Su pavasariniais ir gimtojo sodžiaus link nukreipiančiais žodžiais į mūsų kasdienybės ir politinių rietenų pilkinamą gyvenimą beldžiasi Dalia Tarailienė, kuri nuo 2006-ųjų metų yra poezijos pavasarių Pilaitės miške vedėja. Taikliai pristatydama čia besilankančių svečių ir savųjų kūrybą, ji pati lieka savo pačios pristatymo užkardoje. Betgi ir pati rašo ir eiles, ir prozą, yra ne vieno scenarijaus autorė. Jau išleistos josios dvi poezijos knygelės ir pasakaitės vaikams, o šie eilėraščiai gimė šį pavasarį. Dalia Tarailienė tiesiogiai dalyvavusi Lietuvos Laisvės išsikovojimų dramoje, vis dar laukia tikrojo ir veržlaus pavasarinio atgimimo mūsų sielose ir tikisi gilesnio susimąstymo, sąžiningai atsakant į klausimus: ar tikrai išliks lietuviškoji tapatybė smarkiai neskaitlingas tautas tirpinančiame globalizacijos vajuje? ar dar po keliolika metų mokėsime susišnekėti gimtąja protėvių kalba?
Pavasario spalvos
Šiandiena spalvos manyje prabilo.
Už lango balta dar, bet jau pavasariu pakvipo.
Širdyj tai pilkuma, tai norisi dainuoti,
Skaisčiausią meilės spalvą draugui dovanoti.
Bet debesys pilki užkloja dangų,
Akis aptemdo nerimo spalva nublankus.
Girdžiu ir aimaną, įrėmintą į juodą foną,
O radijas transliuoja labai liūdną toną...
Štai, saulė veržiasi pro niūrų dangų,
Ir šypsena manam veide vėl sklando.
Tikiu, kad baltuma, šviesa praskirs tamsybes,
Ir su pavasariu pajusime gyvenimo linksmybes.
Žodis – tai galia.