Nebe pirmą ankstyvą rudenį Pilaitėje vyksta festivalis „Ne-miegantys rajonai“. Tai šventė dalyje sostinės rajonų su pakankamai turininga edukacine programa ir ženkliu ekologinio gyvenimo būdo skatinimu. Rugsėjo 14-ąją, šeštadienio pavakary, prie VšĮ Kūrybinių dirbtuvių „Beepart“ rinkosi pilaitiškiai. Iš karto Etno dirbtuvėlių stalas po palapine buvo gausiai apsėstas mažųjų šventės dalyvių. Čia vaikučiai buvo mokomi, kaip atlikusias spalvingas pakuotes paversti žaismingais suvenyrais namams, ar net pasidaryti žaisliukų. Prie jų buvo galima pamatyti ne vieno ekologinio projekto, skatinančio racionaliai panaudoti buitines atliekas, iniciatorę tiek pačioje Pilaitėje, sostinėje ir Lietuvoje, o dabar parlamentarę Virginiją Vingrienę, besigrožiančią iš jų sukurtais ir akį maloninančiais dirbiniais. Tuo tarpu po Pilaitę buvo vedžiojamas nemažas su jos istoriniais reliktais ir dabarties ženklais susipažinti gyvai panorusių žingeidžių pilaitiškių būrys net kelių knygų apie sostinę autoriaus ir ekskursijų po atkampiausias jos vietas gido Alberto Kazlausko (). Galutinis tokio edukacinio pasivaikščiojimo taškas — paslėpto lobio Senojoje Pilaitėje suradimas. Netrukus istorines Pilaitės raidos peripetijas pristatė taip pat kelių knygų apie sostinę autoriaus, praeityje ekonomisto, o šiuo metu jau istoriko ir publicisto Dariaus Pocevičiaus paskaita, kurioje labai nesigilinta į senąją jos praeitį, daugiau dėmesio skirta Pilaitei, kaip naujausiam sostinės daugiabučių rajonui, pradedant nuo jos idėjų užuomazgų brandžiame sovietizme iki šių dienų, siekiant iš pradžių čia pastatyti daugiabučių kvartalą, gyventojų skaičiumi (apie 150 tūkstančių) prilygstantį tuometiniams Šiauliams (;; ). Po paskaitos buvo galima išsakyti pastabas, patikslinti autorių ar pasidalinti savo mintimis. Lektoriaus pasiteirauta, kodėl Pilaitę garsinanti senosios Lietuvos pirmos profesionalios gotikos žanro rašytojos Onos Radvilaitės Mostovskos kūrinys „Strach w Zameczku“ išverstas ne kaip „Pilaitės vaiduoklis“, o kaip „Siaubas Pilaitėje“? Atsakyta: „Pavadinimai verčiami laisvai“. Iš auditorijos patikslinta, jog paskaitoje projektoriuje parodytas grafienės Onos Radvilaitės Mostovkos portretas (austrų dailininkas J. M. Grassi), išties ne rašytojos, o jos vyro giminaitės tokia pat pavarde. Paviešinta: ši informacija suklaidino ir Vo „Pilaitės bendruomenę“, po kurios stogu veikiantis Liaudies teatras 2013 metų pabaigoje visiems pilaitiškiams Kalėdinėje vakaronėje parodė spektaklį apie jos gyvenimą „Trys didieji norai“ (spektaklis prieinamas internetinėje erdvėje: ), o ta proga išleistame lankstinuke, siekiant paskleisti šios rašytojos mažai išlikusius atvaizdus, tokį atvaizdą taip pat su ja susiejo. Vėliau sužinojus, kad toks atvaizdas, patalpintas jos naujai perleidžiamas knygas populiarinančiame tinklaraštyje nusižengia tiesai (http://www.chmuraczytania.pl/showbook.php?id=39 ), rašyta jo sudarytojams šią klaidinančią informaciją pašalinti, bet iki šiol į tai neatsižvelgta. Tame pačiame lankstinuke buvo publikuota jau šviesios atminties dailininko iš Baltarusijos Viktoro Markaveco (Biktar Markaveц) sename leidinyje aptiktos nespalvotos grafienės Onos Radvilaitės Mostovskos portreto kopijos rekonstrukcija spalvotai. (Beje, praeitų metų rudenį, Dvarykščių kaime (Zujūnų seniūnija), sankirtoje su Pilaite, atsirado Onos Radvilaitės Mostovskos gatvė). Darius Pocevičius buvo nepatenkintas, kad Pilaitės gatvės siejamos su Mažąja Lietuva, pabrėžiant, kad taip iš gyvenimo išstumiami autentiški lenkiški vietovardžiai. Anot jo, tai į Vilnių iš Kauno persikėlusių profesorių lituanistų pastangų atlietuvinti lenkiškus pavadinimus ne visiškai tiksliai, o labiau pagal lietuvišką skambesį, rezultatas. Lektoriui priminta: iniciatyva Pilaitę susieti su Mažosios Lietuvos istorijos palikimu priklauso ženkliems mažalietuvių istorijos tyrėjams Vytautui Šilui ir jau šviesios atminties profesorei Pertonėlei Žostautautei. Tuo metu lietuvybė ir jos reliktų išsaugojimas buvo aktualus, juolab, kad Kaliningrado srityje jie pervardinti rusiškai, tad jų fiksavimas čia pasirodė tinkamas, kaip ir šios teritorijos senieji pavadinimai. Į paskaitą atėjusiems pilaitiškiams patiko, kad jų gyvenamoji vieta siejama su Mažąja Lietuva: jos autentiškais vietovardžiais ir jos ženklių veikėjų vardais. Dėl ypač žvarbaus vėjo festivalį vainikuojančiai pusantros valandos režisierės Marijos Kavtaradzės dramos „Išgyventi vasarą“ trunkančiai peržiūrai, nežiūrint, jog buvo galima įsisupti į šilumai palaikyti dalinamas antklodes, pasiryžo ne visi.