Baltų vienybės diena

 

PILIAKALNIŲ SĄŠAUKOS ATGARSIAI, SKIRTI BALTŲ VIENYBĖS DIENAI PAMINĖTI

 

Tikriausiai nežinote, kuo turtinga Pilaitė ir kuo ji skiriasi nuo kitų naujausių Vilniaus mikrorajonų? Ogi gerai iki mūsų dienų išsilaikiusiu piliakalniu. Net senos pilies-dvaro mūrų galima joje atrasti. Tas piliakalnis iki 2007 m. rugsėjo 22 d. labai liūdėjo. Mažai kas jį lankė ir mažai kas žinojo, kokius turtus jis saugo. O sužinojo, kai atsiliepė į jau nemažai metų Šiauliuose gyvuojančio klubo "Aukuras" kvietimą: reikėtų kiekvieną rugsėjo 22-ąją, per rudens lygiadienį, kai diena ir naktis susilygina savo galiomis, ant tokių vietų užžiebti, jei ne nedidelį laužą, tai mažomis ugnelėmis jas išpuošti. Taigi kas tą 2007-ųjų metų rugsėjo 22-ąją atsiliepėte į Pilaitės bendruomenės kvietimą ir atsiradote ant Piliakalnio, matė, kaip jis švytėjo, panašiai kaip M. K. Čiurlionio paveiksluose. Šią dieną buvo surengta pirmoji Pilaitės piliakalnio atgaivinimo šventė. Ji prasidėjo eitynėmis su uždegtais fakelais iš Naujosios į Senąją Pilaitę, garsėjančią piliakalniu, veikiančiu vandens malūnu, išlikusiais seno dvaro statiniais, kur senovėje buvo įsteigta praktinė mokomoji žemės ūkio katedros, priklausiusios senajam Vilniaus universitetui, bazė, kuri tokia Europoje buvo pirmoji. Ant Pilaitės piliakalnio Bendruomenės pirmininkės J. Gadliauskienės įžiebtas laužas, susirinkusių žvakelėmis nušviestas į jo viršūnę vedantis takas. Piliakalnio atgaivinimo ugnį sustiprino Senoje Pilaitėje įsikūrusio UAB „Vilniaus kalviai“ žaizdro ugnis. Etnologijos ir istorijos žinovai pirmą kartą vienoje vietoje susitikusius Senosios ir Naujosios Pilaitės gyventojus, jų svečius iš kaimyninių Buivydiškių pakvietė, pakvietė aplink uždegtą laužą - kaip pilietinės sąmonės ir taikaus kaimyninio sugyvenimo ženklą - eitynių susikabinus rankomis ir pajusti savo tvirtumą vienybėje. Buvo pasakojama apie piliakalnių svarbą mūsų protėvių gyvenime. Priminta, kaip buvo aukojama prigimtinės religijos dievams. Klausytasi Pilaitės piliakalnį kasinėjusio ir tvarkiusio archeologo Zenono Baubonio prisiminimų. Kartu dalintasi vizijomis, kaip ateityje galėtų atrodyti šis piliakalnis, kokia galėtų būti jo istorinės praeities sklaida.

 

Šventės metu skambėjo dainos, giesmės, eilės, eita rateliais. Tokių šviesų apsuptyje Senoji Pilaitė, kuri čia gyvuoja nuo amžių, ir Naujoji Pilaitė, kuri savo gyvastį skaičiuoja nuo 1991 m. rudens, kuomet į šviežiai pastatytus daugiabučius pradėjo keltis pirmieji naujakuriai, susijungė į vieną PILAITĘ. Sužinota iš į Baltų vienybės šventę atėjusio Gintaro Songailos, žygeivių veterano, ilgamečio Tautininkų sąjungos pirmininko, ne vienos kadencijos Seimo nario: "Kiekvienas didesnis kalnelis, ant kurio, priešams pradėjus brautis į baltų žemes, virto baltų vienybės ir atspirties tašku. Čia pradėtos statyti tvirtovės, kuriose, reikalui esant, skubėta slėptis nuo nekviestų svečių ir iš čia bendromis jėgomis kova ir ne kartą apsiginta. Piliakalnis, pilis - tai gyventojų vienybės ir tvirtybės simbolis".

 

Šio susibūrimo metu prisiminta, kad prieš penketą metų susivienijusi Pilaitė apgynė šalia Piliakalnio esantį mišką (tenka apgailestauti) nuo savų, o ne nuo svetimų kirvių. Ji neleido saujelei pasitūrinčių žmonių šį piliakalnį pasisavinti: jį apsitverti tvora. Ar tokia vienybė nereikšminga? Daugiau kaip ir prieš dvidešimt metų trys Pabaltijo tautos: lietuviai, latviai estai susivienijo ir išsivadavo iš sovietinio jungo. Tad ši šventė, kuri oficialiu lygmeniu pradėta minėti nuo 2001 m. kaip Baltų vienybės diena, kiekvienam siekiančiam laisvės ir geresnio gyvenimo savo tėvų žemėse, didelė šventė. Ta proga prisimintas 1236 m. Saulės mūšis ties Šiauliais, kuomet bendromis baltų genčių pajėgomis buvo sutriuškinti kryžininkai. Jie po šio pralaimėjimo nebepajėgė atsigauti.

 

2007 m. rugsėjo 22 d. su fakelais atžygiuojama iš Naujosios- naujakurių Pilaitės į Senąją - istorinę Pilaitę

 

Pirmą kartą Pilaitės piliakalnis nutviekstas gyvosios šviesos (J. Šarlausko nuotrauka)

 

 

2008 m. rugsėjo 22 d. vėl rinkomės ant Pilaitės Piliakalnio, vėl ant jo kūrėme laužą, vėl jį nušvietėme degančiomis ugnelėmis. Laužo ugnis buvo įžiebta nuo Senojoje Pilaitėje veikiančio Vilniaus kalvių žaizdro. Šį kartą laužą ant Pilaitės piliakalnio įžiebė šį piliakalnį archeologiškai tyrinėjas Z Baubonis - Lietuvos archeologų Sąjungos pirmininkas, kurio iniciatyva šis piliakalnis buvo sustiprintas. Šį kartą ant piliakalnio ir prie laužo ant jo prisiminėme senuosius senolių amatus. Prisiminta, kad krašto gynimas nuo įsibrovėlių buvo nepaskutinėje vietoje. Į šventę pakviestas Karionys (Senovės baltų draugovė) demonstravo anų laikų karžygių drąsą ir sumanumą, kartu su Buivydiškių folklorinis ansambliu "Verdenė" atliko kariūnų dainas. Savo puikiais balsais stebino merginų iš Pilaitės trio, kurios prisistatė kaip grupė "Palūžusi pušis". Nuo jų ugningai ir talentingai atliekamų sutartinių aidėjo visa galutinai į nakties tamsumą panyranti Senoji Pilaitė.

 

Archeologas Z. Baubonis, lydimas Pilaitiškų, su nuo Vilniaus kalvių žaizdro užsidegtu fakelu

kopia į piliakalnio viršūnę įžiebti Baltų vienybės laužą (2008 m., nuotrauka J. Šarlausko)

 

 

Etnologė D. Urbanavičienė ruošiasi paaukoti senolių garbintoms dievybės

(2008 m., nuotrauka J. Šarlausko)

 

 

Karionys atlieka senovines kariūnų dainas, įkvepiančias narsai kovose su svetimšaliais užpuolikais

(2008 m., nuotrauka J. Šarlausko)

 

 

Šie baltų vienybės ir gyventojų būrimo bendriems tikslams skirti renginiai svarbūs Pilaitės, Vilniaus ir visos Lietuvos gyvenime, yra tik vieni iš Pilaitės bendruomenės inicijuotų renginių, įtvirtinančių šios bendruomenės kertinį siekį: „Gerbti praeitį, rūpintis ateitimi!“.

 

Apie tai galite plačiau pasiskaityti laikraštyje: "Žalioji Lietuva": "Piliakalnių šviesos šventė Vilniaus Pilaitėje" (2007 m. rugsėjis, Nr.15 (285); "Pilaitėje paminėjome Baltų vienybės dieną" (2008 , rugsėjis, Nr.16 (308), straipsnių autorė A. Šarlauskienė

 

 

Parengė Angelė Šarlauskienė