Galime pasidžiaugti, kad Pilaitėje Vo „Pilaitės bendruomenės“ pastangomis atsirado vieta, kurioje minint Laisvės gynėjų dieną, yra kur uždegti daugeliui nelengvų istorinių įvykių prisiminimų žvakelę. Tai Prano Petronio koplytstulpis iš ąžuolo skirtas Antano Sakalausko, gyvenusio Įsruties g. Nr.8 name, atminimui. Jis tą naktį atsirado minioje, mėginusioje rankomis ir dainomis sustabdyti Lietuvos televizijos bokšto šturmą rusų okupantų tankais. Jau ketvirti metai, kai jo nebėra tarp mūsų, bet jo aktyvią pilietinę poziciją 1991 metų sausio 13-ąją mums visiems mena koplytstulpis, pro kurį praeiname, jei tenka kirsti Įsruties gatvę. O prie jo degančios žvakelės, uždegamos Laisvės gynėjų dienai pažymėti, primena: kažkada buvome ganėtinai vieningi ir supratingi. Siekėme kažko daugiau nei turime ir žodis „Laisvė“ nebuvo tuščias žodis. Betgi labiau pradžiugintume tuos, kuriems žodis „Laisvė“ vis dar toks pat gyvas ir prasmingas kaip tų 1991-ųjų sausį, jei prisimindami tą laiką, kai ne vienas už jo tapimą kūnu galėjome paaukoti gyvybę, šio mėnesio 13-ąją masiškiau ateitumėme prie šio vietos, pastovėtume, tyla ar žvakelės uždegimu išreikštumėme savo solidarumą su praeitimi. Prisimintumėme, koks prasmingas tada buvo mūsų visų dalyvavimas sprendžiant savo Tėvynės ateitį. To karto masiškas dalyvavimas prie Televizijos bokšto Vilniuje, susikabinus už rankų ir drąsiai skanduojant žodį „Laisvė“, vis tik neturėtų būti nuvertinamas. Ar jis tada nebuvo tarsi svarbiausia mūsų savarankiškos valstybės starto aikštelė, nuo kurios švietėsi prasmingesnis ir džiaugsmingesnis vaikų ir vaikaičių gyvenimas?