Tikriausia, ne vienam pavasarinis grožis veria ne tik akį, bet ir kirbina sielą. Vietoje nenustygsta ir lakštingalos. Jos ruošiasi 13-ąjį kartą sulėkti į neiškirstą Pilaitės mišką, nutupti ant žiedais apsibėrusių medžių šakų ir trelinti ir trelinti apie viską. Šis jų suskridimas bus neeilinis. Netrukus šiose Naujienose turėtų pasirodyti skelbimas apie ką iš tikrųjų jis bus. Nepamirškite čia skelbimo pasidairyti!Taigi, šis poezijos pavasaris Pilaitėje bus skirtas Lietuvos Lakštingalų Lakštingalai Salomėjai Neriai (1904-1945). Vadinsis „Lakštingala negali nečiulbėti“. Tiesa, tokiam pavasariniam šių paukštyčių susilėkimui nebus išleistas jų skambiųjų trelių rinkinys, kaip tai daryta pradedant 2004-aisiais. Pasistengta praeitais metais advento vakaronei vietinės ir kaimyninės reikšmės lakštingalėlių treles suguldyti į rinkinį tinkantį visiems metų laikams. Jis pavadintas „Donelaičio „Metai“ sukasi ratu “. Jei dar jo nevartėte, tai jis papildytas lakštingalėlių atvaizdais ir jų trelių garso įrašais jau prieinamas virtualioje erdvėje. Na, o aš, Nežinomas Pilaitės giesmininkas, regis, esu labai nekantrus. Visa savaitę anksčiau pradedu trelinti. Šį kartą mano trelės skirtos Salomėjai Neriai. Pasiklausykite kokios tos mano trelės:


Lakštingala negali nečiulbėti
Sukrovė jau žiedus laukai.
Ugnim tyra veidai nusėti
Ir laksto pievose vaikai.
Lakštingala negali nečiulbėti –
Širdy dangus atsiveria našta,
Veidai gyvenimo vargais sulieti,
Išdygę usnys – karo pranašai.
Einu tolyn, kad nieko nematyčiau.
Užmerktos akys sugula delnuos.
Norėjau jums saulėtekį pavyti,
Dabar saulėlydį nešu skausmuos.
Išlijo bėdos ir ledais pasruvo,
Lakštingala čiulbėjo verkdama.
Norėjau jos paklausti:
Ar čia sapnas buvo?
Ar mano žemė verkė kruvina?
Lakštingala tylėjo – nečiulbėjo
Nuleidus į šakas akis.
Ji buvo viskas, būti kuo galėjo –
Tokia plačioji Dainės atmintis:
Sugulusi sparnais ant išversto kamieno
Skaičiuoja bitėm sodžių žvaigždutes.
Ar buvo čia tiktai šilkai purienų,
Užkloję miegui džiaugsmo akutes?
Vėl lakso žmonės – išbaidytos bitės.
Medus išbėgęs iš kvapnių korių.
Vėl stoviu vienas aš rugių rasa sulytas,
Stebiu pasaulį: bunda Naujas rytas.
Lakštingala negali nečiulbėti –
Trėlių tavam gyvenimui nelieti,
Jai noris tavo sielą pakylėti
Aukščiau nei pats gali žiūrėti –
Tokia tikrų lakštingalų dalia.
Lakštingala negali nečiulbėti –
Trelė gyvenimui skirta.
Išdygsta žuvys – upės nepražuvę,
Nežuvęs ir žmogus iš Lietuvos!
Padovanojo Dievas skambųjį liežuvį –
Toks ilgas jis be žodžių pabaigos.