos naujai perleidžiamas knygas populiarinančiame tinklaraštyje nusižengia tiesai (http://www.chmuraczytania.pl/showbook.php?id=39 ), rašyta jo sudarytojams šią klaidinančią informaciją pašalinti, bet iki šiol į tai neatsižvelgta. Tame pačiame lankstinuke buvo publikuota jau šviesios atminties dailininko iš Baltarusijos Viktoro Markaveco (Biktar Markaveц) sename leidinyje aptiktos nespalvotos grafienės Onos Radvilaitės Mostovskos portreto kopijos rekonstrukcija spalvotai.  (Beje, praeitų metų rudenį, Dvarykščių kaime (Zujūnų seniūnija), sankirtoje su Pilaite, atsirado Onos Radvilaitės Mostovskos gatvė). Darius Pocevičius buvo nepatenkintas, kad Pilaitės gatvės siejamos su Mažąja Lietuva, pabrėžiant, kad taip iš gyvenimo išstumiami autentiški lenkiški vietovardžiai. Anot jo, tai į Vilnių iš Kauno persikėlusių profesorių lituanistų pastangų atlietuvinti lenkiškus pavadinimus ne visiškai tiksliai, o labiau pagal lietuvišką skambesį, rezultatas. Lektoriui priminta: iniciatyva Pilaitę susieti su Mažosios Lietuvos istorijos palikimu priklauso ženkliems mažalietuvių istorijos tyrėjams Vytautui Šilui ir jau šviesios atminties profesorei Pertonėlei Žostautautei. Tuo metu lietuvybė ir jos reliktų išsaugojimas buvo aktualus, juolab, kad Kaliningrado srityje jie pervardinti rusiškai, tad jų fiksavimas čia pasirodė tinkamas, kaip ir šios teritorijos senieji pavadinimai.  Į paskaitą atėjusiems pilaitiškiams patiko, kad jų gyvenamoji vieta siejama su Mažąja Lietuva: jos autentiškais vietovardžiais ir jos ženklių veikėjų vardais. Dėl ypač žvarbaus vėjo festivalį vainikuojančiai pusantros valandos  režisierės Marijos Kavtaradzės dramos „Išgyventi vasarą“ trunkančiai peržiūrai, nežiūrint, jog buvo galima įsisupti  į šilumai palaikyti dalinamas antklodes, pasiryžo ne visi.

Rugsėjo 14 d., šeštadienį, nuo 18 val. Pilaitės ir visų aplinkinių rajonų gyventojų bei vilniečių iš tolimesnių mikrorajonų laukiami prie meno dirbtuvių „Beepart“. Erdvėje po atviru dangumi NE-MIEGANTYS RAJONAI k v ie č I a į nemokamą renginį, kurio metu jūsų lauks kaimyniškas vakaras su kūrybinėmis dirbtuvėmis, atvira Dariaus Pocevičiaus paskaita apie Pilaitės mikrorajono istoriją, knygų mainais, kambarinių augalų „stotele“ bei kino filmo po atviru dangumi peržiūra.

PROGRAMOJE:

18.00 val. Ekskursija po Pilaitės mikrorajoną su gatvės gyvos gidu Albertu. Ekskursija nemokama, tačiau prašome registruotis adresu hello@creativedock.lt Laiške nurodykite ekskursijos pavadinimą ir vardą, pavardę. Susitikimo su gidu vieta - Tolminkiemio g. 4.

19.00 val. Atvira paskaita. Vilniaus tyrinėtojas, parašęs seriją knygų apie istorinius senojo ir naujojo Vilniaus reliktus, Darius Pocevičius pasakos apie Pilaitės mikrorajono raidą, pristatys įdomiausias istorijas.

20.00 val. Konkurso „Gražiausia kaimynystės laiptinė“ nugalėtojų apdovanojimas.

20.30 val. Režisierės Marijos Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“ peržiūra. (Žanras: komedija, drama. Vaidina: Gelminė Glemžaitė, Paulius Markevičius, Indrė Patkauskaitė. Metai: 2019 Trukmė: 1h 31 min. Cenzas: N-13. 7-12 m. vaikams būtina suaugusiojo palyda).

KŪRYBINĖSE DIRBTUVĖSE:

Nuo 18.00 val. iki 20.30 val.  Pilaitės bendruomenę kviečiame į šiuos užsiėmimus:

-              EKO dirbtuvėlės – nebenaudojamas pakuotes paverskime smagiais suvenyrais savo namams.

-              Miesto sodai – išmokite autentiškos sodų pynimo tradicijos naudojant netikėtas priemones.

-              Atvirukų dirbtuvės – spalvotos grafikos dirbtuvės pakvies ryškiausiais Vilniaus simboliais išmarginti atvirukus ar knygų skirtukus.

KAIMYNYSTĖS INICIATYVOS:

-              Kaimynus kviečiame dalintis knygomis. Išmainykite perskaitytą knygą į naują nuotykių romaną, meilės dramą ar dėmesį kaustantį detektyvą! Čia jūsų lauks kaimynų knygų lentyna.

-              Kaimynės pyragai visada skaniausi. Kaimynų pyraginės ragina išdrįsti pavaišinti kaimynus savo firminiu pyragu ar sausainiais. Arbata vaišins ETNO.

-              Kambarinių augalų stotelė. Tetos padovanotas papartis nebedžiugina? Galite pasidalinti mylimo kaktuso atžalomis? O galbūt dairotės pirmojo augalo savo namams? Kaimynystėje gyvenančius augalų mylėtojus kviečiame į „Ne-miegančių rajonų“ kambarinių augalų stotelę, kurioje bus galima mainytis daigais ar tiesiog pabendrauti apie kambarinių gėlių puoselėjimą :)

Projekto rėmėjai:

Lietuvos kultūros taryba

Eika. Erdvės gyventi

Vilniaus miesto savivaldybė

Pilaitės Šv. Juozapo parapijos įkūrimo istorija ypatinga. Arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio 1999 metais pasirašytu dekretu ji čia pradėjo gyvavimą. Tačiau mišios lietuvių Ir lenkų kalbomis sekmadieniais buvo laikomos ne specialai joms pastatytose šventovėse, bet Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos aktų salėje. Tuomet ji tokių pastatų neturėjo. Parapijos pirmojo klebono Kęstučio Ralio pastangomis 2001-ųjų rugsėjo 8-ąją, kuri buvo išskirtinai lietinga, tikintieji gausiai rinkosi į pastatytos šv. Juozapo koplyčios pašventinimą. Na, o dvidešimtuosius parapijos gyvavimo metus pilaitiškiai nutarė pažymėti čia veikiančių bendruomenių, meno, kultūros, amatininkų kolektyvų, tarp jų ir katalikiškųjų, pasirodymu ir prisistatymu. Nuo pietų šurmuliavo ypatingai vaikų dėmesį galėjusi traukti mugė. Joje be žaidimų ir atrakcionų buvo galima pasimokinti išskirtinio autentiško tik Pilaitės vietovėse kilusio, taip vadinamo Vilniaus krašto verbų, amato, kuriuo dalinosi Pilaitės malūnas. Nemažas vaikų būrys laukė savo eilės prie senojoje Pilaitėje jau labai seniai besidarbuojančių „Vilniaus kalvių“,subūrimo iniciatorius, nukaldinęs kryžių šv. Juozapo parapijos koplyčiai, Raimondas Vaitkūnas taip pat šioje šventėje dalyvavo, žaizdro. Tuo pat metu su dainomis, šokiais, muzika pasirodė Pilaitės jaunieji ir suaugusieji atlikėjai. Mišias baigiamoje statyti šv.Juozapo Bažnyčioje vedė arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jis priminė: svarbiau ne šventovių pastatai, o žmonės juose, ir pasakė iškalbingą pamokslą (https://youtu.be/O2gsfl8Coek). Dabartinis šios parapijos klebonas Ričardas Doveika pasidžiaugė, kad ir per didelius rūpesčius kylančia bažnyčia, padėkojo visiems prisidėjusiems prie šios jubiliejinės šventės sukūrimo ir perskaitė sveikinimą iš tokio kaip ir visi čia susirinkę parapijiečio, kuriuo netrukus paaiškėjo, yra Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis, ir pakvietė visus pasimelsti už jo sveikatą. Mišiose dalyvavo visi ankstesnieji šios parapijos klebonai: Kęstutis Ralys, Justinas Aleknavičius, Valdemaras Girdžiušas. Po mišių aikštėje už bažnyčios laužą įžiebė arkivyskupas metropolitas G. Grušas, skambant Veronikos Povilionienės atliekamoms dainoms (https://youtu.be/3g5B4Gs6xwc). Buvo kviečiami šventės dalyviai jungtis prie Agapės – skanauti kareiviškos košės, pabrėžiant, kad jos turėtų visiems užtekti, – užsakyta 1000 porcijų. Ant sumontuotos pakylos aikštėje parapijos istorija pasidalinti buvo pakviestas M. Mažvydo progimnazijos direktorius Eugenijus Manelis.  Trumpą sveikinimo žodį tarė Vilniaus rajono merė Marija Rekst. Vakariniame koncerte taip pat pasirodė čia veikiančių gimnazijos ir progimnazijos pramoginių šokių grupių atlikėjai. Ant scenos užlipus Vilniaus etno muzikos ansambliui „Ūla“, vakarinio pasirodymo vedančioji  Vo „Pilaitės bendruomenė“ atstovė ir Piligriminių kelionių su negaliaisiais  Lietuvoje ir pasaulyje iniciatorė, sulaukusi realios pagalbos iš Pilaitėje klebonavusio Justino Aleknavičiaus,  Dalia Tarailienė priminė, kad ši upė Lietuvoje pati skaidriausia. Išties jų repertuaras buvo pakankamai skaidrus net ir neišlavintai ausiai, o trankesnė muzika šokiui išjudino ne vieną Agapės dalyvį, juolab, kai rugsėjo 7 d. – šeštadienis – buvo toks giedras ir šiltas, tarsi būtų pats vasaros karštymetis, o dar šalia spragsintis  kaitrus laužas – retas reginys miestiečiui. Dėmesio sulaukė ir Pilaitės perlų pristatyta, netrukus 95-tį pažymėsianti liaudies poetė ir tautodailininkė, buvusi tremtinė ir politinė kalinė Karolina Biekšaitė Jezerka savo širdingomis eilėmis (https://youtu.be/AmiW2S4O8sw). Dalia Tarailienė priminė, jog netrukus ant Pilaitės piliakalnio Baltų vienybės dienai paminėti rugsėjo 22-ąją bus įžiebtas dar vienas laužas.

Septynioliktasis Pilaitės poezijos pavasaris, kurį parėmė Vilniaus miesto savivaldybė, žengęs kartu su visoje Lietuvoje 55-ąjį kartą praūžusia tarptautine tokia švente, o į bendraautorius  meniškai apipavidalinant jo vietą Pilaitės miške įsijungus Pilaitės gimnazijos (dailės mokytoja Giedrė Slavinskienė) ir Martyno Mažvydo (dailės mokytoja Daiva Varslavėnienė) moksleiviams, užderėjo daugybės įsimintinų datų paminėjimu. Jas visas išvardino nepamainoma šio renginio vedėja, pilaitiškė, o taip pat ir poetė Dalia Tarailienė ir pakvietė sveikinimo žodžiui dažną pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvę, pilaitiškę ir Parlamentarę Virginiją Vingrienę, pasiūliusią kitus metus paskelbti ir Poezijos metais. (https://youtu.be/iRuYtbtf6Zo). Išties tai būtų prasminga, įsiklausius į kelintą kartą čia dalyvaujančio poezijos grando Jono Kalinausko žodžius, pastebėjusio, jog 55-ąsias metines pažymintis Poezijos pavasaris, išaugęs iki tarptautinio, dėl gausybės renginių, kurių per dvi savaites Lietuvoje, o ne retai ir už jos ribų, priskaičiuojama netoli 150, nusipelno Gineso knygos (https://youtu.be/69zeOnT4txU). Vedančioji pabrėžė: šiame Pilaitės poezijos pavasaryje „Pavasario delnuose upeliai sužydėjo“ ilgiau bus stabtelėta ties dviem datomis: Pasaulio lietuvių bendruomenės 70-čiu ir Juozo Tumo-Vaižganto 150-osiomis gimimo metinėmis. Trumpam stabtelėta ir prie Žemaitijos vardo pirmą kartą paminėjimo istorijos metraščiuose prieš 800 metų. Susirinkusieji į šventę sugiedojo, kad ir lietuviškai, tarsi senovinį žemaičių himną – baladę „Birutė“, kurios žodžius sukūrė 1831 metų sukilime žuvęs jo dalyvis poetas Silvestras Teofilis Valūnas. Pilaitės liaudies teatro aktorė, žemaitė, čia vaidinanti rašytoją Juliją Žemaitę, paskaitė žemaičio Juozo Elekšio eilėraštį „Esam žemaitē“ (https://youtu.be/m4yVO9dYxjQ). Pilaitiškių renginį pagerbė Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narys Virginijus Jocys, paskaitydamas eilių lietuviškai ir žemaitiškai (https://youtu.be/10aswj13Y0s). Prisimenant Pasaulio lietuvių bendruomenę, savo mintimis apie ją ir save joje pasidalino nebe pirmą kartą per poezijos pavasarius Pilaitėje viešinti išeivė žurnalistė, teatralė ir poetė Eglė Juodvalkė (https://youtu.be/1tmlCyt_I58). Išeivijoje gimusią poeziją ir jos įvairovę taip pat iliustravo aktoriaus Ramūno Abukevičiaus skaitomos Jono Meko, kurio visai neseniai netekome ir kurio vardo meno centras gyvuoja Vilniuje, eilės (https://youtu.be/S22bdeGkeUI). Net taksi į renginį atskubėjo VGTU profesorius Vytis Valatka iš tik pasibaigusių užsiėmimų su studentais. Be savo šmaikščios filosofinės poetinės kūrybos, jis dalinosi šviežiais prisiminimais iš savo profesoriškos vizitacijos San Paulo universitete Brazilijoje, kurio mieste jam teko aptikti dar ženklių lietuvių išeivių veiklos pėdsakų (https://youtu.be/Lx81J7Gv8fs). Ypatingo dėmesio susilaukė kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto asmuo. Dalia Tarailienė, paminėdama pirmo Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuveiktus darbus, stiprinant jos valstybingumo pamatus, pabrėždama 100-metį nuo jo prezidentavimo pradžios, pastebėjo: tai buvo visomis prasmėmis labai produktyvus ir bičiuliškas judviejų bendradarbiavimas puoselėjant lietuvišką savimonę. Plačiau supažindinti su Vaižgantu buvo paprašytas pilaitiškis, žinomas teatro ir kino aktorius, režisierius Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistas Ferdinandas Jakšys, kuris dar 1995 metais Vilniaus senjorų teatre režisavo monospektaklį pagal išeivio Kosto Ostrausko pjesę „Vaižgantas“ ir jame suvaidino Vaižgantą, ir pakvietė pasiklausyti ištraukos apie Lietuvos poetus, kuri abejingų neapliko (https://youtu.be/9A217rRtmrc). Pasidžiaugta Vaižganto deimančiukais: Martyno Mažvydo progimnazijos trečioko Normilo Jurgaičio ir jį paskatinusios kūrybai mamos lituanistės Letos Gaubaitės literatūriniais darbais (https://youtu.be/VpbLZ9S3XoY). Pilaitiškė ir kartu atstovavusi Lietuvos rašytojų sąjungą, kuri yra poezijos pavasarių pagrindinis variklis, Rūta Suchodolskytė-Neniškienė be eilių Vaižgantui šventės dalyvius pralinksmino tarmiškai perskaitytu nuotaikingu kūrinėliu iš dabartinio Rytų Aukštaitijos gyvenimo (https://youtu.be/kEstWpHTgTM). Šventę pagerbė jau ypatingai garbaus amžiaus tautodailininkė, politinė kalinė ir tremtinė Karolina Biekšaitė, savo kūrybą deklamavusi iš atminties, ir bardė, sakralių tekstų kūrėja, Irena Maculevič, kurios krikščioniškas giesmes atliko sūnus Česlovas. Galėjome pasiklausyti pilaitiškės keramikės ir bardės Vandos Sakalauskienės sudainuojamų posmų (https://youtu.be/35RlMeG6BFk), o taip ir jos dukros Elenos Sakalauskaitės skaitomos poezijos (12 -025 https://youtu.be/FTy_xESWaXo). Po ilgos pertraukos eilėmis dalinosi keramikas, karikatūristas Rimtautas Špokas (https://youtu.be/uM-SqLqpIzY). Eilių paskaitė ir viena ištikimesnių kultūrinių renginių dalyvių pilaitiškė Lida Tamulevičienė (https://youtu.be/irEfsTHp3Dw). Prie jos prisijungė iki išstojimo paskaityti eilių dar Nežinomas Pilaitės giesmininkas, kuris, jas paskaitęs, prisistatė kaip Stanislovas Kasperavičius, ir tapo jau žinomu (https://youtu.be/RJKKJXRh0DE). Klausytasi ir Dalios Tarailienės eilių (https://youtu.be/69zeOnT4txU). Renginyje su savo posmais lankėsi lazdynietė Elena Skirelienė, daugiau nei 10 metų vadovaujanti šiame sostinės rajone veikiančiam romansų ir poezijos klubui „Elena“ (https://youtu.be/10aswj13Y0s). Pirmą kartą plačiai auditorijai eiles skaitė Airinas Kairaitis, neseniai gyvenęs ir Pilaitėje (https://youtu.be/38yn4Wrgehg.). Pilaitiškojo poezijos pavasario laikas sutapo su Vilniuje vykusiu tarptautiniu folkloriniu festivaliu „Skamba skamba kankliai“, tad visų pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvis Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, kaip ir žemaitiškų liaudies dainų vokalinė grupė, norėjusi pirmą kartą čia sudalyvauti, nesudalyvavo. Juos pavadavo dvi populiarios vokalinės grupės: jaunimo „Svajonių vaikai“ ir pagyvenusių „Iš Beno rūsio Šnipiškėse“. Pastarajai, atliekant labai populiarią dainą, tinkančią visiems poezijos pavasariams, bendrai nuotraukai rinkosi patys ištvermingiausi, nes pilaitiškasis 17-asis truko virš trijų valandų (https://youtu.be/hf7zNuPex6c). Buvo pristatytas jau keturioliktasis Pilaitės ir jų bičiulių poetinės kūrybos almanachas. Priminta (https://youtu.be/Ud875JnVjkQ): ankstesnieji, kaip ir 2019-ųjų, prieinami ir virtualioje erdvėje (http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html).

Balandžio mėnuo užderėjo Pilaitės Gilužio gatvės pagerinimui skirtais susitikimais Vilniaus miesto savivaldybėje ( 1 Dalis ir 2 Dalis ). Antrasis, vykęs balandžio 30 d., dalyvaujant ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ atstovams, nuliūdino. Sužinota: prie sklypo Gilužio g. Nr. 5, kur šiuo metu yra stambiagabaritinio transportas stovėjimo aikštelė, kuriame tarsi turėtų atsirasti prekybos centras (bet koks tai centras ir kas investuotojas, – įstatymu saugoma paslaptis), tad investuotojas, prisidėdamas prie savo ir kartu visos Pilaitės infrastruktūros gerinimo, įsipareigoja, atsižvelgdamas į Pilaitės gyventojų ir jų organizacijų, taip pat ir Dviratininkų asociacijos pasiūlymus, bei laikydamasis kelių tiesimo nuostatų, tik prie savo sklypo su įvažiavimais išasfaltuoti su greta įrengiamais taku dviratininkams ir šaligatviu pėstiesiems Savivaldybės planuose numatyto viso 4 juostų B2 didelio pralaidumo Gilužio kelio atkarpą. Dviračių asociacijos atstovui užkliuvo dviračio tako ilgis – 3,5 metrai. Atsakyta, jog tai skirta judėjimui dviem kryptimis. Pareplikuota, ar nebūtų sveikiau ir tikslingiau dviračių takus pradėti įrenginėti ne prie tokių pakankamai aukšto transporto pralaidumo kelių, kaip numatoma, o per atokesnes gamtos oazes, o galutinai neišasfaltavus gatvės, bet atsiradus papildomam traukos centrui ir suintensyvėjus transporto srautui šiame žvyrkelyje ir padidėjus kietųjų dalelių kiekiui (apie jų kenksmingumą štai ką rašo Wikipedia, – gali būti pabloginamos ir Pilaitės gimnazijoje įrenginėjamame futbolo ir bendram fizinio lavinimui skirtame stadione sportuosiančių moksleivių sveikatos sąlygos? Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistė Dalia Tarailienė priminė, kad Pilaitėje apsigyvena nemažai neįgaliųjų, tad reikėtų nepamiršti ir jų. Nerimauta, – atsiradus naujam prekybos centrui, gali suintensyvėti šioje galutinai neišasfaltuotojoje gatvėje transporto srautas ir dar labiau padidėti aplinkiniams namams tarša kietosiomis dalelėmis, nes kaip paminėjo Pilaitės bendruomenės centro „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Aušrelė Čepulienė: Gilužio žvyrkelio pakraščių gyventojai daug metų priversti kvėpuoti pravažiuojančio transporto sukeltomis dulkėmis ir pasiūlė Savivaldybei pradėti jį nors laistyti. Tad suprantamas šios gatvės gyventojų lūkestis, kad toks sveikatai grėsmingas kelias būtų tinkamai sutvarkytas – visas išasfaltuotas. Išgirdus pastabas dėl pačios gatvės ir jos šaligatvių ir įtakų įrengimo: pasisakius Dviračių asociacijos atstovui ir jam susirūpinus, kad tokio lygmens keliui atstumai tarp numatytų įvažiavimų į sklypą turėtų būti didesni bei argumentavus, kad vienoje numatytoje gatvių sankirtų labiau tiktų įrengti žiedinę sankryžą; gretimo sklypo gyventojai priminus, kad vienas iš nurodytų įvažiavimų yra jų galvijų varymui skirta vieta (ją pažadėta perkelti); Gilužio slėnio gyventojai, kurios buto langai atsiveria į investuojamą sklypą, pasiteiravus: koks turėtų būti išlaikytas atstumas pagal priimtus reikalavimus nuo investuojamo sklypo ir jos buto lango, investuotojo atstovams į jį neatsakius, pasiūlyta, gal šiuo metu tokios atkarpos įrengimo iš vis atsisakyti ir ją įrengti vienu kartu su išasfaltuojama visa šia gatve? Pasitarime dalyvavusi Vilniaus savivaldybės atstovė, patikino: tai atsitiktų negreitai, nes Pilaitė ne išskirtinė, – sostinėje panašių kelių galybė, tam reikia apie 300 mln. eurų, tad ir tokiu investuotojų įnašu į Pilaitės infrastruktūros pagerinimą reikėtų tik džiaugtis. (Gilužio gatvės – žvyrkelio atveju, kuri šiuo metu turi net 3 savininkus, žemę tektų išpirkti, tad peršasi klausimas, kodėl ji šioje vietoje buvo išvis grąžinta, kai grąžintina žemė gali būti kilnojama?). Tenka apgailestauti, kad valstybinės žemės sklypai, kai jos trūksta visuomeninėms reikmėms ar dar ne visa žemė sugrąžinta teisėtiems jų savininkams, o ypač vykstant ženkliai daugiabučių gyvenamų namų rajonų plėtrai, stokojant laisvų vietų bendro ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir pasigendant didesnės jų įvairovės, o dar ir tose vietose, kurios patogiausios daugeliui pasiekti, išnuomojami 90 metų, kai juos minėtoms reikmėms reikėtų ateičiai rezervuoti. Pasitarime dalyvavęs Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo ir architektūros skyriaus Vakarinės teritorijos poskyrio vyriausiasis specialistas Steponas Gilys, kuomet jam pirmininkavęs įspėjo, kad čia replikoms ir platesniam šios atkarpos nutiesimo kontekstui pasiaiškinti ne vieta ir ne laikas, o kalbėti reikėtų tik apie būsimą investuotojo įrenginėjamą kelio atkarpą, patikino, kad galima teikti ir svarstyti įvairius pasiūlymus, jie turėtų atsispindėti protokole ir į juos turėtų būti atsižvelgiama. Labai norėtųsi, kad taip ir būtų, bet iš ilgos praktikos ginant viešą interesą, tenka konstatuoti, labai retai taip atsitinka.

Lietuvos žurnalistų kelionių klubas jungia 70 narių. Jie ne tik patraukia ženklių lietuvių keliais pasaulyje. Taip pat garsina ir Lietuvos vardą: jų kelionių metu plevėsuoja oranžinė vėliavėlė su logotipo lietuvišku ir anglišku užrašais. Pastaruoju metu jie atranda ir Lietuvą. 2017-aisiais pasirodė šio klubo pirmininko Gerimanto Statinio istorinis romanas „Ponas Zy“. Sekdami šio kūrinio herojų takais – dažniausia savaitgaliais – žurnalistai stabteli įsimintinose Vilniaus miesto ir jo apylinkių vietose, kur paskaitomos jo ištraukos. Vėjuotą saulėtą kovo 31-ojo dieną būrelis klubo žurnalistų patraukė Pilaitės link, užkopė ant Pilaitės piliakalnio, kur jų laukė grupelė Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistų su Pilaitės dvarvietę ir jo vandens malūną atgaivinusiu ir jų istoriją papasakojančiu archeologu Zenonu Bauboniu. Pilaitiškis miškininkas Vytautas Dabriška pasidalino piliakalnio ir jo prieigų želdynų tvarkymo reikalais ir iš sausuolių šakelių įkūrė simbolinį lauželį. Prie jo buvo pagarsintos ištraukos, kur romano herojai apsilanko Pilaitėje ir prisimena dailininkę, lygių teisių gynėją ir gotikos žanro pradininkę senovės Lietuvoje, apysakos „Pilaitės vaiduoklis“ autorę, kunigaikštienę Oną Barborą Olimpiją Radvilaitę Mostovską, kurios vardu praeitų metų pabaigoje pavadinta gatvė Pilaitėje. Čia pat jos gyvenimas ir kūryba papildyti naujaisiais duomenimis iš vietinių pilaitiškių, primenant apie 2013 metų pabaigoje jos garbei Pilaitės liaudies teatre pastatytą valandą trukusį spektaklį, pagarsinant: personažas Vaiduoklis galėjo gimti ir kitoje tokiu pat pavadinimu vietoje, tai yra prie Minsko, Zaslave, kur gyvavo pirmoji rašytojos uošvija – jos pirmojo vyro, grafo Dominyko Augusto Pšezdzeckio, giminės lizdas –, ir kur ji, grįžusi iš užsienio, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo galutinai padalinta, glaudėsi į gyvenimo pabaigą (http://youtu.be/gtWoNASrP9s). Bet su tuo nenorėjo sutikti Zenonas Baubonis. Jis pakvietė susirinkusius prie Pilaitės vaiduokliui piliakalnio pakraštyje skirto antkapio, tokiu daiktiniu įrodymu patikindamas, kad būtent čia šis rašytojos herojus, garsinantis Pilaitę, buvo palaidotas (http://youtu.be/aerWpC8cNaM). Netrukus visi patraukė prie buvusio dvaro statinių ir dar kitos garsios, bet dabartinių laikų, lenkų rašytojos, Zofijos Nalkovskos, kūrybos vietos 1922 metais, – oficinos – , kurioje ji su savo vyru karininku apsigyveno Lietuvai praradus Vilniaus kraštą (http://youtu.be/n7NJ_o7Gla8). Po to pasukta į malūnų, žemės ūkio padargų ir Duonos kelio ekspoziciją po atvirų dangumi. Iškyla užsibaigė pasisėdėjimu ir pasikalbėjimu už apvalaus stalo iš Šakių rajono, Liepalotų, pergabentame ir restauruotame vėjo malūne. Pilaitiškė Dalia Tarailienė papasakojo savo vaikystės prisiminimus apie šį malūną, kai jis stovėjo dar savo pirminėje vietoje, prie Zyplių dvaro, ir paviešino Pilaitės liaudies teatro pastatymus (http://youtu.be/P_1MxU1O-PA). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pabrėžė: Pilaitė su savo apylinkėmis yra neatrastas ir tinkamai neįprasmintas su greta esančiomis Buivydiškėmis: jų žirgynu, – įvairesniam ir platesniam poilsiui ir jų pažinimui ženkliai galintis pasitarnauti kampelis, ir išvardino čia vykstančius tradicinius kultūros renginius (http://youtu.be/8aPfJcY9i5Q). Turėjo ką papasakoti ir Lietuvos žurnalistų kelionių klubo nariai ir Pilaitės vėjo malūno siela, jo sergėtoja, įvairiausių edukacinių renginių organizatorė Larisa Gureckienė. Visas daugiabriaunis tokio pažintinio Lietuvos žurnalistų kelionių klubo narių apsilankymo po senąją Pilaitę pasakojimas, dalyvaujant ir pilaitiškiams, LRT žurnalistės Jolantos Jurkūnienės dėka visiems prieinamas laidoje „Atrask Lietuvą“ čia.

Ankstesnioji 2019 03 30 laida apie Pilaitę: Miškininko, ekologo Raimundo Eremino ekskursija po Pilaitės mikrorajono mišką Vilniuje.

Gegužės 25-ąją (šeštadienį)  Pilaitėje numatomas jau 17-asis poezijos pavasaris. Nuo 1965-ųjų tokių poezijos pavasarių rengimo vadeles stipriai laiko Lietuvos rašytojų sąjunga. Jos rūpesčiu kiekvieno pavasario gegužės antrąją pusę visuose Lietuvos kampeliuose poetinio žodžiai kūrėjai ir jo mylėtojai renkasi būrin: vieni skaito eiles, kiti jų klausosi. Pilaitiškiai savo miškelyje kviečia savo vietos giesmininkus ir artimiausius kaimynus eilių paskaityti nuo 2003-iųjų. Šį kartą pilaitiškasis poezijos pavasaris „Pavasario delnuos upeliai sužydėjo“ skiriamas Pasaulio lietuvių bendruomenės 70-mečiui ir Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms, kurį iš dalies remia ir Vilniaus miesto savivaldybė. Jau dabar visų amžiaus grupių vietos ir Pilaitės kaimyninių rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjai kviečiami savo kūrybą siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Tuomet galėtume Jūsų kūryba pasidalinti ne tik būsimame pilaitiškame poezijos pavasaryje, bet ir šioje svetainėje, o jei jos sulauktume pakankamai, tai paskelbtume ir atskiru leidiniu. Ir šį į kartą Tarptautinės Poezijos dienos proga Nežinomas Pilaitės giesmininkas nepatylėjo:

Varnėnas lesa kruopas iš savos širdies,

Pagardintas ūku, apjuostas lyra,

Ar skonį teksto košės kas girdės?

Suklypęs jo namelis ant srovės – šaltos,

Ledinės.., neskaptuotos… sutemom pražyla.

Kažkur toli keiksnoja medkirčiai,

Nukirtę paskutinį laimės namą.

Varnėnas kruopų nebelesa seniai –

Patiekalas gardus ugny atšalo.

Ar dar ilgėsis kas jo šviečiančios giesmės,

Sušildančios rankas ir plaukus?

Ar liesis žodžio kraujas iš širdies

Pavasario šviesų laukuos sulaukus?

Kovo 16 – ji Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena. Ji Pilaitėje turėtų būti ypatinga. Joje gatvės, alėjos ir kitos infrastruktūros įstaigos siejamos su Mažąją Lietuva – buvusiu Karaliaučiaus kraštu (dabartinė Kaliningrado sritis priklausanti Rusijai). Ne vienas pilaitiškis gyvena, jei ne šios etnografinės Lietuvos teritorijos autentiško pavadinimo, tai joje lietuvybės labui, negailint gyvenimo, triūsusio asmens vardo gatvėje. Daug įsimintinų ir įstabių darbų Didžiajai Lietuvai yra nuveikusi Mažoji Lietuva. Tarp jų vienas reikšmingesnių – lietuviškų leidinių, kuomet Didžiojoje Lietuvoje, kurioje po nesėkmingo 1863 metų lietuvių ir lenkų sukilimo prieš juos pavergusią carinės Rusijos priespaudą iki 1904-ųjų buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, spausdinimas. Mažojoje Lietuvoje, kuri nepateko į šios nedraugiškos lietuvybei imperijos gniaužtus, spausdinti ir kontrabandiniu būdu dažniausia taip vadinami kontrafakciniai (suklastoti su neteisingai nurodytais  išleidimo data, vieta, autoriumi) leidiniai į Didžiąją Lietuvą per sieną gabenti labai drąsių kalėjimo ir kitokių carinės Rusijos represijų nepabijojusių žmonių – knygnešių. Suklastoti leidybos duomenys suklaidindavo carinės Rusijos pareigūnus ir nuo jų rūstybės apsaugodavo knygų platintojus ir skaitytojus. Tokia knygnešystė yra lietuvių tautos pasipriešinimo prieš lietuviškos tapatybės ir gimtojo žodžio uzurpavimą iš didelės tautos pusės fenomenas. Jį 2004 metais UNESCO prilygino išskirtiniam reiškiniui pasaulyje, o kovo 16-oji, kuri sutampa su šioje veikloje ypač daug nuveikusio Jurgio Bielinio gimimo diena, oficialiai paskelbta Knygnešio diena (daugiau apie jį čia: http://www.ramuva.lt/index.php/istorijos/musu-mintys/108-kovo-16-knygneio-diena). Netolimoje pilaitiškių kaimynystėje jau 20 metų LITEXPO rūmuose vykstanti Vilniaus knygų mugė iš dalies prilygsta knygnyšystės, – tiesa, jau kitokiomis istorinėmis sąlygomis – , fenomenui. Ją vidutiniškai per 4 dienas aplanko virš 60 tūkstančių skaitytojų. Ir jų  kasmet skaičius didėja. Šiais metais mugė pasiūlė lankytojams virš 500 įvairiausių renginių. Daugelyje jų –  rašančiųjų autorių prisistatymas. Kad ir koks būtumei vikrus, deja, tik keliuose jų gali suspėti apsilankyti. Tad jų įamžinimas vaizdo įrašais leidžia netiesiogiai kai kuriuose apsilankyti ir greičiau išsirinkti savąją knygą tarp gausybės leidėjų siūlomų leidinių. Belieka tokių įrašų nuorodomis pasidalinti internete ir pagelbėti, kaip tais senais laikais, susirasti savąją knygą. Taip iš dalies  prisidedama prie žinių apie save ir platųjį pasaulį platinimo, šiuolaikiškos knygnešystės puoselėjimo. Juolab, kad Vilniaus knygų mugė taip pat tampa išskirtiniu pagal savo apimtis ir turinį reiškiniu pasaulyje. Visai neseniai Londone vykusioje tarptautinėje knygų mugėje jos rengėjai iš mūsų pusės menkai apie Lietuvą žinantiems britams pristatė lietuvišką spaudos platinimo fenomeną – knygnešius, aprėdytus dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtais rūbais, tarsi jie būtų čia atklydę iš tų senų ir lietuvybei puoselėti nepalankių laikų. Vieną tokį galima sutikti ir Pilaitėje, prie Martyno Mažvydo progimnazijos, skulptoriaus Aleksandro Tarabildos įamžintą ąžuoliniame koplytstulpyje. Jis skirtas Lietuvos knygnešiams. Tai pati pirmoji skulptūra Pilaitėje, padovanota Vilniaus mokytojų namų. Galima pasidžiaugti, kad neseniai skulptūra pasirūpinta – ji įsodrinta klimato įtakai atsparia medžiaga. Jei kiekvieną kovo 16-ąją prie jos būtų susirenkama padiskutuoti apie praeities ir dabarties knygnešystės reikalus, šis knygnešys atrodytų ženkliai gyvesnis ir jo rizika tais lietuvių tautos išlikimui svarbiais laikais būtų labiau pamatuota.

Vilniaus knygų mugės`2019 kai kurių susitikimų su knygų autoriais ar skaitymo ir rašymo aktualiais klausimais renginių įrašai Pilaitės bendruomenės kanale:

Knygos "Lietuvos istorija. Trumpas XVIII amžius (1733-1795 m.)" pristatymas. Dalyvauja Zigmas Kiaupa, Liudas Glemža, Jūratė Kiaupienė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Lietuvos istorijos institutas). Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21:

1 dalis -–  https://youtu.be/wYucBZ9fo4E

2 dalis  –  https://youtu.be/BxSPL_3S9pE

 Knygos  "XVIII amžiaus studijos 4 : Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Visuomenė. Kasdienybės istorija. (Sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė) pristatymas. Dalyvauja sudarytoja, Lina Balaišytė, Martynas Jakulis, Valdas Rakutis, Asta Vaškelienė (Lietuvos istorijos institutas). Vilnius: LITEXPO, 2019 02 22:

1 dalis – https://youtu.be/qt3NnFfJ7F8

2 dalis – https://youtu.be/BYst_msjpGI

 Tamaros  Bairašauskaitės knygos "Bajorų dvaras keičia savininką. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863-1914 metais" pristatymas. Dalyvauja autorė, Reda Griškaitė, Ryšard Gaidis, Czeslaw Malewski. (Lietuvos istorijos institutas).  Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21:

1 dalis –  https://youtu.be/uSl4GbSE0Cc

2 dalis –  https://youtu.be/Kb5jbsYq-P4

 Literatūrologas Audrius Ožalas ir poetas, knygų apžvalgininkas, buvęs pilaitiškis,  Marius Burokas apie savo knygą "Švaraus buvimo eilėraštis".  Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21. –https://youtu.be/40GYosTc3nc

 Diskusijų klubas. "Negrožinės literatūros suklestėjimas: ką ir kodėl skaitome". Dalyvauja Gediminas Baranauskas, Maryja Šupa, Audrius Ožalas. Moderuoja Jūratė Čerškutė.  Vilnius: LITEXPO, 2019 02 22:

1 dalis  – https://youtu.be/NlNSk_K3v1U

2 dalis  –  https://youtu.be/ajyXw_oYBFo

 Iš diskusijų klubo pasvarstymų “Kūrėjo laisvė ir atsakomybė: kur driekiasi ribos” (Rezonansinės Mariaus Ivaškevičiaus knygos “Žali” pėdsakais). Dalyvauja Loreta Mačianskaitė, Vaidas Jauniškis, Giedrė Jankevičiūtė, Vytautas Ališauskas. Moderuoja Aurimas Švedas. Vilnius: LITEXPO, 2019 02 21:

1 dalis (pasisako: Loreta Mačianskaitė, Vytautas Ališauskas) – https://youtu.be/40GYosTc3nc

2 dalis (pasisako Aurimas Švedas ir Vytautas Ališauskas ) – https://youtu.be/FVkGA3w1Mew

3 dalis (pasisako Giedrė Jankevičiūtė) – https://youtu.be/AyxcD2e59Pw

4 dalis (pasisako Vaidotas Jauniškis) – https://youtu.be/j_ApPeSs2gk

5 dalis (pasisako Vytautas Ališauskas) – https://youtu.be/l5bIDXor67s

6 dalis (pasisako Aurimas Švedas, Loreta Mačianskaitė) – https://youtu.be/FgGQgVfeEgE

Vytauto Daraškevičiaus fotoalbumo "Saulės ratu: lietuvių kalendorinių švenčių tradicijos " sutiktuvės. Dalyvauja autorius, Juozas Žitkauskas, Jonas Vaiškūnas, Libertas Klimka, folklorinis ansamblis "Kūlgrinda". Vilnius: LITEXPO, 2019 02 22:

1 dalis – https://youtu.be/LSIGtHIXZAU

2 dalis – https://youtu.be/vTBFTXdiT_Q

Orų prognozės lengvo Žiemos varymo iš kiemų nežadėjo. Turėta vilties, – prognozės nepasitvirtins. Bet pasitvirtino. Vakarop Pilaitėje, kaip ir ir visoje Lietuvoje, siautėjo uraganiniai vėjai ir smarkiai įsilijo. Nors sniego buvo galima aptikti giliose miškų pakampėse, net ir labai prijaučiantiems tradicinių švenčių mėgėjams Žiemos varymą iš savųjų kiemų stebėti pro langą atrodė viena tinkamiausių alternatyvų. Pilaitėje, Žiema, įkūnijanti šalčiausiojo metų laiko sunkumus, jos gimnazistų buvo sugauta, tinkamai aprengta ir atnešta prie Pilaitės seniūnijos pastangomis keletą valandų krauto nepriekaištingo Egipto piramides menančio laužo. Jį be seniūno Albino Šniro, kad jis tvarkingai ir saugiai degtų, apsirengę raudonomis liemenėmis taip pat prižiūrėjo keletas vyrų. Laužo šiluma gelbėjo išdrįsusius dar kartą pasigalynėti su Žiemužės žvarbumu ir ne svetingumu. Prie jo šmirinėjo gausus savo rankomis iš atliekamų žaliavų išmoningai pasidariusių kaukes, dalyvaujant Erasmus + KA2 projekte „Keičiame įpročius – keičiame pasaulį“, vadovaujant mokytojoms Ritai Bakanienei ir Eglei Bridikienei, Martyno Mažvydo progimnazijos 6, 7 ir 8 klasių moksleivių-persirengėlių būrys. Patys išradingiausi ir talentingiausi susilaukė apdovanojimų iš pilaitiškės parlamentarės Virginijos Vingrienės dėl išskirtinio entuziazmo į Pilaitės kiemą susigrąžinti kuo masiškesnį ir spalvingesnį Žiemos išvarymą ir kuo skubesnį Pavasario prisikvietimą tituluojamos Vyriausiąja šios vietovės Užgavėnių ragana, kurie, kad taptų ekologiškesni, buvo išsmilkyti laužo dūmuose, rankų (http://youtu.be/-A5j_6hqGxo). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pilstė ir pilstė labiausiai sušalusiems ką tik išvirtą šiltą kisielių, dalino ir dalino širdies pavidalų blynus. Pati Seniausioji Pilaitės ragana, kuri jau tokia sena, kad nebeprisimena, kiek metų per Užgavėnes čia dalyvauja ir koks jos vardas, reklamavo laiko patvirtintus tautiškus valgius: kiaulaičių lašinukus ir gausiai žemaitiška druska iš sutrintų pluoštinių kanapių sėklų apibarstytus sumuštinius iš juodos bočių duonelės, apteptos vietinių žalmargių karvių sviestu, ir kvietė visus pasivaišinti. Persirengėlių minioje šmėžavo ir Dalios Tarailienės, beveik dešimt metų vadovaujančios Pilaitės liaudies teatrui, juodos garbanos, apgaubtos šilko skarele. Ji kiekvienam nepabijojusiam sužinoti tolesnę savo lemtį, galėjo tuoj pat ją nusakyti iš ištiesto delno. Vyko tiek mažųjų, tiek vyresniųjų kanapinių ir lašininių rungtynės su ženklia pastarųjų pergale. Nors ir labai sunkiai ir dar turėdama užtarėjų Žiema iš Pilaitės kiemo bendromis pastangomis visgi buvo išvaryta, o iki tol prie jos ne vienas darėsi atmintinukes norėdamas pasigirti socialiniuose tinkluose: koks buvo drąsus, nepabūgo išskirtinai prasto oro ir Užgavėnėse gyvai sudalyvavo (http://youtu.be/pGUBHMQXnHY). Sėkmingą Žiemos išvarymą iš Pilaitė kiemo paliudijo išaušęs kovo 6-osios rytas su saulėtu be vieno debesėlio dangumi ir ženkliai šoktelėjusia pliusine temperatūra. Neįžvelgusiems pigių kovo pradžios Žiemužės triukų, kai ji nutirpino sniegą ir neva jau prasidėjo kuo tikriausias pavasaris, per Užgavėnes dar kartą parodė, kokia ji klastinga ir nenuspėjama, gebanti bemat sugrąžinti smarkius vėjus ir žvarbą, galėjo suskausti širdį nepasiklausius folkloro ansamblio „Rasoda“ užgavėniškų dainų ir nesudalyvavus šelmiškos šventės, kuri ženklaus etnologo astro fiziko Jono Vaiškūno siejama ir su tikriausiais senoviniais lietuvių Naujaisiais Metais – geresnio laiko pradžia, išdaigose (http://alkas.lt/2011/03/08/j-vaiskunas-ka-slepia-uzgaveniu-kaukes/#more-13579). Tai iš dalies matosi ir šiame vaizdo įraše (http://youtu.be/2vrtuKIe8e0 ).

Kokia galėtų būti realybėje būsimoji gimnazija, dėl kurios statuso supriešino pilaitiškiai (vieni norėjo katalikiškos, kiti valstybinės, – nugalėjo valstybinės šalininkai), nepaliko abejingų mokytojų, mokinių, bendruomenių, seniūnijos administracijos, seniūnaičių, net Seimo atstovų (dalyvavo pilaitiškė, mokinės mama, parlamentarė Virginija Vingrienė). Beveik tris valandas vasario 11-osios pavakarę truko Pilaitės progimnazijoje Vilniaus savivaldybės inicijuotas pasitarimas.  Po įvadinio Vilniaus miesto mero patarėjo Alberto Lakštausko, pakvietusio įsijungti  idėjomis į būsimos mokyklos statybą, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto  pirmininko ir kartu pilaitiškio Vytauto Mitalo priminimo apie Lietuvos architektų sąjungoje užgesusį naujosios gimnazijos projektą pradinių pasiūlymų etape, apie kurį rašyta laikraštyje „15min“, šis susitikimas patikėtas vesti architektui ir VDA docentui Rokui Kilčiauskui. Jis  trumpai skaidrėmis supažindinęs su paskutiniosiomis mokyklų statymo Lietuvoje tendencijomis, pakvietė susiskirsčius darbinėmis grupėmis pagal interesus ir lūkesčius: bendruomenė ir tėvai, mokyklos administracija ir mokytojai, mokiniai, pateikti savo mintis, kokios naujos gimnazijos norėtų. Susilaukta daug įdomių ir dėmesio vertų pasiūlymų, negailint ir  konstruktyvios kritikos kai kurioms čia parodytoms Lietuvoje plintančioms naujoms mokyklų statybos tendencijoms, o taip pat su kuriomis susipažinta Lietuvos mokytojų lankymosi užsienyje metu. Abiejų mokyklų Pilaitėje administracijos ir mokytojų vardu pasisakė Pilaitės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymai Vita Nedzeveckaitė. Pirmiausia norima, kad kuo mažiau būtų atvirų, plačiai įstiklintų mokymosi erdvių, trukdančių mokiniams ir mokytojams susikaupti. Nepageidaujami ir užkaboriai negatyviems moksleivių įpročiams tarpti. Siūlyta atsisakyti siaurų ženklesnę traumų grėsmę keliančių koridorių. Pageidaujamos nors ir nedidelės pertvaros mokytojams, leidžiančios šiek tiek atsikvėpti nuo pastovaus triukšmo. Gyventojų asociacijos „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė, besilankydama naujai pastatytoje Balsių mokykloje, labai nenorėtų sovietmečio laikus menančių ir slegiančių tamsiai žaliai ar mėlynai išdažytų koridorių. Kitokius kitų Pilaitės bendruomenių, socialinių grupių, tėvų lūkesčius visiems pagarsino Vytautas Laurinavičius, –naujoje gimnazijoje be pramoginių, rekreacinių bendruomenės nariams ir tėvams tinkančių erdvių, norėtų taip pat matyti ir baseiną. Susitikimo vedantysis patikino: visa tai, kas čia pasiūlyta, turėtų tapti konkurso sąlygomis architektams, pabrėždamas: išsakyti lūkesčiai turėtų būti patalpinti Savivaldybės tinklaraštyje, o netolimoje ateityje teks ne kartą susitikti ir dar pasitarti. Pilaitės gimnazijos direktorius Zotikas Popovas, pasiremdamas savo ilgamete praktika, suabejojo, ar visiems labai pažangiems lūkesčiams tapti realybe užteks lėšų. Vilniaus miesto savivaldybės pažadai Pilaitėje atverti mokymuisi valdišką mokyklą 2020 metų pabaigai koreguojami. Šiuo metu planuojama 1000 moksleivių gimnaziją pastatyti 2021/2022 mokslo metų spaliui? Kyla klausimas, kodėl nepasistengti jos duris atverti rugsėjo pradžiai? Gal naujosios gimnazijos Pilaitėje planuotojai darosi realistiškesni? Gal nebeskubama? Sugrįžtama ir prie viešo svarstymo su praktiniais mokymosi proceso dalyviais. Kad jie turi ką pasakyti, byloja ir šie pačių moksleivių pasiūlymai, kurios pristatė Pilaitės gimnazijos mokinių parlamento prezidentė Miglė Variakojytė.

Sausio 18-osios vakarą pilaitiškiai, kuriems teatras siejasi su prasmingesniu laisvalaikio praleidimu, rinkosi į Martyno Mažvydo progimnazijos aktų salę pasižiūrėti Vilniaus MKC Senjorų teatro naujo pastatymo „Neįprasta dovana“. Jį pagal Edmundo Untulio pjesę režisavo šio teatro aktorė Danutė Develytė. Tai pirmasis jos režisūrinis darbas Senjorų teatre, bet ne pirmasis gyvenime. Tragikomedijoje „Neįprasta dovana“ – mūsų dabarties realijos (ištrauką galima pasižiūrėti čia). Jos nepaliko abejingų žiūrovų dėl puikios vaidybos ir režisūros. Vargiai buvo galima atskirti, kuris profesionalus, o kuris neprofesionalus aktorius vaidina. Tai nebe pirmas šio kolektyvo apsilankymas Pilaitėje. Bičiuliški kultūriniai ryšiai su Vo „Pilaitės bendruomene“ ir šiuo teatru užmezgė dar 2002 metais pilaitiškio profesionalaus teatro, kino aktoriaus ir režisieriaus Ferdinando Jakšio dėka. Kiekvienas šio kolektyvo apsilankymas Pilaitėje dovanoja ne tik  senjorų skoniui  tinkantį spektaklį, kurį galima pamatyti savo gyvenamojoje vietoje, bet ir pasibendravimą prie kvapnios arbatos iš pačios šios bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskaitės surinktų  čiobrelių. Tai šaltuoju metu pasitarnauja kaip profilaktinė priemonė  nuo peršalimo. Ir šį kartą žiūrovai, gurkšnodami arbatą, turėjo galimybę pabendrauti su spektaklyje vaidinusiais artistais. Pasižiūrėti, kaip kiti vaidina, susibėga ir nuo 2008 metų pabaigos po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu gyvuojančio Mėgėjų teatro artistai. Tai puiki proga ne tik turiningai praleisti laiką, žiūrovams pabendrauti su vaidinusiaisiais, bet iš arčiau pažinti ir savo artimiausią kaimyną.

Išgyvenę tamsųjį metų laiką vėl grįžtame į saulės šviesos atgimimą, tikėdami savo pačių linkėjimais, kad viskas bus gerai, kad gyvensime saugioje valstybėje o mūsų vaikai savo gabumais aplenks mus pačius. Šiame įvairių  pokyčių  pilname  pasaulyje  tikėjimas tuo ką turime ir galime dar susikurti neprarandant savo duotybės yra pagrindas mūsų išlikimui.

Pereitais metais Lietuvą aplankė popiežius, šventėme valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo perlaidotas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.   2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas Adolfą Ramanauską-Vanagą pripažino Lietuvos valstybės vadovu. Šie istoriniai įvykiai į viešąsias erdves sukvietė minias žmonių, privertė įsiklausyti  į dėstomas tiesas kas mes esame ir ko siekiame.

Nemažai dėmesio sulaukė skandalingai nuskambėjusi verslo koncerno „MG Baltic“ veikla ir su juo susiję valstybės asmenys, valstybinių miškų reforma, pakeitusi  miškų valdymo struktūrą, vaikų iš šeimų atėmimo istorijos ir metus užbaigę mokytojų streikai.

Pilaitėje taip pat netrūko įvykių, kurie aktyviai buvo garsinami interneto puslapiuose ar susibūrimo vietose. Niekas negalėjo ir numanyti, kad Pilaitės bendruomenė prieš 15 metų aktyviai gynusi Pilaitės mišką, netikėtai atsidurs prieš faktą, kai jo laukymėje iškirtus medžius buldozeriai išstumdys didžiulį baseiną, Sudervės upeliuko intakui grės sunaikinimas. Vilniaus miesto savivaldybė nutarusi šioje vietoje įgyvendinti Karoliniškių lietaus valymo įrenginių plėtrą, nesiteikė net informuoti apie tai Pilaitės gyventojus. Tik po daugybės susirašinėjimo upeliuką galimai pavyks išsaugoti. Savivaldybė kol kas nesiteikė su gyventojai tartis ir dėl Gilužio ežero pakrantės, prie Alikante viešbučio, užstatymo. Savivaldybės architektas informavo, kad kvietimas dalyvauti pasitarime šiuo klausimu buvo išsiųstas mano el. paštu. Tačiau informacijos apie tai aš neradau ( galėjau netyčia ištrinti ), o statybų užsakovai šios teritorijos užstatymą aptarė ir be mūsų.

Didelė dalis Pilaitės visuomenės nerimo dėl naujos mokyklos statybos šalia šv. Juozapo koplyčios. Vieni norėjo, kad naujoji mokykla būtų patikėta krikščioniškajai bendruomenei, kiti gi geidė valstybinės mokyklos. Iniciatyvą perėmusi savivaldybė šiuo metu rengia projektą valstybinės mokyklos statybai.

Įsibėgėjus metams pasiekė gyventojų pasipiktinimas kai Pilaitės gimnazijos stadiono teritorija buvo aptverta ir jame iškirsti medžiai. Dėl savivaldybės planų rekonstruoti gimnazijos sporto aikštyną su gyventojais taip pat laiku aptarta nebuvo. Galimai tik žurnalistų ir pačių gyventojų aktyvumo dėka, visgi buvo surengtas šio projekto pristatymas.

Vilniaus miesto savivaldybė išpildė pilaitiškių lūkesčius įrengdama Taurupės gatvę. Kai rytais matai jau Gilužio gatvėje išsirikiavusią automobilių eilę, supranti kokia svarbi ši gatvė Pilaitei.

Tuo tarpu bendruomenė jau tradiciškai surengė poezijos pavasario šventę, skirtą Vydūnui paminėti. Prieš tai paskelbusi daugelio poezijos mylėtojų kūrybą bendruomenės tinklalapyje. Per rudens lygiadienį bendruomenė paminėjo Baltų vienybės dieną ant Pilaitės piliakalnio. Nuo bendruomenės neatsiliko ir Pilaitės liaudies teatras, savo kūrybą parodęs už Vilniaus ribų. Pilaitės nepamiršta ir Senjorų teatras, vis atvykdamas ir pakviesdamas gyventojus į naujai pastatytus spektaklius.

Šiais 2019 metais iš savivaldybės tikimės, kad bus užbaigta tvarkyti Taurupės gatvė, įrengiant  pėsčiųjų bei dviračių taką, sutvarkant lietaus nutekėjimą, bus pradėta naujos mokyklos ir bent vieno vaikų darželio statyba, o pertvarkomas gimnazijos stadionas netrikdys aplinkinių gyventojų ramybės ir išpildys Pilaitės gyventojų poreikius. Tikimės, kad bus atsižvelgta į išsakytas pastabas dėl Gilužio pakrantės užstatymo, įrengiant  visuomeninį paplūdimį ir priėjimą prie jo. Tikimės, kad savivaldybės administracija pagaliau atkreips dėmesį į visuotinį pasipiktinimą kai be atodairos yra kertami sveiki medžiai ir šių planų imsis atsakingai, atsižvelgdama į gyventojų poreikius. O jei savivaldybė apie planus tvarkyti visuomenei svarbias teritorijas Pilaitėje informuotų ir aptartų su gyventojais, galėtume įvardinti kaip Metų stebuklą.

Mes įšokome į naujus metus, bet tęstiniai darbai  liko. Gal tai ir yra pagrindas naujiems darbams ir lūkesčiams įgyvendinti. Mielieji, būkime stiprūs savo pasiekimais ir  savo įsitikinimais. Tegul viskas klojasi taip kaip ir esame sumąstę.