Dešimtąjį kartą Poezijos pavasario paukštė nusileido Pilaitės miškelyje, išskleidė savo sparnus ir leido dar kartą pasidžiaugti Josios artima draugija. Ne tik priminė, kad tokia yra, bet dar ir parodė, – dar labai gaji esanti. Pati pasuokė, įkvėpė pasuokti pilaitiškius ir svečius, kuriems nesvetimas polėkis pasuokti iš sielos gelmių. Pabuvo keletą valandų, pamalonino savo būvimu ir nuplasnojo į savo įprastą plasnojimo vietą, kurioje amžinasis poezijos pavasaris. Ten amžinai žydi ir amžinai garma ir nesibaigia pakylėto žmogaus sielos suokimo versmė.