Jaunius Mirnabalis – prie Kernavės kuriantis profesionalus dailininkas eiliuoja nuo jaunystės. Eilės publikuotos laikraščiuose „Šiaurės Atėnai“, „Širvintų kraštas“, žurnale „Kariūnas“, atsiminimų knygoje. Netolimoje ateityje turėtų pasirodyti jo paties akvarelėmis iliustruota poezijos knyga „Einu spalvų eiliuotais raštais“. Šis XV-asis jubiliejinis pilaitiško poezijos pavasario leidinys iliustruotas jo pirmą kartą viešą gyvenimą pradedančiomis akvarelėmis.
Labà diena
Šviesi diena
Ant žemės
Guli užtiestà.
žmogus
ribotas
be ribų
pasaulio
dėsniai
sielai
nepatinka
ji nori
skristi
iš tiesų
ropoti jai
visai
netinka.
Žvilgsniu apkabinu
Ir nepaleidžiu,
Kad liktų amžinai sava
Trumpam atklydusi spalva – O, Lietuva.
Tiesa lėta,
Tik melas greitas
Ir nešuoliuoju ant jo raitas,
Kad nesutrypčiau akmenėlio.
Nuo seno žemėj čia gulėjo,
Pasauly Lietuva maža,
Ant kelio kryžiaus pamesta.
Gali ją pulti, gal pastumti,
Savus namus įkurti ?
Deja, tokia jau Lietuva,
Kaip akmenėlis ji kieta.
Jei įsidėsi į kišenę,
Užsiliepsnos visa liemenė.
Laimingas būčiau
Bet
KITI
KITI
Lig šiolei
Laukia
Ir aš esu
Tarp tų
KITI
Kur mes VISI neatskleisti
Ištroškę
Amžinosios MEILĖS žodžių.
Ar sninga, ar lyja,
Ar gaubia rūkai,
Išmintis keliauja nuo tolių.
Iš platybių erdvių,
Nuo kalnų aukštumų
Aidas mintį kartoja.
Kaip kalvio kalta
Geležis raudona,
Išmintis degina protą.
Užlieja jausmai
Čirškia jie ir purslai
'Nuo karščio garuoja.
Nuo laikų tolimų
Atminties užmirštų
Išmintis kelią įveikia.
Kuo būtum, žmogau,
Ar šokėjas, tu,
Ar artojas?
Išmintis trokšdama,
Aplankyti tave,
Įveikia baisiausius pavojus.
Tiktai juokdarys,
Pašaipūnas žioplys,
Išmintį verčia iš kojų.
Nutyla jinai,
Kai kvatoja kvailiai,
Pasaulį daro bepročiu.
Šoka šokį liūdni Išmintie tu kantri,
Juokdarių plepalai Palaukti gali,
Pakelės griovy jie nakvoja. Leisk kvailiot ir kvatoti.
Išlekia žodis –
Ir akmeniu trenkiasi...
„Aš noriu“ – tašomas akmuo,
O tavo „noras“ – kūjis.
Ir nieks nežino,
Kas čia bus.
Ar skulptūra,
Ar šiukšlių krūva...
Paslapties neprisijaukinu,
Ji vis per žingsnį nuo manęs.
Aš apie prasmę vis galvoju,
Kodėl kaip kirminas ropoju,
Kodėl keliuos ir stoviu vėl ant kojų?
Kaip sudėtinga susivokti savyje,
O paslaptis ir manyje, ir tavyje.
Didžiausia koncentracija žmoguj –
Minčių, prasmių ir paslapčių.
Štai pilna žemėje uodų,
Skausmingai gelia net saldu,
Kam, Dieve, Tu paleidai tiek vabzdžių,
Net jie – pilniausi paslapčių.
Gal mano kraujas reikalingas juos maitinti,
Gal kito maisto paieškoti tingi?
O vėjai siaučia, neša toliais mintį,
Gal ji – ta pramotė uodų?
Kandžių piktų minčių kandimą aš jaučiu.
Ir baimė. Šitiek paslapčių.
Kasdien keliuos, kasdien einu,
Vingiuotu paslapties keliu.
Kas turi duotą
Meilės kraitį
Svajonė turi
Du sparnus
Po pievą aš lakioju
Kaip drugelis
Lankau gėles
Ir oras nuostabus
Staiga sustoju –
Aš žmogus
Ir turiu viską
Net sparnus.
Nuovargis ir liūdesys – seni bičiuliai,
Dejuot priverčia net mėnulį.