Pilaitė rugsėjo 15 d. neteko kūrybingos ir pilietiškos asmenybės, stovėjusios prie liaudies teatro susikūrimo ištakų šiame naujausiame miegamajame sostinės daugiabučių rajone. Dar 2002 metais teatro, kino aktorius ir režisierius, ilgametis Jaunimo teatro aktorius, pilaitiškis Pranas Ferdinandas Jakšys siekė čia įgyvendinti seną savo svajonę – pastatyti muzikinį spektaklį „Žydroji paukštė“ pagal Nobelio premijos laureato Moriso Meterlinko kūrinį. Jame būtų vaidinę ir suaugusieji, ir vaikai iš Pilaitės. Pagrindiniam vaidmeniui buvo nusižiūrėjęs tada dar čia gyvenusią mecosopranu dainuojančią Juditą Leitaitę. Konkurso tokiam muzikiniam spektakliui-misterijai nelaimėjo. Tačiau noras Pilaitėje įsteigti liaudies teatrą neužgeso. Juolab susipažinus su kaimyninių Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“ žmonėmis. Jie labai tiko vaidinti tokiame teatre su savo dainomis. Su šiuo kolektyvu Vo „Pilaitės bendruomenė“ buvo užmezgusi glaudžius ryšius. Repeticijoms trūko tik tinkamų patalpų, ir liaudies teatro reikalai būtų pasistūmėję į priekį. Imponavo šiuolaikiška tada dar ne progimnazijos, o vidurinės Martyno Mažvydo mokyklos aktų salė. Mokykla neskubėjo įsileisti pašalinių žmonių. Joje vyko intensyvi užklasinė veikla. Be to, ir pati mokykla galvojo apie savo teatrą. Ferdinandas Jakšys dairėsi vietos repeticijoms Pilaitėje ir kitur. Būtų tikusi neseniai pastatytų šv. Juozapo parapijos namų salė. Pirmasis šios parapijos klebonas Jonas Ralys, kuriam teko nemenka tokių patalpų pastatymo našta, pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais lankėsi užsienyje. Jį žavėjo kulto pastatai, virtę ir vietos bendruomenių savitarpio pagalbos ir net kultūros židiniais. Nesuspėta susitikti ir pasikalbėti. Tikriausiai, klebonas būtų sutikęs leisti čia repetuoti. Netrukus jis buvo dvasinei tarnystei pašauktas kitur. Nepavykus čia suburti gyventojų vaidinimams, Pilaitėn, kur trukdavo kultūrinių renginių vyresnio amžiaus žmonėms, Ferdinandas Jakšys atlydėjo ne vieną Vilniaus Senjorų teatre režisuotą spektaklį, kuriam vadovavo ir taip pat jame vaidino 1994-2011 metais. Labai dažnai ir pats prabildavo kaip aktorius, skaitovas ir pilietis įvairiuose Pilaitės renginiuose. 2008 metų pabaigoje suvaidino Vincą Kudirką ir bendruomenės aktyvistės Dalios Tarailienės pastangomis pagaliau įsikūrusiame Pilaitės liaudies teatre ir jos režisuotame spektaklyje „Varpo gausmas“.
Daugeliui Ferdinandas Jakšys liks įsimintinas ir kunigų vaidmenyse. O ypač ne tik kunigo, bet ir rašytojo, publicisto, pedagogo, visuomenės veikėjo Vaižganto, kuris, kaip ir jis, buvo gimęs Svėdasuose. Paskutinį kartą Vaižgantą vaidino Pilaitės miške 2019 metais per 17-ąjį jo į.
Jei Mėlynoji paukštė nesuplasnojo prieš 20 metų nei Martyno Mažvydo progimnazijos aktų, nei Pilaitės šv. Juozapo parapijos namų salėse tais 2002-aisiais, tikime, tokia paukštė plačiai sparnais plasnojo rugsėjo 16-ąją, atėjus atsisveikinti su mūzų bendražygiu kurso draugams į šv. Juozapo parapijos namų šarvojimo salę, jiems deklamuojant eiles, dalijantis linksmais prisiminimais, ir rugsėjo 17-ąją, susirinkus Utenos rajono Vyžuonų kapinaitėse Pasaulinės anykštėnų bendrijos nariams, su kuriais jis dažnai susitikdavo šio krašto kultūrai svarbiuose renginiuose, ar keliaujant ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų, kai jį apraudojo guldant į platų giminės kapą.
Liūdėti liko ilgo bendro gyvenimo draugė gydytoja anesteziologė reanimatologė Marija Rožė iki pat paskutinės gyvenimo minutės buvusi šalia, dukra teatro režisierė Eglė Jakšytė-Ramanauskienė, sesuo Žaneta Jakšytė-Kibickienė pedagogė romanistėir visi, kuriems teko prie Ferdinando Jakšio talentų prisiliesti, ar buvo apdovanoti galimybe gyvai bendrauti ir bendradarbiauti.
Liūdime ir mes iš Pilaitės bendruomenės. Šviesių dausų, šiltos viską apimančios Kūrėjo šviesos, MIELAS FERDINANDAI, iškeliavus į mūsų visų bendrą tėvynę – Amžinybę!