Žmogaus gyvenimas įrėminamas atsiradimu ir išėjimu. Deja, iki šiol tiksliai nežinome iš kur ateiname ir kur išeiname. Mūsų tautoje gajus išėjusių į anapus prisiminimas. Ne tik įpusėjus rudeniui, bet ir kitais metų laikais. Betgi Vėlinių ir Visų šventųjų laikas neapeina ratu nė vieno, kuriam nesvetima prisiminti tuos, kurie buvo šalia ir kurių šalia nebėra. Graži tradicija sutvarkyti paskutiniąją į Amžinybę iškeliavusių buvimo vietą, uždegti žvakelę ant supilto kauburėlio. Tokio prisiminimo žvakelę galima uždegti ir savo širdyje. Nebūtina belstis į tolimiausią pakraštį. Tai irgi paliudijimas – nepamirštami tie, kuriems jau atsivėrė Didžioji fizinės nebūties paslaptis.
Daugiau apie šį laiką galima pasiskaityti „Vėlinės – didžiojo susimąstymo metas“ / parengė Angelė Šarlauskienė