Tikriausiai retas Pilaitės gyventojas žino, kad Gintaras Beresnevičius – architektas, sugrąžinęs lietuviams Dausas ir protėvių požiūrį į sielą – iki pat mirties gyveno ir kūrė Pilaitėje. Vienoje iš savo knygų „Vilkų saulutė“ (2003 m.) jis aprašė ir šį rajoną, jam paskirdamas esė „Vasara Pilaitėje“. Šiame tekste per autoriui būdingą mitologinę ir filosofinę prizmę stebimas Vilniaus miegamojo rajono gyvenimas.

Deja, mąstytojo mūsų tarpe nėra jau dvidešimt metų. 2026 m. spalio 23 d. Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salėje vyko „Lietuviškosios religijotyros skaitymai“, skirti Gintaro Beresnevičiaus 65-osioms gimimo metinėms bei Lietuvos religijotyrininkų draugijos įkūrimo 25-mečiui paminėti. G. Beresnevičius buvo šios draugijos įkūrėjas ir jos pirmininkas iki pat mirties. Konferencijoje dalyvavusi kito iškilaus mokslininko, jau šviesios atminties Norberto Vėliaus žmona dailininkė Ramunė Vėliuvienė prisiminė savo vyro įžvalgą apie tada dar tik mokslinį kelią besirenkančio jauno žmogaus fenomenalią asmenybę. Kai Vilniaus universitete istorijos specialybę baigęs Gintaras Beresnevičius pasuko etnologijos keliu ir pasirinko N. Vėlių savo mokslinio darbo apie lietuvių pomirtinį gyvenimą vadovu, žymusis mitologas jaunąjį kolegą tiesiog pavadino genijumi.

NVO „Pilaitės bendruomenė“ laikosi panašios nuomonės. Manoma, kad iškilusis Mažosios Lietuvos mąstytojas Imanuelis Kantas, kuriam bendruomenė prieš dvejus metus inicijavo atminimo lentos atidengimą jo vardu pavadintoje alėjoje, prie savo įsimintino pietų stalo filosofiniams pokalbiams kviesdavęs Karaliaučiaus gyventojus, iš pilaitiškių nedvejodamas būtų pasirinkęs šias tris iškilias asmenybes: Gintarą Beresnevičių (1961–2006), kandųjį susireikšminusioms vidutinybėms filosofą Arvydą Šliogerį (1949– 2019) bei religijotyrininką, filosofą, poetą ir rašytoją Mindaugą Peleckį (1975–2023).

Taigi, kai rudens lapai nukloja žemę ir artėja Vėlinės, lietuviai intuityviai atsigręžia į kapinių tylą, žvakių šviesą ir mirusiųjų pasaulį. Tačiau ar dažnai susimąsto, kodėl šis ryšys su anapusybe mums yra toks gyvas, natūralus ir gilus? Atsakymą į tai visą savo gyvenimą ieškojo ir rado Gintaras Beresnevičius – iškiliausias nepriklausomos Lietuvos religijotyrininkas, eseistas ir mąstytojas. Apgynęs fundamentalią disertaciją apie baltų pomirtinio gyvenimo sampratą, jis tapo teorinės religijotyros pradininku šalyje ir išskirtine akademine figūra, parašiusia 17 knygų bei šimtus esė. G. Beresnevičius atliko tai, ko nepavyko padaryti kitiems: jis paėmė sausus archeologinius duomenis, kalbininkų įžvalgas bei tautosaką ir iš jų pastatė vientisą, gyvą baltų anapusinio pasaulio rūmą. Iki G. Beresnevičiaus lietuvių mitologija ir laidosena dažnai buvo tiriama fragmentiškai. Tokie titanai kaip Jonas Basanavičius XX a. pradžioje atliko didžiulį darbą gelbėdamas nykstančios tradicijos kūną, – užrašė pasakas, sakmes ir išleido neįkainojamą rinkinį „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ (1903 m.). Jonas Basanavičius fiksavo, kaip siela mirties akimirką išskrenda drugelio ar paukščio pavidalu, kaip grįžta prašydama gyvųjų pagalbos ar kaip motinos ašaros tiesiogine prasme skandina vėlę anapusiniame pasaulyje. Jei J. Basanavičius surinko šios tradicijos „kūną“, tai G. Beresnevičius jam įpūtė filosofinės dvasios. Savo knygose „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“ jis pritaikė modernius religijos fenomenologijos metodus ir paaiškino dvasinių paieškų ir patirčių logiką, slypinčią už šių keistų pasakojimų.

Didžiausias Beresnevičiaus nuopelnas – baltų pomirtinio pasaulio reabilitavimas. Jis įrodė, kad senovės lietuviams mirtis nebuvo linijinė pabaiga ar krikščioniškojo pragaro siaubas – tai buvo natūralus žemiškojo gyvenimo tęsinys, kur vėlės išlaiko savo socialinį statusą ir bendruomeninius ryšius. Mokslininkas išgrynino šviesų Dausų – amžinos vasaros ir paukščių žiemojimo šalies – įvaizdį, į kurią sielos keliauja Paukščių Taku. Negana to, jis visiškai naujai nušvietė pagoniškojo Velnio (Vėlino) paveikslą. Nuvalęs krikščioniško siaubo apnašas, Beresnevičius parodė, kad senojoje lietuvių pasaulėžiūroje Velnias buvo ne piktasis gundytojas, o teisingas požemio valdovas, vėlių ganytojas ir dvasinis mokytojas. Velnio sfera veikė kaip tam tikras sielų filtras ir tarpinė stotelė: tik išsivaliusi ir atsilaisvinusi nuo žemiškų skolų bei prisirišimų, vėlė galėjo pakilti į aukštąjį krištolo kalną – Dausas. Gintaro Beresnevičiaus reikšmingumas peržengė akademinio pasaulio ribas – jis buvo genialus mūsų tautinės tapatybės diagnostikas ir šiuolaikybės kritikas. Analizuodamas lietuvių charakterį, jis iškėlė drąsią teoriją, kad po kasdieniu mūsų pasyvumu ir polinkiu dejuoti slepiasi du galingi archajiški archetipai: karys ir šamanas. Šamaniškasis pradas lemia mūsų gilų, melancholišką ryšį su mišku ir gamta, o kario pradas – gebėjimą krizių metu akimirksniu mobilizuotis ir šaltu, nepalaužiamu ryžtu nustebinti pasaulį, kaip tai nutiko Sausio 13-ąją ar Sąjūdžio laikais. Šį neblėstantį lietuvio poreikį patirti mistinį transą ir gentinį vienybės jausmą mąstytojas įžvelgė net šiuolaikiniame krepšinio fenomene. Galiausiai, savo garsiajame „Religijotyros įvade“ ir eseistikoje jis perspėjo, kad modernus, „netikintis“ žmogus tėra iliuzija. Žmogaus psichika negali funkcionuoti be šventenybės patirties, todėl šiandien mūsų religingumas tiesiog mutavo: didieji prekybos centrai tapo naujosiomis šventyklomis, sekmadienio apsipirkimai – piligrimyste, garsūs prekių ženklai – naujaisiais totemais, o sporto klubų kultas bei griežtos dietos – savotišku asketizmu vardan „kūno šventyklos“. Gintaras Beresnevičius paliko mums neįkainojamą dvasinį kompasą. Skaitant jo darbus Vėlinių kontekste, atsiveria supratimas, kad esame ne maža, istorijos nublokšta tautelė, o gilių, tūkstantmečių dvasinių galių nešiotojai, kurių ryšys su protėviais ir anapusiniu pasauliu vis dar palaiko mūsų gyvastį šių dienų chaose.