Mažoji Lietuva arba Karaliaučiaus kraštas, o nuo 1946 m. Kaliningrado sritis – šiaurės rytuose lietuvių gyvenamas kraštas. Anksčiau – tai baltų genčių valdomos žemės. Jos pamažu perėjo į kitų čia besiskverbiančių šalių rankas. Baltiškieji šio teritorijos pavadinimai pervadinti į vokiškus, lenkiškus ir rusiškus. Įvyko stebuklas: Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinė taryba 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje paskelbė aktą, kuriuo viešai pareikalavo atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti prie Didžiosios Lietuvos, atgavusios Nepriklausomybę. Jis ne mažiau svarbus nei Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. aktas. Po 1923 metų sausio Klaipėdos sukilimo, kurio 100-osios metinės minimos, ir šie 2023-ieji Lietuvos Respublikos Seimo taip pat paskelbti ir Klaipėdos sukilimo metais, Didžioji Lietuva išsikovojo prieigą prie Baltijos jūros su Klaipėdos uostu. Gaila, kad tuomet ne visa Mažoji Lietuva buvo sugrąžinta ir sujungta su Didžiąja Lietuva, kuri po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo tapo carinės Rusijos kraštu su1864-1904 metais uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Mažosios Lietuvos aktyvūs lietuvininkai neleido Didžiajai Lietuvai visiškai nutautėti. Čia buvo spausdinama lietuviška spauda ir gabena per sieną pas pavergtuosius tautiečius. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didesnioji Mažosios Lietuvos dalis, kaip karo trofėjus, atiteko Tarybų Sąjungai. Šiuo metu ji priklauso Rusijos Federacijai kaip Kaliningrado sritis. Čia likusių lietuvių padėtis apgailėtina. Tuo galėjo įsitikinti ir patys pilaitiškiai 2019 metų vasarą turistiniu maršrutu vykę į Kaliningrado sritį. Jiems niekaip nepavyko susisiekti su ten gyvuojančiomis lietuviškomis bendruomenėmis: buvo blokuojamas ryšys. Sigito Šamborskio, Kaliningrado srities lietuvių visuomenės veikėjo, pastebėjimu: lietuviškos tapatybės daigai ten palaipsniui užgniaužiami. Net praeiti gatve lietuviškais tautiniais rūbais – didžiulis iššūkis. Tąkart pilaitiškiai, apsilankę lietuvių literatūros klasiko K. Donelaičio pagrindinėje gyvenimo ir dvasinės tarnystės vietoje Tolminkiemyje, jame įsteigtame memorialiniame muziejuje, sužinojo: čia labai retai beužsuka turistai iš Lietuvos. Anksčiau buvę tamprūs ir bičiuliški ryšiai tarp muziejaus darbuotojų ir šio ženklaus klasiko darbų tyrėjų Lietuvoje visiškai nunyko. Prasidėjus Rusijos Federacijos kariniam veržimuisi į Ukrainą, Tilžėje, nuo namo, kuriame ilgą laiką gyveno ir kūrė didysis humanistas ir mąstytojas Vydūnas, paliekant sienoje skylę, išplėšta memorialinė lenta. Kaliningrado srityje gyvenantys lietuviai dažniausiai siunčiami į karą su Ukraina.
Mažosios Lietuvos žinovų, istorikės dr. Petronėlės Žostautaitės ir didžiojo esperanto Vytauto Šilo, paraginta Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija nusprendė tik pradėtoje urbanizuoti Pilaitėje įamžinti Mažosios Lietuvos atminimą. Čia jos gatves, alėjas ir kitus infrastruktūros objektus nutarta pavadinti ten gyvenusių ir lietuvybės vardan triūsusių iškilių žmonių asmenvardžiais ir autentiškais vietovardžiais. Todėl šiuo metu ir Didžiojoje Lietuvoje – Pilaitėje – turime simbolinį Mažosios Lietuvos, kaip prarastų etninių istorinių žemių, įamžinimo atitikmenį. Tad ir pačioje Pilaitėje vertėtų labiau domėtis Mažosios Lietuvos istorija ir dabartine šio krašto padėtimi, siekti ją tinkamai įamžinti ir viešinti. Vis tik Pilaitėje su Mažąja Lietuva susijusios šviesuomenės vardų ar autentiškų vietovardžių įamžinimas turėtų būti labiau kompleksiškas ir pamatuotas. Pavyzdžiui, Vydūno vardas labiau būtų tikęs naujai Vydūno ir Tolminkiemio g. sankirtoje pastatytai Pilaitės gimnazijai, o ne jos vietoje įkurtai progimnazijai, nutolusiai nuo Vydūno gatvės. Jai galėjo labiau tikti Kristijono Donelaičio vardas. Ji stovi ir prie Tolminkiemio gatvės. Anksčiau pirmosios lietuviškos grožinės knygos autoriaus vardą siūlyta suteikti čia 2013 metais atsivėrusiai viešajai bibliotekai. Tuomet Pilaitėje naujų mokyklų poreikio nebuvo. Jų statybų nenusimatė, tad siekta čia nors taip įamžinti šio literatūros klasiko vardą. Beje, 2018-aisiais pasikeitė Rusijos Federacijos gyventojų nuomonė. Iš pradžių nubalsuota didžiojo filosofo I. Kanto vardu pavadinti Kaliningrado oro uostą. Bet netrukus persigalvota, – perbalsuota. Jam pasirinktas Petro Didžiojo dukters, Rusijos imperatorienės Jelizavetos vardas. Jis siejamos su K. Sabaliauskaitės dvitomio istorinio romano „Petro imperatorienė“ pagrindinės herojės, lietuvės bajorės Martos Skowronskos, caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I dukra. Vo „Pilaitės bendruomenė“ ne kartą skelbė: Lietuvoje nėra I. Kantui paminklo, nors šis didysis mąstytojas jo nusipelno vien dėl moksliškai pagrįstų įžvalgų apie lietuvių kalbą ir lietuvių būdą: „Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai“. Taip pat atsižvelgiant ir į iki galo moksliškai nepatvirtintas I. Kanto giminystės sąsajas su kuršiais ar žemaičiais. Todėl Pilaitėje turėtų atsirasti vietos jo vardo skvereliui, o jame – paminklui. Pati realiausia ir tinkamiausia vieta tokiam skvereliui – neužstatytas plotas I. Kanto alėjoje su ankstesnių statybų eigoje susiformavusia ir pušelių juosta apaugusia kalvaite ties Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi pastatytais spalvingais penkiaaukščiais Gilužio gatvėje, tarp devynaukščių daugiabučių: Nr. 17 ir 19 I. Kanto alėjoje. Be to, skverelyje šalia paminklo galėtų atsirasti ir lenta. Joje vertėtų įrašyti tiek Pilaitėje, tiek ir dabartinėje Didžiojoje Lietuvoje iškiliausių Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjų pavardes su jų gyvenimo data ir kodu, informacijos technologijų pagalba nukreipiančiu į platesnius apie juos duomenis internetinėje erdvėje (tai populiarėja plačiajame pasaulyje). Pats skverelis Pilaitėje galėtų tapti Mažosios Lietuvos atminties įamžinimo su monumentalaus meno kūriniais centru. Šis naujausias Vilniaus daugiabučiu rajonas jau yra išskirtinė vieta, kur vienoje teritorijoje kompleksiškai įamžinama jos etninės teritorijos istorija pagal autentiškus vietovardžius ar asmenvardžius. Pilaitė tapo tiltu, kur simboliškai susijungia Mažosios ir Didžiosios Lietuvos istorinė praeitis pačiuose svarbiausiuose baltiškosios savimonės ir kultūros raidos sąlyčio taškuose.