Ne pirmą kartą Pilaitės bendruomenė kviečiama palydėti Senuosius metus Zujūnų kultūros centre pas savo bičiulius – Buivydiškių folklorinį ansamblį „Verdenė“, kuriam vadovauja Rasa Kauzonaitė – ne tik senovės tradicijų puiki žinovė, bet ir jų nepriekaištinga puoselėtoja. Verdeniečių  rengiamose advento ir prieškalėdinėse vakaronėse prisimenami senoviniai papročiai, dainos, žaidimai. Ir šiais metais vykta į Zujūnus. Šį kartą per pačią Saulėgrįžą – gruodžio 21-ąją. Sustojus rateliu dar patalpose priminta, ką senovėje lietuviams reiškė Saulėgrįža, kai tamsos įsigalėjimas praranda pagreitį ir viršenybė atitenka šviesos galioms. Čia labai svarbi ugnies stichija. Ta proga prie simbolinio laužo buvo einama rateliais, dainuota, žaista. Valkiotas ir blukis – nueinančių Senųjų metų simbolis. Tikėta, – į jį suvarius visas negandas, galima jų atsikratyti, apsišvarinti iš vidaus, – net pasveikti. Pasišokus, padainavus, pašėliojus, sugužėta prie susineštinių vaišių stalo. Vėl prisimintas anų dienų pasaulėjautos žodinis palikimas: dainos, papročiai. Verdeniečiai svečius vaišino išskirtiniu šio kosminio ir gamtos virsmo – Saulėgrįžos apeiginiu miešimu – senovine kūčia: saldžiu patiekalu iš kviečių, sumaišytų su susmulkintais miško riešutais, džiovintais vaisiais, aguonomis, pagardintais medumi. Tikėta, – tai laimę nešantis valgis. Jis labai tinka pasivaišinti per Kūčias į namus sugrįžtančioms artimųjų vėlėms.

Vaizdo įrašas iš vakaronės „Parbėga elnias devyniaragis“ Vilniaus rajono Zujūnų kultūros centre: 2024 12 21:  https://youtu.be/tQZrwUNNNZg

Pasiekė maloni žinia. 2024 metų pabaigoje pasirodė jau trečioji net aštuonių Pilaitės poezijos pavasariui skirtų almanachų bendraautorės Jurgos Valery knyga „Pasislėpusi balta“. Joje tarp  eilių įsiterpia miniatiūros ir pokalbiai, net natos posmams,  mažametės dukrelės Rugilės piešiniai. Kodėl toks pavadinimas? Paaiškinama. Tai vienas paslaptingiausių objektų mūsų planetoje. Jis, vaikščiojant Afrikos žemyno smėlynais, nepastebimas. Tai iš viršaus akį menantis didžiulis smėlio darinys Sacharos dykumoje. Jis, kaip teigia autorė: „<..., išsiliejo sapnais, vizijomis ir kažkur pasąmonėje glūdinčių prisiminimų labirintais“. Permąstydami dar vienus metus, gal dėkosime savo gamtai, lygindamiesi su artimais kraštais, nepatyrę tiek daug grėsmingų stichijų siautėjimo pasekmių? Gal prisiminsime, kaip ilgai rudenį ir žiemą mus lepino šiluma, dažnas saulės pasirodymas? Visai kaip šiame Jurgos Valery eilėraštyje:

Tarp debesų dangus paklydo,

lietus išglamonėjo viltį

ir Saulė Žemėje pražydo,

sušildžiusį spalvotą širdį...

Rausvai, žaliai, baltai, raudonai

langai nušvito, durys atsivėrė

ir padėkojo Žemei, tarsi duonai

ir maldą, tarsi rožinį, suvėrė...

O šis eilėraštis iš „Pasislėpusi balta“ skirtas Adventiniam laikotarpiui. Netrukus iš gruodžio 24-osios į 25-ąją plačiai metų rate išsiskleis dar vienos religinės ir kartu kalendorinės metų laikų šventės stebuklas:

Tyla už lango,

tik snaigė supas,

nubrido stirnos per arimą,

bučiuoja vėjas Žemės lūpas

ir Žemė šypsosi nurimus…

Už lango rūkas

baltas, baltas

Ir ilgesys toks lėtas, lėtas,

pasaulis išsiskleis

lyg paltas spalvotas,

kvepiantis,

gėlėtas...

Lange delnai –

stebuklai kalas,

viltis plevena

žiedlapiais aguonos,

didžiulis, ąžuolinis stalas –

ramybės,

meilės,

šilumos

ir duonos... 

Visas Jurgos Valery knygos „Pasislėpusi balta“ pristatymas gruodžio 15 d. neseniai Vilniaus centre atsivėrusioje jaukioje „ANT Body and Soule space SPACE“ erdvėje:

Pasiekė maloni žinia. 2024 metų pabaigoje pasirodė jau trečioji net aštuonių Pilaitės poezijos pavasariui skirtų almanachų bendraautorės Jurgos Valery knyga „Pasislėpusi balta“. Joje tarp  eilių įsiterpia miniatiūros ir pokalbiai, net natos posmams,  mažametės dukrelės Rugilės piešiniai. Kodėl toks pavadinimas? Paaiškinama. Tai vienas paslaptingiausių objektų mūsų planetoje. Jis, vaikščiojant Afrikos žemyno smėlynais, nepastebimas. Tai iš viršaus akį menantis didžiulis smėlio darinys Sacharos dykumoje. Jis, kaip teigia autorė: „<..., išsiliejo sapnais, vizijomis ir kažkur pasąmonėje glūdinčių prisiminimų labirintais“. Permąstydami dar vienus metus, gal dėkosime savo gamtai, lygindamiesi su artimais kraštais, nepatyrę tiek daug grėsmingų stichijų siautėjimo pasekmių? Gal prisiminsime, kaip ilgai rudenį ir žiemą mus lepino šiluma, dažnas saulės pasirodymas? Visai kaip šiame Jurgos Valery eilėraštyje:

Tarp debesų dangus paklydo,

lietus išglamonėjo viltį

ir Saulė Žemėje pražydo,

sušildžiusį spalvotą širdį...

Rausvai, žaliai, baltai, raudonai

langai nušvito, durys atsivėrė

ir padėkojo Žemei, tarsi duonai

ir maldą, tarsi rožinį, suvėrė...

O šis eilėraštis iš „Pasislėpusi balta“ skirtas Adventiniam laikotarpiui. Netrukus iš gruodžio 24-osios į 25-ąją plačiai metų rate išsiskleis dar vienos religinės ir kartu kalendorinės metų laikų šventės stebuklas:

Tyla už lango,

tik snaigė supas,

nubrido stirnos per arimą,

bučiuoja vėjas Žemės lūpas

ir Žemė šypsosi nurimus…

Už lango rūkas

baltas, baltas

Ir ilgesys toks lėtas, lėtas,

pasaulis išsiskleis

lyg paltas spalvotas,

kvepiantis,

gėlėtas...

Lange delnai –

stebuklai kalas,

viltis plevena

žiedlapiais aguonos,

didžiulis, ąžuolinis stalas –

ramybės,

meilės,

šilumos

ir duonos... 

Visas Jurgos Valery knygos „Pasislėpusi balta“ pristatymas gruodžio 15 d. neseniai Vilniaus centre atsivėrusioje jaukioje „ANT Body and Soule space SPACE“ erdvėje: https://youtu.be/i1ImzsnD4_I

Dalia Tarailienė gerai žinoma ne tik Pilaitėje, Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šiuo metu ji yra tarsi visokeriopos pagalbos tiltas tarp Ukrainos ir Lietuvos bendruomenių. O Pilaitėje jos vardas pirmiausia siejasi su po Pilaitės bendruomenės stogu išaugusiu Liaudies teatru. Tai jos dėka čia gimė ne vienas spektaklis, o epinė drama apie 10 mūsų istorijai išskirtinai nusipelniusių moterų „Mano vardas Lietuva“ buvo pradžia kultūriniams mainams užmegzti su Ukrainos Chersono kraštu. Ant Pilaitės piliakalnio, Nadruvos parko slėnyje skambėjo svečių dainos, muzika, buvo galima pasigrožėti jų tautiniais siuviniais, meno dirbiniais, pasivaišinti išskirtiniais barščiais ir tik Chersono krašte subrandinamais ypatingo skonio arbūzais. Prasidėjus karui Ukrainoje, ryšiai nenutrūko. Jau pačioje pradžioje Dalios Tarailienės ir jos dviejų sūnų pastangomis prasidėjo pastovus paramos rinkimas ir jos vežimas. Gruodžio 16 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusioje diskusijoje apie Ukrainą ir savanorystę „Negrįžimo taškas. Ką mums ruošia ateinantys meta i?“ apie jos ištakas ir kasdienybę dalinosi trys asmenys. Du vyrai ir viena moteris. Ta moteris –  tai vis mūsų Pilaitės nepamirštanti, šiuo metu jau Kaune gyvenanti Dalia Tarailienė. Apie tai šiame vaizdo įraše: https://youtu.be/F-zqM71yzrg

Žiemiškėjant gamtai, artėjant prie metų pabaigos, kai kam kyla noras kultūringai pasižmonėti. Įsidėmimi renginiai, galintys patenkinti tokius lūkesčius. Prie jų prisikirtinas ir gruodžio pabaigoje devintus metus šurmuliavęs Paviljono knygų savaitgalis. Nedidukėje užeigoje Naugarduko arba buvusiame Malkų turgaus skvere, MO (Modernaus meno) muziejaus kaimynystėje, mažosios knygų leidyklos, dažniau gimdančios ne populiariąją, o neretai ir nepatogią literatūrą, į vis dar ir lietuviškai skaitančiųjų pasaulį išleidžia ne vieną ir labai dažnai čionai ilgai ėjusį skaitinį, priklausantį užsieniečio plunksnai. Čia juos pristato ne prasti humanitarinės minties žinovai. Šįmet pasirodė 20 metų į Lietuvą keliavusi JAV rašytojo Cormac McCarthy knyga „Kraujo meridianas“. Spėję ją perskaityti, žavėjosi puikiu poeto ir rašytojo, beje, savo eiles skaičiusio ir Pilaitės poezijos pavasaryje, Vido Morkūno vertimu. Apie Jono Meko užrašų iš susitikimų su garsenybėmis knygą „Grožio blyksniai. Trumpos gyvenimo istorijos“ dalijosi kaip visada ne pagal amžių guvus ir iš esmės gebantis pasisakyti poetas, rašytojas, literatūrologas, publicistas Tomas Venclova. Tai jo tiesioginio prisilietimo prie Fluxus kasdienybės įspūdžiai, kai disidentaudamas iš sovietinės Lietuvos emigravo į JAV. Jis papasakojo ir apie jam patikėtą ypatingą kurjerio vaidmenį transportuojant po daugelio metų Fluxus judėjimo sielos Jurgio Mačiūno palaikų lašelį iki Vilnelės (https://youtu.be/8rpjsUW8R-M). Nenustygsta vietoje ir jaunosios Lietuvos grožinio žodžio į viešumą nešėjos. Tarp jų debiutuojanti biologė ekologė Ieva Marija Sokolovaitė su romanu „Pozuotoja“. Ją, kaip savito stiliaus ir  ne lėkšto turinio kūrėją, pastebėjo plačiai žinoma rašytoja ir literatūros kritikė Renata Šerelytė (https://youtu.be/Hvh1jvTfvQ8). Lietuvos instituto direktorius Aurimas Švedas, be kurio neįsivaizduojami panašūs renginiai, polemizuodamas su politologe Simona Merkinaite ir neseniai dviem storais savo romano „Moneta ir labirintas“ tomais suintrigavusiu filosofu Mantu Adomėnu, aptarė jau kitokio formato nei anksčiau Rytų Europos istorijos, kur nemažai dėmesio skiriama ir Lietuvai nuo seniausių laikų, tyrėjo iš JAV Timothy Snyder knygą „Kelias į nelaisvę“ (https://youtu.be/-K-sMhmxWj0 ). Nemažo dėmesio sulaukė ir danų autorės Solvej Balle septologijos „Apie tūrio apskaičiavimą“ pirmos dalies aptarimas, dalyvaujant rašytojai Vaivai Grainytei, knygos vertėjai Ievai Toleikytei (https://youtu.be/hvQoXomCFIw ). Per trumpas pertraukas pašnibždomis skaitančioji moterų auditorija dalinosi jau anksčiau į gyvenimą išėjusiomis ir perskaitytomis knygomis. Tarp jų ir Kotrynos Zylės maginio realizmo, persiorientavus iš vaikų rašytojos į suaugusių auditoriją, romano „Mylimi kaulai“ įspūdžiais su pliuso ženklu. Jis išties gali sudominti istorija apie pilkų ir sovietmečiu pastatytų daugiabučių kvartalų gyventojus, kurių kasdienybėje dar giliai į kaulus įsirėžusios valstietiškos gyvensenos sakraliosios tradicijos. Po labai trumpos pertraukos parašiusi antrąjį romaną „Negrįžtantys“, neseniai debiutavusi ir sulaukusi net kelių premijų už tokio pat žanro kūrinį „Šaltienos bistro“, kuriuos išleido ir čia savo veiklos 20-metį pažymėjo leidykla „Kitos knygos“, Ieva Dumbrytė padėkojo savo leidinių redaktoriui rašytojui ir publicistui Dariui Pocevičiui kaip savo prozinės kūrybos krikštatėviui, paskatinusiam kurti  savito stiliaus ir turinio romanus, nors anksčiau ji, išleidusi savo pirmąją poezijos knygą, ketino viešame literatūros lauke reikštis tik kaip poetė (https://youtu.be/XSLa1zvnSqM ). Vilniaus universiteto mokslininkės Ievos Balčiūnės knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietinėje visuomenėje“ – turėtų būti ne visiems lengvas surinktais interviu grindžiamas skaitinys (https://youtu.be/Q3LfQYRqq7Y ). Įamžinti visus nuo penktadienio popietės iki sekmadienio pavakario čia intensyviai vykusius leidinių pristatymus ar muzikinius performansus, finansiškai renginį remiant Lietuvos kultūros tarybai, galėjo tik poetas Benediktas Januševičius, atsakingai vaizdo įrašais fiksuojantis susitikimus su literatūros kūrėjais istorijai. Jo neprastos kokybės medžiaga šiek tiek vėluojant, talpinama svetainėje: https://tekstai.tv/naujienos. Ji ir čia papildomai nukreipiančios nuorodos į tokių susitikimų įrašus gali pasitarnauti nors ir retrospektyviai susipažinti su šio kasmetinio ar panašių renginių aktyviaisiais dalyviais. Tai gali skaitytojams padėti nenuskęsti leidinių gausos jūroje, o suradus labiausiai tinkantį, giliau įsitraukti į perskaitomą grožinės ar kitokios refleksijos autorių kūrybos erdvę. Tai ypač pravartu šiuo apniukusiu ir karo dūmais platesnį kultūrinį bendravimą siaurinančiu laiku. Jis ženklinamas jei ne adventu krikščioniško tikėjimo dvasioje, tai, laikantis prigimtinio tikėjimo tiesų,– tarpkalėdžiu, trunkančiu iki sausio 6 dienos: Trijų karalių, laukiant ilgesnės dienos ir dažnesnės saulės, džiaugiantis, kad ši diena jau pailgėja per gaidžio žingsnį.

Jau ketvirtą kartą Lietuvoje rugsėjo 16 d. – lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva kviečiama priimti Nacionalinio judumo iššūkį. Tai labai plačios pasaulyje kampanijos dalis. Į ją įsitraukia apie 50 pasaulio šalių. Jos tikslas kuo daugiau ir dažniai judėti pėsčiomis ir dviračiais. Tai skatina ilgiau išlikti sveikais, tausoti gamtą, prisidėti prie bendruomenystės saitų stiprinimo. 2024-ųjų metų Nacionalinis judumo iššūkis išskirtinis: pakviesta prisijungti su šūkiu „Tvarus judumas visiems“. Apgailestauta: tik 13 iš 60 savivaldybių galėtų pasiūlyti maršrutus, visiškai pritaikytus žmonėms su judėjimo negalia. Prezidentas pabrėžė: ruduo toks metas, kai dėl sezonų kaitos, keičiasi gyvenimo tempai, įpročiai, tad labai svarbu priėmus judumo iššūkį, dar du mėnesius kuo daugiau judėti, parungtyniauti su panašiais į save. Šį kartą prie praeitų metų 6-ių skirtingų iššūkių dalyvių grupių: Mokyklų ir Aukštųjų mokyklų, Pasaulio lietuvių ir Lietuvos bendruomenių, Viešųjų ir Nevyriausybinių organizacijų, prisidėjo dar trys:  Dviračių, Miestų ir Miestelių. Pasidžiaugta: vidutiniškai per parą nueita 12 proc. daugiau žingsnių nei praėjusiais metais. Ir šiais metais bendruomenių grupėje nugalėjo pilaitiškiai. Jiems vėl atiteko pirmoji vieta. Jų sąskaitoje 275 mln. žingsnių. Čia masiškiau dalyvauti Nacionaliniame judumo iššūkyje nebe pirmą kartą skatina visuomenininkė Idilija Lapin. Gal skaitlingiau Pilaitės gyventojai įsijungtų į tokią kas rudeninio judėjimo kampaniją, jei turėtų pakankamai kompiuterinių žinių ir įgūdžių, plačiau sužinotų apie jos buvimą ir įsitraukimo laiką. Beje, norint dalyvauti Nacionalinio judumo iššūkyje be žingsnius matuojančios programėlės #walk15 neišsiverčiama. Praeitais metais tarp mokyklų pirmosios vietos nugalėtoja tapo ir Pilaitės Vydūno progimnazija. Šiais metais jai atiteko 4-oji vieta. Mano, ir toks rezultatas neblogas iš 3000 komandų skaičiaus. Pasigirdo balsų, – reikėtų pakviesti pasigalynėti ir maratonininkus. Pastebėta: tarp šių metų nugalėtojų nemažai dalyvių iš Žemaitijos.

Pilaitėje 18-ąjį kartą rinktasi ant piliakalnio įžiebti Baltų vienybės laužą. Visose baltiškose salelėse rugsėjo 22 d., minint Baltų vienybės dieną, siejamą su bendra 1236 metais lietuvių ir latvių pergale prieš kryžininkus, žinomą Saulės vardu, kviečiama jungtis į Baltų vienybės sąšauką, užkuriant  laužus ant piliakalnių, alkakalnių ar kitose su baltų (aisčių) istorija susijusiose vietose. Tokia iniciatyva 2006-aisiais kilo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubui ,,Aukuras“.  NVO ,,Pilaitės bendruomenė“ prie jos prisijungė 2007 metais. Ir per šį kosminį virsmą – Rudens lygiadienį – buvo ganėtinai šilta. Bet ne taip kaip praeitais metais.  Vėl buvo galima pasiklausyti ištikimų pilaitiškių  bičiulių – folklorinio ansamblio ,,Verdenė“ dainų (https://youtu.be/73TWJMxylu4 ). Jų vadovė Rasa Kauzonaitė pagarsino:  Baltų vienybės diena pažymima oficialiu lygmeniu jau 24-ąjį kartą. Ji pasidalino žiniomis apie senovines šiai šventei tinkamas apeigas, kvietė visus jungtis į ratą. Neišsiversta ir be jaunųjų pilaitiškių muzikinio repertuaro. Savo ir kitų kūrybos dainomis džiugino pilaitiškis gimnazistas Joris (https://youtu.be/BBzatD8J_TI). Jį čia atlydėjo Pilaitės gimnazijos muzikos mokytoja Kristina Žebrauskaitė Šileikienė. Šį kartą jis buvo vienas, – be gausesnės muzikuojančių ir dainuojančių gimnazistų grupės. Jų gretas praretino suaktyvėjęs kovidas. Tradicija tapo šios šventės metu pasikviesti galinčius pakalbėti istorijos, pilietiškumo, bendruomeniškumo, baltiškos vienybės ir tapatybės klausimais. Šį kartą, kaip ir anksčiau, pasisakė visuomenininkas, filosofas, lektorius, mokslų daktaras ir dar neseniai pilaitiškis Vytautas Sinica. Jis kalbėjo apie labai sudėtingą lietuvių kalbos padėtį pastaruoju metu, primindamas, kad ji labai svarbi baltiškosios tapatybės išsaugojimui  (https://www.youtube.com/watch?v=D20tRCz8XPs ). Žodžio paprašė pilaitiškė bendruomenininkė, žalioji Virginija Vingrienė. Ji pabrėžė, jog mums visiems turėtų būti reikšmingas bendruomeniškumo ir vienybės puoselėjimas (https://youtu.be/lAk5YzxxxSY ). Kokios būtų rudeninės bendruomenės šventės, nuėmus derlių, be vaišių? Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė vaišino savo pagaminta kava iš ąžuolo gilių, prie kurios labai tiko jos pačios iškeptas pyragas. Dvi draugės mokinukės bėgiojo tarp susibūrusių į ratą ir ragino vaišintis šių metų derliaus obuoliais. Nors nebuvo stipriau vėjuota, atsisakyta kaip anksčiau visai kaip Čiurlionio paveiksle nužymėti žvakelių ugnelėmis taką, vedantį į piliakalnio viršūnę. To vengta dėl ypatingai šiltos vasaros  gausiai jo pašlaitėse pribyrėjusių sausų ir į krūveles nesuspėtų sušluoti medžių lapų, kad ugnies stichija juose nepradėtų siautėti.  Kuriems ši šventė artima ir vis dar šildo Baltų vienybei įžiebiamo laužo liepsnos, nesunkiai tokį takelį susirado, dar kartą pasidžiaugė bendryste ir savo dalyvavimu pagerbė istoriškai reikšmingos baltiškų tautų išlikimui pergalės iškovojimus.

Pilaitė  2024/2025 mokslo metus pasitiko be ypatingų trenksmų, bet labiau apsunkintomis parkavimo sąlygomis. Beveik vienu metu  keičiami centrinėje dalyje pagrindinių gatvių bordiūrai, iš naujo asfaltuojamos automobilių stovėjimo aikštelės ir gatvės,  nors kai kur jos dar visiškai neblogos kokybės, kai šiek tiek atokesnėse vietose, esant intensyviam eismui, karštymečiu nuo vieškelių,  kuriuos reikėtų pirmiausia padengti bitumu, vis dar kyla dulkių debesys. Tenka apgailestauti, kad šiais metais ne visi Pilaitėje gyvenantys pirmokėliai galės lankyti mokyklą prie savo namų. Martyno Mažvydo progimnazijoje dėl vietos stokos buvo priimta tik virš šimto vaikų. Ši progimnazija praeitais metais įspūdingai pažymėjusi savo 25-metį neseniai pastatytoje Šv. Juozapo bažnyčioje, užleido lyderės visoje Lietuvoje pagal moksleivių skaičių pozicijas. Pasitikdama šiuos Mokslo metus,  progimnazija sulaukė  nemažai svečių iš pačių įvairių valdžios institucijų.  Nuaidėjus paskutiniems Tautiškos giesmės žodžiams, dviem moksleiviams pakėlus šalies vėliavą, gausiai susirinkusius moksleivius, mokytojus, tėvelius ir svečius sveikino ir kuo geriausios kloties linkėjo  progimnazijos direktorė Eglė Laumelienė. Žodžiui buvo kviečiami Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilės Morkūnaitė – Mikulėnienė, Vilniaus miesto vicemerė Donalda Meiželytė, Seimo narė Ieva Pakarklytė, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkė doc. dr. Lina Dagytė Mituzienė. Pasveikinti čia esančią Pilaitės bendruomenę su Naujų mokslo metų pradžia ant scenos pakviesti Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčios kunigas Ričardas Doveika  (https://youtu.be/MN0O2qC1WSk), Pilaitės seniūnas Albinas Šniras ir Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė (https://youtu.be/SwMl_h0DDvM).  Tarp sveikinimų šokta, dainuota, muzikuota. Tautiniais šokiais džiugino ,,Žiogiukai“, (https://youtu.be/H4ZVr-xW_so ). Ypač šiam neramiam laikotarpiui tiko vyresniųjų moksleivių prancūziškai atliekama daina apie taiką  (https://youtu.be/7J4-42zSaW0 ). Priminta, jog čia ne tik mokomasi prancūzų kalbos. Čia taip pat atvyksta  stažuotis studentai iš Prancūzijos. Nuo šių metų be anglų, prancūzų, vokiečių bus galima mokytis ir ispanų kalbos. Šventinio koncerto metu ypatingai žavėjo nuotaikingai ant būgnais virtusių kibirų moksleivių sugrotas džiazas, kartu diriguojant ir grojant muzikos mokytojoms (https://youtu.be/6b9SebHIPz0). Šventė baigėsi mokyklos himnu ir kvietimu moksleiviams užimti klases. Palinkėta sėkmingai vieniems pradėti, kitiems tęsti ar baigti dar vienus mokslo metus. Greta buvo galima pasigrožėti Martyno Mažvydo 25-mečiui skirtų renginių fotografijų bei kryptingos dailės vyresniųjų klasių moksleivių tapybos darbų paroda.

NVO ,,Pilaitės bendruomenė“ kartojasi. Ji primena valdžios žmonės: ženkliai urbanizuojantis Pilaitei, labai svarbu nepamiršti masiškiau prieinamoje teritorijoje rezervuoti vietą būsimų bendrojo tiek ikimokyklinio, tiek mokyklinio ugdymo įstaigų statybai. Gerai apsidairius, vienas kitas žemės lopinėlis dar neužstatytas daugiabučiais, prekybos centrais ir centriukais.

„Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė ėmėsi iniciatyvos surengti Joninių-Rasų šventę pagal senovinius baltų papročius, remiantis XIV amžiaus rašytiniais šaltiniais, tautosakos, etnografijos duomenimis. Jai teko dar 1998 m. pačioje Pilaitėje tokioje šventėje dalyvauti. Tai paliko neišdildomą įspūdį. Tąkart tokios Joninės-Rasos prie Salotės ežero su ženkliai tradicinėmis apeigomis buvo surengtos liaudies dainų klubo „Raskila“, kuriam vadovavo pilaitiškis Gintautas Barkauskas, iniciatyva, prisijungus akordeonu pagroti pilaitiškei ilgametei vaikų muzikinio lavinimo pedagogei ir daugiavaikei mamai, liaudies meno populiarintojai Almai Vadeišienei. Mėginta tai pakartoti ir šiais metais, bet kitoje vietoje – Pilaitės miškelyje, prie Karoliniškių lietaus nuotekų valymo įrenginių, prie tekančio upeliuko, futbolo aikštėje, kurią renginiui tinkamai sutvarkė Pilaitės seniūnija. Šventės apeigoms vadovavo Rasa Kauzonaitė, dalyvaujant jos puoselėjamam folkloriniam ansambliui „Verdenė“, maloniai prisijungus Vilniaus miesto folkloro ansambliui „Jerubė“, kurio vadovė Vilma Kričenaitė-Žukauskienė. Futbolo aikštės ąžuolo vainikais apipinti vartai tapo Praėjimo vartais, skirtais simboliškai apsivalyti (https://youtu.be/hlqifaNVGuI ). Pačios aikštės centre šventės rėmėja UAB „Stebulė“ – didžiausia viešųjų erdvių priežiūros bendrovė Lietuvoje – sukrovė įspūdingą laužą. Aplink jį ne vieną ratelį suko folkloristai ir kvietė prie senovinių dainų, žaidimų ir šokių jungtis visus atėjusius į šią gamtos aukščiausio suvešėjimo šventę ( https://youtu.be/7aEO8vXRzho). Panelės, būriamos iš šalia žydinčioje pievoje susirinktų žolynų – kupolių – ir plukdydamos vainikėlius upeliuku, galėjo gauti atsakymą apie savo širdies reikalus. Rytojaus dieną, birželio 23-iąją, kai Joninės-Rasos plačiausiai ir jau oficialiu lygmeniu švenčiamos visoje Lietuvoje, NVO „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistai vyko jos švęsti į Pagėgius ant legendomis apipinto Rambyno kalno, kur taip pat buvo pažymimos 140-osios metinės čia gimusios tradicijos rinktis dainuoti, pildyti senovinius ritualus, puoselėti tautines vertybes. Ant Rambyno kalno 1884 metais pirmą kartą suskambo lietuviška daina, lietuviškai posmais ir proza prabilo mėgėjiškų teatrų dalyviai, prie kurių jungėsi ir kartu dainavo žiūrovai iš visos Lietuvos ir tai vyksta iki šiol. Rambynas senovėje – vakarinių baltų-skalvių genties apeigų vieta, kur aukota dievams. Manoma, tai vėliausiai dabartinėje Lietuvos teritorijoje sunaikinta šventvietė, kur lietuvių protėviai per Jonines pagerbdavo saulę, be kurios šilumos ir šviesos žūva visa gyvastis. Smalsu buvo pažiūrėti, kokiu lygiu ir turiniu ji čia dabar vyksta. Smarkus ir nepaliaujantis merkti lietus ženkliai sumažino atvykėlių skaičių. Tačiau ištvermingiausi liko iki pat Joninių  pabaigos.  Nors beveik visą pavakarę ir iki vėlumos smarkiai lijo, išpildyta visa žadėta programa. Šiai Joninių sukakčiai tinkančiu pasirodymu džiugino Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Šventę, pliaupiant lietui ant galvų, tęsė Pagėgių savivaldybės kultūros centro Šilgalių folkloro ansamblis „Kamana“, vadovaujamas Aksaveros Mikšienės (https://youtu.be/dQnyDmcQm9o). Pilaitiškiai taip pat lietaus neišsigando, o birželio 24-ąją  dar apsilankė  ir Vydūno draugijos prižiūrimose Bitėnų kapinėse. Jose ilsisi Martyno Jankaus – Mažosios Lietuvos spaudos, visuomenės veikėjo, publicisto Tilžės akto signataro, tituluojamo ne tik patriarchu Mažosios Lietuvos, bet ir Rambyno kalno sergėtoju ir jo aktyvios pagalbininkės, tęsiant čia senovines lietuvių apeigas, dukros Elzės, kitų artimųjų ir Vydūno, daug metų čia organizavusio Joninių šventes, žadinant lietuvių tautinį atgimimą, palaikai. Peržengus miško apsuptyje Bitėnų kapinaites, pasitiko išskirtinė ramybė. Kukli, bet kartu pakylėjanti amžinojo poilsio vieta, kur jautiesi tarsi būtum patekęs jau į pačių baltiškos savimonės ir tikrųjų žmonijos vertybių puoselėtojų panteoną (https://youtu.be/r5h5bb_j708 ). Joninių-Rasų šventės įspūdžiai ant Rambyno kalno parodė, šišioniškiai, senieji Klaipėdos krašto gyventojai, taip vadinami pagal jiems būdingą kartoti žodį „šišion“, nepamiršta savų tradicijų, jų pernešėjų ir toliau jas puoselėja. Pilaitiškiai gali džiaugtis, kad jų gyvenamasis rajonas siejasi su Mažąja Lietuva, čia įamžinant jos vietovardžius ir iškilių kultūrininkų vardus, iš kur ir senovinės Joninių-Rasų šventės apeigų tradicijos pasiekė Didžiąją Lietuvą. Šiais metais Pilaitėje jomis ženkliai užderėjo. Jau birželio 20 d. Varnės parke „Naujosios šiaurinės Pilaitės bendruomenė“, laimėjusi Vilniaus savivaldybės parėmimo konkursą, surengė jau nebe pirmą kartą tokią šventę. Šį kartą be pasibuvimo kartu, žaidimų ir vaišių, pravesta ir edukacija „Miesto bitininkystė ir bičių svarba“ su medučio degustacija. Čia įkurdinti keturi aviliai. Birželio 22 d. prie Salotės ežero Romų jaunimo centras „JEKHIPE“ surengė Jonines su pramogomis vaikams, maisto ir alaus zona, šventiniu iki vėlumos koncertu. Norėjusiems Joninių–Rasų šventėje dalyvauti, neišvykstant iš Pilaitės, pasirinkimas buvo pakankamai platus.

Pilaitėje nuo 1998 metų pradėjusi veikti Martyno Mažvydo vidurinė mokykla, 2010 metais pertvarkyta į progimnaziją, 25-metį pažymėjo įspūdingu dviejų valandų koncertu šv. Juozapo bažnyčioje. Savo programos turiniu parodė, kiek išmonės ir pastangų turėjo įdėti mokytojai ir patys mokiniai. Šventė prasidėjo išvakarėse. Moksleiviai mokyklą apkabino sustoję rateliu ir paleido daug spalvingu balionų. Pačią jubiliejaus minėjimo dieną į dangų pakilo širdies pavidalo balionas. Renginį pagerbė Pilaitės seniūnas Albinas Šniras. Jis priminė, kad šios mokymo įstaigos idėja gyva jau 40-metų. Ją čia planuota pastatyti dar 1984-aisiais. Net ir nedetalus, taupant laiką, progimnazijos vadovės Eglės Laumelienės pranešimas parodė, kiek nemažai pasiekta per 25-erius veiklos metus. Daug kuom ši progimnazija yra pirmoji. Jubiliejus sulaukė dėmesio ir iš Vilniaus miesto savivaldybės. Buvo perskaitytas mero Valdo Benkunsko Sveikinimo raštas ir perduota piniginė 3000 eurų dovana. Žodį tarė ir vicemeras Arūnas Šileris. Bažnyčios altoriaus paveiksle šv. Kristoforą, nešantį ant pečių vaikelį Jėzų, jį sulygino su mokytoju, kurio tikslas pernešti mokinį į kitą savarankiško gyvenimo upės krantą. Progimnaziją su jubiliejumi sveikino nuo dar keturių kitų mokyklų, pasivadinusių Martyno Mažvydo vardu Tauragėje, Klaipėdoje, Nemakščiose ir Kaune, vienos jų direktorė iš antrosios Lietuvos sostinės Jūratė Pauliukienė. Ir toliau klestėti be naujai pastatytos gimnazijos vadovo Vytauto Briedžio linkėjo ir kitų Pilaitėje veikiančių ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigų vadovai, Tėvų komiteto atstovai. Krikščioniškosios gimnazijos direktorė Jūratė Bernotienė įteikė Bibliją ir perskaitė trumpą ištrauką iš Martyno Mažvydo „Katekizmo“. Vydūno progimnazijos direktorė Jolanta Sereičikienė bibliotekai perdavė įspūdingai išleistas Vydūno knygas, linkėdama jai būti ir talpykla, ir šventykla. Pirmoji Pilaitės gyventojų bendruomenė (NVO „PILAITĖS BENDUOMENĖ“) priminė, kad čia, įamžinant Mažosios Lietuvos vietovardžius, iškilių lietuvybės vardan triūsusių asmenybių vardus, susitinka Mažoji ir Didžioji Lietuva, ir mums liudija, kiek kainavo toks susitikimas, kad taptume tuo, kuo dabar esame, ir padovanojo progimnazijos kuriamam senovės muziejui vaizdinės medžiagos dvitomį, liudijantį Lietuvos tautinės valstybės kūrimosi etapus. Su 25-čiu atvyko pasveikinti Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir pirmininko pavaduotoja kanclerė dr. Ina Dagytė Mituzienė. Sveikino ir Prancūzų instituto Lietuvoje direktoriaus pavaduotojas Loïc Salfati. 2019 metais progimnazijai suteiktas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtas QF – frankofoninio ugdymo – kvalifikacinis ženklelis. Čia antrosios užsienio prancūzų kalbos galima mokytis nuo 5-os klasės, o kai kurie mokomi dalykai integruojami ir į šią kalbą. Tad šventės programoje netruko prancūziškų dainų (https://youtu.be/_sil9xTD96g ). Vieną jų kartu su choru atliko pirmasis Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius Eugenijus Manelis, čia dirbęs 23 metus, ir dabartinė jos vadovė Eglė Laumelienė. Maloniai nustebino neįprastas moksleivių choras su nuostabiais jų rankose laikomais paveikslais (https://youtu.be/E-tYIDh3wBY). Į juos buvo galima pažiūrėti iš arčiau atėjus kiek ankstėliau prieš koncertą. Jie buvo išstatyti parodai. Progimnazijoje nuo 2010 metų vyksta dailės klasių ugdymas. Bet ir paties koncerto metu, skambant muzikai, buvo galima stebėti šiuos paveikslus, duodant komandą vietoje dirigento lazdelės dailininko teptuku, kuriuos pakelti ir kuriuos nuleisti. Neapsieita ir be tautinių šokių (https://youtu.be/y_iDUZker5M). Renginį vainikavo visų moksleivių atliekamas Martyno Mažvydo progimnazijos himnas (https://youtu.be/-4x7A27nHpw). Buvo pilnutėlė šv. Juozapo bažnyčia. Dažnos ovacijos liudijo, nebuvo abejingų. Tai buvo visos Pilaitės šventė: moksleivių, mokytojų, tėvelių ir jos gyventojų, galėjusių ateiti į pirmosios lietuviškos mokyklos, gimusios jau nepriklausomoje Lietuvoje, 25-erių metų gyvavimo jubiliejų. Martyno Mažvydo progimnazija, kol nebuvo 2022 metais pastatyta šiuolaikiška Pilaitės gimnazija, o jos ankstesnėje vietoje įkurta Vydūno vardo progimnazija, į kurią persikėlė dalis moksleivių, buvo pati didžiausia Lietuvoje.

Kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ gegužės 25 d., šeštadienį, gausiai rinktasi į XXII-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį „Pėdomis į žemę, žvilgsniu į žvaigždes“. Tuo tarpu Lietuvoje pabaigos link keliavo tarptautinis poezijos festivalis, sveikindamas po visą Lietuvą jau dvi savaites 60-ąjį kartą sklandžiusią nepailstančią Poezijos paukštę. 60 jos pavidalų papuošė pasirodymų sceną ir aplinkinius medelius Pilaitėje. Juos įamžino Martyno Mažvydo progimnazijos trečiokai, padedami savo auklėtojų: 3b – Vilijos Malinauskienės, 3c – Daivos Diržauskienės, 3d – Gitanos Kučinskienės. Pilaitiškas pavasaris skirtas Imanuelio Kanto 300-osioms gimimo metinėms neatsitiktinai. Pilaitė siejama su Mažosios Lietuvos, iš kur kilęs Iškilusis mąstytojas, autentiškų vietovių pavadinimų ir ten gyvenusių iškilių asmenų vardų jos gatvėse, alėjose, infrastrukūros įstaigose įamžinimu. Po Pilaitiškų pavasarių iniciatorės ir NVO „Pilaitės bendruomenė“  pirmininkės Janinos Gadliauskienės pasveikinimo, priminta, kokia intencija gimė pirmasis Poezijos pavasaris Lietuvoje 1965 metais ir kas buvo jo iniciatoriai. Iš renginio vedėjos Dalios Tarailienės lūpų skambėjo Lietuvos lakštingalos Salomėjos Nėries eilės. Juk jai ir buvo skirtas toks pirmasis pavasaris, minint jos mirties 20-ąsias metines, kurio laureatu tapo Justinas Marcinkevičius. Skambėjo daug dainų, prisimenant I. Kantą, prisidėjusį prie lietuvininkų kalbos išsaugojimo ir jų paminėjimo geru žodžiu. Jas atliko pats ištikimiausias Pilaitės pavasarių iš kaimyninių Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, vadovaujamas Rasos Kauzonaitės. Buvo pristatytas jau 19-asis Pilaitės poezijos pavasariui skirtas almanachas su jos gyventojų ir artimiausių bičiulių kūryba. Jame 37 autoriai. Daugiau kaip trečdalis eiles čia skaitė gyvai. Kai kurie jas net ir padainavo. Renginį pagerbė ir garbaus amžiaus žvėrynietė Birutė Serapinienė – Pilaitės liaudies teatro epinėje dramoje „Mano vardas – LIETUVA“ atliekanti Bitės Petkevičaitės vaidmenį. Ji skaitė savo eiles. Stebino ir pilaitiškio Vytauto Juozapaičio, taip pat garbaus amžiaus literato, kūrybingumas ir jo atmintis. Jis įteikė leidinio sudarytojams jau 9-ąjį savo eilių savilaidinį tomą. Gaila, kad renginyje negalėta gyvai pasiklausyti Martyno Mažvydo progimnazijos trečiokių posmų. Jos šio pilaitiško poezijos pavasario almanacho debiutantės. Pilaitiškuose pavasariuose nebe pirmą kartą dalyvauja Filosofijos mokslų daktaras, VGTU profesorius ir Kūrybinių industrijų fakulteto prodekanas Vytis Valatka. Šią šventę pagerbė dabar jau Dusetose gyvenanti ir ten kultūrinį gyvenimą puoselėjanti poetė, vertėja su dviem sūneliais Rūta Suchodolskytė-Neniškienė. Vaikai ir anksčiau dalyvaudavo Pilaitės poezijos pavasariuose, kai čia gyveno. Dažnai eiles mama skaitydavo juos sūpuodama vežimėlyje. Pristant almanachą buvo perskaitytas į Amžinybę iškeliavusio Mindaugo Peleckio eilėraštis „Skristi“ iš 6-osios posmų knygos „Nuliūdę, nušvitę, nuėję“ (2023 m.), kuris įtrauktas ir į šių metų Pilaitiškąjį leidinį. Dabar šis poetas, rašytojas, filosofas, religijotyrininkas, žurnalistas jau devynių Pilaitės poezijos almanchų bendraautoris. Jis pirmasis Lietuvos istorijoje jauniausias profesionalus rašytojas. Priminta, neseniai Pilaitės gimnazijoje, pažymint Gegužės 7-ją – Spaudos atgavimo dieną, 120-ųjų metinių proga, čia perduodant dalį jo bibliotekos knygų, kuris, beje, savo disertacijoje taip pat minėjo Imanuelio Kanto filosofines įžvalgas, apžvelgtas visas jo kūrybinis palikimas (šio renginio vaizdo įrašas). Taip pat perskaitytas negalėjusios dalyvauti Ritos Bijeikytės-Gatautės iš Klaipėdose eilėraštis „Pagal I. Kantą“. Prisiminta ir pilaitiškų poezijos pavasarių šviesios atminties dalyvė ir jam skirtų almanchų bendrautorė, Pilaitės liaudies teatro beveik visų spektaklių aktorė, lazdynietė Elena Ratautaitė-Skirelienė. Sveikinimo žodį tarė ir Bendruomeninio daržo prie Kūrybinių dirbtuvių „Beepart“ iniciatorė, žalioji Virginija Vingrienė. Ji pasidžiaugė, kad ženkliai dabar toks daržas išpuoselėtas ir kad tai prisideda buriant gyventojus, stiprinant bendruomeniškumą. Ta proga paviešintas Imanuelio Kanto įprotis iki pat mirties kviesti kas dieną prie pietų stalo savo bičiulius ir kitus Karaliaučiaus gyventojus. Tai liudija jo polinkį į bendruomeniškumą. Prie panašaus stalo buvo pakviesti patys kantriausi Pilaitiško poezijos pavasario dalyviai, iš pradžių nepabūgę karštos saulėtos dienos, o vėliau neišsibėgioję, kai išgirdo čia pat griaudint perkūniją. Prapliupo lietus, bet šventė nesibaigė. Kantriausius linksmino Šnipiškiečių AlgBENO muzikos grupė su daugeliui jaunystės laikus menančiomis dainomis, tad buvo galima prisijungti ir kartu padainuoti.

Susipažinti su visu 19-uoju Pilaitės poezijos almanachu „Pėdomis į žemę, žvilgsniu į žvaigždes“, kurį ne pirmą kartą pagyvina dailininkės Zitos Vilutytės kūriniai, Onutės Gaidamavičiūtės meniškos nuotraukos

Visas renginio vaizdo

   NVO „Pilaitės bendruomenė“ dėkoja Kūrybinėms dirbtuvėms „Beepart“ už galimybę susirinkti jų patalpose, Vydūno progimnazijai už paskolintas kėdes šventei ir apgailestauja, kad daugiau jų nepasiskolino. Nesitikėjo, tokios gausos dalyvių, tad už nepatogumus labai jų atsiprašo. Dėkoja „Verdeniečiams“ ir Šnipiškiečiams už dainas ir muziką, o poezijos kūrėjams už dalyvavimą renginyje ir savo kūrybą, patikėjus almanachui. Dėkoja renginio vedėjai Daliai Tarailienei dabar jau iš Kauno atskubėjusiai ir nuo 2006 metų tęsusiai savo vedimą Pilaitės poezijos pavasarių, nors rytojaus dieną jai reikėjo organizuoti ir vesti dar vieną, bet jau Sakraliosios poezijos pavasarį Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

Pilaitėje nuo 2003-ųjų kiekvieną pavasarį suplasnoja Poezijos paukštė. Rengiamas  jau XXII-asis Pilaitės poezijos pavasaris „Pėdomis į žemę, žvilgsniu į žvaigždes“.  Jis skiriamas Iškilaus mąstytojo Imanuelio Kanto 300-osioms gimimo metinėms. Šie metai Lietuvos Respublikos Seimo taip paskelbti ir šio užmarštin nenueinančio filosofo iš Prūsijos – istorinės etnografinės Mažosios Lietuvos žemės, su kurios vardu siejasi ir Pilaitė, metais. Čia įamžinami šio krašto autentiški vietovardžiai, jame gyvenusių ir kūrusių lietuvybei ir žmoniškumui nusipelniusių asmenų vardai. Tad nepamirštamas I. Kanto įnašas į lietuvių tapatybės išsaugojimą. Jo, kaip autoriteto: Prūsijos filosofo, klasikinės vokiečių filosofijos pradininko parašytos pratarmės dėka, iš dalies šviesą išvydo Kristijono Gotlybo Milkaus sudarytas vokiečių-lietuvių kalbos žodynas.

Jau dabar visų amžiaus grupių  ir tautybių Pilaitės ir kitų sostinės rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjai kviečiami iki gegužės 15 d. savo kūrybą  siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Ja pasidalintume ne tik būsimame pilaitiškame poezijos pavasaryje,  bet sulaukę užtektinai eilių, – paskelbtumėme atskiru leidiniu. Taip pat suteiktumėme galimybę  savo kūrybą  šioje šventėje paskaityti ir  patiems.

Poezijos pavasaris turėtų vykti Pilaitėje, Nadruvos, pilaitiškių  dar vadinamu ir Daubos, parke gegužės 25 d.(šeštadienį) – nuo 15 val. 

Tarptautinės Poezijos dienos proga sueiliavo

Nežinomas Pilaitės giesmininkas:

Ar po tavo langu žydi Meilės sodai?

Ar dar juos aplanko Ilgesio dangus? –

Klega ant šakelių margos gegutėlės,

Džiaugsmui atrakina užtrenktus vartus?

Rytmetį ankstyvą vaikštai atsikėlęs

Po kvapiuosius sodus Rytmečio aušra, –

Ieškai laimės Žmogui su draugų svita?

Amžių atminimas tavo Meilės soduos

Atrakina viltį, suneša metus:

Pirmas Meilės žodis Mamai pasakytas,

Užsiropščius tyliai Tėčiui ant peties,

Iš dangaus nušvitęs pirmas Meilės rytas,

Apkabinus Žemę rūpesčiais Žmogaus.

Matosi iš tolo ilgos medžių šakos,

Grakščios Moters kasos suriša sapnus,

Prie berželio rauda rūpesčiai nukarę:

„Pasodinti medį, užauginti žmogų,

Apdainuoti medį Žydinčia dvasia“.

Ar po tavo langu žydi Meilės sodai?

Ar tu juos palaistai Rytmečiu savu?

Ar į juos užėjęs pats Medžiu atrodai:

Šaknimis į žemę, siela – į žvaigždes?

Ar po to tavo langu švyti Meilės sodai,

Kai lemtis  aplanko pilkumos rasa?

Ir tu pats sulinkęs kupsteliu atrodai,

Apšerkšnijus laikui rudenio vėsa?

Kviečia įsijungti ir dalyvauti

Mūsų visų Poezijos pavasario šventėje!

Pilaitėje, minint Tarptautinę teatro dieną, atgaivinta sena Pilaitės bendruomenės iniciatyva pasikviesti gastrolių teatralus iš kitur.  Kovo 23 d. gausiai susirinkta į Kūrybines dirbtuves „Beeapart“ pasižiūrėti  Papilės Užpečkio spektaklio pagal Simoną Daukantą  „Rubinaičio Peliūzės nuotykiai negyvenamoje saloje“, kurį  režisavo ir šiuolaikiškai scenografavo  Simono Daukanto muziejaus  vadovė Elena Sakalė: https://www.youtube.com/watch?v=CJ8PFDMHM8Y. Ji  2013 metų pabaigoje Pilaitės liaudies teatro spektaklyje „Trys didieji norai“ suvaidino pagrindinį  iš  senosios Lietuvos laikų kunigaikštytės, grafienės Onos Radvilaitės-Mostovskos tapytojos, pirmosios profesionalios rašytojos, moterų teisių gynėjos šiame krašte vaidmenį. Susitikime dalyvavo ir kitas šio pastatymo svarbios rolės atlikėjas – Vladislavas Užpolevičius, ilgą laiką ėjęs  Pilaitės seniūno pavaduotojo pareigas.   Jam buvo patikėtas   Vilniaus  universiteto medicinos mokslų profesoriaus, atvykusio  iš Austrijos, daug sostinės gydymo ir sveikatos priežiūros srityje nuveikusio Žoržo Franko, vaidmuo.  Čia buvo galima pamatyti  ir  visada besišypsančią žaliąją, politikę Virginiją Vingrienę. Ji vaidino minėtos rašytojos populiariausios šiais laikais gotikinės apysakos „Pilaitės vaiduoklį“ personažą Vaiduoklį. Susitikimo metu prisiminta, kas brandino Pilaitės liaudies teatro atsiradimo idėją. Tai  jau šviesios atminties teatro ir kino aktorius, režisierius ir aktyvus bendrapilietis Ferdinandas Jakšys. Bet ją  įgyvendino  pilaitiškė Dalia Tarailienė:  germanistė,  kuri čia ir  aktorė,  ir režisierė,  ir scenografistė,  šiuo metu gyvenanti savo gimtajame mieste Kaune, bet nepamirštanti Pilaitės. Šia progą jį suvaidino teatrinį etiudą, skirtą šviesios atminties iškiliai teatro ir kino aktorei  Rūtai Staliliūnaitei: https://www.youtube.com/watch?v=7-VGvs5O1KA.

Pilaitės bendruomenės  pirmininkė  Janina Gadliauskienė pasidžiaugė, kad turėjome progą pačioje Pilaitėje  pamatyti puikų  pastatymą, kuriame atgaivinta sena ir jau retai sutinkama nuoseklaus turiningo  teatrališko pasakojimo tradicija. Ji priminė: Pilaitėje turime ne tik šį Pilaitės liaudies teatrą, bet ir daugiau teatro grupių. Janina Gadliauskienė padėkojos Papilės Užpečkio spektaklio artistams ir režisierei  už puikų vaidinimą ir oficialią dalį  baigė viltingu tvirtinimu: „Teatras ir poezija tikrai gyvuos  Pilaitėje!“.

Pasitinkant Pilaitėje Tarptautinę teatro dieną, puiki proga prisiliesti prie šios senos žmonijos meno rūšies niekur neišvykstant. Galima ir pačioje Pilaitėje susitikti su kitų kolektyvų teatru. Tai sena Pilaitės bendruomenės tradicija retsykiais pasikviesti čia labdaringai ar pagal galimybes lankytojams laisvanoriškai paremiant spektaklį, vaidinti menininkus iš kitur, nors jos pastangomis turime ir Pilaitės liaudies teatrą. Jis gimė 2008-ųjų metų pabaigoje. Jau sukurta ne viena premjera. Šį kartą Pilaitėje sulauksime Papilės Užpečkio teatro gastrolių. Bus parodytas spektaklis „Rubinaičio Peliūzės nuotykiai negyvenamoje saloje“ pagal Simontą Daukantą. Jį režisavo ir scenografiškai apipavidalino dar neseniai Pilaitėje gyvenusi Elenos Sakalė – Vilniaus universitete studijavusi religijotyrą, šiuolaikinio meno kūrėja, renginių organizatorė, literatė. Ji 2013 metų pabaigoje pilaitiškame spektaklyje „Trys didieji norai“ vaidino pagrindinę pirmosios gotikinio žanro pradininkės ir profesionalios rašytojos, tapytojos, moterų teisių gynėjos, kunigaikštytės ir grafienės Onos Radvilaitės-Mostovskos iš Senosios Didžiosios Lietuvos laikų, kurios vardu Pilaitės pašonėje, Dvarykščiuose, neseniai pavadinta gatvė, rolę (visas spektaklis internete: https://www.youtube.com/watch?v=RcTHc6eRROw&t=6s ir https://www.youtube.com/watch?v=e73OmKxXJaQ ir https://www.youtube.com/watch?v=-627jl4ntWQ ir https://www.youtube.com/watch?v=r1yZQTpp66I). Dabar Elena Sakalė jau ir muziejininkė, išvykusi vadovauti Simono Daukanto memorialiniam muziejui Papilėje. Taip pat gera proga susitikti ir su pačiais Pilaitės liaudies teatro kūrėjais, aktoriais ir jo palaikytojais. Galėsime prisiminti, ką spėjo ir pilaitiškasis teatras čia ir kitur gastroliuodamas nuveikti. Tad esate labai laukiami kovo 23-ąją (šeštadienį) nuo 13 val. Pilaitės kūrybinėse dirbtuvėse „BEEPART“, įsikūrusiose Vydūno gatvės pradžioje prie miškelio – nuorodoje yra vietovės žemėlapis:   https://www.openhousevilnius.lt/2016/pastatai/beepart-pilaites-kurybines-dirbtuves/

Pilaitė išskirtinai siejasi su Knygnešyste, – fenomenaliu lietuvių tautos reiškiniu. Jam paminėti skirta Kovo 16-oji.  Jos metu prisimenama Knygnešystė, kai iš Mažosios Lietuvos,  kuri šiuo metu patenka į Kaliningrado sritį: (Rusijos Federacijos anklavas), į carinės Rusijos pavergtą Didžiąją Lietuvą, joje 1864-1904 metais metais uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, tokia literatūra slapta iš ten gabenta ir čia platinta. Pilaitėje gatvėms ir infrastruktūros objektams suteikiami autentiški šios istorinės etnografinės  Lietuvos teritorijos vietovardžiai, ten  gyvenusių iškilių lietuvybės puoselėtojų asmenvardžiai. LITEXPO rūmuose Pilaitės kaimynystėje vasario pabaigoje 4-ias dienas šurmuliavo 24-oji Vilniaus knygų mugė. Ji iš dalies gali būti prilyginama šiuolaikiškai knygnešystei. Šių metų mugėje prisistatė virš 340 dalyvių, vyko daugiau nei 300 renginių. Joje, pirkdami bilietus, apsilankė virš 55 000 lankytojų. Tenka nusivilti, kai vienu metu vyksta keli patinkantys renginiai, o juose apsilankyti fiziškai nerealu. Norėtųsi  gyvai daugelyje jų apsilankyti. Tik maža jų dalis nufilmuojama, kuriuos vėliau galima internete peržiūrėti. Ir tai puiki galimybė, gyvai nesilankant Knygų mugėje, arba į ją atėjus, kai visur nesuspėji, sužinoti, kas naujo knygų pasaulyje, pasirenkant naujausius leidinius prasmingam laiko leidimui ar norint savarankiškai patobulėti. Palyginti nedaug  susitikimų su autoriais nufilmuoja. Iš dalies šią spragą užpildo Pilaitės bendruomenės iniciatyva jau ne pirmą kartą šiuo tikslu „Pilaitės bendruomenės kanale“ viešinami Vilniaus knygų mugių renginių vaizdo įrašai. Jūsų dėmesiui 2024 metų nuorodos:

Gintaro Beresnevičiaus atminimui skirto leidinio „Senovės baltų kultūra“ (t. 11) pristatymas. Dalyvauja Rimantas Balsys, Marijus Šidlauskas, Elvyra Usačiovaitė, moderuoja Rasius Makselis (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

https://youtu.be/rZHXB45B4s0

Wernerio Herzogo knygos „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ pristatymas. Dalyvauja Zita Danielienė, Audrius Stonys, Giedrius Zubavičius, moderuoja Izolda Keidošiūtė. (Odilė).

https://youtu.be/KEGJoxWL0AI

Ar androidai sapnuoja elektrines avis? Vilnius:  Diskusijų klubas: moderuoja Aurimas Švedas, dalyvauja Mykolas Katkus, Skaidra Trilupaitytė, Ernestas Parulskis, Adomas Rutkauskas, Inga Davidonienė, Agnė Mikštienė.

https://youtu.be/p0GHibPOo7c

Sigito Parulskio romano „Kaip aš mečiau“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Jūratė Čerškutė. (Alma littera).

https://youtu.be/RizrDA3jZts

Knygos „Vilniečių albumas. 20 esė ir 150 vaizdų Vilniui“ (sud. Algė Andriulytė, Rasa Antanavičiūtė, Arūnas Gelūnas ir Giedrė Mickūnaitė) pristatymas. Dalyvauja Rasa Antanavičiūtė, Arūnas Gelūnas, Jūratė Čerškutė, Giedrė Jankevičiūtė. (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus).

https://youtu.be/7P67zf69grk

Herkaus Kunčiaus romano „Litbelas“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Alvydas Nikžentaitis, Alvydas Šlepikas. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

https://youtu.be/-e5H7O0O93Q

Diskusijų klubas. Amžėjanti visuomenė: kaip susigrąžinti buvusį skaitytoją? Dalyvauja Benedikta Serapinienė, Ignas vyšniauskas, Laima Žėkienė. Moderuoja Edvardas Kubilius.

https://youtu.be/-NMBzS5xfF4

Arvydo Pocevičiaus, Nijolės Raudytės Knygos "Žemaičių daktaras Faustas: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekos kilmė, raida ir paveldas" pristatymas. Dalyvauja autoriai, Alma Brazūnienė, Tomas Petreikis, moderuoja brolis pranciškonas Evaldas Darulis. Parengė Angelė Šarlauskienė.

https://youtu.be/dgeBkK0M8Ng

Egidijos Ramanauskaitės knygos „Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Jūratė Černevičiūtė, Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, Žilvytis Šaknys. (Vilniaus universiteto leidykla).

https://youtu.be/9nxb3T2-3Lc

Rasos Navickaitės knygos „Marija Gimbutienė. Archeologija,Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Rūta Kačkutė,  moderuoja Aurimas Švedas. (Kitos knygos).

https://youtu.be/UQJqloqRy6Y

Ričardo Gavelio romanui „Vilniaus džiazas“ — 30. Naujo leidimo pristatymas. Vilnius: LITEXPO: Knygų mugė: 2024 02 22. Dalyvauja Jūratė Čerškutė, Ilona Ežerinytė, Kotryna Žukauskaitė. (Vaga).

https://youtu.be/GG2Ey2F_TkY

Manto Adomėno dilogijos „Moneta & labirintas“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aidas Puklevičius. (Baltos lankos). Dalyvauja autorius, Aidas Puklevičius. (Baltos lankos).

https://youtu.be/j9wXwe5Dlz8

Vaivos Rykštaitės knygų „Trisdešimt“ ir „Viena Indijoje“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Eglė Daugėlaitė. (Tyto alba).

https://youtu.be/0Q4vNyLOI7k

Leonido Donskio balsas šiandien. Rinktinių tekstų knygos „Blogis yra laikinas“ pristatymas. Dalyvauja Lolita Varanavičienė, Laimantas Jonušys, Jolanta Donskienė, Arūnas Gelūnas, Artūras Morozovas. (Tyto alba).

https://youtu.be/35pk6bSU6WU

Trečiasis Lietuvos Statutas — lietuviškai: jo svarba šiuolaikiniam lietuviui. Trečiojo Lietuvos Statuto leidimo pristatymas. Dalyvauja Ričardas Jaramičius, Rūstis Kamuntavičius, Aurimas Švedas. (Alma littera).

https://youtu.be/gtX1F8lHywk

Joelio Kotkino knygos „Neofeodalizmo atėjimas“ pristatymas. Dalyvauja Boguslavas Gruževskis, Vytautas Radžvilas, Vytautas Sinica. (Valstybingumo studijų centras).

https://youtu.be/1bVZ5c-r-Jo

Undinės Radzevičiūtės romano „Pavojingi žodžiai“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Saulius Repečka. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

https://youtu.be/jXukuVUxgcE

Norberto Černiausko knygos „Fado. Trumpa neįvykusios Lietuvos istorija“ pristatymas.. Dalyvauja autorius, Andrius Grodis, Akvilė Naudžiūnienė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė. (Aukso žuvys).

https://youtu.be/Wpz0jBOJRvU

Tikriausiai Pilaitėje vieni džiaugtųsi galėdami užsidėję Užgavėnių kaukę ar be jos pasisukioti prie laužo, pasidžiaugti sudeginta More. Ji – užsitęsusios žiemos ir negandų simbolis. Paragautų šios šventės svarbiausio patiekalo: riebokų blynų ar užsikąsdami pagardintais pluoštinių kanapių sėklomis prėskais sumuštiniais, pratintųsi jau kitą dieną prie sotesnio maisto atsargų taupymo. Antraip, tektų badauti laukiant kitų metų derliaus. Kiti pasidžiaugtų, kad ši Pilaitės bendruomenės iniciatyva ne vienerius metus rengta tradicinė šventė jau nebetrukdo ramiai ilsėtis ar darbuotis pilkuose daugiabučių narveliuose. Nei laužo dūmai rūksta po langais, nei piktina iki vėlesnio vakaro užsitęsęs šurmulys su folkloristų dainomis ir papokštavimais, kai su tokiomis šventėmis niekas neriša ar paprasčiausiai norima įprastos kasdienybės. Jei Užgavėnių poreikis būtų visuotinas ir Pilaitės bendruomenei ar kitai čia veikiančiai gyventojų draugijai pakaktų ryžto ir išteklių Užgavėnes padaryti gyvesnes ir daugeliui patrauklesnes, vargiai Pilaitės centre surastų joms tinkamą vietą. Keliolika metų prie Užgavėnių laužo, dažniausiai iš nupuoštų Kalėdinių eglučių, rinktąsi laisvoje ir ilgai neužstatytoje aikštėje prie šv. Juozapo koplyčios. Ten pastačius gimnaziją, Užgavėnėms vietos nebeliko. 2018 metais ši šventė, sulaukus kai kurių Įsruties gatvės gyventojų protesto dėl deginamų eglių dūmų, vyko už Vydūno progimnazijos (tada dar Pilaitės gimnazijos). Jos stadione įkūrus dengiamą futbolo maniežą ir prie jo įruošus automobilių stovėjimo aikšteles, laisvesnės ir patogesnės vietos panašiems renginiams nebeliko. Ten laisvas tik nuožulnus žemės gabalėlis prie judrios sankryžos ir pakankamai triukšmingo tokio stadiono. Iš jo labai dažnai ir paprastomis savaitės dienomis iki 22 val. girdisi emocionalesni sportininkų šūksniai. Vienos įspūdingesnių Pilaitės bendruomenės surengtų Užgavėnių vyko 2007-aisias metais. Tuomet persirengėliai, kurių dalis jojo ant žirgų ar sėdėjo vežime, judėjo Pilaitės gatvėmis, kol pasiekė Morės sudeginimo laužą prie šv. Juozapo koplyčios – http://www.pilaitesbendruomene.lt/uzgavenes.html. Dabar taip šėlioti trukdytų padidėjęs transporto judėjimas centrinėse Pilaitės gatvėse. Bet galima pasidžiaugti, – Užgavėnės Pilaitės bendrojo ugdymo mokyklose nepamirštos ir iki šių dienų. Jose ši tradicija dar galutinai nenutrūko.Tai ir šiais metais liudijo vaizdai socialiniuose tinkluose. Čia rengiamos uždaros šventės – moksleiviams ir mokytojams. Sužinoję apie 2024-ųjų metų Užgavėnes kaimynystėje: Zujūnuose, organizuojamose kultūros centro iniciatyva, kurioje aktyviai reikšis ir Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, dažnas tradicinių renginių Pilaitėje dalyvis, vadovaujamas Rasos Kauzonaitės, pilaitiškiai surado laiko. Pasipuošę Užgavėnių kaukėmis, išsiruošė į kaimyninius Zujūnus. Ten šoko, dainavo, šėliojo, valgė paskutinius riebius Morės keptus blynus. Pasiruošė ilgam pasninkavimui iki šv.Velykų. O kokios Užgavėnių dainos skambėjo Zujūnuose iš „Verdeniečių“ lūpų, galima pasiklausyti čia: https://www.youtube.com/watch?v=oAufU8v6dQc

Laikas pasislinko paraginęs mus judėti pirmyn ir pasitikti naują laiko atkarpą – 2024 metus. Turbūt kiekvienas iš mūsų tikimės ir laukiame bei linkime vieni kitiems, kad jie būtų prasmingi darbais, palydėti kūrybingos minties ir atjautos savo artimui.

Praėję metai pasižymėjo neramumais. Ukrainai nesurengus kontrpuolimo prieš okupantę Rusiją, karas tęsiasi su tolimesniu Ukrainos niokojimu, gyventojų žūtimis ir nerimu kaip atsilaikyti prieš agresyvią kaimyninę valstybę. Hamas teroristų išpuolis prieš Izraelio gyventojus davė pradžią naujam karui, pražudžiusiam dešimtis tūkstančių palestiniečių.  Vykstant geopolitiniams pasauliniams persitvarkymams aplinkinės šalys visada yra artėjančių įtampų, pasikeitimų įtakoje.

Praėjusiais metais bendruomenė kaip visuomet organizavo poezijos pavasarį ir Baltų vienybės dienos paminėjimą ant Pilaitės piliakalnio. Angelės Šarlauskienės dėka poezijos pavasario šventėje dalyvavo nemenkas skaičius poezijos mylėtojų, rašančių eiles. Į šventę noriai įsijungė jau nuolatiniai mūsų bičiuliai, Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, Pilaitės gimnazijos šnipiškiečių vokalinės grupės.

Bendruomenė noriai prisidėjo prie akcijų Pilaitės prospekte išsaugant beržus. Taip pat aktyviai įsijungė į tiesos paieškas praėjusių metų pavasarį savivaldybės socialinių būstų gyventojams pasiskundus dėl neteisėtai pakeltų kainų  už būsto nuomą. Metai baigėsi vėl sulaukus Nadruvos parko teritorijos perpirkėjų noro pakeisti parko statusą ir šalia įgyvendinti savo planus. Nors parko gynimo veiksmai persikelia jau į šiuos metus, bet tikime, kad savivaldybė teisingai supras Gyvenamųjų namų ir statybos bendrijos „Saleks“ pastangas išsaugoti šį parką šalia esančiai Krikščionių gimnazijai ir gyventojams.

Džiaugiamės mūsų rajono gyventojų aktyvumu, sudalyvavus Prezidento administracijos organizuotame nacionalinio judumo konkurse ir laimėjus jame pirmą vietą. Na, o mums, kelioms bendruomenės aktyvistėms teko proga atsiimti šį įvertinimą.

Brangūs mūsų Bičiuliai,  kokie iššūkiai lauktų mūsų metų tėkmėje, svarbu, kad visada jaustume savo artimo, savo kaimyno ar draugo petį tuomet kai to labai, labai reikia. Būkime mylintys, nes pasaulis to vertas, tuo pačiu, būkime sąmoningi  savo tikėjime ir pasirinkime.

Laimingų 2024, žaliojo drakono metų