Diana Kornilova ir Viktorija Kornilova – Pilaitės Martyno Mažvydo progimnazijos penktokės, paskatintos kurti apie Pilaitę lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Genės Astrauskaitės-Remeikienės, įsijungia į rudeniui skirtą poezijos atkarpą su sakmėmis apie Gilužio ir Salotės ežerus, labai reikšmingus ne tik pilaitiškiams, bet ir daugeliui kitų vilniečių masiškais viešos prieigos prie vandenviečių nusisavinimo laikais.

Diana Kornilova
Sakmė apie Gilužio ežero atsiradimą
Labai labai seniai įsakė Perkūnas vienam kalviui iškalti pačią įspūdingiausią ugnies strėlę. Bet perspėjo kalvį, kad jeigu nepatiks strėlė, tai jis grąžins, mesdamas prie jo namo.
Labai stengėsi kalvis, darbavosi visus metus. Ir pagaliau išsiuntė Perkūnui tūkstantį strėlių, kad pastarasis išsirinktų pačią geriausią. Išsirinko Perkūnas stebuklingo grožio strėlę, o visas kitas grąžino kalviui kaip ir žadėjo.
Ir krito strėlės šalia kalvio namo, žemė drebėjo, vėrėsi duobė, kuri nuo strėlių gilėjo ir didėjo. Pamatė Perkūnas, kad liūdi kalvis nuo tokio vaizdo ir nutarė jam atsidėkoti. Pripildė iš didžiulio debesies tą gilią duobę lietumi. Atsirado toje vietoje gražus ežeras, kurį žmonės vadina Gilužio ežeru.
Viktorija Kornilova
Salotės ežeras
Viename kaime gyveno žmogus vardu Salotininkas, kuris turėjo devynis vaikus. Kad vaikus užaugintų, jis augino salotas ir pardavinėjo. Tos salotos buvo tokios skanios, kad kiti kaimo gyventojai į salotas mainė mėsą, drabužius, siūlus. Taip jie ir gyveno.
Perkūnas išgirdo, kad to žmogaus salotos yra pačios skaniausios ir panorėjo jų paragauti. Perkūnas pavirto žmogumi ir nuėjo pas Salotininką prašyti nemokamai salotų. Salotininkas pamatęs, kad prašytojas atėjo tuščiomis rankomis, užtrenkė medines duris. Perkūnas supyko ir paleido tūkstantį žaibų, jie sukėlė lietų. Lijo net penkias paras.
Kaimo gyventojai turėjo palikti šitą vietovę, nes po stipraus lietaus atsirado Salotės ežeras.