Savaitė po šv. Velykų yra vadinama Atvelykiu. Anksčiau jis vadinosi vaikų Velykomis arba Velykėlėmis. Per Atvelykį moterys vėl margindavo kiaušinius, bet jų stiprumą išbandydavo tik vaikai. Velykėlės buvo ir tas laikas, kuomet atgimdavo krikštatėvių ir krikštavaikių bendravimas. Krikštavaikiai būdavo apdovanojami margučiais ir saldumynais, dovanėlėmis. Mažieji taip pat nelikdavo skolingi. Jie taip pat savo dvasiškiesiems tėvams parengdavo dovanėlių. Pastaruoju metu retai, kur švenčiamos vaikų Velykėlės. Bet šia proga tinka Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, direktoriaus pavaduotojos ugdymo reikalams Genės Astrauskaitės-Remeikienės novelė.

Raštuotas velykinis kiaušinis

Tų Velykų ryto niekada nepamiršiu... Kaip ir Kuodukės.
Ir iš kur ji tokia išsirito – nesuprato abi mano mamos. Dvi turėjau: tetukę – mamukę Mariją, mane labiau mylinčią (tikiuos, ir Amžinybėje) nei, kaip man atrodė, tikrą mamą, jos seserį. Taigi, abi mamos negalėjo paaiškinti, kaip iš nekuoduotų vištų būrio kiaušinių galėjo išsiristi viščiukas su kuoduku? Nes ir gaidys Kakariekū buvo be kuodo, o tik su didele, raudona, per visą galvą skiautere – tikras vištų karalius!
Išsirito keturiolika viščiukų ir tik vienas visų vaikų džiaugsmui – su kuoduku. Kai viščiukai buvo dviejų dienų, abi mamos tikrino, kurie iš jų bus mergaitės ir kurie berniukai. Mano Kuodukę atpažino mama Marija: paėmė už kojyčių ir apvertė žemyn kūnelį. Taip ir nutįso galvytė su kuodeliu žemyn, sparniukai atkrito.
– Mergytė! – pareiškė mama Marija ir įdėjo į mano ištiestą suknutės sterblę. O viščiukus, kurie rietėsi, traukė galvytes prie kūnelio, „berniukus“ (mat jie stipresni, nesvarbu, kad ką tik išsiritę) laikė sterblėje vyresnėlė sesutė.
Man iš laimės net kaspinas iš kasytės išsipynė.
– Kuodukė bus mano! – visiems apskelbiau.
Kitą pavasarį Kuodukė jau buvo visa višta ir net dėjo kiaušinius!
O per Šv. Velykas, kaip tvirtino abi mamos, visos vištos vaikučiams deda tik labai gražius, raštuotus, įvairių spalvų kiaušinius. Kiekvienam vaikui – vis kitokio rašto ir kitokių spalvų, kad nesusimaišytų ridenant. Laukiau nesulaukiau Velykų...
Iš vakaro prieš Velykas ilgai neužmigau. Vis mąsčiau, kokių raštų ir spalvų kiaušinį padės mano Kuodukė? Ir kaip gūžtoje reikės jį atskirti nuo kitų vištų velykinių kiaušinių?.. Ir tik vėlai vėlai, kai jau pro langą liejosi mėnesiena, mano galvelėje užgimė planas, kaip atskirsiu Kuodukės kiaušinį.
Miegojau budriai: krūpčiodama ir sapnuodama, kad Kuodukė tiesiog sprunka nuo manęs plasnodama sparnais ir niekaip neina man jos pagauti... O buvo tokia jauki, net lesė iš mano delniuko...
Kai tik sutarškėjo puodai, supratau, kad jau rytas: tikroji mama, sutarkavusi bulves, keps Velykoms kugelį su kiaulės koja! O skanu!..
Šokau iš lovos ir nukurnėjau pas mamą Mariją. Dar tikroji šūktelėjo:
– Kur dabar!? Dar anksti, miegoti reikėjo!
Mama Marija pynėsi savo gražiąsias juodas kasas ir labai apsidžiaugė mane pamačiusi:
– Kaip gerai, mažule, kad pati pabudai ir atbėgai! Tuoj nuprausiu veidelį, supinsiu kaseles ir pačios pirmos nueisim bažnytėlėn...
– Ne, tetuke – mamuke, aš neisiu jokiu būdu!
– Ką tu, vaikeli, vėl išmislinai? Kodėl neisi?
– Kuodukė man turi velykinį raštuotą kiaušinį padėti!
– Mažute, kaip tu atseksi, kuris bus Kuodukės? Juk vištų penkiolika, visos dedeklės!
– Žinau kaip, bet negaliu sakyti, nes...
– Nu ne, Šventos Velykos, o tavęs aš nenusivesiu bažnytėlėn? Ką kunigėliui pasakysiu?
– Pasakyk, kad man Kuodukė velykinį kiaušinį deda, o aš saugau, kad su kitais nesusimaišytų... Neisiu, tikrai neisiu! – paleidau dūdas.
– Gerai jau, gerai, neik. Duokš kaspinus!
Su rožiniais kaspinėliais ir perlenktomis virš smilkinių kasytėm tetukei – mamukei pasirodžiau labai graži ir ji apgailestavo, kad tokio angeliuko nenusives bažnytėlėn.
Tikroji mama, pašovus krosnin kugelį, jau pynė kasytes sesėms, bet išeiginių suknelių dar nedavė, nes per pusryčius galime susitepti. Pati pirmutinė išdūmiau kieman.
Buvo labai šilta. Visur žaliavo žolė, darželyje žydėjo saulutės, raktažolės, bet tą rytą jos man nerūpėjo. Žvalgiausi Kuodukės. Už kluono giedojo gaidys Kakariekū. „Ten bus ir vištas nusivedęs“, – dingtelėjo ir nubėgau pažiūrėti.
Bet… Kuodukės nebuvo. Sumečiau, kad bus gūžtoj, tvarte. Nukurnėjau. Viršuje, prie laktų padėtame lovelyje, buvo dvi gūžtos. Vištų kopėtėlėmis užsiropščiau… Na va, mano Kuodukė gūžtoj tupi. Pakėliau nepatenkintą Kuodukę, pažiūrėjau, ar nėra raštuoto velykinio mano kiaušinio. Ne, dar nepadėjo, nes vienas tik – padėlys, paprastas, ne velykinis. Pasikišau kvaksinčią Kuodukę po pažastim, stipriai suspaudžiu dešine ranka ir ropščiuosi žemyn. Viena kasytė užkliuvo už kopėtėlių skersinuke išlindusio vinuko, drykstelėjo ne tik per kaspiną, bet ir per smilkinį. Sustenėjau iš skausmo, bet Kuodukės nepaleidau, kad nepabėgtų su kiaušiniu!
Tik už kluono brūkštelėjau kaire rankute per perštintį smilkinį – drėgna. Pasižiūriu į delniuką – kraujas! „Ot, velnias! – jau mokėjau keiktis. – Pastebės mama, kas man bus…“
Ilgai nesielvartavus, bėgau su Kuoduke už arimo prie didžiosios eglės. Ten brolis su kaimynų berniūkščiais buvo apkasą išsikasę karui žaisti. Aplinkui mėtėsi vokiški ir rusiški „automatai“ – pagaliai ir trumpos lentikės. Viena ranka laikiau vištą, o su kita, įšokusi į apkasą, rausiau gūžtą smėlyje. „Bet jeigu Kuodukei mano gūžta nepatiks, tai pabėgs su velykiniu, o kai išeisim visi į Bažnyčią – susimaišys maniškis su kitais margučiais…“ – smilktelėjo galvon protinga mintis.
Vis dar laikydama Kuodukę pažastyje, išlipau iš duobės, su kojom ritinau į duobę vaikų išmėtytus „automatus“, gal kokius septynis, kad užtektų.
Kai iškasiau apkaso smėlyje pakankamai gilią gūžtą, įtupdžiau į ją išsižiojusią Kuodukę. Pastaroji, kaip ir maniau, iš visų jėgų stengėsi ištrūkti iš mano gūžtos. Vos turėjau jėgų atsiklaupusi abiem rankom ją išlaikyti. Tada prispaudžiau kojomis, pasilenkusi pabučiavau į skiauterę: „Tupėk! Čia tavo gūžta velykiniam kiaušiniui, Kuoduke!“ Su atsilaisvinusiomis rankomis dariau gūžtai stogą: suguldžiau pagalius ir lentukes. „Dabar nepabėgs!“ – džiaugiausi. „Kut kuda, kut kudą!“ – užkudakavo uždengtoj gūžtoj višta. Išsigandau, kad išgirs seserys ar brolis ir išdraskys mano Kuodukės gūžtą, paims kiaušinį! Išlipau iš duobės ir priskyniau nuo nusvirusios didelės eglės šakos smulkių šakelių. Spygliai badė delniukus... Parsinešiau šakeles į apkasą, užklojau pagalius, lentikes ir iškapstytą smėlį užžėriau ant viršaus. Vištos kudakavimo beveik nesigirdėjo.
– Skruzdėlyte, kur tu! Pusryčių! – kieme šaukė brolis pravarde, kurią man įdėjo Dichlerių Dyteris, dičkis antraklasis kaimynų vokietukas. „Mažytė kaip skruzdėlytė!“ – kartą pasišaipė ir prigijo. Labai pykau ant dičkių, nes ir aš norėjau būti didelė ir eiti į mokyklą…
Greitai parbėgau namo.
– O Viešpatie! – sukliko mama. – Kas atsitiko, vaikeli!?
Pasirodo, buvau išsimurzinusi krauju ir žemėmis visą veiduką, pusė plaukų išsidraikę, be kaspino.
– Kas atsitiko, mažute? – prausdama bliūde man veidą ir rankas klausinėjo mama.
– Nieko, – išsigandusi apsiverkiau… Ir meldžiau savo Angelo sargo, kaip išmokė tetukė Marija, kad manęs daugiau netardytų. Kentėjau spirituojamą įdrėskimą ir tylėjau, kai mama bare vyresnėlius, jog mažosios neprižiūrėjo.
– Pusryčiaukit greičiau, tada papuošiu, kad į šventines pamaldas nepavėluotume! Jau kadais tetukė išėjo... – pareiškė.
Susigūžiau. „Juk aš tai negaliu eiti! O jeigu į apkasą ateis Dyteris ir užlips ant Kuodukės? Sutraiškys toks drimba ir Kuodukę, ir mano velykinį margutį!“ – vos vos nepravirkau.
Kai mes, vaikai, papusryčiavome ir kai mama mus gražiai papuošė, perpynė man kasytes su baltais kaspinais, užrišo batelių raištelius, kad paleidau dūdas!
– Na, kas gi, vaikeli?
– Jei ateis Dyteris, mano Kuodukę ir velykinį kiaušinį sutryps!
– Kodėl jis sutryps Kuodukę? Juk ji greita, pabėgs!
– Nepabėgs! Kuodukė mano gūžtoj, apkase! Dyteris įšoks, kai būsim Bažnyčioj, ir sutryps! – raudu...
– Ką? Mūsų apkase? Gūžtoj? Ką čia vėl ta skruzdėlytė sugalvojo! – užriko bjaurybė brolis.
– Bėk, pažiūrėk, kur ten ta višta, – paragino brolį mama...
Labai greitai brolis pardūmė klykdamas:
– Kuodukė negyva! Mama, Kuodukė negyva! – dviem rankom ištiesęs Kuodukę į priekį įlėkė brolis. Kuodukės galva nusvirusi, kuodas žemėtas, sparnai nukeipę... Mama apčiupinėjo Kuodukės krūtinę, prikišo prie ausies, pasiklausė ir kaip su yla dūrė man širdin:
– Dar plaka... Persirenkit! Į Bažnyčią neisim. Reikia nukirsti vištai galvą, neišgyvens. Nupešit...