Septynioliktasis Pilaitės poezijos pavasaris, kurį parėmė Vilniaus miesto savivaldybė, žengęs kartu su visoje Lietuvoje 55-ąjį kartą praūžusia tarptautine tokia švente, o į bendraautorius meniškai apipavidalinant jo vietą Pilaitės miške įsijungus Pilaitės gimnazijos (dailės mokytoja Giedrė Slavinskienė) ir Martyno Mažvydo (dailės mokytoja Daiva Varslavėnienė) moksleiviams, užderėjo daugybės įsimintinų datų paminėjimu. Jas visas išvardino nepamainoma šio renginio vedėja, pilaitiškė, o taip pat ir poetė Dalia Tarailienė ir pakvietė sveikinimo žodžiui dažną pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvę, pilaitiškę ir Parlamentarę Virginiją Vingrienę, pasiūliusią kitus metus paskelbti ir Poezijos metais. (). Išties tai būtų prasminga, įsiklausius į kelintą kartą čia dalyvaujančio poezijos grando Jono Kalinausko žodžius, pastebėjusio, jog 55-ąsias metines pažymintis Poezijos pavasaris, išaugęs iki tarptautinio, dėl gausybės renginių, kurių per dvi savaites Lietuvoje, o ne retai ir už jos ribų, priskaičiuojama netoli 150, nusipelno Gineso knygos (). Vedančioji pabrėžė: šiame Pilaitės poezijos pavasaryje „Pavasario delnuose upeliai sužydėjo“ ilgiau bus stabtelėta ties dviem datomis: Pasaulio lietuvių bendruomenės 70-čiu ir Juozo Tumo-Vaižganto 150-osiomis gimimo metinėmis. Trumpam stabtelėta ir prie Žemaitijos vardo pirmą kartą paminėjimo istorijos metraščiuose prieš 800 metų. Susirinkusieji į šventę sugiedojo, kad ir lietuviškai, tarsi senovinį žemaičių himną – baladę „Birutė“, kurios žodžius sukūrė 1831 metų sukilime žuvęs jo dalyvis poetas Silvestras Teofilis Valūnas. Pilaitės liaudies teatro aktorė, žemaitė, čia vaidinanti rašytoją Juliją Žemaitę, paskaitė žemaičio Juozo Elekšio eilėraštį „Esam žemaitē“ (). Pilaitiškių renginį pagerbė Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narys Virginijus Jocys, paskaitydamas eilių lietuviškai ir žemaitiškai (). Prisimenant Pasaulio lietuvių bendruomenę, savo mintimis apie ją ir save joje pasidalino nebe pirmą kartą per poezijos pavasarius Pilaitėje viešinti išeivė žurnalistė, teatralė ir poetė Eglė Juodvalkė (). Išeivijoje gimusią poeziją ir jos įvairovę taip pat iliustravo aktoriaus Ramūno Abukevičiaus skaitomos Jono Meko, kurio visai neseniai netekome ir kurio vardo meno centras gyvuoja Vilniuje, eilės (). Net taksi į renginį atskubėjo VGTU profesorius Vytis Valatka iš tik pasibaigusių užsiėmimų su studentais. Be savo šmaikščios filosofinės poetinės kūrybos, jis dalinosi šviežiais prisiminimais iš savo profesoriškos vizitacijos San Paulo universitete Brazilijoje, kurio mieste jam teko aptikti dar ženklių lietuvių išeivių veiklos pėdsakų (). Ypatingo dėmesio susilaukė kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto asmuo. Dalia Tarailienė, paminėdama pirmo Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuveiktus darbus, stiprinant jos valstybingumo pamatus, pabrėždama 100-metį nuo jo prezidentavimo pradžios, pastebėjo: tai buvo visomis prasmėmis labai produktyvus ir bičiuliškas judviejų bendradarbiavimas puoselėjant lietuvišką savimonę. Plačiau supažindinti su Vaižgantu buvo paprašytas pilaitiškis, žinomas teatro ir kino aktorius, režisierius Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistas Ferdinandas Jakšys, kuris dar 1995 metais Vilniaus senjorų teatre režisavo monospektaklį pagal išeivio Kosto Ostrausko pjesę „Vaižgantas“ ir jame suvaidino Vaižgantą, ir pakvietė pasiklausyti ištraukos apie Lietuvos poetus, kuri abejingų neapliko (). Pasidžiaugta Vaižganto deimančiukais: Martyno Mažvydo progimnazijos trečioko Normilo Jurgaičio ir jį paskatinusios kūrybai mamos lituanistės Letos Gaubaitės literatūriniais darbais (). Pilaitiškė ir kartu atstovavusi Lietuvos rašytojų sąjungą, kuri yra poezijos pavasarių pagrindinis variklis, Rūta Suchodolskytė-Neniškienė be eilių Vaižgantui šventės dalyvius pralinksmino tarmiškai perskaitytu nuotaikingu kūrinėliu iš dabartinio Rytų Aukštaitijos gyvenimo (). Šventę pagerbė jau ypatingai garbaus amžiaus tautodailininkė, politinė kalinė ir tremtinė Karolina Biekšaitė, savo kūrybą deklamavusi iš atminties, ir bardė, sakralių tekstų kūrėja, Irena Maculevič, kurios krikščioniškas giesmes atliko sūnus Česlovas. Galėjome pasiklausyti pilaitiškės keramikės ir bardės Vandos Sakalauskienės sudainuojamų posmų (), o taip ir jos dukros Elenos Sakalauskaitės skaitomos poezijos (12 -025 ). Po ilgos pertraukos eilėmis dalinosi keramikas, karikatūristas Rimtautas Špokas (). Eilių paskaitė ir viena ištikimesnių kultūrinių renginių dalyvių pilaitiškė Lida Tamulevičienė (). Prie jos prisijungė iki išstojimo paskaityti eilių dar Nežinomas Pilaitės giesmininkas, kuris, jas paskaitęs, prisistatė kaip Stanislovas Kasperavičius, ir tapo jau žinomu (). Klausytasi ir Dalios Tarailienės eilių (). Renginyje su savo posmais lankėsi lazdynietė Elena Skirelienė, daugiau nei 10 metų vadovaujanti šiame sostinės rajone veikiančiam romansų ir poezijos klubui „Elena“ (). Pirmą kartą plačiai auditorijai eiles skaitė Airinas Kairaitis, neseniai gyvenęs ir Pilaitėje (.). Pilaitiškojo poezijos pavasario laikas sutapo su Vilniuje vykusiu tarptautiniu folkloriniu festivaliu „Skamba skamba kankliai“, tad visų pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvis Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, kaip ir žemaitiškų liaudies dainų vokalinė grupė, norėjusi pirmą kartą čia sudalyvauti, nesudalyvavo. Juos pavadavo dvi populiarios vokalinės grupės: jaunimo „Svajonių vaikai“ ir pagyvenusių „Iš Beno rūsio Šnipiškėse“. Pastarajai, atliekant labai populiarią dainą, tinkančią visiems poezijos pavasariams, bendrai nuotraukai rinkosi patys ištvermingiausi, nes pilaitiškasis 17-asis truko virš trijų valandų (). Buvo pristatytas jau keturioliktasis Pilaitės ir jų bičiulių poetinės kūrybos almanachas. Priminta (): ankstesnieji, kaip ir 2019-ųjų, prieinami ir virtualioje erdvėje (http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html).