Lida Tamulevičienė – viena ištikimesnių ir aktyvesnių pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvių. Jos eilių galima aptikti ne tik Pilaitės giesmininkų posmų rinktinėse. Retsykiais savo poezija pasidalina ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto, kurio bibliotekoje dirba, laikraštyje „Acetonas“. Lidos eilės paprastos, bet visada gyvastingos ir aktualios. Jos apie nepaprastą paprastą gyvenimą.
Akimirka
Užmerkia žibintai akis
Ir miestas tarsi aklas tampa.
Tik varnų natiurmortai ant šaligatvio,
Tiktai alyvų kvapas,
O žemė po lietaus skaistybe kvepia.
Šita akimirka tokia trapi ir laikina
Kaip duonos trupinio, ar gervės klyksmo,
Žmogaus gyvenimo kaip akmenėlio
pavargusio Dievulio saujoj.
***
Kai Mažvydas raides išbarstė –
Įgijo jos savus gyvenimus.
Pirmiausiai daugelis bažnyčion bėgo –
Su pasakom ant krosnies lipo.
Už stalo sėdosi kartu kada žmogus
Palinkęs savo vardą rašė,
O paskiau tėvynės.
Šalia sėdėjo prie
Antano, Jono, Juozo ir Kazimiero
Iš metų į metus tautos sargyboje.
***
Nematomas, negirdimas,
Toks mylimas,
Dar neliestas, tik juntamas,
Toks laukiamas ir išsvajotas,
Iki graudumo artimas,
Mažytis želmenėlis
po moters širdimi.