Pilaitės garsenybės

 

Pilaitės garsenybės. Pilaitės bendruomenė tik buriasi, todėl nežinomi visi įvairiausių talentų ir galių žmonės, kurie čia gyveno ir gyvena. Manoma, tokių atsirastų gerokai daugiau nei čia bus paminėta.
Ateityje apie juos pateiksime daugiau žinių šioje Pilaitės bendruomenės svetainėje. Šiuo metu čia minimi tik tie, apie kuriuos žinome iš spaudos bei Kraštotyros būrelio, veikusio Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje, iki 2004 m..surinktos medžiagos, atsitiktinai aptiktos, ar pateiktos pavienių asmenų.

 

ANŲ LAIKŲ

 

Anų laikų Pilaitės arba prie jos garsinimo prisidėjusios moterys:

 

A. H. Kirkoras knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ rašo, kad Pilaitėje kurį laiką gyveno ir kūrė Anna (Antonina?) Barbara Olimpia Mostowska (Ona (Antanina?) Barbora Olimpija Mostovska). Ši produktyvi rašytoja gimė apie 1762 m. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, Lietuvos didžiojo pakamorės (dvarų prievaizdo) Stanislovo VI Radvilos ir Karolinos Pociejūtės – Trakų vaivados dukters šeimoje. Ji laikoma preromantizmo pradininke, Vakarų Europos sensacinio siaubo romano (H. Walpole, S. F. de Genlis, ypač A. Radcliffe ) sekėja. Nemažai kūrinių parašyta rusų, baltarusių, lenkų, lietuvių, graikų, žydų legendų motyvais. Lietuvai reikšminga jos apysaka lietuviška tematika „Matilda i Daniło. Powieść żmudzna“ („Matilda ir Danilas. Žemaičių apysaka“, 1806), nors kaip rašo V. Maciūnas, lietuviškumo čia tik tiek, kad veiksmasvyksta Žemaitijoje. Tačiau ši rašytoja svarbi Lietuvai, nes sukūrė pirmąjį istorinį romaną „Astolda, księżniczka z krwi Palemona, pierwszego księcialitewskiego, czyli nieszczęćśliwe skutki miśłości. Powieść oryginalna z historii litewskiej“ („Kunigaikštytė Astolda, pirmojo lietuvių kunigaikščio Palemono giminės, arba nelaimingos meilės pasekmės. Originali apysaka pagal lietuvių istoriją“, 1807, t.1-2 ). Jame pasakojama apie Palemono sūnaus meilę Žemaitijos didiko dukrai, nepaprasto grožio Astoldai. Čia jau tikrai netrūksta lietuviškumo bei istoriškumo jei tikėti, kad kronikose, kuriomis ji rėmėsi rašydama šį kūrinį, jų išvis gali būti. Pilaitės gyventojams svarbiausias iš jos kūrinių turėtų būti apysaka „ Strach w Zameczku“ („Pilaitės vaiduoklis“), išleista autorės rinkinyje „Moje rozrywki“ („Mano pramogos“, 1806, t.1). Tai jau siaubo apysaka. Jos įžangoje štai ką teigia pati rašytoja lyg norėdama paaiškinti, kodėl tokie kūriniai išvysta dienos šviesą: „ <...> bjaurūs reginiai‚ iš ano pasaulio grįžtančios būtybės, audros, žemės drebėjimai, senų pilių griuvėsiai, apgyvendinti vienų dvasių, durklai ir nuodai, ginkluoti išdavimai, žudynės, kalėjimai, pagaliau velniai ir raganos. Kai visa tai susikaupia vienoje vietoje, tada turime tokį romaną, kuris patinka mūsų amžiui“. Literatūrologė A. Žentelytė rašo, kad taip pati autorė apibūdino naują literatūros srovę ir naują literatūrinį skonį „Pilaitės vaiduoklio“ įžangoje. Visi jos kūriniai išleisti Vilniuje. Ji buvo vienaiš pirmųjų tuo metu kėlusi moterų ir vyrų lygių galimybių bei teisių klausimą viešumon. Į Vilnių A. Mostowska atvyko po skyrybų (1802) su savo antruoju vyru. Juo buvo Tadas Antanas Mostovskis (Tadeusz Antoni Mostowski), gyvenęs 1766-1842 m. Su pirmuoju vyru Dominyku Augustu Pšezdzeckiu (Dominik August Przeździecki, 1760-1782) išgyveno keturis metus. Jis mirė. Šioje santuokoje gimė sūnus Michailas. Vėliau ji persikėlė gyventi į Zaslavį, Minsko apylinkes. Rašytoja mirė prieš 1833 m.

 

biografija ( autorius Jan Geberthner. Poprzedniczka romantizmu (Anna Mostowska). Krokuva, 1918, 84p. ; 

su apysaka :PILAITĖS VAIDUOKLIS"

*

 

(Nuotraukoje rašytoja Zofija Nalkovska )

 

Zofija Nalkovska (Zofia Nałkowska, 1884-1954), PEN (Pasaulinės rašytojų sąjungos) narė, Seimo deputatė (nuo 1947) taip patkurį laiką gyveno Pilaitėje (Piliakalnio g. 8, svečių namuose). Tai buvo 1922 m. Ji autorė romanų: „Teresos Henert romanas“ (1924) „Negera meilė“ (1928), „Riba“ (1936, lietuviškas vertimas [vertė P. Juodelis] Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. 340 p., pagal jį 1938 m. pastatytas filmas), „Nekantrieji“ (1938), „Gyvenimo mazgai“ (1948, 1950-1954 m. jis praplėstas), dramų: „Moterų namai“ (1930), „Jo grįžimo diena“

(1931). 1946 m. išėjo jos apsakymų rinkinys „Medalionai“. Į lietuvių kalbą taip išversti (vertė Aldona Baliulienė) apsakymai: :Didakas, arba bešališkas kritikas. Rašytoja gvildena tarpukario žmonių santykius, analizuoja asmenybę žlugdantį hitlerizmo poveikį, vaizduoja moterų išgyvenimus bei meilės reikalus. Jos kūrybai būdingas tikroviškas gyvenimo perteikimas su psichologine analize ir intelektualiais apmąstymais.

 

(Iš knygos Charakteriai.) Šiaurės Atėnai. 1994 12 03, nr. 44, p. 9; Kšištofas, arba Sibaritas. Šiaurės Atėnai. 1995 01 14, nr. 1(245), p. 8; Charakteriai. (Kamilis. Vyras.) Šiaurės Atėnai. 1995 01 14, nr. 2 (246), p. 10; Charakteriai. (Giži senatvė. Marcija, arba Jauna mergina. Malvina, arba Praradusioji viltį. Emilija, arba Likimo riktas.). Šiaurės Atėnai. 1995 02 25, nr. 8, p. 9; Charakteriai. (Sužeista širdis. Nesavanaudė. Mansvetas, arba Kūno poveikis sielai.) Šiaurės Atėnai. 1995 05 13, nr. 19, p. 9; eilėraštis: „Žinai, - perkunas trenkęs prikele iš miego…“ / L. Rygier-Nalkovska ; [iš lenkų kalbos vertė] L. Gira. Iš :Cit! Paklausykit! : parinktos iš lietuvių poetų geriausios eilės, tinkamos skaityti viešuose vakaruose ar šiaip susirinkimuose / sutaisė Liudas Gira Kaunas : Šv. Kazimiero d-ja], 1914 (Kaunas : Saliamono Banaičio sp.99 p.; ir „Žinai - perkūnas,trenkęs, prikėlė iš miego…“ / L. Rygier-Nalkovska. Iš : Žalioji pievelė : [eilėraščiai] / Liudas Gira [Vilnius] : išleista autoriaus ir Antano Dirsės, [1911] (Vilniuje : spauzd. M. Kuktos sp.) 90 p.

*

 

Garsūs anų laikų Pilaitės arba prie jos garsinimo ir klestėjimo prisidėję vyrai:

 

Mykolas Očapovskis gimė 1788 m. Paceikuose (Minsko srityje). Mirė 1854 m. Varšuvoje. Jis buvo agronomas, vienas žemės ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje. 1812 m. baigė Vilniaus universitete fizikos ir matematikos mokslus, gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1812-1819 m. buvo baron Rönne`s Renavo dvaro Lietuvoje valdytojas. 1819-1822 m. Vakarų Europoje studijavo žemės ūkio mokslus ir ūkininkavimo reikalus. 1822-1832 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius, žemė ūkio katedros vedėjas. 1833-1853 m. Agronomijos instituto Marimonte, netoli Varšuvos, direktorius. Peikė baudžiavinę sistemą, skelbė laisvai samdomo darbo pranašumus. Parašė daug darbų lenkų kalba. „Apie žemę, jos dirbimą" (1825), „Dirvožemių klasifikavimo būdą" (1825), „Žviilgsnis į dabartinę ūkio būklę šiaurės klimato sąlygomis" (1828-1830, 1-2 t.), „Žemės ūkis" (1835-1844, 1-10 t.; 1857, t. 11-12, čia aprašyti dirvotyros, žemdirbystės, gyvulininkystės ir žemės ūkio ekonomikos pagrindai). Jo iniciatyva Pilaitėje 1827 m. pabaigoje buvo įkurtas Vilniaus universitetui pavaldus Praktinės agronomijos (žemės ūkio) institutas.

 

Platesniam susipažinimui su M. Očapovskio darbais pateikiame akademiko Petro Šalčiaus straipsnį "PROF. M. OČAPOVSKIS IR JO SIŪLYMAI LIETUVOS ŪKIUI KELTI", išspausdintą P. Šalčiaus "Raštai : Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija". Vilnius, 1991., p.470-478. Čia apibendrinta M. Očapovskio veikla gali būti aktuali ir šių dienų Lietuvos žemės ūkiui, juolab Pilaitei, kurioje nemažai žmonių vis dar besiverčiančių žemdirbyste.

 

p.470: "Aukščiau minėtų idėjų buvo veikiamas taip pat Vilniaus universitetas ir jo globojamas, pirmasis, plačiai pasireiškęs Lietuvoje agronomijos pionierius,— Mykolas Očapovskis. Štai keletas jo gyvenimo bruožų ir jo kelias į Vilniaus universiteto agronomijos katedros vedėjus. Mykolas Očapovskis (1788—1854)2 kilmės lietuvis, baigęs mokyklą Slucke, 4 metus mokęsis matematikos fizikos Vilniaus universitete. 1811 m. jis įsigijo magistro laipsnį, o 1812 m., išlaikęs kvotimus ir parašęs disertaciją ,,Rozprawa o gruntach", gavo daktaro laipsnį. Nuo 1812 m. ūkininkauja barono Ronne's dvaruose, Žemaičiuose ir Lenkijoje, surenka turtingą biblioteką. Susipažinęs su naujausiais žemės ūkio mokslų šaltiniais, stengiasi teoriją derinti su praktika, atsižvelgdamas į vietos sąlygas. Prie savo Žemdirbystės katedros prašymo pridėjo tris savo darbus, paskelbtus spaudoje, tai Zasady chemij Rolniczei, išleista 1817 m. (Atspausd. ,,Dziennik Wilenski"

 

1818 ir 1819 m., veikalas paremtas anglo Humphry Davy veikalu:

 

1 Plg. K. G. V o bl y j. Očerk po istorii polskoj fabričnoj promyšlennosti. T. 1 (1764—1830). Kiev, 1909. 188 p. ir t. t.

2 Księga Pomiątkowa... Wilno, 1929, p. 209—238.

 

p. 471: Elemėnts of Agricultura Chemistry in a course of lectures for the Board of Agriculture, 1813, London, papildyta Thaer'o pastabomis ir Thaer'o veikalo ,,Racionalaus ūkininkavimo pagrindai" ištraukomis, paskelbtomis ,,Dzennik Wilenski" 1819) ir kt. Iš pradėtų darbų pasižymėjo populiaraus Kopio veikalo sodiečiams ,,Untericht in Ackerbau und Vichzucht" vertimą, ,,Chemia ziemianska", 2 t., Žemirbystės istorija apie ,,Lietuvos žemės ūkio klaidas ir būdus joms pataisyti", pagaliau ,,Augalų vegetacijos tyrimą".

 

Oficialiame laiške, valdžios patvirtintame, baronas Ronne reiškia didžiausią pripažinimą racionaliam M. Očapovskio ūkininkavimui, kuris per trumpą laiką padidino pajamas iš jo dvarų.

 

Savo raštuose Očapovskis su jaunatvišku užsidegimu skatino dvarininkus [daryti] cheminius bandymus, kad padidintų turtingumą ir apsukrumą, o taip pat ir tautos garbę. Straipsnyje, paskelbtame ,,Dzien. Wil." 1819 m. ,,Ar naudingiau yra savininkams apdirbti dvaro laukus baudžiava ar samdiniais?", stengiasi duoti atsakymą, skatinantį panaikinti baudžiavą, pagrįsdamas savo patyrimu ir moksline Merkelio studija, paduota Laisvosios Ekonominės Draugijos Peterburgo konkursui.

 

Nežiūrint brolių Sniadeckių paramos, Očapovskio kandidatūra sutiko rektoriaus Malevskio pasipriešinimą. Očapovskis kreipėsi į Čartoriskį, kuris pripažindamas, ,,kad žemdirbystės pakilimas ligi mokslinio lygio neabejotinai prisidės prie sodžiaus žmonių išvadavimo iš dabartinio paniekos ir nelaisvės būvio, kad gerų ekonomų išsimokslinimas taip pat svarbus, kaip ištobulinimas gerų klebonų ir parapijų mokytojų", pažadėjo Očapovskiui paramą, pagirdamas taip pat už jo norą išvykti į užsienius tikslu ,,prisižiūrėti priežasčių, kurios daugiausia patarnautų pagerinti čionykščiam valstiečių būviui'1 (Ach. Czart. Rs. Kur. Wil. 142 a, 39 p.).

 

Nepraėjus Očapovskio kandidatūrai į Vilniaus universitetą, jis 1819 m. išvyko Ronne pasiūlius į užsienį, Berlynan. Turėdamas gerų rekomendacijų, pakliūva pas Thaer'ą į Miogeliną, imasi versti jo ,,Grundsatze der rationallen Landwirtschaft".

 

Užsienyje būdamas M. Očapovskis koresponduoja su Čartoriskiu. Iš tos korespondencijos matyti jo pažiūros į žemės ūkio reikalus ir jų tvarkymą Lietuvoje.Svarbiausiu dalyku jis laiko baudžiavos panaikinimą,

 

p.472: kuri ,,žemina žmoniškumą ir skandina jį liūdniausioje nevalioje, tamsume ir skurde" (Arch. Czart. Rs. 5462).

 

Antras klausimas, tai bendros sodžiaus ganyklos, kurių pagerinimu niekas nesirūpina. Dėl to negalima ir galvoti apie gerą ganyklą gyvuliams, o be jos sunku esą pasiekti klestinčio ūkio. Taip pat svarbu yra rėžių sujungimas, [kurių] kartais būna tokių tolimų, kad sunku galvoti apie jų apdirbimą, ir, be to, taip siaura, jog sunku juose su plūgu apsisukti. Anglijoje, Holštinijoje ir Meklenburge be jokių ypatingų sunkumų panaikinta rėžiai ir trigubai padidinta pajamos iš žemių, o prūsai apie tai jau rimtai pradėjo galvoti ir šioje srityje pa-siekė neblogų rezultatų.

 

Skaitant Meyer'io veikalą ,,0ber die Gemeinschaftstei-lung", kur moksliškai tas klausimas nagrinėjamas, pasirodo, kad ,,mūsų krašte, kur valstiečiai nėra dar žemių savininkais, galima būtų tą išskirstymą padaryti be sunkumų". Patys valstiečiai esą mielai eina į vienkiemius. Dėl sklypų skaldymo paveldėjimo keliu, jis sako, kad ,,tokiame pačiame ir mažai apgyventame krašte, taip pat mažai turinčiame fabrikų, nereikia bijotis greito ūkių skaldymo. Nurodo šlėktą, kuri taip dalinasi tėvų žemėmis, ,,kad savininkai sėdi ant ežių ir neturi iš ko gyventi ir net vargas nepriverčia juos imtis kokio nors amato". Žemės sklypų skaldymas paveldint ilgainiui pašalins samdininkų trūkumą, o tai galės padėti krašto fabrikams pakilti.

 

Tų pakitimų ne tiek galima būtų pasiekti ,,valdžios keliu, kiek mokslo keliu". Savininkai turėtų versti valstiečius imtis tokių svarbių dalykų įtikinimu, gilindami jų žemės ūkio žinias. Ir toliau jis sako: ,,kito kelio čia nematau, kaip rašyti jiems knygeles sodžiaus ūkio klausimais, bet, prisitaikant jų supratimui, vietinėms sąlygoms, naujam būviui, kuriame gali atsidurti dėl luomo pakeitimo. Dvasinės valdžios pagalba (kaip tai daroma Prūsuose) pavesti klebonams parapijose, kad saviems parapijiečiams sekmadieniais ir šventadieniais perskaitytų ir aiškintų po keletą skyrių iš tokios knygelės. Pagaliau patys savininkai mielai to imtųsi, jei iš to sau ir savo valstiečiams matys naudą 1.

Iš susirašinėjimo matyti, kad kalbėdamas apie katedrą Očapovskis siūlė įsteigti žemės ūkio institutą, kuris artimai būtų susijęs su žemės ūkio katedra, neturėtų

 

1 Księga Pomiątkowa... p. 223.

 

p. 473: naudotis mėšlais iš miesto ir prekiauti pašarais, nes tai sudaro dirbtines sąlygas. Katedra turėtų bendradarbiauti su chemijos, gamtos istorijos, veterinarijos ir technologijos katedromis. Institute, be grynai žemės ūkio bandymų, pagrįstų chemijos ir technologijos laboratorija, turėtų būti miškų ūkis, žuvų ūkis, racionalus arklių ir raguočių auginimas, naujų rūšių įvedimas, maišant su geriausiomis vietinėmis, patobulintos avidės, kurios Prūsuose tiek daug duoda naudos, o ir karalystėje valdžios globojamos...

 

Skurdžiai primityvus Lietuvos ūkis, jį palyginus su vokiečių ir anglų, kelia daugybę uždavinių, kuriuos turėtų atlikti agronomijos profesorius. Pirmiausia jam tektų nugalėti žalingą prietarą, kad ,,blogas esąs Šeimininkas iš knygos", išleidžiant daugiau knygų apie žemės ūkį. Vokietijoje ir Anglijoje, kur žemės ūkio knygelių ir laikraščių galybė, ūkininkai laiko savo pareiga lavintis iš jų. Be savo darbo institute, agronomijos profesorius turi aprūpinti savo tėvynainius raštais apie žemės ūkį, jo pažangą ir tobulinimą.

 

Kaip būtiniausius raštus jis pamini:

 

1. Veikalą apie žemės ūkį, apimantį visas to mokslo dalis, kaip kad jis dabar yra.

 

2. Bendrą žemės ūkio pagrindų kartu su technologija išdėstymą gimnazijoms ir apskričių mokykloms, kameralinių

mokslų pavyzdžiu Vokietijoje.

 

3. Veikalą apie žemės ūkį valstiečiams — lengvai ir prieinamai parašytą.

 

4. Knygą apie avių ūkio patobulinimą ispanų veislėmis.

 

Be savo literatūrinio darbo, profesorius turi užsiimti dirvų rūšiavimu gubernijose, kurios priklauso universiteto skyriui, tiek iš prisiųstų dirvos pavyzdžių, tiek iš [surinktų] ekskursijų atostogų metu. Žemės ūkio mokslui plėsti krašte, išimtinai žemės ūkio, turėtų būti, anot Očapovskio, įtraukta visa inteligentija, apskričių ir vaivadijų mokyklose mokiniai nors teoriškai turėtų susipažinti su naujausiais žemės ūkio laimėjimais. Tačiau daugiausia jis tikisi iš dvasininkijos. Dėl to mano, kad Vyriausios dvasinės seminarijos auklėtiniai turėtų privalomai klausyti agronomijos paskaitų, kad paskum galėtų papasakoti sodžiaus žmonėms, Vokietijos ir Kuršo kunigų pavyzdžiu: ,,kurie yra tokie geri ūkininkai ir tiek naudos duoda žmonėms", padėtų patarimais.

 

Žinoma, tokia programa labai palankiai nuteikė globėją Čartoriskį. Tačiau su agronomijos katedros užėmimu dalykas nusitęsia. Kilo abejonių ir pačioje universiteto valdyboje dėl tokios agronomijos katedros reikalingumo. Kaip argumentas prieš ją, nurodoma, kad dabartinėje mūsų krašto dvarininkijos būklėje, agronomo profesija, atskira nuo žemės savininko, esanti labai nepatrauklus dalykas... Juk ne tik universiteto studentui, bet net ir aukštesnių klasių gimnazistui negali būti patraukli ekonomo profesija, labai žeminanti ir mažai pelninga. 0 kas sieks tokios profesijos atkakliu mokslu, o jei ir pasiektų to mokslo, tai kur jis gaus atitinkamai už tai atpildę? Juk universitetas turėjo pavyzdį su mokiniais grafo Paciejaus kaštais išsiųstais į ūkį prie Peterburgo. Grįžę veltui stumdėsi po universitetą, kad gautų atitinkamą jų pasirengimui vietą, o paskui patys prisipažino, tik be reikalo sugaišę laiką ir išleidę lėšas.

 

Taip pat ne visų palankumo sulaukė ir jo projektuojamas žemės ūkio institutas. Nepalankiai į tai žiūrėjo Jundzilas ir Jonas Sniadeckis. Očapovskio planai vis dėlto pavyko įvykdyti 1828 m. Institutas galėjo pradėti plačiai veikti, bet neilgam [Pilaitės — Zameczek — dvare]. 1832 m. uždarius Universitetą, jam nepavyko savo instituto padaryti savarankiška aukštąja mokykla ir 1834 m. teko keltis į Varšuvą, vėliau į Marimontą. Vilniuje būdamas jis stengėsi vykdyti užsibrėžtą savo programą. Visų pirma jis pasireiškia savo jau iš anksto planuotų veikalų išleidimu.

 

Savo veikaluose M. Očapovskis, imdamasis spręsti tobulesnio žemės ūkio ir apskritai ekonominio gyvenimo pakėlimo problemą, pradeda nuo jau minėto skaudžiausio klausimo,—žemės ūkio produktams kainų kritimo.Tam jis pašvenčia geroką savo veikalo dalį, kur išnagrinėja javų kainų kritimo priežastis 1. Tų priežasčių buvo net visas tuzinas:

 

1. Žymiai sumažėjusi dabartiniais laikais Europoje skambios monetos masė, dėl išsekimo Anglijoje aukso ir sidabro kasyklų. Tuoj atradus Ameriką prieš tris šimtus metų, auksas užplūdo visę Europą ir nepaprastai pakėlė visų daiktų kainas.

 

2. Padidėjęs popierinių pinigų kiekis ir milžiniška prekyba ir apyvarta tos rūšies pinigais.

 

1 žiūr. M. Oczapowski. Rzut oka na terazniejszy stan gospodarstwa w klimacie polnocnym a w szczegolnošči w prowincijach Litwy i Polski, Wilna, 1830 m.

 

p.474:

 

3. Pernelyg aukštas ir perdėm neatitinkąs tikrai dabartinei pinigų vertei palūkanų dydis.

 

4. Pernelyg didelės valdžios skolos daugelyje Europos valstybių ir susijęs su tuo mokesčių padidinimas visuose

kraštuose.

 

5. Javų gamybos Šiaurės Amerikoje išplėtimas ir visoje Europoje bulvių kultūros įvedimas, tačiau tik tuose kraštuose, kur prieš tai dėl žemės nederlingumo negalima buvo sėkmingai auginti javų.

 

6. Pradėtas daugelyje kraštų įdirbimas ligi tol nedirbamų žemių, ypač pietų Rusijoje, Kryme, Lenkijoje, labai derlingų žemių savo vieta ir sudėtimi, iš kur dabar eina plati grūdų prekyba per Odesą.

 

7. Žemės ūkio produktingumo, dėl išplitusios žemės ūkio pažangos, įvairiuose kraštuose padidėjimas paaiškinamas įvairiomis priežastimis. Pvz., Anglijoje, Švedijoje ir Danijoje—dėl būtino reikalo apsiginti nuo gresiančio bado, Prancūzijoje—dėl stambių ūkių, pasaulinių ir dvasinių emigrantų paliktų ir išdalintų mažesniems ir produktyvingesniems ūkiams. O daugelyje vokiečių kraštų — dėl nuostatų bendroms žemėms išsidalyti.

 

8. Mašinų ir įrankių išradimai bei atradimai, dėlei ko susitaupė gyvulių ir žmonių jėgos, dėl to galima buvo apsieiti su mažesniu dirbamų gyvulių kiekiu, o daugelį darbininkų palikti be darbo.

 

9. Patobulėjęs susisiekimas sausuma ir vandeniu.

 

10. Viešųjų magazinų, laikomų valdžios lėšomis, įtaka.

 

11. Nuolatiniai nuo 1817 metų visoje Europoje besikartojantys dideli derliai, o dėl to sumažėjęs įvairių žemės ūkio produktų įvežimas iš užsienio daugelyje Europos.kraštų, o ypatingai Prancūzijoje, net neturtingoje Ispanijoje. 

 

12. Visiems žinomi anglų vyriausybės nuostatai, vad. javų įstatymais (Cornbill), draudžią įvežti užsienio javus ligi tol, kol vietinių javų kaina pasieks iki tam tikros vyriausybės nustatytos kainos 1.

 

Jau vien šis grūdų kainų kritimo priežasčių išvardinimas aiškiai rodo, kad autorius buvo ne vien tik agrotechnikas, bet taip pat ir ekonomistas, žemės ūkio ekonomikos žinovas. Kaip jis tas visas priežastis vertina? Ir čia matome jo nemažesnį ekonominį išsilavinimą. Anot Jo, tiek" daug ir tiek svarbių priežasčių drauge paėmus,

 

1 M. Oczapowski. Rzut oka na terazniejszy stan gospodarstwa... 19 §, p. 24—26.

 

p.475: be abejonės, galėjo prisidėti prie žemės ūkio produktų kainų pakeitimo. Tačiau kiekviena jų atskirai tokiame plačiame versle, kaip žemės ūkis, nedaug ką galėjusios reikšti. Todėl kai kurios siūlomos priemonės pašalinti nelaimei dėl jų kritimo, nors ir būtų buvusios įvykdytos, tačiau vargu ar ką būtų padėjusios. Antra vertus, pašalinimas kai kurių iš tų priežasčių, be įsitikinimo jų tikrumu, ar nebūtų atvedusios į dar didesnę nelaimę ir negerovę. Pvz., ar galima, anot jo, pašalinti visus žemės ūkio gamybos pagerinimus ir išradimus? Juk mašinos ir įrankiai tiek daug palengvina žmonių ir gyvulių darbą. Tą patį tenka pasakyti apie patobulintus susiekimo kelius — kanalus ir kelius. ,,Ar įmanoma suvaržyti kultūrą augalų, duodančių žymią masę maisto gėrybių žmogui, ir tuo pačiu atimti gyvybę daugybei žmonių? Ar apskritai [įmanoma] grįžti į seną ūkininkavimo būdą, tuo sumažinti gamybos menę, kad sumažinta žemės ūkio produktų masė padidintų jų kainą? <...> Imtis tokių priemonių nei protas, nei širdis neleidžia" 1.

 

Ne geriau būtų, anot M. Očapovskio, ir su kitų priežasčių pašalinimu. Pvz., įvedimas magazinų (sandėlių, kur būtų laikomi grūdai) valdžios lėšomis tokio dydžio, kad padarytų įtakos kainų pakilimui, esanti tik kai kurių vokiečių statistikų svajonė. Mokesčių sumažinimas esąs taip pat neįmanomas, nes iš mums žinomų biudžetų pasirodo, kad jie vos patenkina reikalingiausias krašto išlaidas. O ir dėl to jų esą mažinti neverta, kad jie yra priemonė padidinti pinigų cirkuliaciją, nes pinigai leidžiami tame pačiame krašte, kur mokesčių keliu atsiranda. ,,Pagaliau, jei kituose kraštuose mokesčiai yra sunkūs, pvz., Anglijoje, kur jie sudaro daugiau kaip pusę grynų žemės ūkio pajamų, tuo tarpu pas mus dėl vyriausybės apdairumo yra visiškai nedideli" 2. Taip pat ir popierinių pinigų žalinga įtaka grūdų kainoms nesanti įrodyta. Pvz., Anglijoje, turtingiausioje pasaulio šalyje, kur vidaus cirkuliacija vyksta popieriniais pinigais, daug metų prireiktų tam, kad visus popierinius pinigus galima būtų amortizuoti, ir valstybės privatinėms skoloms apmokėti reiktų ištisų amžių.

 

Atmesdamas kitų receptus grūdų kainų kritimo priežastims pašalinti, M. Očapovskis mėgina nurodyti sąlygas, ,,kurios šioje visuotinoje negerovėje sudarytų mums

 

1 Ten pat, 20

 

2 Ten pat, 21

 

p.476: palengvinimą, ateinančioms kartoms laimę ir gausą patikrinti galėtų" 1.

Prieš duodamas savo krašto ekonominio pakilimo planą, M. Očapovskis pateikia tokius samprotavimus: ,,Žmogus iš prigimties yra linkęs gerinti savo būvį šioje žemėje. Jo reikmės visuomeninio vystymosi pradžioje yra aprėžtos, vėliau, plečiantis švietimui ir prekybos santykiams, žymiai padidėja, kone visiškai pakeisdamos jų prigimtį, padvigubina jame pastangas apgalvoti priemones joms patenkinti. Tokios pastangos į gerbūvį atskirų asmenų ir žmonių, sujungtų visuomenėje, reiškia jau aukštesnį supratimą, yra aukštesnės apsišvietimo pakopos neginčijamas įrodymas". Jis žavisi anglų tautos užsidegimu svarbioms ir naudingoms įmonėms, taip pat aukštu pramonės išsivystymu Prancūzijoje, Šveicarijoje. ,,Juk apšviestas mokslo protas ne tik padaro naudingus atradimus ar surastus pritaiko, bet, naudodamas vietovę, moka įvertinti jų reikalingumą dabartyje ir naudingumo laipsnį ateityje. Be abejo, susirūpinusi krašto gerove, valdžia daug gali prisidėti sustiprinti smunkančias tautos jėgas, bet be atskirų žmonių noro, be tos viską gaivinančios dvasios, niekados sėkmingai negali veikti. Dėl to nesižvalgykime į viliojančias ateities viltis ir į patogų aplinkybių susidarymą, be tinkamų priemonių vartojimo, be asmeninio prisidėjimo ir pasišventimo, negalime laukti geresnio būvio, kuriuo veiklesnės tautos, nugalėjusios tiek sunkumų, taip gausiai didžiuojasi" 2.

 

M. Očapovskis kviečia Lietuvos visuomenę nedaryti praeities klaidų ir pasimokyti iš istorijos: ,,Ligi 17ojo amžiaus skaitome istorijoje apie gerą mūsų prabočių būklę, nuo to laiko daugelio asmeniniai interesai ir neslepiama puikė, blogai suprastos laisvės skraiste prisidengusi, visam kliudė, daug kartų ardė išsigelbėjimo planus, uždėjo ant sodžiaus žmonių nevalios grandis ir arba išnaikino naudingus fabrikus ar manufaktūras, arba kliudė pakliūti joms į šalį".

 

Autorius toliau apgailestaudamas pabrėžia faktą, kad tuo laiku, kai Europoje mokslas, manufaktūros ir menai pradeda nuo 17ojo amžiaus antros pusės klestėti, senoje Lenkijoje (supr. bendroje lietuvių ir lenkų valstybėje) nuostabiu būdu pradėjo kristi tvarkingumas, darbštumas ir sumanumas <...>. Liko vien žemės ūkis su

 

1 Ten pat. 22 §.

 

2 Op. cit.

 

p.477: javų gamyba, kurie tapo jei ne vienintele, tai svarbiausia išvežama iš krašto preke, nes vidaus rinkos ji neturėjo, nors nualintiems baudžiavos valstiečiams ir teko valgyti duoną su pelais. Kiti kraštai žemės ūkiui prisitaikyti kintančioms rinkos sąlygoms yra padarę didelę pažangą. ,,O mes gardžiuojamės kitų kraštų civilizacija, išmokome tik vartoti (svetimų kraštų prabangos dalykus), o žemės ūkio ir manufaktūros reikale palikome tame pat punkte, kuriame radomės tolimoje praeityje. <...>, kai kitų kraštų žemė priėmė į savo prieglobstį tiek daug naudingų augalų ir gyvulių, mūsiškei kliudo tai padaryti prietarai ir tinginystė" 1. Ypač žemės ūkiui turėtų padėti, kaip ir kitiems kraštams padėjo, įvairių techniškųjų kultūrų įvedimas (augalų dažams gaminti, pašarinių žolių, platesnis bulvių sodinimas), taip pat avių ūkio vilnai gaminti išplėtimas. Bet ypatingo dėmesio jis kreipia į linus:

 

,,Vakarinei Lietuvos daliai paliko vienintelis ligi šiol pelno šaltinis, vienas iš prekybinių augalų, t. y. linai, kurie skatina daugelį mūsų dabartiniu metu pašvęsti jam žymiuosius žemės plotus. Deja, pelninga dabartiniu metu ūkio šaka, nemokšų, neatsižvelgiančių į ateitį ūkininkų rankose, vienus jau susmukdė, kitus pastatė ant prarajos kranto, kurios jie, pasigviešę greito pelno, negali matyti. Linas, būdamas augalu ničnieko negrąžinančiu žemei, atvirkščiai, stipriai ją alinančiu, sumanaus ūkininko rankoje ir kitoniškoje ūkininkavimo sistemoje, būtų vertingu ir labai pelningu augalu, bet nemokšos ir netoli matančio ūkininko rankose, taip pat trilaukio ūkio sąlygose, galima palyginti su kardu pamišėlio rankose. Jau ne vienas mūsų ūkininkų gavo liūdną pamoką dėl tos priežasties, o daugelis netrukus ją skaudžiai pajus" 2.

 

TEKSTILĖS PRAMONĖS PROPAGANDA 1R VILNIAUS UNIVERSITETO KONKURSAS

 

Daug vietos M. Očapovskis paskiria vietinių pluoštinių medžiagų: vilnos, linų, kanapių gamybai, aprašydamas įvairius būdus, vietinius bei užsieninius, į kurių vertingumą pas mus ligi šiol niekas nėra atkreipęs dėmesio.

Ypatingai daug dėmesio jis kreipia į linų gamybą, ,,nes [jie] ne tik kaip ir kitur tenkina svarbiausią vietinio vartojimo reikmę, bet ir sudaro neišpasakytai svarbų

 

1 Op. cit. 34 §.

 

2 Op. cit. 54—55 p.

 

p.478: su javų gamyba, kurie tapo jei ne vienintele, tai svarbiausia išvežama iš krašto preke, nes vidaus rinkos ji neturėjo, nors nualintiems baudžiavos valstiečiams ir teko valgyti duoną su pelais. Kiti kraštai žemės ūkiui prisitaikyti kintančioms rinkos sąlygoms yra padarę didelę pažangą. ,,0 mes gardžiuojamės kitų kraštų civilizacija, išmokome tik vartoti (svetimų kraštų prabangos dalykus), o žemės ūkio ir manufaktūros reikale palikome tame pat punkte, kuriame radomės tolimoje praeityje. <...>, kai kitų kraštų žemė priėmė į savo prieglobstį tiek daug naudingų augalų ir gyvulių, mūsiškei kliudo tai padaryti prietarai ir tinginystė" 1. Ypač žemės ūkiui turėtų padėti, kaip ir kitiems kraštams padėjo, įvairių techniškųjų kultūrų įvedimas (augalų dažams gaminti, pašarinių žolių, platesnis bulvių sodinimas), taip pat avių ūkio vilnai gaminti išplėtimas. Bet ypatingo dėmesio jis kreipia į linus:

 

,,Vakarinei Lietuvos daliai paliko vienintelis ligi šiol pelno šaltinis, vienas iš prekybinių augalų, t. y. linai, kurie skatina daugelį mūsų dabartiniu metu pašvęsti jam žymiuosius žemės plotus. Deja, pelninga dabartiniu metu ūkio šaka, nemokšų, neatsižvelgiančių į ateitį ūkininkų rankose, vienus jau susmukdė, kitus pastatė ant prarajos kranto, kurios jie, pasigviešę greito pelno, negali matyti. Linas, būdamas augalu ničnieko negrąžinančiu žemei, atvirkščiai, stipriai ją alinančiu, sumanaus ūkininko rankoje ir kitoniškoje ūkininkavimo sistemoje, būtų vertingu ir labai pelningu augalu, bet nemokšos ir netoli matančio ūkininko rankose, taip pat trilaukio ūkio sąlygose, galima palyginti su kardu pamišėlio rankose. Jau ne vienas mūsų ūkininkų gavo liūdną pamoką dėl tos priežasties, o daugelis netrukus ją skaudžiai pajus" 2.

 

1 Op. cit. 34 §.

 

2 Op. cit. 54—55 p.

 

Straipsnio pabaiga

* 

 

Mykolas Fričinskis (1792-1859 m.) Kai Vilniaus universiteto žemės ūkio katedros vedėjo profesoriaus Mykolo Očapovskio pastangomis Pilaitėje1827 m. buvo įsteigtas Vilniaus universitetui pavaldus Praktinės agronomijos (žemės ūkio) institutas - pirmoji praktinė Lietuvoje žemės ūkio mokomoji bazė - , jo direktoriumi buvo paskirtas žymus tuo metu agronomas Vilniau universiteto profesorius, anksčiau Volynės licėjuje žemės ūkio dalykus dėstęs Mykolas Fričinskis, atsirado puiki proga praktinei mokyklai, kurią M. Očapovskis dar 1823 m.piršo Vilniaus universiteto katedrai įsteigti Šventikių dvare, kuri iš tikro pradėti veiklą. Tokia žemės ūkio mokykla pradėjo veikti prie įkurto Agronomijos instituto. Taip Pilaitėje prasidėjo pirmieji Lietuvoje praktiniai studentų darbai bei agrotechnikos ir zootechnikos bandymai. Vilniaus universitete įkurta žemės ūkio katedra su mokomąja ir bandymų baze buvo pirmoji tokio pobūdžio katedra Europoje. Tuo metu Pilaitėje šios aukštosios mokyklos valdą sudarė 100 valakų ariamų dirvų, gyvenamieji rūmai su 2 kumetynų fligeliais, 3 nauji mūro pastatai, malūnas, bravoras, 3 svirnai, 5 karčemos, plytinė, kalkinė, drobės įmonė, arklidės, kluonas ir daug įvairių ūkio pastatų. Dvarui priklausė 45 valstiečių kiemai su 300 baudžiauninkų ir 10 daržininkų. Pagal A. Motuzos duomenis, publikuotus žurnale "Mokslas ir gyvenimas" ( 1999, Nr,11-12), šis institutas turėjo biblioteką, naują žemės ūkio inventorių, veislinių galvijų ir avių, pažangiai ūkininkavo; čia atrasti M. Fričinskio palikti skaityto “Paskaitų kurso” ir “Žemės ūkio istorijos” rankraščiai. Manoma, kad 1832 m. dvarą ėmus valdyti M. Fričinskiui, kuris, kaip ir M. Očapovskis, buvo mokęsis A.Tėro žemės ūkio institute Vokietijoje, jis ženkliai suklestėjo. Dvaras M. Frišinskiui atiteko numalšinus 1831 m. sukilimą ( Jo metu siekta išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos bei suvienyti iki pirmojo Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalinimo buvusias žemes. Kovą pradėjo lenkų bajorija. Ją palaikė lietuviai. Remtasi valstietija. Trūko organizuotumo ir vienybės. Netrukus sukilimas buvo nuslopintas. Represijų neišvengė ir bajorija.). Po sukilimo, 1832 m., uždarius Vilniaus universitetą, nustojo veikti ir čia jam priklausiusios minėtos įstaigos. M. Fričinskis tapo Pilaitės ūkio valdytoju, o vėliau ir nuomininku. (ūkis jam atiteko amžinam činšui). 1846 m. jis pastatė didelį drobės balinimo fabriką, kuris sudegė 1852 m. Čia šeimininkaujant M. Fričinskiui, apie 1865 m., dvarui priklausė 57 gyventojai (l pravoslavas, 48 katalikai ir 8 žydai). Iki XIX a. pabaigos Pilaitės dvaras buvo M. Fričinskio giminės nuosavybė. Pilaitėje pas M. Fričinskį rinkdavosi revoliucingai nusiteikę Vilniaus universiteto profesoriai, o jis pats iš šio dvaro nurodydavo kelią norintiems prisijungti prie 1831 m. sukilėlių.

 

 

Parengė Angelė Šarlauskienė