Jurga Valerija JURGULIENĖ – nebe vieno Pilaitės poezijos pavasariui skirto leidinio bendraautorė. Ji pati taip prisistato: „Esu vanduo /arba banga, /kada pakyla vėjas... /esu beviltiškas ruduo, pavasarį įsimylėjęs... /esu ugnis ir juodas židinys, /kada tamsi naktis už lango, /esu maža, maža vinis beribėje visatoje /Kūrėjo rankoje..“. Jai: „Medžiai – tai žmonės, nutildę savyje triukšmą ir nebijantys sudegti, kad sušildytų garsiai kalbančius..“.
Kaip prakalbinti tylą...
ji aplanko tarytum kaimynė,
kuri užsuka tarsi per klaidą,
atsinešus pyrago naminio,
papudravusi vystantį veidą...
ir atėjusi klausia kaip oras,
ar ruduo jau pabeldė į sieną
ar kaimynas iš antro, tas storas
vis dar šypsos nuleidęs blakstienas...
ji ateina ir šneka virtuvėj
lyg nebuvus čia šimtmetį ilgą,
išsitraukus mane iš slėptuvės
ir manęs labai pasiilgus...
aš prakalbinti jos vis nemoku
ir jinai paslaptingai nutyla,
vėl jaučiuosi tarytum pirmokė,
kai prakalbint bandau savo tylą...
ji nesako kodėl vėl užsuko
ir ką vėl pasakyti norėjo,
tik skarelė iš mėlyno rūko
jai nueinant vėl plaikstos be vėjo...
Delnas
Visa visata ant tavo delno,
sapnas nutolsta jūroj lyg laivas,
debesys žvelgia nuo mėlyno kalno –
tu toks mažytis šviesos pakeleivis...
Sukasi laikas, gegutė kukuoja,
pavasaris eina, dainuodamas tyliai,
iš karuselių vaikystė pamoja
ir širdyje pradingsta nebyliai...
Visa visata ant delno be grimo –
žvaigždės, planetos, žemuogės, mintys,
šviesos pakeleivis šią naktį nurimo –
pasaulis delnuose vėl ima dalintis...
...esu aš vanduo –
manyje vandenynas ir jūra,
upė ir lietūs,
prūdas, kuris už klojimo,
pelkės akivaras keistai nemylėtas
ir ašara Dievo nurimus...
...aš žemė esu –
manyje ugnikalnio lava ir grumstas,
kalno viršūnė virš debesų,
akmuo ir dirvožemis drumstas...
...ir meilė yra –
šalia ir many –
lyg rytas, lyg duona, lyg rūkas –
Visatos liepsna amžinojoj ugny
ir aitvaras vėjy nutrūkęs...
Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017