Dalia Tarailienė nuo 2006-ųjų metų aktyvi poezijos pavasarių Pilaitės miške dalyvė, jiems skirtų leidinių bendraautorė ir nepakeičiama tokių švenčių vedėja. Ji taip pat ir ne vieno po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu gyvuojančio Liaudies teatro pastatymų scenarijų autorė ir režisierė. Vienas jų – epinė drama su plačiais poetiniais intarpais (). Pagal išsilavinimą – germanistė, tad meilė literatūrai neatsitiktinė. Jau išleistos pasakaitės vaikučiams ir trys poezijos knygelės.
Keistas susitikimas
Išeinu iš namų. Toks gražus gegužės rytas! Prie durų šlama svyruoklis beržas. Jo šakos švelniai paglosto mane, praeinančią. Ir aplanko mintis, kad tai KAŽKAS mane paliečia... Tas Kažkas tarsi lydi mane ligi pat Vydūno gatvės.
Skubu į biblioteką. Šie metai, juk skirti mūsų garsiam filosofui, lietuviškos dvasios žadintojui Vydūnui. Tad gera proga prisiminti ir pasigilinti į jo išsakytas mintis, sudėtas nuostabiuose veikaluose.
Ant suolelio matau sėdintį vyriškį. Nejaučiu, kaip prisėdu šalia. Ir, o stebukle, čia sėdi, nepatikėsit – pats Vydūnas!
Pasitrinu akis, bet vaizdas neišnyksta ir vyriškis, maloniai nusišypsojęs, pasisveikina. Aš taip pat ištariu:
– Sveiki. Kaip nuostabu Jus čia sutikti?
– O Tamsta mane pažįstat? – klausia maloniai nustebęs. – Aš tai Tamstos lyg ir nesu pažinęs?
– Mes Jus vis pažįstame! – su pasididžiavimu tariu.
Jo akyse matau dar didesnį nustebimą. – Tai kada buvome susitikę? O gal Dainos mylėtojuose dalyvaujate?
– Taip. Dainą tikrai labai mėgstu. O gyvenu aš Bitėnuose...
– Kur? Bitėnuose? Prie Rambyno? – vyriškis net pasikelia nuo suolo.
– Ne , čia pat, Pilaitėje. Yra tokia gatvė, Bitėnų. O šita – Vydūno vardu pavadinta,-– nusišypsau ir rodau lentelę, pritvirtintą prie namo sienos. – Čia visa Mažoji Lietuva, su savo garsiais žmonėmis ir garsiąja istorija apsigyveno...
– Mat kaip?.. – nustebęs svajingai dairosi aplinkui. – Net nebūčiau patikėjęs, kad bus toks laikas, kai net gatves šitais, lyg ir nežymiais vardais vadins...
Dar kartą nusišypso. Pasiima šalia gulinčią plačiabrylę skrybėlę.
– Taigi, gyvenkit sveiką gyvenimą, dvasiškai sveiką. Vienovėje su gamta. – Pakyla nuo suolo, mandagiai nusilenkęs dar kartą nusišypso ir nueina.
O aš sėdžiu ir nesuprantu, ar tai buvo miražas, ar laikas pasuko savo rodykles atgal...
Jei kam papasakosiu, niekas nepatikės. Tiek to... Bet man širdyje gera, kad Vydūno gatvėje sutikau patį Vydūną!
Gyvenimo filosofija pagal Vydūną
Vis dažniau ir dažniau susimąstau –
Koks balansas tarp tikro, Viešpaties sukurto pasaulio
Ir žmogaus, taip pat Aukščiausiojo į Gyvenimą išleisto?
Koks ryšys tarp Dangaus ir Žemės,
Dienos ir Nakties? Tarp medžio ir paukščio?
Tarp žmogaus ir žmogaus?!
Koks santykis žmogaus su savimi pačiu???
Kiek į save įleidžiam švarių, tikrų, neiškreiptų minčių?
Juk jos formuoja mūsų stotą, veido išraišką?
Gal dėl to dažnai esam palinkę ir susiraukę?
Ne dėl vargų naštos, bet dėl minčių netyrumo…
Apsivelku rūbą – švarų, tvarkingą, žiūriu, kad nebūtų išvirkščias…
(O, kaip dažnai mes vaikščiojame išverstais drabužiais, išversta siela…)
Pasiimu pintinę, sutiktom mintim susidėti,
Ir Vydūniška dvasia apsisiautus išeinu ieškoti TIKRUMO – Gyvenimo filosofijos.
Dvasinė vienovė
Ach, dega manyje Pasaulio gaisras!
Liepsna jo veržiasi į smegenis, į širdį.
Jaučiuosi tarsi būčiau mažas vaikas.
Kuris tik mokosi gyvenimą pažinti…
Tikra tiesa juk slypi kasdienybėj,
Visai šalia, – gamtos mums dovanota.
Tad privalau uždegti savyje galingą viltį,
Kad ir Pasaulio kelyje galėtume tvirtai žygiuoti.
Suprasti kitą, jausti žemės trauką,
Ir nepaklysti tarp painių jausmų verpetų.
Turėti savo žvaigždę kelrodę ir tvirtą atsvarą,
Kad ir gamta su mumis vienovėje gyvena.
Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai