Lapkričio 21-osios pavakarę VšĮ kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva rinktąsi susitikimui pasvarstyti Pilaitės želdinių perspektyvas, dalyvaujant Vilniaus savivaldybės atstovams: Liutaurui Stoškui aplinkosaugos ir Vaivai Devekienei sostinės plėtros klausimais, o taip pat ir arboristikos profesionaliam žinovui Sigitui Algiui Daveniui, įsijungus ir kitų šio daugiabučių gyventojų bendruomenių pirmininkams: „Naujosios šiaurinės Pilaitės“ Rokui Raliui ir Pilaitės gyventojų bendruomenės centro „Mažoji Lietuva“ Aušrelei Čepulienei.

Tartąsi dėl tolesnės rekreacinės teritorijos, kurios dalyje 2018-aisiais UAB „Grinda“: lietaus nuotakyno plėtros ir eksploatavimo tarnybos pradėti Karoliniškių lietaus nuotekų kolektoriaus išplėtimo darbai su pratekančio upelio renatūralizacija anksčiau savaimiai medžiais apaugusioje teritorijoje, jiems pasibaigus (beje, ar nereikėtų pagalvoti dėl kai kurių jo šlaitų papildomo sustiprinimo, nes gyventojams dėl gausių liūčių teko pastebėti jau suformuoto šlaito ženklų išplovimą?). Taigi, pats laikas po ženklių rekreacinio ploto pertvarkymų pasvarstyti, kaip būtų galima jį įrengti ne tik Pilaitės, bet ir tokių kaimyninių rajonų kaip Karoliniškės, Lazdynai įvairiapusiam gyventojų poilsiui, ir pasvarstyti apie kraštotyrinio, kultūrinio ir istorinio paveldo įprasminimą jame, nes tarp jų plyti pakankamai didelis mišku apaugęs plotas. Jį tinkamai sutvarkius, įrengus dviračių, sveikatingumo, jodinėjimo takus (Buivydiškės, dar vienas artimas kaimynas, be dvaro, dvarvietės su parku ir nuostabia gerai iš senųjų laikų išsilaikiusia liepų alėja, tvenkiniais, ežerėliu), kurie jungtų lankytinas vietas: esančius piliakalnius, dvarvietes su išlikusiais pastatais, tvenkiniais, kraštovaizdžio ir kultūrinio paveldo draustiniais (pavyzdžiui, būsimuoju Verbų draustiniu Pilaitėje) ir kitokiais lankytinais objektais. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė mano, kad artimiausioje dalyje, arčiausiai prie išplėstos Karoliniškių nuotekų daubos, tiktų įrengti, kas populiaru pasaulyje: labirintą šiaip pasivaikščiojimui ar pasigilinimui į būties prasmingumą, remiantis ir Antakalnio bendruomenės pavyzdžiu: labirintas atsirado prie Neries ir sulaukia pastovaus gyventojų dėmesio. Susitikime dalyvavęs tokios idėjos pradininkas ir realus jo sukūrėjas Vaidenis Čiapskis pasidalino galimais labirinto pavidalais. Pirmininkės nuomone, pats laikas būtų išlaisvėjusias erdves apsodinti kitokiomis medžių rūšimis, tinkančiomis augti prie kintančių klimato sąlygų, nes įprastinė mūsų platumose paplitusi ši augmenija tokių pokyčių gali nebeatlaikyti ir išnykti, o į jų sodinimą ir prižiūrėjimą būtų tikslinga įtraukti moksleivius, prisiskiriančius juos globoti. Buvo ir kitokių nuomonių, manant: šią erdvę nereikėtų apželdinti. Gal pakaktų tokiais medžiais ratu apsodinti tik labirintą? Liutaurui Stoškui pasirodė, kad be didesnių išteklių didesniam gyventojų patogumui susisiekti su senąja ir naująja Pilaite ir pasivaikščiojimams reikėtų sutvarkyti esantį taką tarp dviejų tvenkinių. Čia prisimintas Pilaitės vandens malūno atstatytojo ir teritorijos aplinkui jį pertvarkos į žemės ūkio technikos muziejų po atviru dangumi iniciatoriaus archeologo Zenono Baubonio projektas, kuriame jis buvo numatytas tinkamai su apšvietimu sutvarkyti ir galėjęs gyventojų patogumui sujungti tokias atsiskyrusias želdiniais Pilaitės dalis su ant paties piliakalnio įrengiama bendruomenių susibūrimams aikštele, bet jo įgyvendinimą sustabdė 2008 metais kilusi ekonominė krizė. Taigi, būtų pats metas tokį projektą atgaivinti. Aptikta, kad gatvė, posūkyje ties Salotės ežeru, vedančiu per mišką į Karoliniškes, be pavadinimo. Manoma, kad ją tiktų pavadinti iki Antro pasaulinio karo Pilaitės dvarą valdžiusios ir išskirtine filantropine veikla pasižymėjusios gausios sentikių Pimonovų šeimynos vardu arba vieno jos ženkliausių atstovų, pasaulinio garso po sovietinės okupacijos įvykių atsigyvenusio Prancūzijoje mokslininko, išsaugusiojo Lietuvos pilietybę ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo savo didžiulį nekilnojamą turtą Vilniuje pavedusio valdyti jo ir jo žmonos Eugenijos vardu įkurtam Alzheimerio ligos paramos fondui, kuris plėstų tokiems ligoniams infrastruktūrą, jiems ir jų šeimos nariams teiktų tiesioginę medikamentinę ir kitokią pagalbą. Šio fondo veikla su šios šeimynos pristatymu viešinama Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva įkurtoje lentoje prie Pilaitės rekreaciniame miške esančio tako su patogesniais gyventojams pasisėdėti suoliukais ir stovais dviračiams. Susitikimo metu aptartos ir kitos dar neužstatytos teritorijos, kurios iš dalies savaimiškai pačios apsiželdinusios ar šiek tiek Savivaldybės pastangomis apsodintos, tinkamiau apželdintos su Mažosios Lietuvos istorijos įamžinimo simboliais juose, galėtų tapti patraukliomis rekreacijai ir didesniam oro užterštumui mažinti vietomis ir taip spręstų geresnio poilsio ir platesnio susipažinimo su gyvenamosios vietos istorija reikmes. Manoma, kad šiuo metu Bitėnų gatvės pabaigoje, ties besidriekiančia Salotės gatve esanti nedidelė aikštelė, apaugusi medžiais, tiktų joje įrengti atminimo suolelį Bitėnuose gimusiam Mažosios Lietuvos patriarchui Martynui Jankui. Iškiliojo mąstytojo Imanuelio Kanto atminimui jo vardu pavadintos alėjos neužstatytoje erdvėje, kurioje statybų metu susiformavo kalvelė su keletu medžių, ją apjuosus automobiliams statyti korių danga, nes jie čia tankiai statomi, joje pastačius suolelių, įrengus šachmatams ar šaškėmis žaisti lentas, kilnojamąją bibliotekėlę ir iškilųjį filosofą įamžinantį koplytstulpį, kad ir su šia jo ištarme: „Iš tikrųjų jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalų išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita, gražia ir aiškia fonologija…“, taptų patraukli vieta gausėjančiai Pilaitės senjorų grupei rinktis, jų poilsiui, turiningesniam laisvalaikio leidimui su jau esančiu spalvingu Karaliaučiaus krašto architektūrą menančių daugiabučių fonu. Prisiminta ir dvaro laikus siekianti senosios Pilaitės parko įspūdingo dydžio ir dar neblogai išsilaikiusių liepų alėja, kuri šiek tiek sutvarkyta, galėtų būti pavadinta su senosios Pilaitės laikais ir senosios Lietuvos istorija susijusios pirmosios profesionaliosios rašytojos ir tapytojos, lygių teisių gynėjos grafienė Onos Radvilaitės-Mostovkos, parašiusią ją ir dabartinę Pilaitę garsinančią gotikinio žanro apysaką „Pilaitės vaiduoklis“, vardu, juolab, kad jau Zujūnuose, Dvarykščių kaimo teritorijoje, praeitais metais jos vardu pavadinta nedidelė palyginti netoli nuo senosios Pilaitės esanti gatvelė, bet neturi šio, būtent labiausiai su senąją Pilaite besirišančio akcento. Greta pagrindinio dvaro pastato neblogai išsilaikiusi oficina, kuri siejasi su kitos pasaulinio garso lenkų rašytojos Zofijos Nalkovskos vardu. Tad tikslinga būtų atminimo lentą įamžinti ir jos gyvenimo ir kūrybos čia vietą. Abi šios rašytojos įtrauktos į Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo mokyklų literatūros programas. Apie siekimą atgaivinti senuosius dvaro gėlynus su takais yra kalbėjęs archeologas Zenonas Baubonis. Tad jų atgaivinimas taip pat būtų savalaikis. Informacinis centras, kuriame Vilniaus gyventojai galėtų daugiau sužinoti apie rekreacijai ir platesniam šios ir aplinkinių vietovių pažinimui tinkančius objektus, galėtų būti įrengtas priestate, atsiradusiame sovietmečiu prie pagrindinio dvaro pastato, kuris taip pat galėtų tapti ir Pilaitės bendruomenių susitikimų, pasitarimų ir renginių vieta.

Belieka laukti ir kitokių pasvarstymų ne tik iš pilaitiškių, bet ir kitų vilniečių, kaip galėtų būti tvarkomas ir įprasminamas nemažas natūralaus miško plotas, įsiterpęs tarp keleto sostinės daugiabučių, dažnai vadinamų miegamaisiais rajonais, kuriuose esantys kraštotyrinio pobūdžio objektai, rekreacijai kuriama infrastruktūra (pavyzdžiui, Buivydiškių žirgynas), papildomai nutiesus patogius susiekimui dviračių takus, prie jų įrengus sveikatingumo aikšteles, tinkamai tai paviešinant pažintiniais informaciniais stendais, susidarytumėme ne tik aiškesnę ir ilgalaikiškesnę šios ir gretimų rekreacijai tinkančių teritorijų viziją, nenukryptumėme į fragmentiškumą ir siektume geresnio savo ir kaimyninių erdvių panaudojimo šiais tikslais. Tai padėtų išvengti daugeliui gyventojų akis rėžiančio nepatogaus susiekimui rekreacinio ir prasto estetinio skonio eklektiškumo pavyzdžių, kuriuos visos Lietuvos mastu pastebi kraštovaizdžio specialistė Vaiva Deveikienė. Išsamesni ir platesni pasvarstymai, nuomonės pasitarnautų ne tik Pilaitės, Karoliniškių, Lazdynų, bet ir besiplečiančių Zujūnų, Buivydiškių gyvenamųjų kvartalų gyventojams. Liutauras Stoškus priminė: ne tik gyventojų bendruomenės turi teisę teikti valdininkams tokius pasiūlymus, bet ir kiekvienas pilietis, tad visų jūsų pasiūlymai labai laukiami šiuo adresu: pilaites.bendruomene@gmail.com ir FB Iniciatyvi Pilaitė grupėje ar siunčiant atitinkamiems Vilniaus savivaldybės skyriams ir jų atstovams.

Apie Vo „Pilaitės bendruomenė“ tolesnės plėtros dar 2009 metais subrandintą ir paviešintą viziją, galima pasiskaityti čia: http://www.pilaitesbendruomene.lt/vizija.html