Aktyvas

 

Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė

 

(Jurgio Veršausko nuotrauka)

 

BALTOJI ANKETA

 

Gyvenimas nėra nei juodas, nei baltas. Jis įvairiaspalvis. Jei visuomenė progresuoja - gyvenimas šviesėja, jei degraduoja – ji tamsėja. Kadangi esame baltai, turėtumėm rūpintis baltumu - šviesa ir šviesėjimu, tačiau gyvenimas Lietuvoje kažkodėl vis dažniau matomas bei piešiamas gana niūriai, tamsiai, tarsi be išeities. Pagrindinės šio laikmečio problemos – stoka dvasinio ir pilietinio sąmoningumo, kūrybiškumo, pasitikėjimo savimi, daug kur dominuojanti agresija, apatija ir neviltis – betarpiškai susijusios su šviesesnės Lietuvos perspektyvos nejutimu.

 

Ar egzistuoja kokia nors strateginė Lietuvos vizija? Kodėl viešai nediskutuojama, neieškoma atsakymų į tokius paprastus, atrodytų, klausimus - kam mes gyvenime, kokią Lietuvą kuriame, kokią norėtume matyti Ją po šimto ar po dviejų šimtų metų? Ar išnykusią, degradavusią, kaip prūsai? Ar ištirpusią, beveidę Europos kontekste? Ar garbingą, savarankišką, klestinčią dvasioje ir kūne, kaip išpranašauta Oskaro Milašiaus regėjimuose? Ir ką reikėtų daryti, kad Lietuva kuo greičiau imtų keltis, kad “neišsivaikščiotų”?

 

Norėdami ieškoti išeičių ir prisidėti prie šviesios, skaidrios Lietuvos sukūrimo, nutarėme kreiptis į šviesius protus – į žinomus Lietuvos menininkus, visuomenės veikėjus, kunigus, prašydami atsakyti į dešimt “BALTOSIOS ANKETOS” klausimų. Anketa buvo spausdinama "… Ir galėsime vadintis išvaryta Lietuva" : į Baltosios anketos klausimus atsako Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoja, sostinės Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė // Lietuvos žinios. - 2007, geg. 26, p. 8, 10. ir “Bernardinuose”.

 

P.S. Atsakymus prašytume siųsti adresu: UAB "Lietuvos žinios" (Baltoji anketa) Kęstučio g. 4/14, LT - 08117, Vilnius arba elektroniniu paštu: vale@lzinios.lt

Ir, jei galėtumėte prie elektroninio laiškelio prikabinti (arba įdėti į voką, jei siųstumėte paštu) savo šeimyninę ar kokią nors kitą mažiau oficialią nuotrauką (pageidautina portretinis kadras), būtume itin dėkingi

(Anketą užpildė J. Gadliauskienė)

 

Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?

 

Vykstant gana sudėtingiems globalizacijos procesams, Lietuvai, kaip ir kitoms mažosioms valstybėms, niekada nebuvo lengva atsilaikyti ir nebus. Kas nors už mus bandys nuspręsti, kaip mūsų šalies resursus panaudoti saviems tikslams. Todėl šaliai reikalinga labai apgalvota, protinga užsienio ir vidaus politika. Deja, nors ir prisidėjome prie sovietinės imperinės valdžios sugriovimo, „savos“ nomenklatūrinės valdžios statuso neapibrėžėme, jos neatstatydinome, todėl demokratinės valstybės iki šiol nesukūrėme.

 

Kokią valstybę matysime po šimto ar dviejų šimtų metų, priklausys nuo dabartinių politikų mąstymo, jų sąžinės ir šiandieninės situacijos suvokimo. Jau dabar įklimpome su žemės nuosavybės grąžinimu, leisdami „persikelti“ turėtas žemes. Jeigu dar leisime naujalietuviams ir užsieniečiams neribotai supirkti miškus ir žemę, tai galime vadintis ne išsivaikščiojusia, bet išvaryta Lietuva.

 

Lietuvą įtakoja ne tik globalizacijos procesai, bet ir klimato kaita. Nors mokslininkai ir užsienio politikai pripažino, kad klimatas keisis negrįžtamai, Lietuvoje apie prisitaikymą dar negalvojama. Neseniai Seime surengtoje konferencijoje klimato kaitos klausimais britų ambasadorius pasijuokė, kad lietuviai klimato kaitą supranta kaip galimybę Nemune auginti krokodilus. Konferencijoje buvo pažymėta, kad pasikeitus klimatui, Afrikos ir Azijos didesnėse dalyse nebus galima gyventi. Vyks emigracija į šiaurę. Ir tai bus toli gražu ne vienintelis globalaus atšilimo iššūkis.

 

Norėčiau matyti Lietuvą išsaugojusią savo kalbą, papročius, teritoriją. Valstybę, kuri draugiškai sugyvendama su kaimynėmis, gerbia ir rūpinasi savo žmonėmis. Lietuva, atkeliavusi iš kaimo į miestus, turi ten ir sugrįžti. Pasikeitus klimatinėms sąlygoms, miestuose atsiras vis daugiau problemų išgyventi. Tuo tarpu, kaimo išgyvenimo tikimybė - didesnė. 

 

 Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėt su pasididžiavimu ištarti – “Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi” ir kodėl?

 

Esu ne tik lietuvė, bet ir žemaitė. Niekada nuo Lietuvos nutolusi nebuvau, todėl kaip nors kitaip įvardinti savęs ir negalėčiau. Ar didžiuojuosi tuo? Mane užaugino mamos dainos. Mama, kilusi iš dainingos šeimos, visus darbus nudirbdavo dainuodama. Ir dabar man gražiausia, kai susiburia nelabai susirepetavę kurio nors Lietuvos pakraščio žmonės ir uždainuoja. Ko gero, dainuojant labiausiai atsiveria lietuvio dvasia. Mes turime savo kalbą, kurios daugelį žodžių, darinių galime atrasti kitose kalbose. Turime savo pilkapius, savo kraštą, kuriame geriau, blogiau gyvename, jį mylime, kovojame už jo išlikimą. Turime daug garsių žmonių, kurie tai suprato, brangino, puoselėjo. Būdami be galo stiprūs, išeisime iš visų primestų ar pačių pasirinktų klystkelių ir išsaugosime ateičiai pagrindą – savo žemę, kalbą ir papročius.

 

Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

 

Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia nevykdyti kultūros, švietimo ir sveikatos politikos. Kaip per pastarąjį dešimtmetį vykdomos sveikatos ir švietimo reformos atsiliepia mūsų gyvenimo pokyčiams, matome visi. Kultūros ministerija, kaip valdžios institucija, buvo ir yra silpniausia grandis. Bėda tame, kad vietas institucijose užima ne kultūros specialistai, o politinių partijų, pažinčių dėka, integruoti žmonės. Taip visose institucijose susidaro „savų žmonių“ grandinė, kurie nuo kultūros yra labai toli. Kartu su kitais visuomenininkais, bandydama spręsti problemas, pamačiau, kad valdžios institucijose, kurios tiesiogiai atsakingos už kultūros paveldą, nėra su kuo rimtai apie šias problemas kalbėti. Vien jau tas faktas, kai visuomenės atstovai teisme bylinėjasi dėl „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo su kitoje barikados pusėje esančiais valdininkais, kuriems pirmiausiai turėtų rūpėti tie patys interesai, rodo, kad pastariesiems rūpi ne kultūra. Kultūros paveldo, viešų erdvių, želdynų naikinimas vyksta ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir Klaipėdoje, Neringoje, įtakojama Kernavės aplinka. Neseniai vienas aukščiausių pareigūnų susitikime su visuomenės atstovais pareiškė, kad niekaip nesupranta kodėl Neringoje negalima statyti aerodromo.

Kultūros politikos vykdyme turi dirbti visuomenei žinomi, tos srities specialistai. Kiekvienoje šios politikos srityje turi būti atsakingi asmenys arba institucijos. Atsiradus kontrolei, peržiūrėjus įstatymus ir panaikinus visas galimybes panaudoti įstatymo nuostatas siauriems interesams, padėtis kultūros politikoje pagerėtų iš esmės.

 

Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

 

Švietimas yra ateities kartų sąmoningumo, savo šalies pažinimo ir išsaugojimo kalvė. Viskas prasideda nuo vadovėlių, programų, užimtumo vidurinėse mokyklose ir perspektyvų darbinei ateičiai – universitetuose. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, kai vaikai, mokytojai ir tėvai atlieka savo misijas. Pažvelgus iš arčiau, pamatysime, kad daugelis patirčių iš praėjusio šimtmečio sovietų laikų – prarasta, o naujos vertybės nesukurtos. Moksleivių programos sudarytos greitai kaupti, įsisavinti tiksliąją informaciją. Nemažai informacijos apie prisitaikymą prie aplinkos, gaunama per televiziją, internetą, kitas priemones. Vaikai jau mokyklos suole orientuojasi daugiau į materialius, o ne dvasinius dalykus.

 

Norint pasiekti, kad mokyklos išleistų ne tik greitai informaciją priimantį, bet ir mylintį savo aplinką jaunimą, reikia peržiūrėti vadovėlius, mokymo programas, sudaryti sąlygas užklasinei veiklai. Negalima sakyti, kad mokytojai per mažai dirba su vaikais. Manyčiau, priešingai, mokyklos darosi, kaip išprotėjusios, besistengdamos vykdyti įvairias programas, projektus, susirasti lėšų remontams. Taip jos yra uždaromos gana siaurame interesų rate, neišeina už mokyklos ribų. Tėvai, atiduodami vaikus į mokyklą, mano savo pareigas atlikę. Daugelis nesistengia artimiau bendrauti su mokytojais, per juos pažinti savo vaikus. Neretai vaikai dar paauglystės amžiuje paleidžiami į gatvę, nesirūpinant su kuo bendrauja ir kokias patirtis įgyja.

 

Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

 

Gal net ne uždarbiai Lietuvoje lemia jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių migraciją į kitas šalis. Manyčiau, perspektyvos ir pagarbos žmogui nebuvimas. Neseniai paskambino mano draugė ir skundėsi dėl tolimesnio savo sūnų likimo. Abu šiuo metu baigia universitetus. Vienas įgis užsienio politikos ir diplomatijos, kitas – teisės specialybes. Tačiau, intensyviai ieškodami darbo, iki šiol jo dar nerado. Todėl, būdami išsimokslinę, protingi jie galbūt paseks jau daugelio išbandytu keliu - darbo paieškomis užsienyje.

 

Emigracijos procesus lemia atsiradęs atotrūkis tarp valdančiosios, nomenklatūrinės visuomenės dalies ir tų, kurie dirba už minimalų atlyginimą, neršia konteineriuose ar yra socialiai remtini. Valdančioji dalis, manipuliuodama įstatymais, nuolatiniu atlyginimų kėlimu rodo norą prabangiai gyventi likusios Lietuvos sąskaita. Tuomet kai kitai Lietuvos daliai lieka – emigruoti. 

 

Lietuva dažnai įvardinama, kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

 

Viena iš priežasčių, įtakojančių savižudybes, yra susvetimėjimas. Atšalę santykiai tarp tėvų ir vaikų, ryšio nebuvimas tarp visuomenės ir žmogaus. Jeigu žmogus nelaikomas žmogumi, nebėra prasmės ir pačiai gyvybės esmei. Taip sutvarkyta visuomenė, kad norėdami išsisakyti, realizuoti savo galimybes, turime priklausyti kolektyvui. Įvykus sudėtingiems persitvarkymo procesams tiek miestuose, tiek kaimuose žmonės prarado atsvaras savo dvasiniams ryšiams palaikyti, o nauji nebuvo sukurti. Gal tai įtakojo ne tik savižudybes, bet ir ištisas kartas prasigėrusiųjų, kas taip pat yra lėtinė savižudybė. Šie procesai galėjo įtakoti ir susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų. Kad atkurti dvasinius ryšius visuomenėje, nepakanka dalinio ar investicijų vienoje kurioje srityje. Pirmiausiai, turi būti atliktas vykstančių negatyvių procesų auditas. Pavyzdžiui, kodėl žudomi kaimuose senyvo amžiaus žmonės, kodėl kaimo žmonės buvo pavadinti runkeliais. Nors, mano giliu įsitikinimu, taip pavadinti reikėtų tuos, kurie dažnai užima aukščiausius postus. Na, o kai nieko neslepiant bus įvardinti visi dariniai, kurie įtakoja žmogaus dvasinę sveikatą, galima ieškoti išeities.

 

Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save – žiniasklaidoje ir televizijoje?

 

Dainų dešimtukai, serialai ir aiškinimasis kokią vietą visuomenėje užima „daktarai“. Taip trumpai būtų galima nusakyti ką mes kasdien matome televizijų programose ar skaitome laikraščiuose. Tiek vienur, tiek kitur trūksta rimtų publicistinių laidų, straipsnių analizuojančių įvykius, reiškinius. Nušviesdami kasdienius skandalus, smurtą ir populiarių žmonių gyvenimo ypatybes, tenkiname skaitytojų paviršutinius poreikius. Tačiau tai nusibosta. Vieną dieną pažvelgi į laikraštį ir pašiurpsti nuo minties, kad gal reikėtų paskaityti kiek Lietuvoje per parą užmušė, išprievartavo ar sudegino namų, tačiau nebeprisiverti. Taip nuolat kemšama informacija skaitytoją ar klausytoją atbukina ir pradedi nereaguoti, nors įvykę atsitikimai ir baisūs. Radijas, televizija ir spauda, turėdami galingus instrumentus, šviesti, gilintis į socialines, kultūrines ir kitas žmonių sritis, ugdo vartotojišką kultūrą.

 

Dažnai girdime pasiteisinant, kad skaitytojai, žiūrovai to nori. Kitoks penas jiems nereikalingas. Be abejo, kad nėra lengva išsiugdyti mąstantį, jautrų, gyvą žmogų.

 

Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

 

Atsiverčiau Jono Aisčio „Milfordo gatvės elegijos“ ir perskaičiau, kad žmonės į sodžių talkas, krikštynas, vestuves, pakasynas nebuvo kviečiami, ateidavo patys. Tai galėčiau patvirtinti ir iš savo vaikystės prisiminimų. Dažnai kaimiečiai susibėgdavo vieni pas kitus padėti nukasti bulves, iškulti javus ar giedoti kalnus, mirus to paties ar gretimo kaimo žmogui. Neseniai per žiniasklaidą buvo paskelbta, kaip susibėgę lietuviai Prancūzijos ligoninėje globojo savo tautietę su sūnumi. Medikai ir užsienio spauda atkreipė dėmesį į vienas kito palaikymą ir rūpestį.

 

Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

 

Vaikystėje ir jaunystėje mane augino V.Mykolaičio-Putino. J. Žemaitės, I. Simonaitytės, S. Nėries perskaityti kūriniai. Sąjūdžio laikais, kaip daugelis, atidžiai sekiau to meto politikų, visuomenininkų veiklą. Dabar – artimos Lietuvos žaliųjų judėjimo idėjos. Gal todėl, kad augau kaime, vienkiemyje, vienumoje, įžvelgdama harmoniją gamtos procesuose, įsiklausydama į garsus.

 

Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

 

Išlikti žmogumi. Atrodo banalu. Tačiau gyvenimui skubant į priekį ir mažuose ir dideliuose dalykuose mes nuolat turime rinktis.

 

 

Apie pirmininkę galite pasiskaityti šiame straipsnyje:

"Žaliasis angelas žvelgia į išsaugotą Pilaitės mišką"

(straipsnis išspausdintas laikraštyje "Žalioji Lietuva", 2007, vasario 1-15 d. Nr.3(273)

 

Nuo 2002 metų ne vienas Lietuvos gyventojas Janiną Gadliauskienę – Vilniaus Pilaitės bendruomenės pirmininkę, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoją, - galėjo matyti per televiziją, girdėti per radiją, su jos mintimis susipažinti skaitydamas laikraščius.

 

Viskas prasidėjo, kai Vilniaus miesto savivaldybė nutarė iš Pilaitės mikrorajono gyventojų atimti greta esantį 120 hektarų upeliais išraižytą jaukų, gausiai lankomą pušyną, jį iškirsti ir paversti golfo aikštynais bei atitverti nuo neturtingųjų vilniečių. J.Gadliauskienė, sutelkusi aktyvių piliečių bendruomenę, tapo pasipriešinimo šiam brutualiam valdininkų aktui iniciatorė. Po kelis metus trūkusio protesto akcijų, piketų, teismų maratono Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai Pilaitės miško atžvilgiu buvo paskelbti niekiniais. Pilaitės bendruomenės kova už savo prigimtines teises net prilyginta antrajai Sąjūdžio bangai. Šis pasipriešinimas ir pasiekta pergalė inicijavo burtis ne vieną gyventojų bendruomenę kovai su korumpuota, savanaudiška valdininkija. Žirmūnų, Viršuliškių, Naujamiesčio rajonų gyventojų bendruomenės vėliau perėmė estafetę iš Pilaitės ir apgynė savo teises gyventi darnioje aplinkoje.

 

Žaliasis angelas – Žaliųjų prizas už ženklius nuopelnus gamtai ir žmonėms

 

Žaliasis angelas – Žaliųjų judėjimo įsteigtas prizas teikiamas kas antri metai. Jį gauna tik ypatingai Lietuvai gamtosaugai nusipelnę žmonės. Pavyzdžiui, paskutinį Žaliąjį angelą gavo žurnalistė, LNK kanalo „Paskutinioji instancija“ vedėja Rūta Grinevičiūtė už reportažus, paviešinančius valdininkijos juodus darbus. Nežinia, ar atsitiktinumas, bet po jų supleškėjo žurnalistės sodybos namas, atsakė mašinos, kuria ji važiavo, stabdžiai.

 

Jau ketvirti metai, kai vienas Žaliasis angelas glaudžiasi Pilaitėje. Priminsiu, kaip jis čia atsirado. 

 

Pilaitės gyventojų bendruomenė, suburta Janinos Gadliauskienės, stojo ginti greta esantį rekreacinį mišką nuo iškirtimo. Nelygi šio rajono gyventojų kova su Vilniaus m. savivaldybės valdininkais truko apie du metus. Galų gale Vyriausiame administraciniame ir Aukščiausiame teismuose buvo įrodyta , kad Vilniaus merija, perduodama Pilaitės miško teritoriją Žvėryno golfo klubui, grubiai nusižengė įstatymams.

 

Pilaitės bendruomenė apgynė mišką, jis ir šiandien žaliuoja ir yra gausiai lankomas vilniečių, kurie čia suranda ramybę, tylą, atgaivą. Už šią pergalę Pilaitės bendruomenė gavo Žaliąjį angelą.

 

Žaliojo angelo J. Gadliauskienė būtų verta asmeniškai ir už iniciatyvą sustabdyti visuotinį Gilužio ir Salotės ežerų pakrančių perdavimą privačioms statyboms be galimybės prieiti prie jų viso Vilniaus gyventojams. Tokios paežerių poilsiavietės reikalingos atsigaivinti karštymečiu, pailsėti savaitgaliais su šeima, vieniems ar su draugais, kad nereikėtų trenktis į pasaulio kraštą. Gaila, bet kol kas Pilaitės, Karoliniškių, Viršuliškių gyventojų reikmėms pavyko atkovoti tik vieną 1,5 ha Gilužio paplūdimį, tačiau J.Gadliauskienė tvirtai pasiryžusi kovoti iki pergalės už vilniečių pamėgtus ežerus.

 

Tarnystė artimui

 

Kadangi Pilaitės bendruomenė savo veiklai neišsikovojo jokių patalpų, Žaliasis angelas glaudžiasi Gadliauskų buto, kurio adresu įregistruota ir bendruomenė, svetainėje. Svetainė J.Gadliauskienei atstoja ir kabinetą. Čia ji rašo paklausimus tiek į aukščiausias, tiek į žemesnes valstybines institucijas Pilaitės gyventojų gerbūvio gerinimo klausimais, kuria tekstus piketų plakatams, kai kietasprandė valdininkija į tylų gyventojų balsą nebereaguoja. Čia, pas J. Gadliauskienę, apsilanko ne tik Pilaitės ir Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos vietovių žmonės su savo rūpesčiais ir viltimis, tikėdamiesi pagalbos. Janina jiems iš tiesų pagelbės, ypač tada, jei ginti reiks visiems svarbius tikslus. Tiesa, ji atsiliepia ir į gana asmeniškus, tačiau socialiai skaudžius reikalus. Pavyzdžiui, kai iš Pilaitės municipalinių butų bandoma išmesti į gatvę neturtingas šeimas, negalinčias užsimokėti už komunalines paslaugas, Janina tokius valdininkų žingsnius žiniasklaidos padedama iškelia į viešumą ir apgina socialiai remtinų žmonių teises į stogą virš galvos. Kaip pagelbėti žmonėms J. Gadliauskienė turi nemažą patirtį.

 

Be J.Gadliauskienės pastangų išsaugoti poilsiui mūsų gamtinę aplinką – miškus, ežerus – ženklūs nuopelnai ir Pilaitės mikrorajono kultūrinėje veikloje. Jos iniciatyva čia jau įvyko keturi poezijos pavasariai, kuriuose noriai dalyvauja pripažinti ir pripažinimo siekiantys menininkai. Paskutinysis poezijos pavasaris puikiai įvertintas net Pilaitės seniūnijos atstovų, paprastai įžvelgiančių šios bendruomenės veiksmuose sąmokslo pėdsakų. Kitas ženklus J. Gadliauskienės nuopelnas – kasmetinės Užgavėnių eitynės Pilaitės gatvėmis ir persirengėlių šokiai prie laužo Pilaitės pagrindinėje aikštėje.

 

Už kultūrinio ir gamtinio paveldo išsaugojimą

 

Janina Gadliauskienė ne kartą iš eilės išrinkta Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos pirmininko pavaduotoja. Su šiomis pareigomis prasiplėtė jos tarnystės žmogui ribos. Todėl nieko nuostabaus, jei Pilaitės bendruomenės pirmininkę gali pamatyti uoliai ginančią Trakų ežerų pakrantes nuo visiško jų perdavimo privačiam naudojimui, organizuojančią akcijas prieš Dzūkijos pievų su sodybomis užliejimą ten nutarus statyti hidroelektrinę, prieš Šiaurinio Lietuvos krašto pavertimą daniškų kiaulidžių kompleksais su plačiai plintančia smarve ir išliejamomis srutoms.

 

J.Gadliauskienė viena iš pirmųjų stojo prieš sostinės centro užstatymą dangoraižiais, prieš jo kultūrinio paveldo naikinimą, žmogiškai nepamatuotą sutankinimą – žalių zonų su skvereliais pavertimą naujų pastatų statybų aikštelėmis. Ženklus ir J.Gadliauskienės nuopelnas buriant Vilniaus senamiesčio išsaugojimui iniciatyvinę grupę, kai pagalbos jo unikalumui išsaugoti prireikė kviestis net komisiją iš UNESCO. Ne be J.Gadliauskienės paramos neseniai bylą teisme laimėjo žirmūniečiai, susitelkę prieš statybos bendrovę, kuri ėmė statyti gigantišką statinį vaikų žaidimo aikštelės ir žaliosios poilsio zonos vietoje. Visai neseniai J.Gadliauskienė organizavo skaitlingą Vilniaus miesto bendruomenių ir pilietinių judėjimų protesto akciją prieš skubos tvarka ketinamą patvirtinti Vilniaus bendrąjį planą, kuriame įžvelgiami savanaudiški proteguojamų verslo grupuočių interesai. Nemažai akcijų J. Gadliauskienė suorganizavo ir prieš neracionalų transporto problemų sprendimą sostinėje – milijardus mokesčių mokėtojams galintį atsieiti tramvajaus projektą bei greitkelių tiesimą per tankiai apgyvendintus mikrorajonus ir rekreacijai tinkančius žaliuosius plotus.

 

Darnoje motinystė, darbas ir visuomeninė veikla

 

Rūpinimasis, kad šeima būtų tinkamai pamaitinta, - J.Gadliauskienės kasdieninis rūpestis. To ji paiso ir niekada tam nenusižengia būdama net labiausiai užsiėmusi. Besiklausydama lankytojų ar tapusi įdomia jų pašnekove įvairiausiomis temomis: politikos, naujų knygų, spektaklių, koncertų,- pagamina skanius patiekalus iš kasdieniškiausių produktų. Neretai jais, lyg būtų vyresnioji sesuo ar motina, pavaišina į namus atėjusius interesantus. Greitai ir skaniai kaip ir iš nieko taisyti maistą ji išmoko augdama kaime, tradicinių vertybių šeimoje, kur tėvas gimęs dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje gindavo nuo iškirtimo tebežaliuojantį medį, surasdavo laiko knygoms paskaityti, kuriomis noriai dalinosi su Janina, smuikavo, mama mokėjo galybę liaudies dainų.

 

Matydami visada tvarkingą ir pasitempusią žavią moterį, mažai kas žino, kad ji turi penkis vaikus, kurie, apsilankius jaukiuose jos ir jos vyro Stepo – statybų specialisto – namuose, niekada be reikalo netrikdo jaukios jų tvarkos. Vyresnieji du vaikai jau studentai. Simona po dailės studijų M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokosi Vilniaus dailės akademijoje, Laurynas pasirinko chemiją Vilniaus universitete. Keturiolikos ir penkiolikos metų pametinukai Karolis ir Mindaugas važiuoja groti birbynėmis į miesto centrą. Koridoriuje svečią pasitinka jauniausioji septynmetė dukra Austėja. Ji kiekvieną atėjusį į tėvų namus šiltai pasisveikina ir tik po to nueina prie savo užsiėmimų.

 

J. Gadliauskienės stiprybės versmės

 

Tai kur gi slypi J.Gadliauskienės fenomenas – visur suspėti, viską nepriekaištingai atlikti, daugeliui konstruktyviai pagelbėti? Laikas atsakyti tiesiai - begalinė meilė Lietuvai ir paprastiems jos žmonėms. Tai, tikriausiai, atsiranda besiklausant dainų, kokia graži ta Lietuva Tėvynė, arba klaidžiojant po jos žaliuojančiais girias bei prisimenant tėvų pasakojimus apie didingą Lietuvos praeitį. Totalaus pasiaukojimo fenomenas būdingas daugeliui Lietuvos šviesių žmonių, kurie skirtingais istoriniais tarpsniais buvo greta paprastų žmonių, siekė savo darbu ir atjauta palengvinti jų sunkią gyvenimo naštą, o patį kraštą padaryti šviesos oaze likusioms tautoms. Džiugu, kad tokių tikslų žmonės atsiranda ir šiuo sunkiu paprastam žmogui laikotarpiu.

 

J.Gadliauskiene visada laiku atsiranda pačioje kebliausioje visuomenei priimamų sprendimų vietoje ir moka žaibiškai suburti žmones, galinčius tokią situaciją išvesti iš aklavietės. Ji savanaudžių valdininkų rankose tampa pūliuojančia žaizda, su kuria priversti skaitytis.

 

Nebuvo nė vieno atvejo, kad J. Gadiauskienė matydama juoda sakytų balta. Tai būtų vienas iš jos pagrindinių bruožų. Antras bruožas – atjauta ir noras padėti kiekvienam, kuris savo pastangomis nebegali susidoroti su iškilusiu įstatyminiu rebusu ar visišku nesiskaitymu su jo teisėmis. Čia ji su žmogumi kalbasi be savo titulų, o kaip lygi sulygiu...

straipsnio autorė A. Šarlauskienė

 

Pilaitės bendruomenės pirmininkės pavaduotoju ne kartą iš eilės pasirenkamas Vytautas Pelakauskas

 

(Jono Šarlausko nuotrauka)

 

2006 m. Pilaitės poezijos pavasaryje, skirtame kovotojos už lietuvių ir lenkų laisvę grafaitės kariūnės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms, V.Pelakauskas skaito savo eiles:

 

KUDIRKOS PASIILGIMAS

 

Neskamba šiandien tautiška giesmė,

Neskamba.

Ir varpas jau nežadina šiandien.

Vieniems – per daug gal valgio,

Kitiems – vargo,

Todėl kartu – vienybėje - jau neprisikelt.

Varpai – be varpininkų,

Žemė – be artojų,

Varpai – muziejaus tyloje...

Sunku net įsivaizduoti skambant varpą

Aukštai iškeltą – danguje.

Tiek varpinių, tiek bokštų -

Šaukiančių ateikit,

Varpų tiek - gaudžiančių tylom...

Ateikim liūdesį ir neviltį įveikę,

Sugrįžkim savo Lietuvon.

Tik prisilieskime, pajudinkime varpą –

Jau dūžis – plaka Lietuvos širdis...

Tik nepailskim, nenuleiskim rankų,

Ir tylią neviltį pakeis skambi viltis.

 

 

Vytautas Pelakauskas (gimė 1962 m. kovo 24 d. Švenčionyse) baigė Švenčionių Z.Žemaičio vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo Chemijos fakultete, įgijo chemiko dėstytojo specialybę, dirbo Vilniaus mikroelektronikos įmonėje "Venta" inžinieriumi analitiku,1988 m. aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. Buvo vienas iš "Ventos" Sąjūdžio grupės koordinatorių, laikraštėlio "Venta" redaktorius.1990-2001 m. dirbo biotechnologu (gamino genoinžinerinius vaistus) institute "Fermentas", vėliau - AB "Biofa" bei UAB "Biotechna".1998-2001 m. buvo AB "Biofa", vėliau - UAB "Biotechna" profesinės sąjungos pirmininkas. Nuo 2002 m. yra aktyvus Lietuvos žaliųjų judėjimo ir Pilaitės bendruomenės narys. Šiuo metu ieško pigesnių ir efektyvesnių būdų geriamam vandeniui. nuo organizmui pavojingų medžiagų išvalyti. Yra keliasdešimties publicistikos ir straipsnių gamtos apsaugos temomis autorius (laikraščiai "Žalioji Lietuva", "Laisvas laikraštis" ir "Žaliasis pasaulis"). Literatas, ne vieno videofilmo sukūrėjas.

 

Skaidra BARTKEVIČIENĖ

Artūras RAGAIŠIS

Angelė ŠARLAUSKIENĖ

Vanda SAKALAUSKIENĖ

 

(Jono Šarlausko nuotrauka)

 

Vanda Sakalauskienė su sūnumi Jonu (vienu iš El fuego solistų) atlieka savo kūrybos dainas vienoje iš Pilaitės bendruomenės vakaronių.

 

Vanda SAKALAUSKIENĖ (gimė 1948 m. lapkričio 3 d. Pasvalyje) - dailininkė (keramikė), bardė, poetė, publicistė, pedagogė,studijavo Maskvos Gubkino vardo Naftos ir dujų cheminės pramonės institutas (kalnų inžinierė-geofizikė), baigė Vilniaus universitete psichologiją, .pozityviosios psichologijos kursus prie Vilniaus Universitetinės ligoninės psichiatrijos klinikos, Vilniaus Dailės akademijos ir Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto ilgalaikiai kursai (dailės mokytojos specialybė), tobulinosi Meno filosofijos ir meno teorijos mokykla pedagogų profesinės raidos centre, ne vieno labdaringo projekto iniciatorė ir atlikėja, dirba vienoje iš Vilniaus vidurinių mokyklų dailės mokytoja, užaugino penkis savo ir du vaikus iš vaikųnamų.

 

Rimtautas ŠPOKAS

 

(Jono Šarlausko nuotrauka)

 

Rimtautas ir Rasa Špokai su šeima ir su savo darbais

 

Apie kai kuriuos Valdybos narius galite pasiskaityti J. Gadliauskienės interviu pagal laikraščio "Žaliasis pasaulis" vyriausio redaktoriaus Augusto Uktverio klausimus (2008 m. , gruodžio 24 d.)

 

Nuo Pilaitės aukštumų...

Arba - sąžinės, kaipo „juodosios dėžės“, pakalbinimai

 

Janina GADLIAUSKIENĖ: žemaitė, gyvenanti Pilaitėje (deja, tik toks mikrorajono pavadinimas Vilniuje), Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoja, ženkliai nusipelniusi už siekius matyti Lietuvos sostinę, kaipo tvarkingą, neužterštą, žaliąjį miestą.

 

Stebėdamas (žinau, jog vien susitapatinti su žiūrovu – netikęs dalykas) Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotojos Janinos Gadliauskienės veiklą imu ir įžvelgiu žaliųjų veikloje šiokį tokį pastovumą, nuosaikumą. Gerąja prasme. O koks tas nuosaikumas galėtų būti blogąja prasme – provokacinis pasiteiravimas?

 

Be abejo, jei žaliųjų judėjimą laikyti radikaliu, tai nuosaikumas – blogas ženklas. Gal taip reikėtų vertinti vakarų Europoje. Tačiau Lietuvoje... Kokie esame patys, tokie ir mūsų visuomeniniai judėjimai. Daugelis organizacijų norėtų tapti vedliais, išjudinti visuomenę politiniams, socialiniams pokyčiams. Bet tam reikia itin stiprios charizmatiškos asmenybės ir žmonių noro pakeisti nusistovėjusią padėtį. Žaliųjų judėjimas skiriasi nuo kitų visuomeninių organizacijų tuo, kad nėra valstybės išlaikomi ir sugeba vykdyti pilietinę veiklą. Nebūdami kraštutinių nuostatų, nebijome susiburti ir pareikšti nuostatą bet kuriai išrinktai valdžiai. Tai nėra taip jau mažai. Visuomenėje yra skleidžiama informacija, kad žalieji tik protestuoja ir stabdo visus pažangius procesus. Jeigu ir norėtume būti tokiais blogiukais, paprasčiausiai nepajėgtume. Todėl pagrindinis žaliųjų uždavinys - išsaugoti Lietuvos miškus, pelkes, upes ir ežerus mūsų vaikams, padėti žmonėms, kurie kovoja už sveikesnę aplinką. Tuo pačiu, kaip pakankamai rimta organizacija, stengiamės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Juk kiekvieno kokio nors objekto statybos sustabdymas, genetiškai modifikuotų organizmų bandymų lauko draudimas ar miško parkų išsaugojimas stabdo tam tikrus plėtros procesus. Bet padeda išsaugoti visumą.

 

Jeigu nuosaikumą vertintume kaipo prisitaikymą, manyčiau, jog tai yra daugelio visuomeninių organizacijų problema, ne tik žaliųjų. Norint užtikrinti pastovų dalyvavimą visuomeninėje veikloje, reikia išlaikyti minimalų kiekį etatinių darbuotojų. Kadangi valstybė tiesiogiai tokios veikos neremia, lieka projektai arba dviejų procentų parama. Projektai visuomet atima daug laiko ir jėgų jų įgyvendinimui. Todėl tos organizacijos, kurios veikla susieta su projektais, negali būti pilietiškos. Tam nebeužtenka laiko. Žalieji viena su kitu bando derinti. Esame nepastebimi? Nieko nuostabaus. Dabar karaliauja šou biznis. Mes nepretenduojame bent jau į šias aukštumas. 

Metai gūra virš mūsų galvų, tarsi kokie debesys. Panašiai sakė vienas poetas apie prabėgantį laiką.

 

Kokie tie debesys (įvykiai, faktai, neramumai, linksmybės, savitumai ir t.t.) buvo Tavo (o kartu ir Lietuvos žaliųjų judėjimo) gyvenime 2008-ais?

 

Metai prasidėjo ir baigėsi lazdyniečių pasipriešinimu planuojamai regioninei atliekų deginimo gamyklai. Prie Gariūnų esamos šiluminės elektrinės norima pastatyti galingą gamyklą, kuri per metus sudegins iki 200 tūkst. tonų atliekų. Lazdyniečiai iš pradžių nelabai žinojo kaip elgtis viešose akcijose. Prisimenu: vienoje iš pirmųjų, kol kalbėjausi su žurnalistais, atsisuku, o akcijos dalyvių už nugaros jau nebėra. Pasirodo, kaip tik prieš naujuosius metus jie skubėjo į savo renginį ir, sėdę į autobusą, išvyko su visais plakatais. Arba kitas lazdynietis neseniai pasakojo kaip buvo pagauta UAB „Senovė“, deginanti medicinines atliekas ir paleidžianti į aplinką teršalus, kurie, kaip sakė pasakotojas, tūstantį kartų viršija normą. Austrų firma, sumontavusi įrenginius, kompiuteryje paslėpė diską, kurio gamyklos eksploatuotojai nežinojo. Kai patikrino - milžiniški nukrypimai... Tuo tarpu kompiuteryje - viskas normos ribose. Naujasis Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas irgi kalbėjo, kad „Senovės“ kompiuteryje matęs tik gerus parodymus. Smalsu, gal politikas apie „juodąją dėžę“ nieko nežino? Tuo tarpu lazdyniečiams ir juodųjų dėžių nereikia, jiems vėjas nuolat atneša deginamų lavonų kvapą.

 

Dažnai tenka vilniečiams padėti apginti jų kiemus nuo statybų. Taip susiburia aktyvių žmonių grupės, kurių dalis, vėliau, virsta bendruomenėmis. Tačiau Kalvarijų g.282 namo žmonės pradėjo kovoti ne su valdininkais ar statybininkais, o su priešais esančio namo gyventojais. Pastariesiems pritrūkus vietos automobiliams, nutarė Kalvarijų 282 namo skvere aikštelę įsirengti. Tarė - padarė. Sekmadienio ryte, neperspėję apie planus, iškirto pačių gyventojų sodintus medžius ir pradėjo derinti su savivaldybe dėl aikštelės. Kaip vėliau paaiškėjo, net nesijaučią padarę ką nors blogo. Tuo tarpu, Kalvarijų 282 namo gyventojai po ilgų bėgiojimų, reikalavimų, raštų atsikovojo savo teritoriją ir pažadėjo skverą atkurti.

 

Nemažu metų rūpesčiu buvo tapę išsaugoti saugomų teritorijų tarnybos valdininkes. Ne viena akcija ir daugelio visuomenininkų, žiniasklaidos pastangomis, atrodo, tai pavyko.

 

Andrejus Gaidamavičius Lietuvos žaliųjų judėjime subūrė komandą „Baltijos vilkas“, kuri bando nuo aršių medžiotojų išsaugoti vilkus. Šie jauni žmonės, kuriuos aš ir vadinu vilkiukais, prie Aplinkos ministerijos surengė akciją. Mat, keičiantis vyriausybei, buvo leista vietoje dabartinių 20, sumedžioti 30 vilkų. Kadangi Lietuvos miškų plotai nėra tokie dideli, tai toks nuosprendis gali būti kaip galutinis vilkų sunaikinimas. Matyt, tik „vilkiukų“ dėka Lietuva gali pasigirti turinti šiuos protingus, gražius gyvūnus. Daugelis Europos valstybių juos mato tik sapnuose.

 

Žaliųjų judėjimo šių metų pasirinkta tema - Lietuvos pelkių išsaugojimas. Judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis mano, kad būtent pelkės užtikrina gausų vandens kiekį upeliuose ir kituose vandens telkiniuose. Sovietiniais metais vykusi melioracija pridarė daug žalos ne tik kraštovaizdžiui, bet ir pačiam viršutiniam žemės sluoksnio nusausėjimui. Todėl dabar labai svarbu užtikrinti, kad išlikusios pelkės nebūtų toliau sausinamos. O pavojus tam yra. Nes pelkėse esančios durpės naudojamos kurui. Jau porą metų kovojama dėl Plinkšių pelkės išlikimo. Mažeikių – Telšių rajonų sandūroje esantis ežeriukas parūpo vietiniams verslininkams, kurie nori kasti durpes.

 

Lietuvos žmonės toliau priešinasi danų kiaulių fermų invazijai. Danų fermeriai superka pačias gražiausias Lietuvos vietoves ir ten įrengia fermas. Moderniose fermose įvestas kompiuterinis valdymas. Todėl vietiniams darbo vietų nepadaugėja. Kiaulienos skerdiena parduodama užsienio šalims. Tuo tarpu Lietuvai lieka – mėšlas ir smarvė.

 

Jašiūnų bendruomenė, pasipriešinusi vietinės plastiko perdirbimo gamyklos plėtrai, privertė atkreipti dėmesį į Sveikatos ministerijos norimas keisti sanitarines apsaugos zonas. Iki šiol vyriausybė nėra patvirtinusi kvapų kontrolės ir reglamentavimo tvarkos. Daugelis objektų, kaip fermos, chemijos, atliekų deginimo pramonė į aplinką skleidžia taršą, kuri žaloja aplinkinių gyventojų sveikatą. O neveikiant kontrolės sistemai ir nesant teisiniams, norminiams reglamentams nėra kaip ginti viešąjį interesą.

 

Tai tik nedidelė dalis žaliųjų judėjimo veiklos. Tačiau ką beveiktume, bedarytume, visada už mūsų nugaros stovi paprasti Lietuvos žmonės. Tik jų dėka galime padėti jiems patiems ir išsaugoti esmines Lietuvos vertybes.

 

Gyvendama Pilaitėje nesate vieniša, turite ir klusnią (ar nepaklusnią) bendruomenę, kuriai vadovaujate. Įtariu, jog toji bendruomenė Pilaitėje yra savotiškai žaliausia Vilniuje, nesugriaužiama biurokratijos kandžių (paminėkite ir geruosius žmones, gražiuosius jų darbus)?

 

Ko gero, žaliuosius ir čia galima apkaltinti. Negana, jog iš verslininkų atėmė 120 ha miško - dar ir pažaliavusią bendruomenę įkūrė. Man įdomu ir smagu stebėti kaip aplink tiek keistuolių susibūrė. Truputį „nuplaukusių“, bet tuo ir nuostabių. Jeigu ne Vytauto Pelakausko pasiryžimas ar būtume išsaugoję mišką? Vargiai. Nors jo specialybė – chemikas, tačiau puikiai susivokia teisė labirintuose, yra meniškos sielos, pilietiškas. Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, būdavo patenkintas jo straipsniais „Žaliajai Lietuvai“, mes – jo idėjomis, patirtimi, aktyvumu. Dabar V. Pelakauskas bando pasikinkyti fortūną, gamindamas vandens filtrus.

 

Neretai viešos akcijos metu žurnalistai klausia: kas užrašė, sukūrė mums plakatus? Kas gi daugiau, jeigu ne Rimtautas Špokas. Jis - mano kaimynas, kartu su žmona Rasa - abu dailininkai. Beveik visi plakatai jo piešti. Gelbsti ir kitų rajonų maištautojams. Kartais pagalvoju: prisikaupė Rimtauto plakatų, kad taip surengus parodą. Juk niekas dar tokios nerengė. Rimtautas kartu su tėvu - sąjūdiečiai. Sausio 13-osios naktį jie budėjo Seime. Ar kas nors bent padėkojo. Nepaklausiau... Užtat tikras džiaugsmas - keturi jo sūnūs. Kai pasipila kieme tokie nedidukai, greiti kaip žvirbliai, kaimynai džiaugsmingai atsidūsta: tokie gražūs tie vaikiukai. Tačiau gyvena vieno kambario bute už minimalias lėšas. Bet nedejuoja. Angelė Šarlauskienė atėjo vis pabardama, kad revoliucijas darome. Vis gąsdino, kad su mumis nesusidės. Tačiau Antanas Lėckas ją šaukia vardu kirtį perkeldamas ant „a“ raidės ir tai viską pasako. Humanitarinių mokslų daktarė, ilgą laiką dirbusi knygų rūmuose, dabar rašo epinius romanus. Jos pastangomis Pilaitės poezijos pavasario šventės tapo labai savitomis. Kiekvieną kartą Angelė atranda kokį nors pilaitiškiams nežinomą ansamblį, kuris savitai praturtina šventę. Jos pastangomis dar 2002 m. išleista knygelė „Pilaitė praeitis, dabartis, ateitis“. Angelės dėka, jau penki metai iš eilės „Poezijos pavasario“ šventės metu pasirodo vis naujas Pilaitės kūrėjų poezijos, prozos rinktinės. Ji gilinasi į etninę kultūrą, mitologiją. Apie papročius, tradicijas, artėjant pagoniškoms šventėms, „Žaliojoje Lietuvoje“ pasirodo A. Šarlauskienės straipsnis.

 

Greta žaliosios, pilietiškosios bendruomenėje subujojo ir kultūrinė veikla. Dabar, tarytum eitume lenktynių, vieną dieną rengiamės akcijai ar raštus rašome, kitą – kviečiame į vakaronę. O kodėl gi ne, jei šalia kūrybingi žmonės. Sakalauskų šeima. Antanas Sakalauskas sausio 13-osios naktį kartu su a.a. Asanavičiūte parkrito po tuo pačiu tanku. Tik likimas Antano pagailėjo. Sutrupinta koja sugijo. Antanas ir Vanda Sakalauskai užaugino penkis savo ir dar du iš vaikų namų. Beveik visi vaikai susiję su menais. Va, Jonas Sakalauskas neseniai dalyvavo „Triumfo arkoje“. O Elenos Sakalauskaitės dėka Pilaitės gyventojai pamatė ir išgirdo M.Mažvydo mokykloje Martynos Švegždos fon Bekerio ir jo mokinių koncertą. Tačiau jų mamą, Vandą Sakalauskienę, mes pripratome vadinti švelniai, mūsų Vandute. Jos begalinis rūpestis supančia aplinka. Kas daugiau, jei ne Vandutė užsėdusi ant dviračio aplėks Pilaitės apylinkes - lauk skambučio. Ten - kertamas miškas, o ten - baigia ežero paplūdimį užstatyti, ar statybos baido nuo Balčio ežero retus paukščius. Artimai ir nuolat bendraudama su gamta, mūsų bendražygė sukuria daugybę eilėraščių, o vėliau jiems pritaiko muziką. Jeigu dar sūnus Jonas pagelbsti kokiu nors instrumentu pritardamas, tai Pilaitės gyventojai turi džiaugsmo išgirsti šiek tiek graudulingas, savitas dainas. Jie jau pamėgo ir nuoširdžiai klausosi. Be visų išvardintų rūpesčių ir džiaugsmų Vandutė dirba etikos mokytoja. Geologijos mokslų diplomą įgijusi Maskvoje, studijavusi psichologiją, žinoma kaip keramikė.

 

Ir pagaliau - Ferdinandas Jakšys. Aktorius, režisierius. Nesiimu pasakoti šio žymaus aktoriaus visų nuopelnų visuomenei. Kai žingsniuodama Pilaitėje pamatau einantį F. Jakšį, man jis primena A. Strazdelį. Tą, kursai - paveiksle, kažkada Katedroje kabėjusio. Toks susirūpinęs, su vyžomis ir begaliniai artimas. Susitinki, pradedi kalbėtis. Ir tiesiog užburia Ferdinando Jakšio tyras gebėjimas būti suprantančiu pašnekovu. Jo dėka Pilaitės žmonės matė visus Vilniaus Senjorų teatro spektaklius. Gruodžiui įpusėjus pilaitiškiams buvo parodytas Dalios Tarailienės režisuotas spektaklis „Varpo gausmas“. Šiame spektaklyje Vincą Kudirką vaidino aktorius F. Jakšys. Po spektaklio jis jau kalbėjo apie kitus galimus sceninius pastatymus.

 

... Šioje gyvoje mozaikoje trūksta žiupsnelio pipirų. Kitaip sakant, Dalios Tarailienės. Tai ji pernai, švenčiant bendruomenės penkmetį, kartu su F. Jakšiu sugalvojo kurti Pilaitės teatrą, kurio pirmas spektaklis Pilaitės žiūrovams buvo parodytas. Dalia - labai išvaizdi moteris, turi gerą balsą ir aktorinius gabumus, kuria eiles. Ji vadovauja piligriminėms kelionėms. Kelionės ypatingos tuo, kad didžiąją dalį dalyvių sudaro invalidai. Turbūt niekas jiems neparodytų Romos katedros ar Prancūzijos, Ispanijos vienuolynų, jei nebūtų Dalios. Ji – praktikuojanti, atsidavusi katalikė, vadovauja ir skautams. Tai ji neseniai su jaunimu važiavo į Lenkiją parvežti Betliejaus ugnies ir ją išdalins Lietuvos parapijoms. Pilaitiškiai Dalią pamėgo už jos skambiai atliekamas dainas, šiltus žodžius vakaronių, poezijos švenčių metu.

 

O pabaigai paminėsiu, kad pereitais ir šiais metais rugsėjo 22 dieną Pilaitės bendruomenė suorganizavo Pilaitės piliakalnio atgaivinimo šventę. Aikštelėje ant Pilaitės piliakalnio įžiebtas sukrautas laužas, žvakelėmis nušviestas takas į jį. Pakviesti etnologijos ir istorijos specialistai susitiko su pirmą kartą vienoje vietoje suėjusiais vietiniais, su nuo pat pradžios gyvenančiais senosios ir naujosios Pilaitės gyventojais. Visi susijungė rankomis apie uždegtą laužą - kaip pilietinės ir taikaus kaimyninio sugyvenimo simbolį. Skambėjo dainos, giesmės, eilės, kalbėta kaip ateityje Pilaitės Piliakalnis galėtų atrodyti, kokia galėtų būti jo praeities sklaida.

 

Yra lyg ir tokia taisyklė: žmonės, siekiantys šviesos ir tiesos, visuomenėje dažnai ir apibjaurojami, paniekinami, nes pajuodėliai, plėšikai ir piktieji juk visada turi prisikaupę daug juodojo parako ar deguto. Ar neatrodo, jog už šviesą ir tiesą Lietuvoje kylame (ir leidžiamės) panašiai, tarsi gyventume kokia 19-ame amžiuje?

 

Deimantai ir pelenuose žiba. Tamsą keičia šviesa ir - priešingai. Tas pasistumdymas gal yra savotiškas variklis. Gali būti, kad visuomenė taip kaupia jėgas kokiam nors iššūkiui. Jeigu į viešumą išeina asmenybė ir turi patriotiškumo, gražių idėjų, vargiai ar kas nors pajėgs apjuodinti, sužlugdyti. Bėda, jog tokių žmonių kasdien neatsiranda. O netikrų pranašų, politikų, prisitaikėlių - nors vežimu vežk.

 

Žmogaus gyvenimas visada yra susiejamas ir su jo gimtine. Ar paglosto Tave gimtinė, jos medžiai, kalvelės ar lygumos?

 

Dažnai pagalvoju, kai įsigysiu automobilį ir turėsiu vairuotojo pažymėjimą, pirmiausiai nuvažiuosiu į tėviškę. O tuomet apvaikščiosiu visus medžius, krūmus, pašnekinsiu dar likusius kaimynus. Svarbiausia, niekur neskubėti. Vėl pajausti be galo ilgas vaikystės dienas, kai galėdavai valandas žiūrėti kaip ošia medžiai ar nuo šakų varva lietus.

 

Belaukiant Šv. Kalėdų tokie šviesūs žmonės, kaip Janina, ko gero, ir skanių valgių šeimynai prigamina... Ar galėtumėte pasigirti, jog mokate virti, kepti, skalbti, adyti, nerti, megzti, velti?.. Ir kas geriausiai pavyksta?

 

Kiekvieną rytą verdu košę. Stengiuosi, kad vaikai prieš mokyklą gautų šilto maisto. Esu žinoma mielinių bandelių su obuoliais kepėja. Tačiau pačiai atrodo, jog esu niekam tikusi šeimininkė... Tikrai - ne kulinarė. Tačiau kai ką nors skanesnio gaminu, vaikai priėję klausia: kokia dabar šventė?.. Kaip tada nesuprasi, jog skanus maistas yra vienas iš svarbiausių namų jaukumo komponentų.

 

Ką palinkėtumėte tiems, kurie skaito „Lututę“, „Tėviškės gamtą“, „Žaliąją Lietuvą“, „Žaliąjį pasaulį“, „Žurnalą apie gamtą“?..

 

Išgyventi. Žinau kokius nelengvus kelius, norėdamas išlikti, nueina kiekvienas iš šių leidinių. Ir kiekvienas turi savo skaitytoją. Tai - lyg paukščių čiulbėjimas. Juk nepasakysi, kuris iš jų gražiausias. Kai susilieja balsai, tiesiog gražu. Taip ir čia. Rašydami apie gamtos, harmoningos aplinkos ypatumus ugdote gamtai jautrius žmones. O tai yra garantas mūsų visų išlikimui.

 

LINKIU PRASMINGŲ METŲ, TIKĖJIMO SAVO DARBAIS, ATEITIMI.

Meilės, šilumos ir ramybės Jūsų ir kitų Lietuvos žmonių, kuriems gamta yra savastis, namams. 

 

PILAITĖS BENDRUOMENĖS GARBĖS NARIAI:

2007 m.

Vladislavui Užpolevičiui

už nuopelnus puošiant, turtinant ir garsinant Pilaitę –

vieną naujausių Vilniaus miesto rajonų -

Pilaitės ilgamečiui vice seniūnui 

suteikiamas

Pilaitės Bendruomenės

Garbės nario vardas

Nr.1

bei ta proga

dedikuotas 2007 m. Poezijos pavasario leidinys

"Pilaitės giesmininkai 4", 

kuris prasideda V. Užpolevičiui

skirtu eilėraščiu "Meilės dievaitės Mildos dovanos"

 

(Jurgio Veršausko nuotrauka)

 

Vladislavas Jaroslavas UŽPOLEVIČUS gimė 1942 m. spalio 12 d. Panevėžyje. Studijavo Kauno Politechnikos instituto Vilniaus filiale Pramoninę civilinę statybą, dirbo administracinį, mokslo tiriamąjį darbą, dėstė Vilniaus statybos technikume, dirbo Vilniaus miesto Viršuliškių seniūnijoje, apie 10 metų ėjo Pilaitės viceseniūno pareigas. Einant šias pareigas, Pilaitė ženkliai suklestėjo: buvo prisodinta daugybė medelių, surengta begalė įvairiausių renginių, mezgami draugiški ryšiai su kitomis Vilniaus seniūnijomis, kitais Lietuvos miestais ir užsieniu. V.Užpolevičius nuoširdžiai palaikė Pilaitės bendruomenės pilietines ir kultūrines akcijas, buvo reiklus čia komunalines paslaugas atliekančioms įstaigoms. Manoma, kad tai buvo viena iš priežasčių, kad V. Užpolevičius turėjo šias pareigas palikti, neva dėl pensinio amžiaus. Šiuo metu V.Užpolevičius dirba pagal savo išsilavinimą. Jis atsakingas už saugą vienoje iš didesnių statybinių bendrovių, kuri ir Pilaitėje stato municipalinius namus. V. Užpolevičius ir toliau nepamiršta Pilaitės. Yra dažnas svečias jos vakaronėse ir kitokiuose renginiuose. Beje, V. Užpolevičius uolus folkloristas. Jis daug metų šoka ir dainuoja folkloriniame ansamblyje "Pinavija". Daugelis Pilaitiškių, apsilankę Pilaitės seniūnijoje, nustemba sužinoję, kad jis čia nebedirba. Pasigenda jo žmogiškos atjautos ir noro kiekvienam pagelbėti. V. Užpolevičius savo darbais ir maloniu būdu tarp Pilaitiškių. užsitarnavo amžinąją meilę. V.Užpolevičius dažnai pabrėžia, kad Pilaitei lemta prisikelti kaip Feniksui iš pelenų. Tegul šie jo kartojami žodžiai būna Dievui į ausį.

 

PILAITĖS BENDRUOMENĖS GARBĖS RAŠTAIS APDOVANOTI:

Živilė ir Vytautas DABRIŠKOS

už nepriekaištingą gamtos oazių priežiūrą,

kur kasmet noriai sparnus išskleidžia

Pilaitės giesmininkų

Poezijos pavasario paukštė

 

( Jurgio Veršausko nuotrauka)

 

 

70-mečio proga PAGERBIAMAS

Ferdinandas JAKŠYS

puikusis Lietuvos krašto aktorius, režisierius,

nenuilstantis Mūzų šviesos skleidėjas,

aktyvus Pilietis ir svarus Pilaitės Bendruomenės narys

už nuopelnus turtinant žmonijos dvasinius klodus.

SVEIKINAME su Lizdeikos vaidmeniu pirmoje lietuviškoje

"Birutės" operoje, pakartotinai pastatytoje 2006 m.,

praėjus 100 metų nuo pirmo jos pasirodymo Vilniuje

 

(Aktorius ir režisierius F. Jakšys operoje "Birutė" Lizdeikos vaidmenyje)

 

 

Karolina BIEKŠAITĖ-JEZERSKA

už posmus Gimtajai žemei ir tautodailės raštus, įamžinančius praeitį,

išsaugotus tremtyje ir paskleistus sugrįžus atgalios

 

(Jono Šarlausko nuotrauka)

 

Krolina BIEKŠAITĖ-JEZERSKA (gimė 1924 m. rugsėjo 23 d. Pamerkių kaime, Varėnos rajone) - politinė kalinė, tremtinė, tautodailininkė, poetė, aktyvi Pilaitės pagyvenusių žmonių dienos centro dalyvė. Be jos skaitomų eilėraščių, sukurtų paveikslų, rankdarbių neįsiverčia nė vienas svarbesnis šio centro ar visų Vilniaus pagyvenusių žmonių centrų renginys. Jos piešiniai ir eilės taip pat puošia "Pilaitės giesmininkų" viršelius, puikiai dera juose kaip iliustracijos. Už aktyvią ir nuoširdžią veiklą K. Biekšaitė-Jezerska taip pat apdovanota Lietuvos Seimo Padėkos raštu.

 

 

Dalia TARAILIENĖ

už platų ir sėkmingą skautišką tarnavimą - DIEVUI, TĖVYNEI, ARTIMUI

Pilaitėje, Lietuvoje ir už jos ribų 

 

(Angelės Šarlauskienės nuotrauka)

 

Dalia TARAILIENĖ gimė Kaune, visuomenės veikėja. Vilniaus universitete studijavo germanistiką, dirba pedagoginį, visuomeninį darbą. Yra Lietuvos skaučių seserijos vyriausioji, piligriminių kelionių organizatorė, pilietinių akcijų sumanytoja ir jų igyvendintoja, kuria eiles, rašo pasakas, scenarijus, visai neseniai vaidino ir režisavo Pilaitės Liaudies teatre, kuris gimė 2008 m. pabaigoje Pilaitės Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje. Pasirodė jos eilėraščių 2 rinktinės. Pastaruoju metu Pilaitės bendruomenės renginiai nebeįsiverčia be jos kaip vedančiosios. Ji puiki skaitovė ir dainininkė (turi operinį balsą), yra autoralio tarptautinės klasės teisėja, ir tuo jos gebėjimai bei tarnystė DIEVUI<TĖVYNEI <ARTIMUI neužsibaigia...

 

Parengė Angelė Šarlauskienė