Jonas Švoba
Atrodo, dar vakar kalbėta apie politinius įvykius, straipsnius, bendruomenės reikalus, pagaliau apie kaimyninius santykius, o šiandien jo jau nebėra. Po sunkios ir ilgos ligos anapilin iškeliavo šviesi, kilni asmenybė, ilgametis „Valstiečių“ laikraščio redaktorius, Jonas Švoba.
Nuo 1992 metų Jonas Švoba tapo vyriausiuoju „Valstiečių“ laikraščio redaktoriumi ir juo dirbo 15 metų. Apie redakcijos sėkmes ir nesėkmes, sunkų darbą, tikėjimą tuo ką darai ir žurnalistų prisiminimais dalinasi Rūta Klišytė straipsnyje „Vyriausiasis redaktorius visiems laikams“. Atlaikęs didelį krūvį darbe, itin rūpinęsis savo šeima, socialiai remtinais žmonėmis, neįgaliaisiais, Jonas Švoba neliko abejingas, kai sužinojo, kad rengiamasi iškirsti didelį plotą Pilaitės miško. Tuo metu jis gyveno Pilaitėje ir buvo mano kaimynas. Po patirto šoko, sužinojus apie rengiamus planus iškirsti mišką ir įrengti golfo aikštyną, nelabai žinojome ką daryti ir ko griebtis. Susiorganizavus pirmas protesto akcijas, kreipiausi pagalbos į savo kaimyną. Mes buvome paremti ne tik materialiai, bet jo prašymu, „Valstiečių“ laikraščio dailininkas, spėju, Rimantas Dovydėnas, nupiešė puikius plakatus.
Pilaitės bendruomenės internetiniame puslapyje Jonas Švoba yra įrašytas prie įžymiausių Vilniaus miesto Pilaitės rajono žmonių.
Jonas Švoba labai patraukliai bendraudavo. Jis niekada neprimetė savo nuomonės, tačiau dėl pagrindinių principų niekada nenusileisdavo. Tai buvo žmogus, giliai jaučiantis pamatines vertybes ir nuo jų nenukrypstąs nei per žingsnį. Tačiau mėgo labai subtiliai pasišaipyti. Kai mano kaimynas pradėdavo mane labai girti, visada suklusdavau ir tik įsiklausius, permąsčius, suprasdavau, kad sėkmingai buvau pašiepta. Visada buvau mokoma neslapukauti ir ko nors siekiant, elgtis garbingai. Vieną kartą prisireikus diktofono, Jono buvau perspėta, kad įrašinėčiau tik perspėjus savo pašnekovą, o ne iš po skverno.
Kas gi lieka žmogui palikus žemiškuosius rūpesčius, darbus ir džiaugsmus. Viskas kažkur susigeria ir nusėda. Tačiau tai nereiškia, kad viskas išnyksta. Visi darbai, žodžiai, mintys apsigyvena kiekvieno bendravusio širdyje. Ateina momentas ir iškeliavęs žmogus atsiranda daug arčiau negu buvęs tarp mūsų, gyvųjų. Tikiu, kad Jonas Švoba bus su visais, kuriems yra ką nors svarbaus pasakęs, padėjęs varguose, pasikalbėjęs ar tiesiog nusišypsojęs.
Janina Gadliauskienė