Artėjant sausio 13-ąjai, ne tik Lietuvos Respublikos Seime, bet ir visoje šalyje skelbiami Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai. Ar išvis jie reikalingi? – diskutuojama ne vienerius metus. Vieni už tai, kad jie būtų netgi plačiau organizuojami, kiti, kad nebūtų švenčiama žmonių žūtis. Manoma, kad švęsti aukų dienos, kai ant Laisvės aukuro sukrauta net 14 gyvybių, nereikėtų. Kiti mano priešingai: tai būtina kuo plačiau paminėti. Būtina masiškai išeiti į gatves, burtis prie laužų. Anot jų, būtent masiškumas ir aktyvumas, prisiminant tokios Laisvės nakties įvykius ir jų herojus, viena iš svarbesnių Lietuvos valstybingumo pamatus stiprinančių švenčių. Be to, tai labai svarbu ugdant ir patriotinius jausmus. Prognozuojama, visuotinas Sausio 13-osios nakties minėjimas – didesnė garantija iškilus realiam Lietuvos Laisvės pavojui sutelkti žmones ją ginti. Tarp Lietuvos Laisvės dramoje dalyvavusiųjų yra ir tokių, kurie nori ar nenori, bet Sausio 13-osios atgarsiai jų iki šiol nepalieka kasdienybėje. Tai žmonės, kurie įsitraukė į Lietuvos laisvės gynimo dramą ir ženkliai fiziškai nukentėjo. Tarp jų ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Tik atsitiktinumo dėka išliko gyvas. Šiuo metu Ričardas Dubickas neįgalus – judėti gali tik invalido vežimėlyje. Turi visą puokštę ir kitokių sveikatos sutrikimų. Tiesa, jam suteiktas Laisvės gynėjo statusas. Jis gali naudotis kai kuriomis socialinėmis garantijomis. Bet ar jų oresniam gyvenimui užtenka? Jis – socialinio būsto nuomininkas. Ne vienerius metus R. Dubickas ieško pagalbos iš ją suteikti galinčių institucijų, bet nesulaukia. Ne išimtis ir naujai išrinktasis Seimas. Jis kreipėsi pagalbos į Pilaitėje gyvenančią Seimo narę, priklausančią LVŽS frakcijai, kuri yra ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ narė, Virginiją Vingrienę. Parlamentarė pasidomėjo Laisvės gynėjų socialinėmis garantijomis ir jų kasdienybės problemomis. Nors pagal dabartinius teisės aktus nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos asmenims numatytos 50 nuošimčių kompensacijos už būsto šildymą, vandenį, nuotekas, dujas, kietąjį ir skystąjį kurą, elektros energiją, laidinio telefono abonentinį (mėnesinį) mokestį, žemės, esančios po daugiaaukščiu gyvenamuoju namu, mokestį ir kitas paslaugas, už socialinio būsto, kurio kainos pakankamai aukštos, nuomą tenka patiems susimokėti. Ją susimokėjus, kitokioms būtiniausioms išgyvenimo reikmėms lėšų dažniausia ir nebelieka. Pasak V. Vingrienės: „Dalis sovietų agresijos aukų neturi nuosavo būsto ir neturi galimybių jį įsigyti, todėl dažnai gyvena savivaldybės suteiktuose socialiniuose būstuose, mokėdami nemažą nuomos mokestį. Kai kuriems jų patirtos sveikatos traumos apsunkina galimybes rasti darbą, reikalauja nuolatinių išlaidų medicinai. Todėl valstybė privalo padėti savo gynėjams ir prisidėti kuriant jiems orias gyvenimo sąlygas“. Ji prieš pat Sausio 13-osios minėjimą užregistravo įstatymo projektą (Nr. XIIIP-286). Juo nukentėjusiesiems nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimoms siūloma kompensuoti 50 nuošimčių išlaidų socialinio būsto nuomai. Tokia kompensacija būtų skiriama iš savivaldybių biudžetų fondų. Seimo narė V.Vingrienė pastebėjo: „Bendrame kompensacijų gavėjų sąraše nepriklausomybės gynėjai sudaro palyginti mažą dalį, tad joms padengti nereikėtų labai daug papildomų lėšų“. Paskaičiuota: Lietuvoje nukentėjusių nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimų, kurioms tokia papildoma materiali pagalba galėtų būti suteikiama, yra apie tūkstantis. Jei tokios pataisos bus priimtos, ne tik fiziškai, bet ir moraliai jos vaisius pajustų ir Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Seimo narė mano, kad tai būtų ir moralinė paskata žmonėms, kovojusiems dėl visų geresnio gyvenimo, aukštesnių vertybių, galėjusiems prarasti net gyvybę, fiziškai sužalotiems ar kitaip nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos nelikti socialiniame užribyje, neviltyje ir užmarštyje. Tai padėtų susigrąžinti pasitikėjimą savąja valstybe, vėl leistų pasijusti žmonėmis, kurie jai rūpi.