Istorija

 

NUO KO VISKAS PRASIDĖJO?

 

Pilaitės gyventojai į bendruomenę susitelkė visiškai atsitiktinai. Pilaitės gyventoja Sigita Grigaliūnienė laikraštyje aptiko žinutę apie golfo aikštynų kūrimą Pilaitės miške. Ji kreipėsi į Pilaitės seniūniją norėdama daugiau apie tai sužinoti. Tuometinis seniūno pavaduotojas Vladislavas Užpolevičius 2002 m. balandžio 12 d. inicijavo aktyvesnių Pilaitės žmonių susitikimą su Vilniaus žvėryno golfo klubu, Pilaitėje išrinktu Seimo deputatu Juozu Raistenskiu. Vilniaus Žvėryno golfo klubo atstovė O. Dovydėnienė susirinkusiems parodė planą su golfo aikštynais, bet į jį nespėta įsigilinti ir įsisąmoninti, kokios iš tikro teritorijos dalis tokiam sumanymui būtų reikalinga. Išsiaiškinus tikrąsias teritorijos apimtis, užsiimta už galvos. Turėjo būti uzurpuotas 120 ha Pilaitės miškas. Kad taip neatsitiktų, dar kartą susirinkę aktyvūs Pilaitės gyventojai susibūrė į iniciatyvinę darbo grupę, kuriai vadovauti pasiūlyta Janina Gadliauskienė. Ši grupė įpareigojo savo išrinktą deputatą J. Raistenskį išsiaiškinti apie Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus žvėryno golfo klubo sandėrį. Šiuo tikslu po kelių dienų į Pilaitės vidurinę mokyklą pakviesti Vilniaus savivaldybės ir Vilniaus Žvėryno golfo klubo atstovai, kad plačiau pristatytų savo planus čia gausiai susirinkusiems Pilaitės gyventojams. Sužinota, kad čia 120 ha miškingoje Pilaitės vietoje, joje iškirtus medžius, ketinama kurti golfo aikštynus, kuriuos turėtų atsirasti virš 100 statinių. Kilo įtarimas, kad golfo aikštynai su neva jam būtina infrastruktūra gali būti tik priedanga pusvelčiui įsigyti žemę privačioms statyboms miesto teritorijoje. Be to, Pilaitės ir Karoliniškių gyventojai galėjo prarasti galimybę naudotis jų rekreacijos reikmėms skirtu mišku. Kad taip neatsitiktų, sekė protesto akcijos, kurias lydėjo teisminiai procesai. Pilaitės bendruomenė įsijungė įteisminius procesus ir juos laimėjo.

 

Šiek tiek apie gyvenimo rūpesčius:

 Amžini laikas ir dvasia.
Gyvasties laikinumas  mus moko branginti dabartį.
Dabarties kokybė priklauso nuo  mūsų bendrų   pastangų,
išmintingos elgsenos su  mūsų visų nuosavybe - Žeme.
 Ji ne tik mūsų namai. 
  Žemė -  ir kitų gyvių būtybių namai.
Nesvarbu, kiek toli bebūtume nuo, atrodytų, tiesiogiai su mumis nesusijusių įvykių,
reiškinių, betgi jie mus paliečia jei ne iš karto, tai  vėliau.
Mokinkimės  išmintingo elgesio su savimi ir aplinkiniais,
vieta, kurioje ne tik ilsimės,
 bet gyvename ir  kuriame.
 Tad būkime aktyvūs savo šalies ir pasaulinės bendruomenės piliečiai!

 

TOKIO AKTYVUMO REZULTATAS: IŠSAUGOTAS PILAITĖS MIŠKAS

 

 

PILAITĖS BENDRUOMENĖS PROTESTO AKCIJŲ MARATONAS IR PERGALĖ

Janina Gadliauskienė
Pranešimas seminare
„Visuomenės dalyvavimas poveikio aplinkai vertinime ir teritorijų planavime.“
2003-10-28

Konfliktinė situacija. Visuomenės dalyvavimas, planuojant golfo laukus Pilaitės miške, bei panašios kitų Vilniaus bendruomenių situacijos.

Pilaitės gyventojai teritorijų planavimo įstatymą išbandė praktikoje, todėl atpasakojant visą įvykių seką nesunkiai galima pamatyti, kaip jo paisoma arba kiek reikia pilietinių pastangų, kad būtų paisoma.

Pereitų metų balandžio mėnesį dar daugelis Pilaitės gyventojų nežinojo apie tai, kas yra golfo aikštynai ir kaip jie atsilieps miškams. Atsitiktinai viena iš gyventojų perskaitė apie tai laikraštyje ir per pilaitiškių rinktą LR seimo narį J. Raistenskį išsikvietė VĮ „Žvėryno golfo klubo“ vadybininkę O. Dovydėnienę, kuri parodė detalųjį planą su golfo aikštynais. 120 ha Pilaitės miškų teritorijoje buvo numatyta įrengti golfo aikštyną su 27 duobutėmis ir pastatyti 150 rekreacinių namų (nuo 70 iki 240 m² ploto), golfo klubo pastatą, viešbutį, dvi mašinų stovėjimo aikšteles, nutiesti asfaltuotus kelius. Iš miesto parkui skirtos rekreacinės, apsauginės teritorijos būtų nieko nelikę. Įrengti golfo aikštynai ir rekreaciniai nameliai turėjo būti aptverti. Pilaitės mikrorajonas būtų atsidūręs atitvertas nuo miesto už aptvertos golfo aikštyno teritorijos. Nuo pirmos sužinotos informacijos, susidariusi iniciatyvinė grupė, ėmėsi aktyviai aiškintis susidariusią padėtį ir paaiškėjo, kad apie detaliojo plano viešą svarstymą gyventojai nieko nežinojo. Nors teritorijų planavimo įstatyme 26 str. 1 d. sakoma, kad apie viešą svarstymą turi būti skelbiama vietinėse informavimo priemonėse. Iniciatyvinė grupė apie susidariusią padėtį informavo Lietuvos Žaliuosius ir nuo tol prasidėjo bendra veiksmų seka dėl miško išsaugojimo.

2002 m. balandžio 24 d. plėtros ir aplinkosaugos visuomeninės komisijos prie miesto tarybos posėdyje pripažino, kad golfo aikštynams įrengti Pilaitės miškas netinka dėl čia esančios unikalios gamtos ir vietovės istorinės reikšmės. Taip pat šiame posėdyje dalyvavusių savivaldybės bei plėtros specialistų buvo paklausta ar buvo detaliojo plano viešas svarstymas. Buvo atsakyta, kad tokio svarstymo nebuvo.

2002 m.gegužės 1 dieną Pilaitės gyventojai rinkosi tvarkyti mišką.

Gegužės 2 d. Pilaitės vid. mokykloje susirenka pilna aktų salė žmonių, kurie nori išgirsti ar tikrai iškilo grėsmė netekti miško. Projektuotojai bando pristatyti gyventojams golfo aikštyno projektą, tačiau čia esantys nesutinka nei su vienu argumentu. Vėl paklausiama ar buvo viešas detaliojo plano svarstymas. Atsakoma, kad nebuvo. Tačiau vėliau teismo medžiagoje jau pateikiamas viešo svarstymo protokolas, kuriame pasirašo beveik vieni projektuotojai. Pilaitės gyventojų svarstyme nėra.

Gegužės 15d. Žaliųjų ir Pilaitės gyventojų protesto akcija prie Vyriausybės ir savivaldybės. Priešininkų pasamdyti agresyviai nusiteikę asmenys bando trukdyti piketui. Vyriausybės priimamojo vedėjas pakvietė piketo atstovus ir specialistus ir kt. aptarti sąlygų. Po Vilniaus miesto plėtros departamento direktoriaus A.Lukšo pasakymo, kad Pilaitės miškas geriausiai tinka golfo aikštynams, kilo ginčai ir nieko nebuvo pasiekta.
Nuo iniciatyvinės grupės įsikūrimo pradžios aktyviai renkami Pilaitė gyventojų parašai po kreipimosi Prezidentui, LR seimo pirmininkui, Ministrui pirmininkui ir politikams. Viso buvo surinkta apie 3000 parašų.
Į kreipimąsi atsišaukia Seimo pirmininkas A. Paulauskas. Jis gegužės viduryje atvyksta į Pilaitę susipažinti su norimais iškirsti miškais ir gyventojams pažada ištirti, ar miesto valdininkijai įgyvendinant savo projektą nėra pažeisti įstatymai.

Gegužės 27 d. piketas prie prezidentūros. Nei vienas oficialus prezidentūros asmuo neišėjo pabendrauti su piketuotojais. Šiek tiek vėliau A. Adamkienei buvo išsiųsti M. Mažvydo mokyklos vaikų laiškai su prašymais padėti išsaugoti miškus. Nei siunčiami raštai su dviem tūkstančius parašų, nei piketai, nei graudūs vaikų laiškai Prezidento ir jo aplinkos nesugraudino.

Paklausus prezidentūros priimamojo kodėl Pilaitės gyventojai nesulaukia atsakymo, iš atsakymo buvo aišku, kad Prezidentas priėmė sprendimą tylėti. Ten, kur laukėme garsaus gamtosaugininko paramos, atsimušėme į tylą.
Birželio 6 d. didžiulis koncertas Pilaitės miške skirtas miško išsaugojimui. Į koncertą susirenka apie 2000 žmonių. Koncerte dalyvauja poetai, muzikantai, atliekama dainuojamoji poezija. Pasisako politikai ir gyventojai. Žiniasklaida šį koncertą pavadino dainuojančiąja revoliucija.

Birželio 19 d. pilaitiškiai aktyviai dalyvauja Vilniaus miesto tarybos posėdyje ir kviečia tarybos narius būti sąžiningiems ir nebalsuoti už korumpuotą projektą. Policija norėjo jėga pašalinti gyventojus iš salės.
Birželio 25 d. piketas prie Žemės ūkio ministerijos, ten posėdžiaujant vyriausybinei komisijai svarstančiai ar tinkamai pasirinkta vieta golfo aikštynams. Išvada – Pilaitės miškai netinka golfo aikštynų įrengimui ir nutarta teikti vyriausybei 1999 m. vyr. nutarimo pakeitimo projektą.
Birželio 29 d. A. Zuokas suorganizuoja išvyką į Rygos golfo laukus. Pilaitės gyventojams ši kelionė naudinga tuo, kad pamato visiškai kitaip ten suplanuotus laukus. Gyventojai filmavo, rinko informaciją ir medžiagą pateikė Vilniaus televizijai, kuri iš karto parodė žiniose, paneigdama A, Zuoko versiją neva Pilaitės žmonėms patiko Rygos golfo aikštynai.

Liepos 3 d. miesto taryba tvirtina Pilaitės 120 ha teritorijos raidos programą. Policija pilaitiškių neįleidžia į savivaldybės pastatą. Patekti padeda seimo narys E. Šablinskas. Atvykusiems Pilaitės gyventojams, svarstant Pilaitės 120 ha golfo raidos programą, pasisakyti neleidžia. Patvirtinus golfo laukų raidos programą, suprantame, kad sekantis žingsnis bus detaliųjų planų tvirtinimas. Tačiau tuo metu prokuratūra, įtakota seimo antikorupcinės komisijos, kreipiasi į teismą su prašymu nutraukti sutartį su „Žvėryno golfo klubu“.
Prasideda teismas nuo 2002-09-24 iki 2003-01-31, kuris ir sulaiko detaliojo plano tvirtinimą. Teismas pripažįsta, kad toje dalyje, kuri liečia miškus sutartis su Žvėryno golfo klubu – nutraukiama, o toje dalyje, kur laukymės – paliekama.

2003 m. vasario 20 d. miesto valdybos posėdyje tvirtinami golfo laukų detalusis planas. Mes dalyvavome posėdyje ir išsakėme savo pasipiktinimą dėl skuboto tvirtinimo, nes tvirtinami golfo laukai liko suprojektuoti ant valstybinės reikšmės miškų ir neatitiko bendrojo Vilniaus miesto plano. Be to nebuvo atsižvelgta nei į komisijų, nei į seimo kontrolieriaus, nei antikorupcinės komisijos išvadas. Taip pat nebuvo atsižvelgta į posėdyje dalyvavusio vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje G. Jakimavičiaus reikalavimą netvirtinti detaliojo plano, kol neatliktas poveikio aplinkai tyrimas. To paties reikalavo apskrities patikrinimo akte regioninės plėtros departamento direktorius R. Sabaliauskas.

Kreipėmės į vyriausybės atstovą apskrityje, prašydami apskųsti teismui patvirtintą detalųjį planą. G. Jakimavičius pasakė, kad pirmiausiai turi nusiųsti pastabas savivaldybei, sulaukti atsakymo, o tada galėtų ir apskųsti. Tinkamo atsakymo iš savivaldybės G. Jakimavičius nesulaukė iki šiolei, o detalųjį planą Administraciniam teismui teko apskųsti Pilaitės bendruomenei.

Teisme savivaldybei atstovaujantis J. Elzbergas teigė, kad mūsų teisės nepažeistos, nes miškas neiškirstas, tvora neužtverta. Tačiau pagal teritorijų planavimo įstatymą gyventojų teisės buvo pažeistos, nes iš pradžių nebuvo pakeisti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai. Tai turėjo būti atlikta dar prieš raidos programos tvirtinimą. Tokiu atveju iš Pilaitės gyventojų buvo atimta galimybė, svarstant Vilniaus bendrojo miesto plano sprendinius, nutarti ką aplamai nori matyti Pilaitės, Karoliniškių gyventojai kartu su specialistais Pilaitės miške. Tvirtinant detalųjį planą viešo svarstymo dalyviams paprastai pateikiamas projektas apie numatomą užstatymą, todėl gyventojai gali sutikti arba nesutikti, o siūlyti savo sprendinių negali. Teritorijų planavimo 23 str. sakoma, kad prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo, detaliojo teritorijų planavimo sprendiniai turi būti suderinti, patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijų ir viešai apsvarstyti. Teismas pripažino, kad Pilaitės bendruomenė, kaip visuomeninė organizacija, gali ginti čia gyvenančių daugumos gyventojų teises.

Š.m. vasaros pradžioje į Pilaitės bendruomenę kreipėsi grupė žmonių, prašydami padėti paviešinti Gilužio ir Balčio ežerų pakrančių rekreacinės teritorijos išdalinimą savininkams.

Vyriausybė 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142 p. buvo išskirta 42,8 ha valstybės išperkama teritorija, o joje – 9,8 ha Vilniaus miesto rekreacine zona. Už 42,8 ha žemės paskirties pakeitimą valstybei buvo pilnai sumokėta. Pagal 1996 m. balandžio 24 d. LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Nr I-1304 Vilniaus m. rekreacinė zona prie Gilužio ežero priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. 1998 m. patvirtintame bendrajame Vilniaus miesto plane ši teritorija pažymėta kaip rajono masto želdynai su rekreaciniais miškais. Tai turėjo būti viso Vilniaus miesto, o ne tik Pilaitės rajono rekreacinė zona. Deja, 1996 m. Vilniaus rajono savivaldybės ir žemėtvarkos skyriaus valdininkų specialistų iniciatyva rekreacinėje zonoje prie Gilužio ir Balčio ežerų be patvirtinto kadastrinės vietovės žemės reformos projekto, neteisėtai buvo pradėti žemės „reformos ir suteikimo ( grąžinimo ) darbai. Dabar šioje rekreacinėje zonoje pradėti skubotai vykdyti komunikacijų tiesimo ir parengimo darbai, norint įteisinti esamą padėtį. Grupės gyventojų prašymai buvo perduoti Prezidentui, Seimo antikorupcinei komisijai, STT tarnybai. STT tarnyba atsakė, kad korupcijos požymių šiame reikale nėra todėl tyrimas sustabdytas. Prezidentas atsakyme pažadėjo išsiaiškinti ar teisėtai buvo išdalinta rekreacinė teritorija ir prašymą perdavė prezidentūroje sudarytai komisijai, bei Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Šiuo metu prašymą nagrinėja seimo kontrolieriai.

Išklausiusi čia pasisakiusiųjų negalėčiau su viskuo sutikti. Nesutikčiau su J. Bučo ir Tiškaus pasisakymais, kad maksimaliai reikia įsisavinti rekreacines teritorijas. Manyčiau, kad reikia labai atidžiai, jautriai įsisavinti rekreacines teritorijas tiek mieste, tiek aplink miestą. Dabar daugeliui projektuotojų norisi matyti vien dangoraižius, golfo aikštynus ir kt.. Tačiau tai panašu į beždžioniavimą, nusižiūrint į Vakarų Europos ar Amerikos miestus ir nepagalvojant, kad mes dar kol kas turime tai ko jau jie seniai nebeturi. Apie tai neseniai girdėjau radijo laidoje, kai buvo komisijos narių vertinama architektūros paroda „ Žvelk į save“, surengta po Gedimino pr. įrengtuose tuneliuose. Visi komisijos nariai išreiškė rūpestį dėl noro Vilnių, unikalų miestą, paversti panašų į daugelį pasaulio miestų, kur stūkso vien dangoraižiai. Jie siūlė architektams atvykti į Japoniją ar Olandiją pasimokyti projektavimo.
Tai rodo, kad miesto planavimo specialistai nori kuo greičiau užstatyti Vilnių, negalvodami apie jo, kaip savito miesto išlikimą. Skandalas kilęs dėl Pilaitės miško rodo miesto savivaldybės norą jį iškirsti ir pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą, nes paskutiniai įvykai rodo, kad įrengti golfo aikštyną „Žvėryno golfo klubas“ tokio noro net neturėjo. Ir tai buvo bandoma daryti nepaisant įstatymų, nei specialistų griežtų pasisakymų, nei susipriešinimo su gyventojais.

Tačiau šalia turėdami gražų natūralų mišką, turime vilties, kad jis išliks kaip miško parkas ir džiugins ne tik mūsų, bet ir visų vilniečių bei atvažiavusiųjų svečių širdis.

*

Vytautas Pelakauskas
Pranešimas seminare
„Visuomenės dalyvavimas poveikio aplinkai vertinime ir teritorijų planavime.“
2003-10-28

Pilaitės bendruomenės pergalė teisme. Ar iš tiesų visuomenės teisės įtvirtintos įstatymuose?

Rugsėjo 23 d. Vyriausias administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas golfo laukų Pilaitėje detalusis planas. Detalųjį planą, nepaisydama to, kad jis prieštarauja Vilniaus bendrajam planui, „nematydama“, kad golfo laukai suprojektuoti valstybinės reikšmės miške, š.m. vasario 20 d. buvo patvirtinusi Vilniaus m. valdyba.

Pilaitės bendruomenė, nesulaukusi atsakingų valstybės institucijų veiksmų, ginant pažeistus įstatymus pasiryžo pati ginti miestiečių interesus ir valstybės įstatymų garbę. Kovo 20 d. apskundė minėtą Vilniaus savivaldybės sprendimą ir bylą galutinai laimėjo. Golfo laukų Pilaitės miške nebus. Laimėta prieš galingą politikų ir verslininkų, siekusių užgrobti miesto miškus, grupę.

Tačiau kyla klausimas, ar tokia visuomenės pergalė Lietuvoje yra taisyklė, ar išimtis? Vien iš to, kad žiniasklaida rodė didelį susidomėjimą šia istorija, galime teigti, kad išimtis. Kasdieniniai dalykai nėra spaudos, radijo ir televizijos mėgstamos temos. Jeigu tokia bylos eiga ir baigtis tėra išimtis, galime teigti ir kitką: Pilaitės bendruomenė laimėjo ne todėl, kad pasinaudojo savo teisėmis, o tik todėl, kad savivaldybė, nesitikėjusi tokio visuomenės pasipriešinimo, nepasinaudojo visomis įstatymų savivaldybei suteiktomis teisėmis. Jeigu savivaldybė būtų kvalifikuotai atlikusi visas derinimo, svarstymo procedūras, kur gyventojų nuomonė iš tiesų nėra svarbi, bendruomenė būtų bejėgė ką nors sustabdyti ar pakeisti. Miesto teisės departamento direktorius J.Elzbergas po pralaimėtos bylos teigė, jog savivaldybė tik pašalinsianti teismo nurodytus trūkumus ir golfo laukų statybos įsibėgės. "Mums gyventojų nuomonės nereikia", - pareiškė valdininkas. Visuomenei, gyventojams nėra suteikta jokių teisių įtakoti politikų ir valdininkų sprendimus, gyventojų nuomonės valdininkams ir politikams tiesiog nereikia. Tokia yra karti realybė, grindžiama įstatymų baze, kurioje visuomenei skirtas tik besispardančio statisto vaidmuo.
Tai, kad laimėjo Pilaitės bendruomenė, rodo tik jos pakankamą, kartais net geresnį negu savivaldybės klerkų juridinį pasirengimą bei palankias politines aplinkybes, kurios didžia dalimi lėmė teismo teisingumą. Juk yra daug kitų bylų, kur analogiški savivaldybių ar kitų teritorijų planuotojų įstatymų pažeidimai įvardijami, deja, tik menkomis pražangomis nestabdant planavimo proceso.

Čia pateikiu lentelę, kaip administracinis teismas narpliojo Pilaitės golfo laukų detaliojo plano bylą. Tik pirmame lentelės punkte pareiškėjas skundžia visuomenės teisės teritorijų planavimo procese pažeidimą: visai nevykusią ar fiktyviai vykusią svarstymo su visuomene procedūrą. Tačiau iš savivaldybės pateiktų dokumentų teismas padarė išvadą, kad tokia procedūra vyko pagal visus įstatymų reikalavimus.

Kiti lentelės punktai kalba apie pažeidimus nieko bendro neturinčius su visuomenės dalyvavimu planavimo procese: neleistinas planavimas valstybinės reikšmės miške, Vilniaus Bendrojo plano nepaisymas, neatlikta poveikio aplinkai analizė. Tai pažeidimai, kuriuos sąmoningai darė Vilniaus savivaldybė ir kuriuos sąmoningai „pražiūrėjo“ kontroliuojančios institucijos, nors gerų ketinimų lyg ir būta ir iš Vyriausybės atstovo apskrityje ir iš Vilniaus apskrities regioninės plėtros departamento pusės. Tačiau tie ketinimai pasibaigdavo tik formaliu, apsidraudžiančiu raštu be jokių pasekmių savivaldybės planams, be jokių uždėtų veto. Ir tik teismas, visuomenei apskundus neteisėtus Vilniaus savivaldybės planus, „uždėjo areštą“, panaikino tokius planus. Kyla klausimas, ką veikia Teritorijų planavimą prižiūrinčios institucijos, gal jos tėra organinė sistemos, veikiančios prieš visuomenės interesus, dalis? Gal tai tik spąstai naiviai, pareigūnais pasitikinčiai visuomenei, kad ji pati nesiimtų veiksmų, o patikėtų tiems, kurie nieko nedarys.

Pilaitės bendruomenė pati ėmėsi veiksmų ir laimėjo. Laimėjo dar ir kitu aspektu, visai netikėtu. Teismas pripažino, kad visuomeninė organizacija Pilaitės bendruomenė, pagal įstatus vienijanti Pilaitės gyventojus ir veikianti savivaldos ir kt. valstybinėse institucijose gyventojų interesais, turi įgalinimus teisme atstovauti gyventojų interesus. Nemažai bylų baigdavosi neprasidėjusios vien dėl to, kad teismai tokios teisės nepripažindavo visuomeninėms organizacijoms, nors Orhuso konvencija jau buvo ratifikuota ir Lietuvoje.

 

Teisiniai dokumentai

 

PASIŪLYMAI, KAIP GELBĖTIS NUO URBANIZACIJOS DRAKONO?

 

Vytautas Pelakauskas
Kas sustabdys Vilnių smaugiančią „plėtrą“

Reikšminga, bet laikina Pilaitės bendruomenės pergalė

Rugsėjo 23 d. Vyriausias administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas golfo laukų Pilaitėje detalusis planas. Detalųjį planą, nepaisydama to, kad jis prieštarauja Vilniaus bendrajam planui, „nematydama“, kad golfo laukai suprojektuoti valstybinės reikšmės miške, š.m. vasario 20 d. buvo patvirtinusi Vilniaus m. valdyba.

Pilaitės bendruomenė, pasiryžusi ginti miestiečių interesus ir valstybės įstatymų garbę, laimėjo bylą prieš galingą politikų ir verslininkų, siekusių užgrobti miesto miškus, grupę. Daugelis sveikino nugalėtojus ir džiaugėsi. Tačiau aš žinau, kad pergalė – trumpalaikė, tai daugiau išimtis, negu taisyklė, nes įstatymai iš tiesų – pralaimėjusiųjų pusėje. Juk Pilaitės bendruomenė laimėjo ne todėl, kad pasinaudojo savo teisėmis, o tik todėl, kad savivaldybė, nesitikėjusi tokio visuomenės pasipriešinimo, nepasinaudojo visomis įstatymų savivaldybei suteiktomis teisėmis. Jeigu savivaldybė būtų kvalifikuotai atlikusi visas derinimo, svarstymo procedūras, kur gyventojų nuomonė iš tiesų nėra svarbi, bendruomenė būtų bejėgė ką nors sustabdyti ar pakeisti. Miesto teisės departamento direktorius J.Elzbergas po pralaimėtos bylos teigė, jog savivaldybė tik pašalinsianti teismo nurodytus trūkumus ir golfo laukų statybos įsibėgės. "Mums gyventojų nuomonės nereikia", - pareiškė valdininkas. Deja, įstatymai tarnauja ne visuomenei, o turintiems valdžią ir pinigus.

Prisimenu, registruojant Vilniaus plėtros departamente Viršuliškių gyventojų, ginančių 15-os ha mišką nuo iškirtimo, skundą, priimantis dokumentą paklausė, kas žadama statyti tame sklype. „30-aukščiai namai,“- atsakiau. „Bus labai, labai sunku sustabdyti tokių didelių pinigų puolimą, - pasakė. - Milijonai nesustoja prieš nieką. Jie lengvai nepasitrauks.“

Miestą ryjanti „plėtra“

Visagalė plėtra devynmyliais žingsniais šlaistosi po sostinę. Kur žengia, ten sutraiškomi architektūros paminklai, sutrypiamas, ištaškomas iki pat ledynmečio sunešto žvyro mūsų istorijos kultūrinis sluoksnis, sutrypiami miesto želdiniai ir miškai. Įspaustų pėdų vietoje tuoj pat kyla dangų rėžiantys stiklo ir geležies luitai. Jei leidaisi Ukmergės gatve nuo Šeškinės kalno, turbūt pasibaisėjai miesto panoramą užstojusiu žalio stiklo karstu, lyg bylojančiu senojo miesto žūtį. Jei pasukai Žaliuoju tiltu link Šnipiškių, net išsigandai iš akių pametęs šv.Rapolo bažnyčią - jos silueto didingumą užgožė daugiaaukštės politikos ir verslo varpinės. O ar neskaudu matyti Gedimino prospekto skverelių vietoje kylančius svetimkūnius, laidojančius po savimi vilniečių ramybę krentančių lapų fone? Kartų kūryba, subtilūs architektų potėpiai užtepami storu šalto betono ir stiklo sluoksniu. Vilnius praranda savo veidą.

Net sovietiniai laikai paliko Vilnių žalią ir gana jaukų, gal tik negailestingi jie buvo kulto pastatams, nes reikėjo užkariauti materialinę ir dvasinę erdvę savų „dievų“ paminklams. Bet visumoje plėtrai vadovavo ne komunistų partija, o kraštovaizdžio specialistai ir architektai. Neveltui juk ordinais apdovanoti Lazdynų, Karoliniškių rajonai - čia palikti želdinių masyvai, sumaniai išnaudotas užstatomų teritorijų reljefas ir užstatymo tankis neperšoka protingų normų.

Bet jei net tada, spaudžiant Maskvai ir naudojant pasenusiais blokines technologijas, sugebėta saugant amžių palikimą gana profesionaliai plėsti miestą, kas trukdo tai daryti dabar – laisvoj, demokratinėj šaly. Kodėl vietoj plėtros vykdomas tankinimas, o vietoj visavertės gamtos, kultūros ir architektūros paminklų apsaugos – beatodairiškas niokojimas ar net naikinimas? Palikimas naikinamas ne vien fiziškai, kaimynystėje išdygstant stiklo ir betono monstrams, sunaikinamas jo dvasinis krūvis. O ištirpintas iš miesto nuosavybės balanso palikimas dažniausia įgauna kitą paskirtį ir prasmę. Vietoj šių praradimų miestui ir visuomenei siūlomos „kompensacijos“: gelžbetoniniai stiklo dangoraižiai, „visiems prieinami“ golfo laukai ar sterilizuotas Gedimino prospektas.

Beteisė visuomenė turinti teisę... pykti

Sovietinė nomenklatūra savo galią vilniečiams demonstruodavo iš Viršuliškių mikrorajone stovinčio geležinio bokšto, radijo triukšmais slopindama bet kokius laisvės garsus.

Dabartinis politinis „elitas“ – mažai kuo skiriasi: galia demonstruojama iš savo politinio neatsakingumo ir nepasiekiamumo aukštumų, iš kylančių dangoraižių – šios dienos savotiškų politinių sakyklų, iš kurių visuomenei diegiama nauja stiklinės subkultūros vizija. Į miestą lėtai šliaužia dešimtys stiklo-metalo monstrų, praryjančių priemiesčius, mūsų gatvelių tylą, mūsų architektūrinį paveldą, mūsų kultūrą. Naujieji statiniai reikalauja naujų erdvių išrinktiesiems jų gyventojams. Tos erdvės tiesiog plėšte išplėšiamos iš bejėgių, beteisių miestiečių rankų. Taip atsiranda golfo laukų projektai ar 30-aukščių gyvenamųjų namų statybos planai valstybinės reikšmės miškų plotuose.

Visuomenei, gyventojams nėra suteikta jokių teisių įtakoti politikų ir valdininkų sprendimus, gyventojų nuomonės mūsų išrinktiesiems tiesiog nereikia. Gyventojai prisimenami tik prieš rinkimus, nes jie visgi privalo pasinaudoti viena iliuzinės demokratijos teise ir išrinkti teisėtus valstybės šeimininkus iš lėto tampančius valstybės savininkais. Po to, kai valstybę valdys jos savininkai, bet ne piliečiai, iš gyventojų bus atimta net ta iliuzinė teisė: rinkti, dalyvauti, susirinkti, kalbėti ir t.t. Šiandien mes dar turime teisę pykti ant A.Zuoko dėl brukamų į mišką golfo laukų, ar ant kokio ekskrepšininko, begėdiškai apiplėšusio miestą ir už 12 mln. pardavusio jam lengvatinėm sąlygom perleistą miesto žemę. Mes galime kaltinti lietuviškos naftos išgavėjus, nukreipusius aukso gyslą į asmenines staigiai augančias sąskaitas ar didžiulę armiją žemėtvarkininkų „teisėtai“ pagrobusių šimtus ha kitiems priklausiusių sklypų. Bet mes kaltinsime ne tuos, mes kaltinsime tik gudrius sukčius, iš politikų atsiimančius skolas.

Babelio bokšto statytojai

Atsigręžkime ir įsižiūrėkime į tuos, kurie leidžia skylėtus įstatymus, netobulus įstatymus, korupcinius įstatymus, šimtus įstatymų, tūkstančius pataisų, dešimtis tūkstančių nutarimų ir įsakymų. Dešimtys tomų, šimtai kilogramų įstatymų tik tam, kad niekas nieko nesusigaudytų, neatrastų siūlo galo, neatpažintų vagies, neįvertintų teisuolio. Ar yra šansas sugriauti šį melo, neatsakingumo ir net prievartos bokštą, supintą iš klaidžių formuluočių, nepereinamų valdininkų labirintų, neaiškios kompetencijos ir atsakomybės? Bokštą, kuriame nerasime nė vienos visuomenei suteiktos sprendimo teisės. Ne iliuzinės ar net fiktyvios - sovietinės, kai balsai perkami už alaus butelį ar muilo gabalą, bet tikros – pilietinės sprendimo teisės.

Ar gali visuomenė šiandien atšaukti Seimo narį, pareikšti nepasitikėjimą ministru ar išversti iš kėdės apsivogusį žemėtvarkininką. Ar gali visuomenė, pasinaudodama jai suteiktomis teisėmis, sustabdyti pajūrio naftos telkinių išparceliavimą ar Nemuno užtvenkimo planus. Negali. Tą padaryti sunku net Respublikos Prezidentui, nors Jis, atrodytų turi daug daugiau galių negu eilinis pilietis. Įstatymų leidėjai bijo prarasti absoliučios teisės ir tiesos monopolį, užtikrinantį jiems klestėjimą, neatsakingumą ir nepasiekiamumą. Bet kokia visuomenei atiduota sprendimo teisė grėstų privilegijų praradimu ir realios pilietinės savivaldos užuomazgomis.

Formalių procedūrų kratinys ar sprendimo teisė

Seime spalio mėnesį pradedama svarstyti nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. Šis įstatymas turėtų reguliuoti plėtros procesus, derinti teritorijos planuotojo (statytojo) ir visuomenės, kuri betarpiškai susiduria su statybų pasekmėmis jų gyvenimo kokybei, interesus. Deja, ir naujoji redakcija tėra tik akių dūmimo aktas. Joje lieka įteisinta ne tik teritorijų planuotojo (statytojo) savivalė, bet ir galimybė nekontroliuojamam naudotis politikų jam suteiktomis privilegijomis. Nors čia numatytas tariamas visuomenės dalyvavimas svarstant pateiktus statybų projektus, skundų ir pretenzijų rašymo galimybės, valstybinių institucijų kontrolė ir t.t., - visas šis gremėzdiškas mechanizmas yra neefektyvus. Nuorodos įstatyme į tai, kad kai kurios valstybės ir savivaldybės institucijos turi teisę vetuoti parengtus detaliuosius planus, neturi praktinio pritaikymo: netgi gamtosaugininkai, patyrę planuotojo pinigų ar suinteresuotų politikų spaudimą, derina nesuderinamą su gamtosauginiais reikalavimais projektą. Taip buvo Pilaitės, taip yra Viršuliškių miškų atveju.

Įstatymas pasmerkia visuomenę, nes nesuteikia jai jokių sprendimo teisių, jis užprogramuotas užslopinti visuomenės balsą: jos pretenzijos valdininkų atsirašinėjimo dokumentuose bus pavadintos „nepagrįstomis“, skundai – „nemotyvuotais“. Įstatymas palieka visuomenei tik teisę ginti savo teises teismuose, kurie bus visada pralaimėti, nes planuotojas (statytojas), pasimokęs iš Pilaitės golfo bylos, bus apdairesnis ir atliks visas numatytas įstatyme procedūras.

Lietuvos žaliųjų judėjimas ir Vilniaus bendruomenės Teritorijų planavimo įstatymo rengimo grupei pateikė pasiūlymų suteikti visuomenei planavimo procese lygiaverčio partnerio balsą. Kad viešas susirinkimas, vertinantis pateiktą projektą, neliktų demokratijos farsu, reikia labai nedaug: sprendimo teisės pritarti arba atmesti pateiktą svarstymui projektą.

Miestas būtų išgelbėtas nuo avantiūristinių projektų, miestiečiai apsaugoti nuo nepakeliamo, desperatiško savo neįteisintų teisių gynimo, o planuotojai, nešvaistydami lėšų visuomenę šokiruojantiems projektams, sutelktų dėmesį į visiems priimtinų sprendimų paiešką. Žmogaus abejingumą sau ir aplinkai keistų pilietinis aplinkos vertinimas.

Ar atgims pilietinė sąmonė?

Aš prisimenu visuomenę, kuri buvo pasiruošusi išeiti į gatves ir išėjo pareikalauti sau teisių: žodžio, spaudos laisvės, tautos apsisprendimo. Dabar aš matau žmones, kurie apskritai užmiršo, kas tai yra laisvė, žmones kurie mielai dalyvauja politikų priešrinkiminiuose nemokamuose koncertuose, fejerverkų ar ledų dalinimo šou, nesuprasdami, kad šie renginiai mažai skiriasi nuo anų laikų komunistų partijos šou – demonstracijų ir mitingų. Skirtumas tik tas, kad sovietines demonstracijas žmonės priimdavo skeptiškai ir stengdavosi išvengti dalyvavimo jose, o dabar į jas veržiamasi. Koks slogus pilietinės sąmonės nuosmukis ir savanoriškas paklusimas vergiškai daliai. Ar gali toks žmogus pareikalauti jo orumą ir laisves ginančių teisių? Ar būtų Lietuva išsivadavusi iš sovietinės priespaudos gniaužtų, jei visi savo noru entuziastingai būtų rinkęsi į spalio revoliucijos demonstracijas? Ar gali Lietuva šiandien nusimesti žydro ar oranžinio šydo akinius ir blaiviai įvertinti padėtį? Ar gali žmonės pareikalauti nors elementariausios teisės patiems nuspręsti, kokioje aplinkoje jie nori gyventi – supamoje želdinių, vaikų žaidimų aikštelių ir gaivaus oro ar prikimštoje daugiaaukščių statinių, pliko asfalto ir vėjo nešiojamų dulkių.

Politikai, kalbose pasigendantys pilietinės visuomenės, turi suprasti, kad ji negimsta iš beteisės būklės; iš tokios būklės gali kilti tik revoliucijos ir terorizmas. Pilietinė visuomenė gimsta tik konkrečių laisvių ir teisių atmosferoje. Ji negali įkvėpti pirmojo gurkšnio deguonies iš oro, jei tame ore deguonies nėra.

Laisvas laikraštis, 2003 spalio 23 - lapkričio 6 Nr.23(47)

*

 

Vytautas Pelakauskas
Ar VISUOMENĖ kurs ateities miestą?

Įvairių objektų statyba prasideda ne nuo pamatų liejimo ir net ne nuo techninio projekto, kuriame numatomi pastato konstrukciniai sprendimai, naudotinos statybinės medžiagos, jų atsparumas it t.t. ir pan. Statyba prasideda nuo detalaus teritorijos suplanavimo. Šiame plane numatoma kur ir kaip bus išdėstyti objektai, kokie bus jų gabaritai, kokį poveikį jie padarys aplinkai. Nuo to, kaip suplanuota teritorija, priklausys ar šalia Jūsų daugiabučio išdygs degalinė, ar išaugs triukšmingas prekybos centras, ar pasiliks metų metais puoselėtas želdinių skverelis. Visą šį pirminį būsimų statybų planavimą reguliuoja Teritorijų planavimo (toliau –TP) ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (toliau – PŪVPAV) įstatymai.

Aktualus seminaras

Spalio 28 d. bendrija „Atgaja“ ir Lietuvos žaliųjų judėjimas organizavo seminarą „Visuomenės dalyvavimas poveikio aplinkai vertinime ir teritorijų planavime“. Į seminarą buvo pakviesti nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių, Aplinkos ministerijos darbuotojai bei verslininkai. Tai, kad susirinko pilnutėlė viešbučio „Reval hotel Lietuva“ konferencijų salė, rodo šios temos aktualumą.

Jau ne vienus metus Lietuvą drebina tai vienur tai kitur kylantys skandalai dėl visuomenei nepriimtinų, bet politikų proteguojamų projektų, tokių kaip: golfo laukai Pilaitės miškuose, naftos gavyba Kintuose ant Kuršių marių kranto, Nemuno užtvenkimas šalia Alytaus. Vieni projektai laiku ir kvalifikuotai pasipriešinus visuomenei stabdomi, kiti koreguojami, tačiau dauguma jų, ypač vietinio lygio, įgyvendinami, nepaisant aiškaus neigiamo poveikio gamtai ir gretimai gyvenančių žmonių gyvenimo kokybei. Taip atsitinka todėl, kad TP ir PŪVPAV įstatymuose visuomenei, kuri betarpiškai susiduria su statomų objektų poveikiu, numatytas tik iliuzinio dalyvio vaidmuo, neturinčio jokių realių svertų paveikti planavimo procesą, - seminaro įžanginiame žodyje kalbėjo renginio organizatorius Linas Vainius. Pranešėjas pabrėžė, kad visuomenės argumentus dėl neigiamų planuojamų statybų pasekmių jų gyvenamajai aplinkai, planavimo organizatorius dažnai išvadina gryna demagogija, o skundus išmeta jų net nesvarstęs.

Iškastruotas įstatymas

Žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis seminaro dalyvius supažindino su naujai rengiamu TP įstatymu, tačiau pabrėžė, kad rengiant naują įstatymo redakciją, kokybinių poslinkių nepadaryta. TP įstatymą „tobulinti“ jau bandoma gal septintą kartą, tačiau jis vis tiek lieka tuščių deklaracijų rinkiniu. Didžiausia įstatymo bėda, kad jis aplipdytas poįstatyminiais aktais, kurie ne sukonkretina įstatymo normas, bet jas sukuria. Pats įstatymas lieka tik nuorodų į poįstatyminius aktus rinkiniu. Aišku, visus įstatymus lydi ministerijų ar kitų žinybų patvirtintos taisyklės, tačiau jos negali prieštarauti pagrindinėms įstatymo normoms. Tuo tarpu TP įstatyme tų konkrečių normų ar teisių apskritai pasigendama. Pavyzdžiui apie visuomenės dalyvavimą TP įstatyme sakoma, kad ji dalyvauja viešame projektų svarstyme, tačiau neapibrėžiama jos kompetencija ir teisės. Aišku, mes nesakome, kad visuomenės balsas planavimo procese turėtų būti svarbiausias, tačiau reikalaujame realaus derinimo su visuomene procedūros, kurios įstatyme dabar apskritai nėra. Yra tik nuoroda į poįstatyminį aktą, kurį uždarame kabinete patvirtins suinteresuotos žinybos valdininkai, ir, patikėkite, visuomenės nuomonė tame akte vėl nieko nereikš, - pabrėžė pranešėjas. Dabar egzistuojanti „derinimo“ tvarka, numatyta poįstatyminiame akte, rodo, kad ir ateityje planuotojo argumentas „iškirsti medžius ir užstatyti skverelį, nes čia savo šuniukus kakinti vedžioją gyventojai“ – deja, nusvers gyventojų argumentą, kad medžiai sulaiko gatvės triukšmą ir teršalus. Įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai įteisina ir ateityje įteisins teritorijos planuotojo savivalę, jeigu šiandien visuomenė nereikalaus konkrečių teisių sau.
Dar viena speciali įstatymo skylė – visuomenės informavimo sistema. Dabar visuomenė privalo akylai stebėti spaudą, nes įstatymas įpareigoja planuotoją apie detalių planų rengimą ir svarstymą paskelbti per žiniasklaidos priemones. Jei gyventojai nepastebėjo nedidelio skelbimo dienraštyje, vadinasi liks už borto ir negalės dalyvauti netgi tame iliuziniame spektaklyje, kuris vadinasi viešu svarstymu.

Lietuvos žaliųjų judėjimas ir Vilniaus mikrorajonų bendruomenės pateikė pasiūlymus TP įstatymo rengėjams. Pagrindiniai reikalavimai: patobulinti gyventojų informavimo sistemą bei pagrindines ir konkrečias visuomenės teises (tame tarpe ir viešo susirinkimo balso teisę) įtvirtinti įstatyme.

Ar europinė teisė apgins visuomenės interesus?

Kitas žaliųjų judėjimo pranešėjas A.Kerpauskas kalbėjo apie TP įstatymo ir viso jį lydinčių poįstatyminių aktų klaidumą. Kuo daugiau skaitai, tuo mažiau suvoki, - padarė išvadą pranešėjas. Poįstatyminiai aktai dažnai prieštarauja vieni kitiems ir kartu įstatymui. Pavyzdžiu prisimintas Kauno Bendrojo plano svarstymas, kai visuomenei pateiktas vienas, o patvirtintas visai kitas planas, numatantis sunaikinti ir užstatyti daug žaliųjų Kauno zonų. Valdininkai į visuomenės pretenzijas dėl tokios apgaulės teatsakė, kad įstatymas neapibrėžiąs, kokioj stadijoj teikti projektą visuomenei, todėl čia jokių pažeidimų, atseit, ir nematą. Tokia padėtis, tokia valdininkų savivalė interpretuojant netobulą įstatymą, stumia eilinį žmogų į beviltiškumą. Jis jaučiasi bejėgis prieš sistemą, kurią valdo korumpuoti politikai ir neaiškios kilmės investicijos.

Aišku, yra viltis – Lietuva prieš pusantrų metų ratifikavo Jungtinių tautų Orhus konvenciją dėl visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus. Joje visuomenei suteiktos trys pagrindinės teisės: Žinoti, dalyvauti sprendimų priėmime ir ginti teises teismuose bei priešteisminėse institucijose. Jeigu visuomenė sugebės kvalifikuotai pasinaudoti šiomis teisėmis, reikia tikėti, apgins savo interesą gyventi palankioje aplinkoje.

Kaunas – sunaikintas miestas

Kauno architektas A.Karalius sakė tikįs, kad egzistuojanti priešprieša tarp visuomenės ir planuotojo peraugs į taikų, civilizuotą interesų derinimo būdą. To reikia, kad miestas bręstų lėtai ir ramiai kaip vynas, be bereikalingo kratymo ir purtymo.

Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė turi susitaikyti ir priimti politikų siūlomus sprendimus. Politikai dabar kaip tik naudojasi per menku visuomenės aktyvumu miesto urbanistiniame planavime ir pataikauja tik investitoriams. Toks tarno mentalitetas nupigina miesto urbanistines idėjas, įtraukia miestą į tikrą chaosą, kai Žalgirio stadiono vietoje išdygsta prekybos centras, kai žalieji plotai be reikalo naikinami ir užstatomi, kai Kauno centre pastatomas ir Akropolis, ir kalėjimas. Kaunas tampa sunaikintu miestu, miestu be veido, metodiškai naikinamas laikinosios sostinės įvaizdis, įgytas tarpukaryje.

Per 5 paskutinius metus Kaune neįvyko nė vieno architektūros ar urbanistikos konkurso, nes savivaldybė veikia ne kaip visuomeninis užsakovas, o kaip komercinė struktūra, kurios šūkis: „Mums reikia pinigų, o ne idėjų“. Iš čia ir visos bėdos, savivaldybė gyvena uždarą gyvenimą, iš jos plėtros departamento informacijos apie plėtros planus negauna netgi architektai, todėl tikėtis, kad tokia depresyvi urbanistinė padėtis keisis, kol kas mažai vilčių. Nebent visuomenė suderintais veiksmais pareikalaus iš politikų keisti požiūrį į miestą ir jo vystymą, - sakė architektas.

Vilnius žengia į ... lotynų Ameriką

Sostinės ateitį nereguliuojamos plėtros kontekste aptarė meno istorikė, ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir istorinių vietų tarybos) narė J.Markevičienė. Nors Vilniaus senamiestis įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą, pradedama abejoti, ar jame išliks, mat nėra paisoma elementarių paveldo apsaugos taisyklių. Vilniaus savivaldybė vietoj specialiųjų planų, įtvirtinančių saugotino paveldo statusą, priimdama sprendimus tankinti ir aukštinti Vilnių, deja, naudojasi kažkokiais „moksliniais darbais“, nusveriančiais netgi įstatymus.

Po tokių sprendimų miestas atsiduria ne kelyje į Europą, o kelyje į Aziją ar Lotynų Ameriką, kurios „didžiuojasi“ dangoraižių didmiesčiais. Jau šiandien pagal dangoraižių skaičių Vilnius Europoje užkopė į 14-ą vietą, bet tokiais tempais aukštinamas neabejotinai taps ne Baltijos, bet Europos tigru tik, deja, jau be unikalaus senojo Vilniaus. Senamiestis bus tiesiog palaidotas po stiklo sarkofagu. Kai kurios Europos sostinės, neišvengę naikinančių plėtros pasekmių, irgi neišsaugojo savo paveldo, tačiau dauguma jų vis tik didžiuojasi savo senaisiais miestais. Nei Stokholmo, nei Paryžiaus, nei Ciuricho padangių nedarko dangoraižiai. Naujieji dangoraižių kvartalai kompaktiškai statomi toli nuo senosios architektūros miestų, todėl nesukelia tiesioginio architektūros kartų konflikto.

Labai gaila, bet Vilnius šiandien pasukęs savo paveldo naikinimo kryptimi, o visuomenė, nors ir deda daug pastangų, neatsveria politikų sprendimų, - pabrėžė meno istorikė.

Aplinkos ministerija: visuomenės dalyvavimo lygmuo valdininkų akimis

Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius G.Tiškus sakė, Europos Sąjungos šalyse nėra bendrų teritorijų planavimo normatyvų, viskas priklauso nuo šalies tradicijų. Lietuvoje sovietmečiu planavimas apskritai buvęs uždaru procesu, 1996 metais priėmus TP įstatymą, visuomenei tapo prieinamas. Dabar ruošiama nauja TP įstatymo redakcija dar labiau išplėsianti visuomenės dalyvavimą šiame procese. Pranešėjas tikino, kad jo vadovaujama TP įstatymo rengimo grupė atsižvelgia į nemažą dalį Lietuvos žaliųjų judėjimo ir Vilniaus bendruomenių pasiūlymų. Tik dėl visuomenės balso teisės vyksta diskusijos, mat sunku surasti racionalų mechanizmą, užtikrinsiantį planuotojo ir visuomenės interesų derinimą.

Poveikio aplinkai vertinimo skyriaus vedėjas V.Auglys sakė, kad PŪVPAV įstatymo pagrindinis tikslas nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla leistina pasirinktoje teritorijoje. (Deja, šis įstatymas netaikomas gyvenamųjų namų statybai, nors šiandien vykstant gyvenamųjų kvartalų tankinimui, dažnai nukenčia gretimų namų gyventojų aplinka.) Aplinkos ministerija priima sprendimą dėl poveikio aplinkai vertinimo ekspertizės būtinumo bei susipažįsta su išvadomis, bet ekspertus pasirenka ir jiems moka pats planuotojas.

Per metus atliekama apie 200 ekspertizių; kartais po jų išvadų ūkinės veiklos planai koreguojami ar net sustabdomi. Pavyzdžiui, Kaišiadorių AB „Klijai“ dėl visuomenės spaudimo turėjo visai atsisakyti padangų deginimo. Čia lemiamą vaidmenį atliko aktyvi visuomenė, kurios pretenzijos paskutiniu metu dar labiau išaugo, - pastebėjo pranešėjas.

Visuomenė nepasiduos

Seminaro pabaigoje savo patirtimi, ginant visuomenės interesą gyventi žmogui priimtinoje aplinkoje, dalijosi Lietuvos visuomeninės organizacijos. Vilniaus Pilaitės, Žvėryno, Viršuliškių bendruomenių kova su savivaldybe dėl gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo, Kauno Sukilėlių prospekto gyventojų drastiškas pasipriešinimas žaliojo skvero sunaikinimui, Šiaulių, Alytaus, Klaipėdos žaliųjų klubų veikla leidžia tikėti, kad visuomenė pajėgi ginti savo teises net ir tokiomis nepalankiomis netobulų įstatymų laisvos interpretacijos ir nepaisymo sąlygomis.

 

 

 

Parengė Angelė Šarlauskienė