2006 metais Lietuvos Respublikos Seimas spalio 16-ąją paskelbė atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Ji siejama su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai 1944 metais spalio 16 d. III Baltarusijos fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms, vadintoms generolo Ivano Černiakovskio, kurioms jis vadovavo ir kurio palaikai iki nepriklausomybės atkūrimo buvo palaidoti Vilniuje dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje, prasiveržusioms į Rytprūsius, kur be vokiečių gyveno ir nemažai lietuvininkų. Jie taip pat neišvengė žiauraus elgesio ir net fizinio naikinimo. Netinkamą elgesį su civiliais belaisviais ypač inspiravo plačiai tarp sovietinių karių prieš puolimą platintas sovietinio rašytojo propagandisto Iljos Erenburgo kvietimas nepasigailėti nė vieno vokiečio, sulaužyti germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą, pasiimant jas kaip savo teisėtą grobį ir visus, kaip teisėtai užsitarnavusius vien dėl priklausymo vokiečių tautai, negailestingai žudyti. Tas ir buvo daroma, neatsižvelgiant į demografines istorines peripetijas – ilgą laiką čia gyvenusius ir germanizavimo neišvengusius lietuvininkus. Vilniaus mokytojų namuose surengtas vakaras „Protėviai byloja žemės vardais“ buvo skirtas pažymėti tokios atminties 75-erių metų sukaktį ir kartu Vietovardžių metams. Buvo nesvarbu, kad tarptautinės konvencijos draudžia netinkamą elgesį su civiliais gyventojais nukariautose teritorijose, paskaičiuota: 1944 - 1949 metais dėl jų žudymo, trėmimo, sulaikymo konclageriuose prarasta 143 tūkstančių su lietuvių tapatybe susijusių žmonių. Pavykus išgyventi tokį sovietinį terorą, apie 102 tūkstančiai vokiečių ir lietuvininkų 1947-1949 metais buvo iškelta į Vokietiją. Nuo 1946-ųjų Sovietų Sąjungos valdžia pradėjo jam atitekusio kaip karo trofėjus Karaliaučiaus krašto pervadinimą į Kaliningrado sritį ir jo autententiškų vietovardžių, hidronimų keitimą į slaviškuosius visiškai atitolstant nuo pirminės jų prasmės. Taip trinti ankstesniųjų kultūrų pėdsakai nepaisant tarptautinių konvencijų, draudžiančių naikinti kultūrinį paveldą, kuriam taip pat priskiriami ir užkariautų teritorijų vietovardžiai. Tuo tarpu dar prieš 650 metų prasidėjus germanų ekspansijai į baltiškąsias teritorijas, jų žemių pavadinimai, hidronimai kito palyginti nežymiai, – tik dalis jų išversta į vokiečių kalbą ar pakeistos tik galūnės. Tiek Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Rusijos federacijos valdžia neatsižvelgia į tarptautinius susitarimus, draudžiančius ir tokiu būdu laimėtose žemėse naikinti tokį kultūros, kaip autentiški žemės ir vandenviečių pavadinimai, paveldą. Apie tai ir lietuvininkų genocidą pokaryje buvo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo, kuris yra vienas iš iniciatorių naujakurių Pilaitės gatvėse įamžinti šio krašto autentiškus vietovardžius, galima susipažinti čia: . Taigi, Pilaitė, kai gyvenamajam rajonui suteikiami viso krašto autentiški pavadinimai, tampa išskirtinė. Kitas pranešėjas, Karaliaučiaus krašto visuomenės veikėjas, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas Sigitas Šamborskis, pasidalino savo giminės, susijusios su šiuo nutautinamu kraštu istorija, paminėdamas ir kitų karo kataklizmų ir besikeičiančių valdžių įkaitais tapusių lietuvininkų ar taip vadinamų „vilko“ vaikų (Mažosios Lietuvos vaikai, nuo sovietinio genocido gelbėjęsi persikeldami į Lietuvą tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais) istorijomis. Tarp jų ir ne viena garsenybė su lietuviškomis šaknimis buvo priversta ne savo valia pasitraukti į Vakarus (). Viso renginio metu skambėjo Mažosios Lietuvos krašto dainos. Jas atliko Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė) ir Vydūno draugijos dainininkų (vadovė Eglė Burkšaitytė). Dainą apie Volungę, skambėjusią vakare „Protėviai byloja žemės vardais“ galima pasiklausyti čia: .