Pilaitiškė Oneta Lunskaja – kuria prozą ir eiles. Nemaža jos eilių publikuota Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose. Labai dažnai jos eilėraščiai rezonuoja su tokių renginių credo.
Te niekuomet nesibaigia pavasariai širdy,
Pašaukia prie savęs ir žodžiais pamaitina.
Ir liksi jaunas ir gražus lemty –
Didžioji Močia savo vaiką apkabina.
Paglosto galvą, – užburia akis.
Širdim į dangų baltą pakylėja,
Pasimeldžia suklupus prieš tave –
Apglobia marška audžiamą iš vėjų,
Ir margas tu nuo rytmečio aušros
Gimdai savam kūnely margo džiaugsmo sielą,
Nelauki paskutinės valandos:
Gyvenimas ne vargeta, – toks mielas
Suspaudžia delnuose ir pienės pūkeliu
Paleidžia palekiot po laimės pievą,
Ten tūkstančiai tokių kaip tu
Patyrusių Visatos didžią gėlą
Per visą dieną posmais skraidžioja būriu
Ir rašo: „Aš gyvenimą myliu“.
O aš stovėdama tylos kamputy
Susimąstau taipogi apie savo būtį – pasižadu:
„Iš tylėjimo dulkių supilsiu piliakalnį,
Įsmeigsiu vėliavas nemirštančių genčių.
Atnešiu duonos ir midaus pripilsiu, –
Prašnekinsiu tyla ir niekada nemirsiu...
Kartosiu: „Aš gyvenimą taip pat myliu“.
-------------------------
Sakysi: „Šventės pasibaigia
Ir metas grįžti į namus,
Vėl laikas prisiminti vynuoginę sraigę:
Palenkus kaklą, įstvert noragą,
Žiūrėt į žemę, arinėt laukus“.
Nepatikėsi – iškylavimas patinka:
Matuojuosi aš rūbus debesų,
Mane jie lietumi gaiviu sutinka;
Ledais pasidžiaugia, kad toks esu.
O saulės rezginiai juos išdžiovina,
Vaivorykštėm paglosto mylimo ranka
Ir pirmą gėlę nuskina miglos šaka,
O aš vis pažadus dalinu
Ir už kitus eilėm kalbu:
„Iš tylėjimo dulkių piliakalnį supilsiu,
Įsmeigsiu vėliavas nemirštančių genčių.
Atnešiu duonos ir midaus pripilsiu –
Prašnekinsiu tyla ir niekada nemirsiu...
Kartosiu:„Aš gyvenimą taip pat myliu..“.
Daugiau eilių čia: Poezijos pavasaris 2017