Pilaitę retsykiais aplanko patys aukščiausi jų teritorijos valdžios žmonės. Rugpjūčio 27 d. pilaitiškiai, kuriems rūpi gyvenimo kokybė jų gyvenamojoje vietoje, buvo kviečiami į Pilaitės gimnaziją susitikti su Vilniaus miesto vyriausiąja architekte Laura Kairiene ir jai talkinančia savivaldybės komanda. Buvo pristatyti 2025 metais atlikto Vilniaus seniūnijų tapatybės tyrimo rezultatai. Paaiškėjo: Pilaitė – tarsi miestas mieste. Pagal kai kuriuos rodiklius ji prilygsta tokiems miestams kaip Marijampolė ar Mažeikiai. Pažymėta, kad tai ženkliai urbanizuojama vietovė pagal gyventojų amžių palyginti jauna. Tai džiugina. Tačiau norima, kad čia būtų vykdoma darni urbanistinė plėtra. Į susitikimą atėję pilaitiškiai, tarp kurių buvo dalis seniūnaičių, seniūnas ir visuomenininkai, neturėjo kada tuščiažodžiauti. Po tyrimų pristatymo atstovai iš devynių Pilaitės seniūnaitijų buvo pakviesti susėsti prie atskirų stalų ir padiskutuoti apie kasdienį gyvenimą savo rajone, talkinant čia atvykusiems moderatoriams. Siekta išsiaiškinti, kokios vietos yra svarbiausios, kokių pokyčių labiausiai reikia, kokias vertybes norima išsaugoti ir kokią Pilaitę vertėtų kurti ateičiai. Pilaitiškių pastebėjimai naudingi įgyvendinant strateginį Vilniaus miesto tikslą – kurti policentrinį miestą ir stiprias, socioekonomiškai gyvybingas seniūnijas. Diskutuojant ieškota didžiausią potencialą turinčių viešųjų erdvių, vietos centrų ir kitų svarbių seniūnijos vietų. Po valandos aktyvaus darbo siūlant, ko dar reikėtų, kad ir šiame miegamajame rajone gyvenimas pagerėtų, išsikristalizavo ne vienas įdomus ir savalaikis galimybių pamatymas, jau realizuojamų pasirinkimų patobulinimas ar papildymas. (Tai galima išgirsti žemiau pateiktuose vaizdo įrašuose pagal seniūnaitijas). Beje, NVO „Pilaitės bendruomenė“ dar prieš mėnesį Vilniaus miesto vyriausiosios architektės patarėjos Beatričės Umbrasaitės prašymu parengė išsamų raštą, kokios svarbiausios problemos neramina pilaitiškius po jų langais ar šiek tiek toliau. Tarp jų ir per 20 brandžių medžių Įsruties gatvėje, už Martyno Mažvydo progimnazijos kiemo tvoros. Jie prieš 20 metų buvo perkelti iš Konstitucijos prospekto, atlaisvinant vietą „Swedbank“ pirmtako (tuomet – „Hansa“ pavadinimu) statybai, o prie jų įrengtas šaligatvis tapo labai patrauklus augintiniams išvedžioti. Tačiau prieš trejetą metų pastebėta: iš ten perkelti ir nemažai kainavę medžiai nuo kamienų pradžios yra ženkliai pažeisti šunų šlapimo, kai kurie jau nudžiūvę, o likusių laukia panašus likimas. Kreiptasi ne kartą į savivaldybę, raginant ieškoti priemonių tinkamai jų apsaugai ir rasti kompromisinį sprendimą, tenkinantį tiek žaliųjų rekreacinių zonų, tiek šunų mylėtojų poreikius. Atsakymas iš savivaldybės nuliūdino, nes jame neįžvelgta jokių grėsmių augintinių pamėgtiems medžiams. Tačiau pradžiugino po šio susitikimo Pilaitės gimnazijoje gautas Beatričės Umbrasaitės sutikimas apsilankyti prie šių medžių ir apžiūrėti, ar išties jiems pakenkta. Juolab kad už minėtos progimnazijos metalinės tvoros tuo pat metu persodinti medžiai prie kamienų atrodo visiškai kitaip – ten šunis išvedžioti griežtai draudžia įspėjamasis ženklas. (Pridedamas vaizdo įrašas, kaip jie atrodo šią lietingą vasarą, kuri, reikia manyti, juos labiau gelbėja nei praėjusių metų sausra: ). Pastebėta, kad panašaus likimo ir kuo skubiau gelbėtini yra ir kiti pavieniai medžiai visoje Pilaitėje, ne tik ši viena eile susodinta ir šunelių pamėgta medžių virtinė prie Martyno Mažvydo progimnazijos. Jei tokie medžiai nebus kuo skubiau gelbėjami, Vilniaus valdžios pasisakymai, jog brandžius medžius reikia saugoti, liks tik tušti žodžiai. Susitikime stabtelėta ir ties Pilaitės tapatybės bei jos išskirtinumo ženklais, bet nepakankamai. Jei senoji istorinė Pilaitė su jos praeitį liudijančiais paminklais – dvarviete ir piliakalniu – susilaukė pasiūlymų dėl ateities, tai dabartis, šį naujausią sostinės rajoną daranti fenomenaliu reiškiniu, kai vienoje teritorijoje įamžinami autentiški etnografinės Lietuvos dalies – Mažosios Lietuvos – vietovardžių pavadinimai ir ten lietuvybės labui triūsusių iškilių asmenų vardai, neaptarta. Argi nevertėtų to tinkamai išnaudoti ir plačiau įveiklinti turint tiek liaupsių sulaukusį bei nemažai kainavusį Mažosios Lietuvos skverą ir visai neseniai, pasitinkant iškilaus filosofo Imanuelio Kanto 300 metų jubiliejų, jo vardo alėjoje atsivėrusią puikią, savivaldybės tvarkomą erdvę su jam skirta atminimo lenta? Juolab kad ir NVO „Pilaitės bendruomenė“, ir Martyno Mažvydo progimnazija yra užmezgusi bendradarbiavimo ryšius su Mažosios Lietuvos istorinės atminties tyrėjais bei jos puoselėtojais. Pastariesiems Pilaitė yra itin svarbi. Prarasta galimybė lankytis realioje Mažosios Lietuvos teritorijoje. Ji po Antrojo pasaulinio karo tapo viena iš Rusijos Federacijos sričių, o dėl šios valstybės karinės agresijos šiuo metu Lietuvai neprieinama. Pilaitė gali tapti vieta, kurioje Mažosios Lietuvos istorinės atminties saugotojai kartu su su jos gyventojais galėtų turiningai pažymėti valstybiniu lygmeniu pripažintas šio prarasto lietuviško krašto istorines datas.
Vaizdo įrašo nuorodos iš susitikimo su Vilniaus miesto vyr. architekte Laura Kairiene Pilaitės progimnazijoje 2026 08 27:
1 dalis: Gilužio ir Salotės; Mažvydo, centrinės, Pietinės ir Naujosios Pilaitės seniūnaitijų galimybių ir problemų pristatymas
2 dalis: Šiaurinės Pilaitės seniūnaitijos galimybių ir problemų pristatymas
3 dalis: Smalinė ir Senosios Pilaitės seniūnaitijos galimybių ir problemų pristatymas