Gimiau 1990 metais, Vilniuje. Užaugau ir iki šiol gyvenu Pilaitės mikrorajone, baigiau Pilaitės vidurinę mokyklą. Nuo mažens mėgau skaityti ir sportuoti. Pirmieji bandymai kažką parašyti pačiam tikriausiai prasidėjo kai man buvo 16 metų. Rašymas man yra paslaptingas, neperprantamas, beveik magiškas veiksmas, nepavaldus mano norams. Atrodo, kad eilės, vaizdai, žodžiai atsiranda savaime ir man telieka jas užrašyti. Rašau daugiausiai poeziją, kartais prozą, o apie ką – tai padiktuoja aplinka, kas tuo metu vyksta aplink mane ir manyje, sutikti žmonės, aplankytos vietos ir t.t.
ūkanotas uostas
nepaguos ir nepaglostys
juodą kaip derva
gruodžio naktį
į šalį susisupusio
senamiesčio gatvėmis
skubančio praeivio
nors ir su tikslu
su puokšte gėlių,
į kurią investuota
daugybė šiltų jausmų
kam reikia gėlių
vidury nakties?
taigi nėra labiau
tinkamo meto
prisipažinti, išsakyti,
išpyškinti jausmų
salves tai nieko
neįtariančiai, nepatikliai
geresnių laikų
laukiančiai išrinktajai
negu juodą kaip derva
gruodžio naktį
***
ėjau gatve vasarą
kažkurią nusipirkti ledų
gatvės baloje spalvota
benzino dėmė atsimušė
į akis sukeldama cunamį
kažkur Polinezijoje ir
nušlavė tris žvejų kaimus
nuo žemės paviršiaus
šiaudinės pastogės, suręstos
ant polių, valtys, tinklai
nieko nebeliko
per žinias pranešė, kad tai
paveikė ištisas ekosistemas
net koralai prakaitavo iš
baimės, nors dangaus kūnai
toliau sukosi pagal grafiką
neužjausdami žemės gyventojų
nieko sau, pagalvojau
galėjau apsieiti ir be ledų
nors ir buvo labai karšta
***
tą dieną snigo ir snaigės
žibėjo kaip brangakmenių dulkės
beriamos iš dangaus
kai triukšmas iš lėto nurimo ir baigės
stebėjau kaip vartėsi iškvepiamo
šalčio garai
mintys skubėdamos viena kitą vaikės
nuo smulkių praeities trupinių, per
dabarties purslus į kaprizus likimo
tada buvo greitos, o šiandien šliaužia kaip sraigės
apkeliaus visą ratą ir nesvarbu kiek užtruks
nes namai visada su tavim kartu
***
už nežinomybės širmos pasislėpęs jausmas
žiemos miegu užmigęs jau trejus metus
sulaikęs kvapą kaip medžiojamas žvėris per aušrą
bando paslėpti pėdsakus išdavikus
kur paskutinį kartą jį mačiau, nebeatsimenu
pievoje prie upės, tarp sakurų ar mieste
planų turėjo, norų ir gerų ketinimų
jie žiebėsi ir skraidė kaip jonvabaliai naktyje
išsiblaškiusios kaip rudeniniai lapai mintys
jų kraujagyslių raštai auksiniai
neranda išėjimo iš užburto labirinto
sumaltos laiko girnose, ne pirmos ir ne paskutinės