„Szopka Wilenska“ – Vilniuje prieškariu universiteto dailės studentai susitelkę į Šėpos (Spintos) teatrą Kalėdų laikotarpiu iki 1938-ųjų rodė politinį gyvenimą pajuokiančius lėlių vaidinimus. Panašus teatras atgimė 1989-ųjų pabaigoje kaip kerštas Sovietinio rėžimo uoliems gynėjams, sutrukdžiusiems pasekti Estijos pavyzdžiu priimant pataisas savo šalies įstatymų viršenybei prieš Tarybų Sąjungos. Tuometinės konservatorijos aktorinio meistriškumo 1-ojo kurso studentai: Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Audrius Nakas, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Vygandas Telksnys, Remigijus Bilinskas (Benas), Džiugas Siaurusaitis ir prie jų prisijungę jaunieji dailininkai: Vega Vaičiūnaitė, Audronė Brazauskaitė, Dalia Klimavičiūtė, Šarūnas Leonavičius, Alius Šalkauskas, Ligita Skukauskaitė (kai kurie jų pilaitiškiai), kuriant scenarijus Liudvikui Jakimavičiui ir Vytautui V. Landsbergiui, muziką rašant kompozitoriui Šarūnui Nakui, su garsiuoju teatro režsieriumi, kuris tada buvo 1-ojo kurso studentu Gintaru Varnu priešakyje, ėmėsi intensyvios kolektyvinės dramaturgijos Teatro sąjungos pastate, kuriame glaudėsi ir Sajūdžio būstinė (Gedimino g. Nr. 1). Čia gimę vaidinimai-serialai: „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“, kai „Šėpos“ viršutinėse lentynose karikatūriniai Stalino, Lenino, Hitlerio, Dzeržinskio, Gorbačiovo personažai-lėlės rungėsi su apačioje atgimstančios Lietuvos veikėjais-lėlėmis: Landsbergiu, Brazausku, Prunskiene, Šepečiu, Juozaičiu ir kitais, akylai juos stebint Angelui ir Giltinei, sulaukdavo išskirtinio pačios įvairiausios publikos dėmesio. Vaidinimai rodyti ne tik sostinėje, bet ir kitose Lietuvos vietose, nevengiant išstojimo gatvėse. Keliauta Estijon, Rusijon, vykta į lietuvių bendruomenes JAV, Kanadoje, apsilankyta Norvegijoje. Sąjūdžiui įveikus stiprų tolitarinį priešą, išstojus iš Tarybų Sąjungos ir paskelbus 1990-ųjų Kovo 11-osios Aktą, „Šėpos“ politiniai veikėjai persikėlė į Baltijos televiziją – . Teatro direktoriumi tapo Stanislovas Jakimavičius. Prie scenografijos ir lėlių kūrimo prisidėjo jau šviesios atminties prie Kernavės gyvenęs, sovietmečiu Leningrade (dabartinis Sankt-Peterburgas) dizainą studijavęs Arvydas Jankauskas. Televizinis „Šėpos“ teatras dėl lėšų stokos, neatmetant versijos: ir dėl per ženkliai šaržuojamų jau Nepriklausomos Lietuvos politikų, užsidarė. Bet politikų špilkavimas televizijoje nedingo. Tokios vaidybos solidesniu pavyzdžiu laikytinos „Dvyračio žinios“ su lėlėmis-peliukais: Mauzeriu ir Sūrskiu – politikos apžvalgininkais.
Vasario 13 d. LMTA muziejus pakvietė susitikimui su „Šėpos“ teatro kūrėjais pasiklausyti linksmos pilietinio pasipriešinimo menu istorijos iš pačių jos kūrėjų lūpų, renginį vedant teatro kritikei Rūtai Oginskaitei, istorijos (visas vaizdo įrašas čia: ; ; ).
-----------------------------------
Tenka apgailestauti: sergamumo koronavirusu mastai sujaukė planus ir Pilaitėje Kovo 11-osios 30-metį pažymėti su jos moksleivių visai bendruomenei skirtu koncertu. Lieka viltis, kad jis bus parodytas gegužės15 d. minint Lietuvos Steigiamojo Seimo 100-metį. Pilaitiškiams, gyvenusiems su stipriais Sąjūdžio vėjais, ramsčiusiems sauskimšas „Šėpo“ teatro vaidinimams patikėtosTeatro sąjungos salės sienas, lieka galimybė leistis į to meto prisiminimus, kai kartu įveikinėta tolitarinio rėžimo baimė ir kiekvienas laisvesnės kūrybos gurkšnis buvo nuryjamas kaip saldžiausias siekio tapti laisvais ir nepriklausomais savo gimtosios žemės žmonėmis nektaras.