Elena Ratautaitė-Skirelienė gimė 1942-ųjų spalio 29 d. Jonavoje. Netrukus šeima persikraustė gyventi į Vilnių. Čia ji mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, baigė Vilniaus pedagoginį institutą, – studijavo rusų kalbą. Jai teko dirbti valstybės tarnyboje tiek sovietinėje, tiek ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Išėjusi į pensiją, 2005 metais Lazdynų vidurinėje mokykloje įkūrė pagyvenusiems žmonėms šokių studiją „Širdimi esame jauni“, o 2006 metais šiame sostinės rajone – „Pagyvenusių žmonių Poezijos ir romansų klubą „Elena““. Jo repertuare ne vienas renginys, skirtas ir nemariems Lietuvos poetams. Nuo 2018 metų šio klubo iniciatyva poezijos pavasariai pradėti rengti ir Lazdynuose. Dar mokykloje mėgusi šokti, dainuoti, vaidinti, būdama dešimties sukūrė pirmąsias eiles. Su poezija bičiuliavosi iki pat mirties. Ji penkių Pilaitės poezijos pavasariams skirtų almanachų bendraautorė. Jos, kaip Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodo“ tikrosios narės, kūrybos ir gyvenimo veikla su eilėmis pristatoma 2023 metais antologijoje „Kas yra kas „Menų sode“?“. 2020-aisiais pasirodė pirmoji poezijos knyga „Apnuoginta siela“. 2023-aisiais pradėta rengti antroji posmų knyga „Jausmų vėtra“, kurią išleisti pasižadėjo Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ pirmininkė Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja. Jai Elena Ratautaitė-Skirelienė patikėjo toliau vadovauti savo daugiau nei 15-ka metų puoselėtą „Pagyvenusių žmonių Poezijos ir romansų klubui „ELENA““
Lazdynuose. Poetės eilės jau patraukė muzikų ir dainininkų dėmesį. Elena Ratautaitė-Skirelienė atsiskleidė ir kaip artistė, kuriai dar sovietmečiu yra tekę kaip apšvietėjai darbuotis Jaunimo teatre. Ji nuo 2015 metų vaidino beveik visuose Pilaitės liaudies teatro, gimusio 2008-ųjų pabaigoje, spektakliuose. Įsimintiniausias lietuvių literatūros klasikės Ievos Simonaitytės vaidmuo, dėl sveikatos problemų pakeitus pirmąją šio vaidmens atlikėją, aktyvią Pilaitės bendruomenės narę, jau šviesios atminties Genovaitę Baranauskienę. Sekė ir kiti jos vaidmenys spektakliuose „Viesulų tarpuvartėje“, „Kelias: Tiesa ir Garbė“. Elena Ratautaitė-Skirelienė buvo aktyvi ir pilaitiškų renginių dalyvė. Jos plati kūrybiška ir pilietinė veikla įvertinta sostinės, seniūnijų, meno asociacijų, visuomeninių organizacijų, gyventojų bendruomenių, Lietuvos Respublikos Seimo padėkos raštais, atminimo ženklais. Liko liūdėti dukros Jūratės ir sūnaus Gedimino šeimos: penki anūkai ir keturi proanūkiai. Liūdi Pilaitės bendruomenė. Liūdi visi, kuriems teko šią aktyvią, pilietišką ir kūrybingą moterį pažinti. Išlydėtuvėse į Amžinybę Rokantiškių kapinėse atsisveikinimo žodį tarė ir velionės prašymu klasikės Ievos Simonaitytės kalbą iš epinės dramos „Mano vardas – Lietuva“, kurioje ji vaidino, perskaitė šio spektaklio režisierė ir scenaristė Dalia Tarailienė, jai skirtas atsisveikinimo eiles skaitė poetė Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja. Pastaraisiais metais, paūmėjus nepagydomai ligai, Elena Ratautaitė-Skirelienė dar turėjo užsibrėžusi darbų 10-čiai metų į priekį.
Ak tie metai
(Elenos Ratautaitės-Skirelienės eilės)
O metai tie metai vis bėga ir bėga,
Kaip juos pagauti ir sustabdyti,
Kaip sugrąžinti jaunystę?
Metai, neneškit manęs taip toli,
Metai, pasilikite namo širdy,
Nors ir plaukus nudažė šarma,
Širdimi vis tiek aš liksiu jauna.
Siautė pūgos, draskė vėjai,
Metai manęs negailėjo,
Rožėm kvepėjo, ašarom liejo,
Mano metai, mano vėjai.