Pasitikus XV-ąji poezijos pavasarį Pilaitėje – moksleivio Edmundo MEDUNECKIO pavasarinės eilės

Pavasario spalvos

Žalsvos samanos miške,

Šviečia, džiugina mane!

Žvelgiu į jas – matau save:

Laimingą, šviesų žemės vaiką

Violetiniai žiedai visur,

Jie žvelgia į mane ir sako:

– Tu mus jau taip senai matei,

Ar pasiilgai mūsų, vaike?

O jų tas grožis begalinis,

Mane užčiaupė amžinybei...

Tad aš joms nieko nesakiau,

Ir bėgau miško gilumon!

Visu mišku atsigrožėjęs,

Žvelgiau į dangų ir stebėjaus,

Saulutė tobula danguj kabėjo,

Ji liepė bėgt namo ir apkabinti tėvus...