Algirdas Vaseris – pilaitiškis, žurnalistas, prozaikas ir poetas, daugelio Pilaitės poezijos pavasarių dalyvis ir jiems skirtų leidinių bendraautorius. Gyveniman palydėti 5 romanai, 1 apsakymų ir 2 poezijos knygos: „Vakarinio dangaus pakrašty“, „Pakeliui į Mosėdį“. Jo eilių galima aptikti solidžiuose literatūros laikraščiuose ir žurnaluose. Eilėraščių pakaktų dar ne vienai knygai.

Skriauda

Nuotraukoje prie Angaros,

Kur jaunystė pragaišo,

Nematyt lino žydinčio –

Likusi tik kančia:

Atvežė, girion išgrūdo,

Ir kukuok kaip išmanai.

Kaip nuo speigo,

Nuo bado tu ginsies?

Dar jaunystės bus gaila:

Nuotykis ji,

Vienintelis toks gyvenime,

Bet tremties akmenimis

Prislėgtas svetimoj linmarkoj,

Kai dar nežydėta.

Line, lineli! Kodėl

Apie tave daina pro ašaras

Ir kuždomis?

Ne šitaip dainavom kadaise.

Svajonių mergaite,

Bernužėli šaunus,

Ar jaunystė Angara beparplauks?

Dilgsi, taip dilgsi krūtinėj...

Meno vertintojai

Modernistų drobėse klimpstu

Apkartinta širdimi:

Spalvos mirga, raivosi,

Paslapčių neišduoda,

Gal jų nė neturi.

Kitas toks piligrimas,

Tarsi Atlantidą radęs,

Atkreipti akis ragina

Į Kuindžio mėnesieną –

Užsižiūrėjęs nustebsi, pripažinsi:

Šnabždesių laikmeti,

Koks tu mielas!

Tikrai, žemiškas grožis

Užvaldė bematant

Ir neužtarnauto dangiško

Nebenorėjau kol kas.

Lyg sidabru pamiglota, sidabru.

Tamsiuoju metų laiku

Įsikniaubė diena skreitan debesų,

Lyg upė irstančios kalvos atšlaitėn.

To vaizdo emocijų įkrautas tebesu,

Lašų gaiva ką tiktai žemę laistė.

Svajonės kur skubate? Poilsiui susėdus,

Vaivorykštės tyloje atsigaukit.

Lai pamiršta bus, kas šerpetom nusėdo,

Aprims ir nevertai užgautas.

Prieš audrą gamta nuščiūva,

Pavargę paukščiai prikimsta,

Net ąžuolas, trijų žmogaus apimčių,

Įveiktas bus šykštoko savo likimo. 

Emigrantė dainų šventėje

Tauta trispalvėm

Sutekėjo į Kalnų parko terasas

Pašlovinti buvusių, esamų genčių grožio

Dainomis ir šokiais.

Ilgesio neištvėrusi,

Pribuvau iš tolybių toliausių,

Su persėdimais, nemiegota naktim.

Čia primirštą lobį aptikusi jaučiuos –

Trūksta žodžių. Tai yra,

Jei norite, džiugesys,

Dar nuostaba, dar kažkas tokio,

Netgi švento, ateinančio

Iš anapus:

ten protėviai,

ten svajonės –

Ir aš tebesu jūsų.

Bendrystės katarsis raibuliais

Lyg vanduo Velykų rytą:

Tikėjausi, kad bus gražu,

Bet kad šitaip –

Akvarele tu mano! 

Keliautojai...

Įstrigau nakvynei

Medžio šaktarpyje. Nebrangu

Ir pernelyg gerai, nes

Mentalinis mano kūnas

Spėja bastytis su vaizduote:

Štai Geirangerio fiordo

Debesiūkščiai valiūkauja,

Antai Reino krioklio

Vaivorykštinė murgla plūkauja,

O Kotoro grindinio akmenys

Dar šilti mano pėdom

Pačiam vidurnakty.

Niekais džiaugies ir tu? Ir šildo

Tokia minčių žarija negęstanti? 

Nepatartina – apturėsi kada gėdą.

Šaipytis šitaip gali iš savęs?

Kur tu negalėsi...

Dvasinio atgimimo sunkmetis

Pergales prijaukiname sunkiai,

Nesėkmės noriai sugaunamos leidžiasi,

Betgi mes ne paskutiniai slunkiai –

Klajoklės mano vasaros, žiūriu, bepareinančios.

Išvargus okupacijos laiką,

Nedaug kas liko sausrų nenualinta,

Iš naujo ryžomės laisvei:

Kelk ir mane, sūkury spiralini.

Pasaulį stebinsim pasiaukojimu,

Ir kilsim iš dvasinio skurdo.

Dangaus pagalba melstoji,

Viltis žadėtoji, kur tu?