Smalsesni ir aktyvesni pilaitiškiai, apsilankantys Vo „Pilaitės bendruomenė“ renginiuose, galėjo pastebėti kultūringa ir turininga iškalba išsiskiriančią moterį, kurios pasisakymai papildomi, jei ne josios sopranu atliekamomis dainomis, tai josios eilėmis. Tai Dalia Tarailienė. Ji 2006 metais įsitraukė į aktyviųjų ir kūrybingųjų pilaitiškių gretas. Apie ją ne kartą rašyta Pilaitės bendruomenės tinklaraštyje. Ji pelnytai gali didžiuotis pačiais ženkliausiais valstybiniais apdovanojimais, tarp kurių ir ordinas iš pačios Lietuvos prezidentės rankų. Vienu žodžiu tai moteris orkestras. Nebus perdaug pasakyta, Dalią sutapatinant ir su jos 2008 metų pabaigoje gyvuoti įkvėpto Pilaitės liaudies teatro ir jame epinės dramos „Mano vardas – Lietuva“ pastatymo, kuriame ji ir scenaristė, ir režisierė, pagrindinio vaidmens – Lietuvos, kurį ji čia atlieka, įvaizdžiu. Ir nulipusi nuo scenos Dalia, Dalytė, Dalužė (taip į ją kreipiamasi) tarsi pasineria į visas svarbesnes savo gimtojo dabartinio laikmečio krašto bėdas ir jas su didžiuliu ryžtu, atsakingai ir labai dažnai visiškai viena stengiasi įveikti, kaip ir nuoširdžiai prisidėti prie karinio konflikto kamuojamos Ukrainos problemų išsprendimo. Ir jai sekasi. Apie tai daugiau kitų straipsniniuose: Straipsnis-1 ir Straipsnis-2 . Taigi, savo jubiliejiniame koncerte Vilniaus karininkų ramovėje, kur susirinko jos patys artimiausi bičiuliai ir jų buvo palyginti daug, buvo galima pasiklausyti jau šviesios atminties Dalios mamos balso įrašo, įdainuoto dar tarpukario Lietuvoje, jos pačios ir jos anūkėlės, kuriai greitai bus tik keturi metukai, Ilgesio lopšinės. Tai ta Ilgesio lopšinė (taip pavadinta trečioji eilėraščių knygelė, prie kurios išleidimo prisidėjo ir Pilaitės bendruomenė, o ją iliustravo puiki dailininkė Taida Balčiūnaitė, beje, ne mažiau puikios dailininkės Sigutės Chlebinskaitės mama), skambanti ne vienos kartos Lietuvos moterų, merginų ir mažų mergaičių širdyse. Tai tas amžinasis ilgesys darnos, skalsos, taikos ir meilės ne tik iš Aukščiausiojo, bet ir iš žmogaus, kuris yra ar gali atsirasti šalimais. O čia tik viena tokia Ilgesio lopšinė su paantrašte „Vakaro sakmė“:
Paklausykit vakaro sakmės,
Ką medžiai paslaptingai čia byloja,
Ir akmenys, nugriuvusios pilies
Lyg karžygiai gyvi susirikiuoja.
Ir apie Saulės mūšį žūtbūtinį, kruviną,
Ir apie tai, kas mūsų dvasią budina.
Apie maskolių iš mūsų atimtą lietuvių kalbą
Ir apie knygnešių vargus ir jų viltingą darbą.
Einu per Lietuvą, per gimtą savo kraštą.
Matau visus čia dirbančius, tarsi iš švento rašto.
Štai, čia, pušynuose, smėlynuose dzūkelis triūsia,
Žemaičiai ir aukštaičiai, sūduviai, deja be prūsų...
Visi draugėj laimingi čia gyvena,
Kur Nemunas, Šešupė ir Neris srovena.
Tai baltų kraštas, jo didi senovė,
Mums dvasinius turtus garsius sukrovė.
Girdžiu aš kalbą, skambančią nuo seno,
Pripildytą Dangaus ir Žemės šventojo nektaro...
P.S. O mums, jos bendraminčiams iš Pilaitės bendruomenės, belieka palinkėti Daliai, Dalytei, Dalužei amžinosios jaunystės ryžto, neišsenkančio visapusiško kūrybingumo ir nesuklumpančios sėkmės didesniuose ir mažesniuose sumanymuose.