Atleisk!
Kas tau nutiko, gimtas mieste?
Negali būti, kad čia – tu...
Kas drįso tavo veidą liesti
Palikęs tiek skaudžių žaizdų?
Jau krito „Žalgiris“ – be mūšio,
Pasidavė jau „Lietuva“,
Verkiuose verkia senos pušys,
Nugremžta Užupy kalva...
Kur dardam mes, pametę vėžes
Tartum vaiduoklių traukiny?
Tik atsispindi stiklo dėžės
Neries svajoklės vandeny.
Vis ilgesni juodi šešėliai
Virš tavo saulėtų kiemų
Ir blaškos aklos senos vėlės,
Nerasdamos savų namų.
Mes, Vilniau, tau neturim laiko,
Mes tapome menki ir smulkūs.
Mes uodžiame asfalto tvaiką
Ir ryjame statybų dulkes.
Išniekintas tu ir apviltas,
Lyg sumuštas kur pavartėj.
Tik inkščia Geležinis Vilkas
Tamsiausioj sąžinės kertėj...
Tu mums atleisk, matyt, taip lemta.
Ir sapnas jo, ir jo legenda
Ne mūsų. Ir ne apie mus.
Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017