Pilaitiškė Vanda Sakalauskienė, pasirinkusi studijuoti geofiziką Maskvoje, Lietuvoje savo akiratį plėtusi pozityvioje psichologijoje, meno filosofijoje ir teorijoje, jau daugelį metų kaip keramikė galynėjasi su moliu pati ir moko su juo galynėtis vaikus, o taip pat kaip ir jos tėtis, jau šviesios atminties Povilas Ratkevičius, lankoma poezijos mūzos. Ji bardė. Jos eilės skambėjo beveik visuose Pilaitės poezijos pavasariuose ir vakaronėse. Ji į Pilaitės himną pretenduojančių eilių ir muzikos autorė.
Jau už lango saulėlydis gęsta –
Tarsi sužeista gulbė prūde...
O melodija gimtojo krašto
Tu viena dar paguodi mane...
Ežere tyliai nendrė niūniuoja
Vėjas žvaigždę į pušį įkels
Gal ne šiandien, gal būt tik rytoj dar
Man vienatvė širdin pasibels...
Viešpatie atleisk tu man, atleisk –
Kaip smagu danguj širdim mojuoti!
Viešpatie neteisk manęs, neteisk...
O kada širdis nustos kraujuoti?
O kodėl gi meilė nesibaigia? –
Plūkės ir lelijos ežeruos...
Praeitin nuslinkęs mūsų laikas
Gal paliks bent spindulį šviesos...